Po 10 metų Kanados ir JAV-bių LFB centro valdyba tradicinę studijų ir poilsio vasaros stovyklą 1972 vėl suorganizavo Wasagoje (Kanadoje). Technišku jos suorganizavimu ir pravedimu rūpinosi Kanados bičiuliai: V. Aušrotas, A. Bajorinas, V. Krikščiūnas, V. Birieta, dr. Č. Kuras, S. Dargis ir kiti. Stovyklos kapelionas— kun. J. Staškus, vadovas — V. Aušrota, moderatorius — prof. A. Musteikis, ūkvedys — J. Jasinevičius.
Studijinėn programos dalin buvo sutelkta visas būrys pajėgių mąstytojų ir įvairių sričių specialistų, plačiai ir giliai atskleidusių lietuviškos buities tikrovę, nors savo tematika paskaitos ir pilnai nesikoncentravo apie pagrindinę temą “Lietuviškos išeivijos ateitis jaunimo perspektyvoje”. Pasirodo, kad intelektualinės minties santalka galima ir be išankstinės narciziškos “visuotinio intelektualinio pobūdžio” autoreklamos.
Lietuvai rusų okupacijoje skirtas pagrindinis dėmesys. Šios srities temas nagrinėjo Draugo redaktorius rašytojas Aloyzas Baronas, dr. Antanas Klimas (Rochesterio u-tas), Genius Procuta (Ottawos u-tas) ir dr. Vytautas Vardys (Oklahomos u-tas).
Skaityti daugiau: LF BIČIULIŲ STOVYKLA WASAGOJE
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
Putino mirties (1967) penkmečiui atžymėti Pedagoginis Lituanistikos Institutas Čikagoj išleido kuklų, bet svarų poeto rinkinį — Rūsčios dienos, kur telpa eilė lemtingojo meto (1939 - 41) eilėraščių, nepraėjusių tiek pro ano meto vokiškąją, tiek pro sovietiškąją cenzūrą (čia pasirodė besą abu labu tokiu, kaip sako lietuviškas priežodis). Rinkinį suredagavo šįmet žemės kelionę baigęs minėto instituto dir. Domas Velička, kuris taipgi prieš kelis metus buvo suredagavęs ir pirmą kartą išleidęs kitą sovietų ignoruotą Putino kūrinį — Vivos voco, Mortuos plango (1968). Čia dar primintina, kad prie šios penkmetinės sukakties atžymėjimo prisideda ir kitas šių metų leidinys — Putino laiškai Australijon sesei M. Slavėnienei, kurį redagavo J. Janavičius ir išleido Australijos Lietuvių Bendruomenės Canberras apylinkė. Ten telpa 39 Putino laiškai iš 1957 - 67 m. laikotarpio (jie žymiai papildo Putino tos serijos laiSkus, kurių tik 16 tepaskelbta jo Raštų X tome, išleistame Vilniuje 1969).
Rūsčios dienos, kaip red. D. Velička paaiškinimuose primena, pirmą kartą Sakalo buvo išleistos Kaune 1944 vokiečių okupacijos metais, bet nei vokiečiai leido jų platinti, nei juo labiau grįžę sovietai ir antrąkart okupavę Lietuvą. Putinas vėliau dėl tų patriotinių ir antikomunistinių eilėraščių turėjo sovietinei valdžiai aiškintis, atlikti viešą “atgailą”, o po to, savaime aišku, rašyti pluoštą režimą paliaupsinančių eilių, nenorint susilaukti labai gerai žinomo likimo. (Tie eilėraščiai atspausti Putino Raštų I tome, išl. Vilniuje 1959).
Aiškiai matyti, kad tai priverstiniai eilėraščiai, kad tai jokiu būdu ne tikrasis Putinas, toli gražu jam ir iki Salomėjos Neries, kuri vargšė nėrės iš gyvo kailio (“bolševiko kelias aplink žemę keturis kartus”). Juos poetas bus rašęs tikrai didžiai bodėdamasis, kaip jau anksčiau buvo prisipažinęs;
Ak, neina apgaulės tos ir melo!
Žūkit, alkanų gaujų vadai!
Laisvės nebetekusio vasalo
Veide šypsnys, o širdy nuodai.
(Rūsčios dienos, p. 33)
Skaityti daugiau: RŪSČIOS DIENOS
Ištrauka iš knygos “Didysis jo nuotykis — prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai”
Sunkiu Lietuvai laiku Eretas atvyko jai į pagalbą. Sunkiu Eretui laiku viešai jo stojo ginti prof. St. Šalkauskis. Šalkauskio čia spausdinamas rašinys apie prof. J. Eretą buvo rimta dalykinė apologija, pasinaudojant 15 metų Ereto darbo Lietuvai sukaktimi (1934). Prof. Šalkauskis susumavo per 15 metų Ereto atliktus darbus lietuvių visuomenei ir Lietuvos mokslui. Šalkauskio straipsnio duomenis pakartojo “Ateityje” prof. Pr. Dovydaitis. “Pavasaris” skyrė jam specialų nr. Tie žodžiai tebuvo moralinė paguoda prof. Eretui. Jie betgi neveikė oponentų. Šalkauskis buvo apeliavęs į “džentelmenų sąžines”. Bet iš apeliacijos rezultatų lyg nematyt, kad tokių būtų buvę tarp tų, kurie turėjo valdžią, prof. Ereto likimui.
Dramos veikėjas, sakytum, buvo prilenktas prie žemės. Bet nelūžo ir nepabėgo.
Vargiai galėtum manyti, kad per savo klaidas, per draugų pakištus klystkelius, per idėjinių priešininkų statomas kliūtis prof. J. Eretas ėjo be skausmo. Jis, palikęs tėvynę, atsisakęs germanistikos dėstytojo pasiūlų pietuose, Italijoje, atvykęs į šiaurę, į Lietuvą, jai padėti; jis kariuomenės savanoris, pirmojo savanorių pulko vado adjutantas, pirmasis valstybinės informacijos organizatorius, parvežęs nepriklausomybės pripažinimą iš Suomijos . . . dabar išmestas iš universiteto ir paliktas be pragyvenimo šaltinio savo gausiai šeimai ir, anot dr. J. Griniaus, barbariškai niekinamas . ..
Skaityti daugiau: IŠTIKIMYBĖS IR GARBĖS KELIU
Tokia antrašte “Gimtajame krašte” (1972, nr. 32) išspausdintas agr. Vl. Tiškaus rašinys, kuriame, prispirtas prie sienos, apoteozuoja tarybinį gyvenimą, žemės ūkio pakilimą ir pasakišką okupuotos Lietuvos grožį. Agronomas greičiausia žino, kad jo teigimuose nėra daug teisybės, tačiau “vardan teisybės” pasako ir vieną teisybę, būtent, kad
Lietuvos kalba — tai rusų kalba:
“Mano buvę draugai ir bendraminčiai iš savo emigrantinių tolumų dažnai mėgsta pajodinėti dar ant vieno “arkliuko”— padejuoti dėl Tarybų Lietuvos surusinimo . . .”, šaiposi neemigrantas (bet buvęs emigrantas į Sibirą) agronomas. Pripažinęs, kad “tiesa . . . Lietuvoje yra rusiškų kaimų”, kad ‘‘šiaulėniškiai kone visi moka rusiškai”,savo argumentus Tiškus “užpečetina” tikra teisybe, kuri iki šiol oficialių burnų dar vis buvo nutylima ar paneigiama:
Rusų kalba— valstybinė kalba ir be jos mes tiesiog neišsiverstume. . Taigi— ne lietuvių, bet rusų kalba yra Lietuvos valstybinė kalba. Ačiū VI. Tiškui už pasakytą teisybę!
Skaityti daugiau: “VARDAN TEISYBĖS”
_files/I-Laisve-1972-56(93)-43.jpg)
VEDAMIEJI
Nežiūrint kas kokiais motyvais ir kokiose aplinkybėse paliko Lietuvą, veik visi pabėgėliai pradžioje save laikė tremtiniais su konsekventiškais įsipareigojimais Lietuvai ir lietuvių tautai. Tuo pačiu metu skaudų apsisprendimų darė rusų okupacijon patekusi pati tauta. Ištikimųjų laisvei įsipareigojimas nulėmė apsisprendimą už pasipriešinimą. Nors, anot prof. M. Biržiškos, herojus liko Lietuvoje, tačiau ne visi pasilikusieji buvo herojai. Herojai kovojo, žuvo, ėjo Sibiro katorgon, o išlikę savo žemėje laisvės ilgesį užslėpė giliai širdyje, kuris lyg sėkla sausroje laukia palankaus klimato prasiveržti skaisčiu gyvybės daigu. Herojaus apsisprendimų nevilties akivaizdoje liudija šiame “Į Laisvę” numeryje spausdinamas partizano Liudviko Simučio raštas, kuriame tarp kitų dalykų jis sako:
“Ta aplinkybė, kad antisovieti-nis sąjūds Lietuvoje, pirmaisiais pokario metais apjungęs dešimtis tūkstančių žmonių, per 10 kovos metų pasidarė labai negausus, manęs nejaudino, o atvirkščiai, mane įkvėpė žygiam.
Skaityti daugiau: IŠTIKIMŲJŲ ĮSIPAREIGOJIMAS
