Partizanai: Istorija ir dabartis

IŠEIVIJOS ATEITIS JAUNIMO PERSPEKTYVOJE

KĘSTUTIS KAZIMIERAS GIRNIUS

Prieš pradėdamas kalbėti apie išeivijos ateitį jaunimo perspektyvoje, noriu trumpai apibrėžti šios temos sampratą. Išeivijos ateitį galime diskutuoti ir vertinti bei bandyti jai pasiruošti tik tada, kai žinome ir pilnai suprantame jos uždavinius. Gi jiems suprasti turime turėti šiokią tokią išeivijos tikslo sampratą. Čia kyla pirmoji problema, nes išeivijos tikslas permažai mūsų visuomenėje diskutuojamas, lyg jis būtų visiems aiškus ir savaime suprantamas — todėl jį svarstant neverta laiko gaišinti. Beveik kiekvienoje stovykloje ar iškilmingame posėdyje girdime priminimą garbingos Lietuvos praeities ir kokį nors optimistišką pasisakymą apie giedrią išeivijos ateitį. Bet dauguma šitokių pasisakymų tėra tik šūkiai, o šūkiai retai teturi kokį nors konkretų turinį. Dažniausiai jų kartojimas skiriamas tik vienkartiniam užsidegimui. Jei paklaustume žmonių, kaip jie įsivaizduoja išeivijos ateitį ir uždavinius, gautume labai skirtingus atsakymus, jei iš viso išgirstume prasmingus atsakymus, o ne tik pakeitimą vienų žodžių kitais, lygiai neišanalizuotais. Tikrai neatsirastų vieningos nuomonės. Tai gali reikšti arba kad klausimas labai kontroversiškas, apie kurį visi turi savas nuomones ir dar nėra padaryta kokios nors bendresnės išvados, arba kad iš viso žmonės apie tai negalvoja ir, netikėtai užklupti, sako tik tai, kas tuo metu ateina į galvą. Deja, pastarasis išaiškinimas yra daug teisingesnis. Tačiau jei negalvojame apie išeivijos prasmę ir uždavinius, tai kaip galime ruoštis ateičiai .. . Negalima rimtai ruoštis, jei nežinome, kam ruošiamės. Kol tikslas lieka neaiškus, mūs pastangos ir energija bus veltui eikvojamos, nes nebus nustatyta, kokie darbai svarbesni ir kuriuos turėtume daugiausiai remti.

Bendrieji išeivijos tikslai Gali būti visokiausi įvairiai suprasti išeivijos tikslai. Aiškumo dėlei suskirstome juos į dvi bendras kategorijas: politines ir kultūrines. Šis paskirstymas pagrįstas priežastimis, dėl kurių mūsų tėvai pabėgo: politinė krašto okupacija ir ideologinė bei kultūrinė priespauda. Politinius tikslus galima aptarti šitaip: a) tiesioginis Lietuvos išlaisvinimo siekimas ir b) įsijungimas į Amerikos politinį gyvenimą ir bandymas ten išjudinti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo klausimą. Kultūrinius tikslus taip pat galime suskirstyti į dvi grupes: a) pratęsimą dainų ir švenčių bei aplamai palaikymą tautinių papročių ir b) dabartinio kultūrinio lygio išlaikymą ir net jo pakėlimą.

Tremtis ir išeivija Jei tokie gali būti išeivijos uždaviniai, tai vistiek tenka rasti, kuriuos jų pasirinkti. Siu kriterijų negalima savavališkai išgalvoti, nes mūsų kaip išeivių padėtis juos gan griežtai apibrėžia. Išeivio -tremtinio sąvoka yra funkcionaliai apibrėžiama. Reikia aptarti skirtumą tarp išeivio ir tremtinio. Tikri tremtiniai tai tie, kurie pasitraukė iš savo krašto, ne begėdiškai palikdami gimtuosius namus pačią sunkiausią valandą, bet pasirinkdami tremtį tolesnei kovai už tautą ir laisvę. Tik tie būsime buvę tikri tremtiniai, apie kuriuos galės pasakyti: jie paliko namus, bet nepaliko nei kovos nei tautos. Tremtis tuo ir skiriasi nuo išeivijos, nes tremtis pagrįsta noru ir tikėjimu grįžti į gimtąjį kraštą. Paminėjęs šį skirtumą, toliau vartosiu bendresnę išeivio sąvoką, nors tremtis pasidaro išeivija tik tada, kai atsisakoma kovoti už tautos laisvę ir nebesiruošiama grįžti į savąjį kraštą.

Grįžkime prie išeivio - tremtinio sąvokos. Teigimas, kad išeivis yra funkcionaliai apibrėžiamas, reiškia, kad gero išeivio sąvoka yra objektyviai apribota. Taip kaip tik tuos įrankius, kurie atlieka savo darbą, galime vadinti gerais, taip pat galime vadinti gerais tik tuos žmones, kurie tinkamai atlieka savo uždavinius, uždėtus jam visuomenės rolės. Peilis nebus geras, jei jis nebus aštrus, mašina nebus gera, jei nepajėgs mus nuvežti ten, kur norime važiuoti. Negalime vadinti žmogaus geru ūkininku, jei jis neprižiūri savo žemės bei gyvulių bandų. Vyras nebus geras tėvas, jei vaikų nemylės, nors visos kitos savybės pagirtinos. Tai panašiai negalime vadinti geru išeiviu to, nors jis būtų ir doriausias žmogus, bet nesirūpintų Lietuvos ir lietuvių tautos problemomis. Pabėgome dėl okupanto politinės ir kultūrinės priespaudos, tai išeivijos tikslas kaip tik ir lieka pasipriešinimas okupanto norams, kova atgauti tai, ką jis iš mūsų ir mūsų tautos pagrobė, ir pasiruošimas grįžimui į kraštą. Taigi, tik tas žmogus, kuris šiais reikalais rūpinasi, gali būti vadinamas geru išeiviu. Jei šitokie reikalai nerūpi, jis vis tiek gali būti geras žmogus, pagirtinas Amerikos pilietis, apsukrus biznierius, bet jis nebus geras išeivis.

Politiniai tikslai nerealūs Prisimindami tai ir žvelgdami į mūsų anksčiau paminėtus tikslus, galime tris jų atmesti ir, būtent, dėl to, kad nors šie tikslai turi savo reikšmę, jie tik dalinai patenkins išeivijos sąvokos reikalavimus. Pirmiausia, pažvelkime į politinius tikslus. Politinis Lietuvos išlaisvinimas būtų mūsų švenčiausia pareiga, jei būtų bet kokia, nors ir mažiausia galimybė šį tikslą atsiekti. Bet Lietuvos išlaisvinimas ne nuo mūsų priklauso, bet nuo Rusijos ir Amerikos valdžios. Nors Lietuvos išlaisvinimas kilniausias mūsų išeivijos tikslas, jis taip pat ir utopiškiausias. Iš tikrųjų, Lietuvos išlaisvinimą net negalime laikyti vienu iš mūsų tikslų, nes tikslai yra tokie uždaviniai, kurie mūsų pastangomis, bent teoretiškai, pasiekiami. Kas ne nuo mūsų priklauso, tai ir ne mūsų tikslas.

Jei Lietuvos išlaisvinimas mums neįmanomas, tai kitas politinis tikslas — ėjimas į Amerikos politinį gyvenimą ir bandymas ten išjudinti Lietuvos klausimą per mažai vaisių duoda. Jeigu ir geriausiai sektųsi, jei atsirastų mūsų tarpe gabių politikų, tai iš to maža konkrečios naudos būtų. Net ir didžiausias pasisekimas Amerikos politiniame gyvenime neduotų jokių konkrečių laimėjimų Lietuvos gyventojams. Tam suprasti pakanka pažvelgti į Amerikos lenkus. Jų skaičius daug didesnis už lietuvių, jie turi įtakingų politikų, bet net jie negali rimtai iškelti ar paveikti Amerikos valdžios santykių su Lenkija. Panašiai jei mums ir pasisektų supažindinti Amerikos gyventojus su Lietuvos padėtimi, kaip dabar pradeda sektis, tai vistiek valdžia dėl to nesiims jokių žygių. Reikia tik prisiminti protestus prieš Vietnamo karą ir tų protestų rezultatus.

Pirmutinis kultūrinis tikslas — tautinių papročių išlaikymas — taip pat nėra pagrindinis, nes šis tikslas, nors ir pagirtinas, vis tiek ribotas. Juk tautiniai papročiai geriau išlaikomi Lietuvoje negu čia, ir jei būtų pas mus tik noras parodyti svetimtaučiams savo papročius, tai galėtume pasamdyti profesionalus, kurie dainuotų, šoktų, ir margučius dažytų. Žmogus, kuris grįžtų į Lietuvą, žinodamas tik tuos papročius, nepajėgtų įsijungti į tautinį gyvenimą. Jei mūsų išeivijos uždavinys susitapatintų su tuo, kas Lietuvoje pasiekiama net ir tobuliau, arba su tuo, ką kitataučiai lygiai gerai padarytų, tai tada išeivijos darbai pasidaro beprasmiški ir tik kartojimas to, ką kiti daugiau kompetetingi taip pat daro ar gali daryti.

Kultūrinė kūryba— pirminis tikslas Atsimenant, kad reikia okupantui priešintis ir drauge pasilikti savo tautos vaikais, kultūros ugdymas pasidaro mūsų svarbiausias uždavinys. Fizinis pasipriešinimas okupantui neįmanomas: neišvarysime jo iš krašto, nesu-trukdysime jo kuriamos socialinės santvarkos, nepakenksime jo vidaus politikai. Šitie uždaviniai priklauso tiems, kurie Lietuvoje pasilikę. Bet kultūros ugdymas kaip tik yra vienas pasipriešinimo būdų, kurį mes čia išeivijoje galime geriau atsiekti negu palikusieji krašte ir kuris kaip tik ir gali šiek tiek įprasminti mūsų egzodą. Vis tiek, anksčiau ar vėliau, mūsų išeivijoje sukurti literatūriniai ir meniniai darbai sugrįš į tautą. Darbas, kuris buvo prasidėjęs nepriklausomoje Lietuvoje ir kuris buvo užgniaužtas okupanto, gali būti tęsiamas tik išeivijoje. Prisiminkime, kad berašant lietuvių tautos kultūros istoriją nebus galima rašyti apie literatūrą, praleidžiant Niliūno Praradimo simfonijas ar Ramono Kryžius, apie filosofiją — nepaminint Maceinos. Išleidus Lietuvių enciklopediją, atsirado enciklopedija Lietuvoje. Ir kaip tik tie nepaneigiami mūsų kultūriniai laimėjimai ir išliks, kai visa kita bus užmiršta. Šitokie kūriniai bus išeivijos testamentas ir tik-liausiąs jos darbų liudininkas, o ne sukrauti mūsų pinigai, pastatyti Jaunimo Centrai, stovyklos, vasarvietės, ir jaunimo kongresų leidiniai. Ir kai grįš šitie darbai į lietuvių tautos kultūrinį lobynų, tai jie ir įprasmins mūsų išbėginių. Sukurdami tuos veikalus, tuos darbus, kurie Lietuvoje dabar neįmanomi, viena prasme nugalime okupantų, nes vis tiek tos mintys, kurias jis taip uoliai bandė užgniaužti, pasiekia kraštų, nors ir sunkiai.

Noriu pacituoti trumpų Thomas Wolfe pasisakymų: “Jei sugrįžtų dievai į sunaikintų ir dykuma virtusių žemę, kurioje iš miestų bebūtų likę griuvėsiai, vos kelios žmogaus rankos paženklintos nuolaužos ar iš dykumos smėlio bekyšąs surūdijęs ratas, išsiveržtų iš dieviškųjų širdžių šauksmas: jis gyveno, jis čia buvo. Štai jo žygiai: reikėjo dainų kelti dvasių kovai, ir jis turėjo Homerų; reikėjo žodžių priešui iškeikti, ir buvo Dantė, Voltaire ir Swift . . . Jis buvo gimęs šliaužioti žeme ir sugalvojo vežimus, paleido bėgiais garvežius, lėktuvų sparnais pakilo į erdves, milžiniškais laivais išplaukė į rūsčiausias jūras”.

Šitas mintis galime pritaikyti mūsų padėčiai. Kiek bus kultūrinio darbo, tiek būsime ir tautiečių prisimenami. Bet kai išmirs mūsų kultūrinis gyvenimas, tai mirs ir mūsų išeivija. Gali dar būti kokių nors pasispardymų, kokių nors demonstracijų, vienas kitas minėjimas didesnėse kolonijose. Bet negalėsime tai sutapatinti su gyva išeivija, bet greičiau su paskutiniaisiais mirštančios jos atodūsiais.

Antriniai uždaviniai irgi turi prasmę

Jei sakau, kad kultūros ugdymas yra rimčiausias ir svarbiausias uždavinys, be kurio išeivijos prasmė lietuvių tautai nustoja savo svarbos, tai dar nereiškia, kad kiti tikslai neturi jokios vertės ir turi būti atmetami. Jie turi savo vertę, bet jų vertė antrinė, ir būtų klaida per daug dėmesio į juos kreipti. Kultūros ugdymas — plačiausiai viską apimantis uždavinys. Jei jis atsiekiamas, tai ir visi kiti tikslai savaime susitvarkys. Jei jaunimas domėsis aukštesne lietuviška kultūra, tai jis savaime išmoks ir dainų, šokių, bei kitų papročių. Ir jei bus branduolys, kuris veiks ir pratęs lietuviškų spaudų, tai, atsiradus reikalui, jis galės ir pademonstruoti, kelti Lietuvos bylų, pateikti Amerikos visuomenei žinių apie Lietuvos padėtį ir jos gyventojų pageidavimus. Įsijungus į lietuvių tautos kultūrinį gyvenimų, neliks svetimi ir kiti tautos reikalai. Atvirkščiai, jei jaunimas tik šoks ir dainuos, bet neskaitys ir nerašys, tai po kiek laiko nusibos ir lietuviškos dainos ir šokiai ir lėtai jie bus pakeičiami kitų tautų šokiais ir dainomis. Jei kas domisi tik dainomis, tam visos dainos lygiai artimos.

Jei kultūros ugdymas mūsų svarbiausias uždavinys, tai dar nereiškia, kad visa mūsų išeivija turėtų pasidaryti rašytojais, žurnalistais, menininkais ar kitais kūrėjais. Žmogus savo noru negali, nors ir labai stengtųsi, pasidaryti kūrybingu. Tai ryškiai liudija mūsų išeivijoje išaugusios silpnų rašytojų gretos. Mums betgi uždedama pareiga paruošti tokias sąlygas, kad, atsiradus kūrybingesniems žmonėms, jie turėtų progos gerai išmokti lietuvių kalbą, tautos kultūros istoriją ir žinoti jos laimėjimus.

Kai teigiau, kad nebus prisimenami mūsų jaunimo centrai, vasarvietės ir stovyklos, tai nenorėjau jų reikšmės nuvertinti. Jie mums reikalingi, bet tik kaip priemonė aukštesniems tikslams siekti. Jų vertė tiesioginiai priklauso nuo to, kiek jie padeda išeivijos kultūriniam žydėjimui.

Įsijungimas į tautos kultūrinį gyvenimų

Dabar jau galime grįžti prie pačios temos. Aptarę išeivijos tikslus, galime ieškoti priemonių jiems atsiekti ir įvertinti tų priemonių efektingumą. Įsijungimas į tautos kultūrinį gyvenimą, viena prasme lengvas uždavinys, o kita prasme vienas sunkiausių. Reikia išmokti kalbėti, rašyti, įsigyti žinių iš istorijos, geografijos, pažinti literatūrą. Gyvenant savame krašte, įsijungimas į tautinį gyvenimą neišvengiamas — pati valdžia įsako jaunimui, ką jis turi išmokti; dauguma gyventojų lietuviškai kalba ir rašo, ir aplamai žmogus įsijungia į visą kultūrinį gyvenimą natūraliai. Mūsų vyresnioji karta šitaip ir buvo įsijungusi į tautinį gyvenimą. Bet reikia atsiminti, kad tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų skirtumas labai didelis. Vyresnieji jau buvo mokslus užbaigę ar bebaigią Lietuvoje, o jaunesnieji turi visko išmokti čia išeivijoje. Lietuvoje buvo gimnazijos ir universitetai, kuriuose norintieji mokėsi, o išeivijoje tėra mažutės lituanistinės mokyklos, o ir dauguma jų tokios, kurios išleidžia savo abiturientus, kai jie dar nėra sukakę šešiolikos metų. Lietuvoje buvo daug knygų, o čia jų skaičius ribotas ir dauguma šių knygų greitosiomis parašytos autorių be talento ir silpna lietuvių kalba. Ir su kuo padiskutuos savo darbus mūsų jaunas kūrėjas, kai mūsų kolonijos tokios mažos, kai mūsų kritikai atsisako savo rolės ir pareigos ir entuziastiškai priima kiekvieną jaunojo darbą, nevertindami jo rimtai, o tik pasitenkina džiugia žinia, kad dar iš viso yra lietuviškai rašančių. Juk be rimtos kritikos grafomanai tik išugdys kitus grafomanus, kurie vienas kitą girdami neturės laiko ko nors rimtesnio sukurti.

Iš esmės įsijungimas į kultūrinį gyvenimą yra lietuviško auklėjimo klausimas. Pasitenkinsiu paminėdamas vyresniųjų moksleivių ir studentų auklėjimą, nes tai yra pats svarbiausias, nes nuo jo priklauso, ar jaunuolis išmoks kalbą, kuri nesiriboja pašnekesiu su motina virtuvėje, ar pamėgs skaityti rimtesnius veikalus negu Meškiukas Rudnosiukas, ar pajėgs lietuviškai parašyti, ne vien laišką tėvams prašant daugiau pinigo ar pranešant, kad jis sugyvena su stovyklos berniukų vadovu. Šiame laikotarpyje jaunuolis turi suprasti, kad Lietuvos istorija neužsibaigs su Vytautu Didžiuoju ar Šventu Kazimieru ir kad Maironis nėra lietuvių poezijos viršūnė.

Bet, deja, lietuviškas auklėjimas labai silpnas. Neabejotina, kad lituanistinių mokyklų moky-mo per maža. Vaikai baigia mokyklas vos tik pasiekę tokį amžių, kai gali pradėti lituanistiniais reikalais domėtis. Nenuostabu, kad penkiolikos metų vaikas nesidomės Putino poezija, nes jis apskritai poezijos nemegs. Intelektualinis domėjimasis tik vėliau išsivysto, kai jaunimas jau pradeda universitete studijuoti. Bet su dabartine lituanistinio auklėjimo sistema jaunuolis, susidomėjęs šiais klausimais, neturės kur kreiptis, kad šiuos savo norus įvykdytų. Čia ir slypi didžiausias mūsų kultūriniam gyvenimui pavojus — lituanistinis auklėjimas per anksti užsibaigia. Man buvo didelis nusivylimas, kai atvažiavęs į Čikagą sužinojau, kad Pedagoginis Institutas pasiekia tik geros gimnazijos lygį.

Gilintinas

lituanistinis švietimas Šią auklėjimo spragą teoretiškai nebūtų taip sunku užpildyti. Juk galima pratęsti lituanistines mokyklas, statant aukštesnius reikalavimus ir nepasitenkinant, kad jaunuolis jau pakankamai lietuviškai išlavintas, jei jis moka parašyti diktantą,, nepadaręs daug klaidų. Būtina steigti tose kolonijose, kur įmanoma, kokius nors lituanistikos seminarus, kur jaunimas galėtų susirinkti ir rimčiau pažinti lituanistinius reikalus. Šitokie seminarai turėtų būti tuoj pat steigiami, kol dar yra žmonių, galinčių juos pravesti. Nes palaukus dar dešimt metų, kai vyresnieji visai pasens ar išmirs, tai ir geriausiais norais šito negalėsime daryti. Čia būtų pravartu panaudoti dalį Lietuvių Fondo pinigų, nes kas bus iš to surinkto milijono, jei nebus lietuviško gyvenimo! Šitą akivaizdžiausiai parodė a. a. prof. Zenono Ivinskio pavyzdys. Nesudarius sąlygų atsidėti Lietuvos istorijos rašymui, jis savo darbo nespėjo užbaigti. Ivinskiui neparašius Lietuvos istorijos, ji liks išeivijoje neparašyta, ir turėsime naudotis Lietuvoje parašyta istorija, kurios interpretavimas jau nebelaisvas.

Antra vertus, negalime išmokti kalbos, jei nėra ko skaityti, jei nėra tokių knygų, kurios sudomintų jaunimą, ir kurių kalba būtų tokia, kad jaunuolis galėtų pasitikėti, kad čia nėra gramatinių ir sintaksinių klaidų. Nuobodu skaityti kokius nors alegorinius pasakojimus apie Lietuvos praeitį. Tokią knygą tik pareigos verčiami paimame į rankas. Bet mūsų literatūra nėra tokia silpna, ir yra vertingų knygų, kurias bet kas gali įdomiai skaityti. Deja, jos visos senai išpirktos . . . Pav., kur galima rasti ankščiau minėtas Niliūno Praradimo simfonijas ar Ramono Kryžius ir visą eilę kitų klasikų. Negalima ir baigta. Bet ar negalima būtų šios padėties pakeisti: perspausdinti vertingesnius mūsų rašytojų darbus ar nupirkti mokykloms Lietuvoje išleistas geresnes knygas.

Be santykių su kraštu išsiversti neįmanoma

Taigi, nejučiomis ir turime paliesti santykių su kraštu klausimą. Šis klausimas mūsų visuomenėje per daug emociškai diskutuojamas; tie, kurie nori santykių, nenorinčius išvadina atsilikusiais, patriotais - fanatikais, o vadinamieji patriotai — santykiautojus išvadina išdavikais ir komunistais. Bet jaunimui tie ginčai beveik nesuprantami, ir tikrai nesuprantamas toks visuomenės skaidymasis. Juk vistiek Lietuva mūsų kraštas, jos gyventojai mūsų broliai ir seserys. Priešas — tai okupantas. Atrodo, kad galima rasti būdų santykiauti su giminėm ir tuo pačiu laiku nepadėti okupantui. Siūlau klausimą šitaip pastatyti: jei vienas efektyvus būdas okupantui pasipriešinti yra kūrimas tokių veikalų, kurie jam nepriimtini ir kurių jie neleidžia, tai mūsų uždavinys, kaip tik tai ir padaryti. Juk išleidus čia enciklopediją, mažesnė buvo išleista ir Lietuvoje. Bet tęsti šiam darbui reikalinga išauklėta visuomenė. Bet jei nepajėgiame šito darbo patys išeivijoje atlikti, ar nepravartu vartoti tokias priemones, kurios padėtų darbą atlikti. Santykiavimas mums svarbesnis negu jiems, nes be krašto pagalbos nebus galima išlaikyti mūsų kultūrinį gyvenimą, o kraštas gyvuos be mūsų. Santykiai būtini, jei norėsime sekti, kas vyksta krašte ir pasiektais laimėjimais naudotis, o jų yra. Jei norėsime, kad jaunimas gerai išmoktų lietuvių kalbą, tai gal po kurio laiko reikės leisti jam vasaros metu važiuoti Lietuvon kalbos ir literatūros studijuoti. Reikės pirkti ten išleistas knygas, nes greit mūsų skaitytojų skaičius taip sumažės, kad nebebus galima daug ką išeivijoje išspausdinti.

Yra tokių, kurie bijo, kad jaunimas tuoj pat pasiduos komunistams, kad visi santykiai tik padės okupantui. Bet ši logika lieka nesuprantama, nes juk ne visi jaunuoliai avinai, kurie nekritiškai įkris į komunistų paspęstas pinkles. jei ir vienas kitas jaunuolis nuviltų, tai nereiškia, kad neturi būti santykių. Panašia logika turėtume teigti, kad nedera leisti jaunimui studijuoti katalikiškuose universitetuose, nes pasitaiko tokių, kurie, išklausę teologijos ir filosofijos kursus, pasidaro ateistais.

Išeivijos krizė artėja

Dar kartą primenu esminį skirtumą taip vyresniųjų ir jaunesniųjų: vyresnieji natūraliai įsijungė į tautinį gyvenimą, o jaunesnieji turi būti prie to privesti sunkiose sąlygose. Vyresniesiems nėra vargo su lietuvių kalba, o jaunimui tai beveik neįveikiama kliūtis. Kadangi jaunimo įsijungimas į kultūrinį gyvenimą būtinas išeivijos ateities pratęsimui, tai reikia vartoti visas priemones, kurios palengvintų atsiekti šį tikslą. Tenka rinktis: ar mums svarbiau, kad išliktų išeivija, ar svarbiau, kad su kraštu neturėtume jokių santykių, bijodami jo neigiamos įtakos. Santykiavimo klausimas taip ryškiai neiškiltų, jei rimtai galėtume pasakyti, kad savomis jėgomis išeivija išliks. Deja, tuo negalime tikėti.

Artėdamas į pokalbio galą, jaučiu, kad turiu teisę užsidėti pranašo kepurę, kurią neišvengiamai jau keletą kartų užsidėjau. Išeivijos ateitį liūdnai įsivaizduoju. Mūsų jėgos silpnėja ir toliau net sparčiau silpnės; dings pajėgesni lituanistinėse srityse. Be ypatingų ir nenumatomų pastangų pradės išmirti ir mūsų spauda Laikraščių, o ypač žurnalų, prenumeratų skaičius vis mažėja, kai vyresnieji išmiršta, o jaunimas į skaitytojų eiles neįsijungia. Be spaudos sužlugs išeivijos gyvenimas — nebus galima paskelbti net kasdieninių žinių. Kai išeis į pensiją dabartiniai redaktoriai, jų vietos nebus perimamos. Juk būti redaktorium nėra lengvas darbas; reikia mokėti kalbą, turėti žurnalistinių sugebėjimų ir žinių. O jei ir atsirastų pajėgių, ar jie šitą darbą dirbs už keletą tūkstančių dolerių metams, kaip dabar daro vyresnieji. Jaunų rašančiųjų skaičius beveik suskaitomas ant rankų pirštų. Jaunimo Kongresas parodė, kad vyresnieji studentai pasitraukė iš lietuviško gyvenimo. Dalykams nepasikeitus, net ir tie, kurie norės lietuviškai apsišviesti, nebegalės.

Pravartu paminėti Jaunimo Kongreso šūkį — “Jaunimo darbas ir širdis — lietuvių tautos ateitis”. Šį šūkį galime dvejopai suprasti. Pirmiausia, galime jį interpretuoti, kaip analitinį teigimą, kad kiekvienos tautos jaunimas yra tos tautos ateitis . . . Tai tik išreiškimas pačios banaliausios tiesos, kad jaunimas perima tėvų vietas tautos gyvenime. Savaime aišku, kad jaunimas tautos ateitis, nes niekas kitas tos rolės neatliks, bet kita prasme, jei šitą šūkį interpretuojame empiriškai, kaip teigimą, ką mūsų išeivijos jaunimas pajėgus ir kad jo darbai nulems ateities likimą, tai negalime žiūrėti į ateitį optimistiškai. Ta ateitis bus liūdna, ir teigimas, kad jaunimas lietuvių tautos ateitis, virsta pasakymu, kad išeivijos gyvenimas užsibaigia. Taigi, džiugu, kad tebėra Lietuvoje likusiųjų!

Jaunimas neparuoštas ir nepasiruošęs

Šią pesimistinę analizę, geriau sakant, pranašavimą, stengsiuos šiek tiek paremti duomenimis. Ką tik įvykęs Jaunimo kongresas buvo kaip tik proga jaunimui atsisėsti ir pagrindinai išanalizuoti ateities planus. Atrodė, kad susirinkęs jaunimas nejunta, kad artėja mūsų išeivijos krizė, bet į ją dabar nenorime kreipti jokio dėmesio, nors ji bus juo aštresnė, juo mažiau būsime rūpinęsi ateitimi. Susirinko jaunimas, pakalbėjo, pašoko, padainavo ir dabar grįžo į namus. Truputį per anksti kongreso nuopelnus įvertinti — tam reikia daug laiko. Bet jaunimas nepajuto didelių rūpesčių, tai ir nebuvo svarbių sprendimų. Ir ryškiai atsispindėjo aklumas dabartinei krizei, kai jaunimas bent savo tarpe pradėjo kalbėti, kur ir koks bus kitas jaunimo kongresas, lyg išeivijos gyvenimas taip pat tikras, kaip saulės tekėjimas. Padarysiu tik šias pastabas apie kongresą: (a) jis buvo suruoštas be konkrečių tikslų aptarimo ir toks jis liko — betikslis; (b) nepajėgė įtraukti vyresnį jaunimą, o gal net ir nebandė; (c) rinktinių atstovų kokybė buvo tokia žema, kad jie patys nepajėgė pravesti studijų dienų programos ir turėjo pakviesti prelegentus iš kitur. Taigi, jei šitas kongresas ir buvo geresnis už pirmąjį, tai tik todėl, kad pirmutinis buvo visiškai nepasisekęs.

Taip pat buvo jaučiama, kad kitų kraštų jaunimas net prasčiau kalba negu Amerikos, ir tai blogas ženklas. Galima sakyti, jog

Pietų Amerikos jaunimas išaugo mažose kolonijose, tėvai atvyko tenai, kai Lietuva dar buvo nepriklausoma valstybė, tad ir nepradėjo tuoj pat rūpintis išeivijos pratęsimu. Raminančios mintys, bet neteisingos. Mūsų tarpe lietuviškai kalbančiųjų kasmet mažėja, nes sukuriamos mišrios šeimos, jaunimas pasitraukia iš lietuviško gyvenimo. Taip pat seni lietuvių centrai mažėja, nes jaunimas nebenori gyventi mieste, o išsikrausčius į priemiesčius, dingsta ir centrinė vieta lietuviams išeivijos gyvenimą pratęsti. Bostone dauguma jau priemiesčiuose gyvena; net ir Čikagos Marquette Park rajone lietuvių skaičius mažėja. Padėtis nepagerės be didelių pastangų, kurių dabar dar niekas nesiima.

Taip pat apsigautume, jei ramintumėmės, kad nors ir jaunimas pilnai nepajėgs įsijungti į kultūrinį gyvenimą, tai vistiek jis kraštą mylės. Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jei atiduotume ateities likimą mūsų gretose atsiradusiems jauniems politikieriams, kuriems lietuvių kalba neverta tų didelių pastangų, reikalingų jai išmokti ir kuriems lietuvių kultūra svetima, arba surišta tik su motinos sijonu ir šaltibarščiais. Noriu papasakoti vieną įvykį, kuris ryškiai atskleidžia gal neišvengiamą mūsų ateitį. Praėjusiais metais per didžiai išreklamuotą lietuvių jaunimo kelionę aplink Ameriką, ant jų autobusiuko buvo parašytas šūkis “Think Lithuanian”. Atėjęs vienas amerikietis paklausė išvykos vadovą, ką šitie žodžiai reiškią. Tas patenkintai atsakė: “You’re doing that right now!”. Įmantrus, greitas at-12 sakymas, bet kartu ir labai liūdnas, nes jis parodo tai, kas gali po keletos dešimtmečių tikrai atsitikti — kad išeivija bus sutapatinama su tokiais pasisakymais arba atsakymu “aš esu lietuvys”. Ir kai pasieksime tokią padėtį, tai jau išeivija bus išmirusi ir nepateisinama. Nes galutinėje analizėje, lietuvis ne tas, kurio tėvai lietuviai, kuris gali “think Lithuanian”, bet kuriam nesvetima tėvų kalba, kultūra ir papročiai.

Reikia naujo pasišventimo padėtį atstatyti

Mano žvilgsnis į išeivijos ateitį gan pesimistiškas, bet tikiu, kad realus. Visos išeivijos po kiek laiko išblėsta, o jau mes pabėgome iš Lietuvos prieš trisdešimt metų. Pradžioje gar dar buvo vilčių, kad greit sugrįšime į kraštą, bet dabar tos viltys jau išnyko. Bandėme kurti savo kultūrą išeivijoje ir ruošėmės ateičiai. Bet negalėjo vyresnieji nujausti, kaip sunku išlaikyti kultūrą svetimam krašte, ir gal mus apgavo pirmutinieji sėkmingi išeivijos kūrybiniai sužydėjimai. Vienaip ar kitaip, per mažai dėmesio buvo kreipiama į ateitį ir stipresnį lituanistinį auklėjimą. Pat jaunimas buvo per daug glostomas, ir jis net dabar nemato ar nesupranta esamos padėties.

Nenoriu pranašauti, kad išeivija užsibaigs, bet tik teigiu, kad galas artėja, ir kad išblėsimas spartės, jei nebus naujo pasišventimo padėtį atstatyti. Reikia naujų priemonių ir reikia santykiavimo su Lietuva. Svarbiausia, mums reikia, kad jaunimas atsibustų, o Jaunimo kongresas įrodė, kad jis tebesnaudžia.