POETAS PUBLICISTIKOJE

Bernardo Brazdžionio politinė - visuomeninė linija “Lietuvių Dienose”

JUOZAS KOJELIS

Išleidęs visus savo rūpesčius pensijon, kartojant jo paties linksmai tartus žodžius, ir pats redaktorius Bernardas Brazdžionis po 17 metų paliko “Lietuvių Dienų” redaktoriaus kėdę, perleidęs savo pareigas redakciniam kolektyvui.

Septyniolikos metų jo darbas (su garbės atlyginimu) tuo būdu yra tapęs istoriniu faktu ir vertinimo objektu.

Lietuviško gyvenimo veidrodis

“Lietuvių Dienos” išsiskyrė iš kitų išeivijos lietuviškų žurnalų tuo, kad neturėjo oficialaus savo paskirties aptarimo, k. t., “kultūros”, “mokslo”, “politikos”, “atviro žodžio”, “jaunimo” ir t. t. Brazdžionio pirmatako redaktoriaus Juozo Vitėno pasirinkimu, “Lietuvių Dienos” foto ir žodine medžiaga turėjo galimai pilniau atspindėti visą lietuvių išeivijos gyvenimą ir veiklą. Taigi, informavimas buvo pagrindinė žurnalo paskirtis, atiduodant gerą duoklę grožinei ir meninei kūrybai. Susidarius stipresniam kolektyvui, informacijos platforma buvo praplėsta ta prasme, kad išeivijos gyvenimą kurią ir formuoją veiksniai žurnale ne tik buvo pristatomi, bet ir sudarytos galimybės ir jiems patiems prisistatyti. “Lietuvių Dienos” buvo tarsi scena, kurioje buvo rodomas lietuviškas spektaklis, tačiau redaktorius ar kolektyvas nesisavino nei režisoriaus, nei dirigento, nei choreografo ir net nei grimoriaus rolės.

Keičiasi redaktoriai— platėja vaga

Iš teisininko Vitėno, gabaus administratoriaus, redagavimą perėmus poetui Brazdžioniui, skirtingo temperamento, veržlesnių polėkių ir labiau dominuojančio charakterio žmogui, “Lietuvių Dienose” atsirado naujumų: palengva pakito redakcinio kolektyvo sąstatas, o žurnalo paskirtis tapo praplėsta: ne tik lietuviško gyvenimo įvykius dokumentuoti, ne tik skaitytoją informuoti, bet ir jį formuoti. Tas formavimas reiškėsi dažniausia paties redaktoriaus parašytais vedamaisiais, kuriais, cituojant jį patį, buvo “ieškoma naujų būdų lietuviškam veikimui skatinti, naujų priemonių lietuviškai gyvybei pasireikšti, naujų formų jai pademonstruoti, (tautiškai) silpstančius sustiprinti, nutolstančius patraukti, netikėlius įtikinti” (LD, 1969 kovas).

“Lietuvių Dienų” vagos praplėtimas (reikia pripažinti, su tam tikru susiaurėjimu informacijos sektoriuje) su naujo redaktoriaus atėjimu įvyko natūraliai, mat, jos buvo nuo kitų žurnalo skirtingos ne tik tuo, kad, kaip buvo minėta, neturėjo specifinės paskirties, bet ir neatstovavo jokiai grupei, partijai ar srovei, kuri tėkmės vagą galėtų vienu ar kitu būdu riboti. “LD” leidžiamos privataus asmens, kuris į redagavimą ir linijos nustatymą praktiškai nesikišo. Tuo būdu žurnalo linija pilnai sutapo su asmeniška redaktoriaus linija, nes jis pats tą liniją nustatė ir reiškė.

Ta prasme, ribojant temą publicistika, galima teisėtai kalbėti apie Bernardo Brazdžionio visuomeninę politinę liniją, reiškiamą “LD” žurnale.

Lietuva gyva, lietuviai kūrybingi

Buvo laikas, kad rusų okupaciją Lietuvoje laimino ir rėmė tik komunistinė spauda:    “Vilnis”, “Laisvė”, “Liaudies Balsas”, ir vienas kitas leidinukas Pietų Amerikoje. Šiaip jau visų kitų krypčių laikraščiai ir juose susispietę žurnalistai be mažiausių svyravimų buvo kovos dėl Lietuvos laisvės pusėje. Trečiojo fronto nebuvo. Ilgainiui nuotaikos keitėsi, atsirado susvyravimų. Ėmė formuotis “neutraliųjų” — “trečiafrontininkų” laukas taip laisvės kovų remiančių ir jų išduodančių. Kai kuriems spaudos žmonėms keičiant pozicijas, vienas kitas leidinys lenkė ir laužė savo linijų, naujoje, kad ir nederlingoje žemėje dygo nauji laikraščiai ir žurnalai. Gi oportunistiniai avanturistai, kad galėtų vėliau bet kurioje situacijoje savo “išmintingus pramatymus” cituoti, nors aukštino laisvės kovų, bet niekino kovojančius, nors kovojo prieš bendradarbiavimų, bet teisino bendradarbiaujančius, viena burnos puse akcentavo politinės veiklos primatų, antra — kultūrinės.

Brazdžionio nusistatymas ir žurnalo linija tuo klausimu aiški, tiesi ir griežta. Net galima sakyti, kad tas aiškėjimas ir griežtėjimas ėjo priešinga oportunistinio postringavimo ir keliamo sąmyšio kryptimi. Mat, redagavimo pradžioje savo vedamuosiuose Brazdžionis dažniausia kėlė kultūrines problemas. Kylant sąmyšiui, akcentai stiprinami ant politinių - visuomeninių temų.

1961 rugsėjo numeryje vienų citatų iš Lietuvių Fronto Bičiulių atsišaukimo redaktorius palydi tokiu komentaru:

Pasipriešinimas krašte, antroj komunistų okupacijoj, vykęs legendariniais partizanų žygiais ir herojinėmis kovomis, per laikų pakeitęs ir įgavęs kitas formas, nesiliauja ir šiandienų. Priešo sustiprinta akcija prieš religijų, prieš“nacionalizmų”, prieš lietuviškumų visose kultūrinėse srityse, aiškiai rodo, kad krašte lietuvis ne tik gyvas, bet ir kovoje nepalūžęs.

Tame pačiame vedamajame redaktorius atkreipia dėmesį ir į nusiangažuojančius mūsiškius:

Imama kovoti prieš tuos, kurie kursto ištikimybę seniems idealams, kurie primena įsipareigojimus Tėvynei, atsakomybę prieš žuvusius. Ir tai yra baisiausia!

1968 vasario numeryje veda situacijos ir pareigos paralelę tarp šiapus ir anapus gyvenančių lietuvių:

Jų— gyvenančių tėvynėje — rankos surakintos, mūsų — laisvos, jų žingsniai supančioti ir sekami čekisto, mūsų — laisvi ir niekeno nevaržomi, neįsakomi; jų burnos — užrištos užspaustos komunistinio partinio kumščio, mūsų — laisvos neužčiauptos kiekvieno — nei išmintingo, nei neatsakingo, nei gudraus, nei naivuolio, nei tiesaus idealisto, nei sukčiaus parsidavėlio. Tat mūsų pareiga savyje ir svetimuosiuose, namie ir pasaulinėje tribūnoje kalbėti, dirbti, kovoti ne tik už save, bet ir už tuos, kurie širdimi pritaria ir šaukia, bet viešumoje turi būt santūrūs ir tylėti. Tylėti ir laukti — vardan Lietuvos!

Sekančių metų vasario mėnesį į “Christian Science Monitor” tiesos neatatinkantį lengvabūdiškų tvirtinimų, kad baltiečiai nesugrąžinamai išblaškyti po Rusijos imperijų, Brazdžionis atsiliepia aitriai ir su įkvėpimu.

Ne. Ne taip. Nei dešimtys, nei šimtai metų neteisybės nepavers teisybe, smurto— meilės aktu, vergijos laisve. Sibaritiškos ra-mybės ištroškusieji ir nepažinę sovietinės realybės, per lengva širdimi linksta sovietų užimtus kraštus “nurašyti į nuostolius”. Susigyvenimas su status quo yra pirmasis pralaimėjimo ženklas. Sovietai to ir laukia . . .

Ne, ne! Nenurašykit Lietuvos, nė kitų Baltijos tautų į nuostolius; paklausykit jų laisvės pulso plakimų jų jaunųjų poetų posmuose, jų beletristų kūriniuose, jų naujosios dailės veikaluose, jų senųjų tautos papročių atgaivinime, jų lietuviškam tautinio šokio ritme ir jų visuose meno kūrybos baruose!

Ne, ne! Nelaidokit Lietuvos, jūs, priešai, ir jūs, ramybės ištroškę draugai. Jos gyvybė po ledu, bet pavasario potvynis išsilies vienų kartų visu gaivalingumu ir stichine galybe! Lietuva pavergta, bet gyva!

Tų pačių metų spalio numerio vedamajame ramiu palyginimu žurnalo autorius aptaria lietuvio idealą:

Kaip krikščioniui gyvenimo tikslas yra Dievas, jo pasiekimas, su juo susiliejimas,— jo aukščiausias šios žemės idealas, taip ir mūsų kiekvieno lietuvio idealas yra Lietuva, ir nelaimingas tasai, kurs pavargs jo besiekdamas, ar pasitrauks iš kelio, pats nueidamas į žemės šunkelius.

Labai įdomu, kad šiame dvigubai ilgesniame negu normaliai vedamajame Brazdžionis trumpai paliečia komunizmo - rusicizmo klausimą, kurį išsamiai “Į Laisvę” žurnale už 12 metų nagrinės prof. Antanas Maceina. Brazdžionio konstatavimas sutampa su būsimomis Maceinos išvadomis:

Lietuva pavergta, teisybė, bet ji dar nesunaikinta neatstatomai; lietuviai spaudžiami dvejopomis replėmis— rusų imperializmo ir komunistinio internacionalizmo, bet jie dar nėra visiškai išžudyti . . .

Frontai ir kova

Susigyvenimui su okupuotos Lietuvos status quo pateisinti linijose keičiančioje spaudoje pasirodė pašaipūs “kovos” ir “fronto” terminų aptarimai. Į tą pašaipą Brazdžionis atsiliepė 1968 kovo mėnesį:

Tiesa, kai kam tas žodis “kova” nelabai patinka, kova tuojau asocijuojasi su ginklais, krauju, lavonais. “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” tarp eilės “kovos” reikšmių duoda ir tokį aptarimų: Kova— veikimas norint pasiekti kokį tikslų. Ar mes nenorime pasiekti savo tikslo? Pagaliau — mūsų ginklai ne metalo,

—    politiniai, kultūriniai; mūsų “pralietas” kraujas (sakome tiems, kurie alpsta, pamatę lašų kraujo) bus atidengta priešo melo ir propagandos srovė; mūsų paguldyti lavonai — iš rikiuotės išvesti komunistinės propagandos adeptai, demaskuoti, apnuoginti, išstatyti pajuokai paniekai. Jeigu taip kovosime, mūsų

—    laisvojo pasaulio lietuvių — kova bus vesta gerai. Tegu jų kiti vadins darbu, dar kiti veikla. Politine, kultūrine, visuomenine veikla visuose frontuose. Bet, štai, ir vėl kovos terminas: “frontas”. Kad nuramintume “pacifistus”, vėl pasinaudosime to paties žodyno aiškinimu, jog frontas reiškia ir veikimo sritį.

Negi mes paliksime tėvynės okupantus fronte, o patys trauksimės į ramų sraigės kiautų, rengdami tik psichodelines puotas ir dainuodami “nolli tangere circulos meos”. . .

Miegančiųjų laukia mirtis, kovojančiųjų laukia laimėjimas!

Kiaurame laive

Kažkaip mūsuose yra prigijęs nelemtas įsitikinimas, kad ryšių su Lietuvos žmonėmis palaikymo (“bendravimo” ir “bendradarbiavimo”) klausimu išeivija nesutaikomai suskilo į dvi priešiškai nusiteikusias, o neretai ir savo tarpe kovojančias puses. Iš tikro tuo klausimu suskilimo nėra ir būti negali. Juk savitarpio bendravimo, bendradarbiavimo ir visokeriopo santykiavimo trokšte trokšta okupuoto krašto lietuviai ir tuo pačiu jausmu atsako tautiškai gyvoji išeivija. Natūralų tautos ir išeivijos santykiavimą stabdo Lietuvą okupavusi Maskva ir Maskvos tarnyboje dirbą lietuviai. Nuomonių pasidalinimas įvyko ne dėl paties santykiavimo, bet dėl to santykiavimo formų. Sąmyšį kelia ekstremistiniai sparnai, iš vienos pusės aklai priimdami Maskvos pasiūlyto bendradarbiavimo formas, iš antros — bet kokį bendravimą totaliai atmesdami.

Brazdžionis bendravimo bendradarbiavimo    klausimą svarsto blaiviai:

Juo toliau, tuo labiau nebesame atskirti nuo savųjų tėvynėje geležine siena. Matome jų padėtį, suprantame jų pastangas ir jaučiame jų gyvybės pulsą. Mokomės atskirti sava nuo svetimo, pasirinkta nuo primesto . . . Noras palaikyti ryšį su savaisiais okupuotoje tėvynėje visų didelis ir nemeluotas. Tik ir čia reiks suprasti, kad neturime atsisakyti principo dėl beverčio ar abejotinos vertės blizgučio. Nebijokime danajų, nešančių dovanas iš svetimųjų malonės, bet negriebkime jų į glėbį ir nespirkime tuo pačiu metu savųjų, kurie yra atsargūs ir nepritaria staigiems, neapdairiems veiksmams. Laisvos tėvynės pasiilgimas vadino ir vadina mus būti rimtais ir išmintingais (LD, 1968 gruodis).

Su protingu nepasitikėjimu žvelgdamas į “danajų dovanas”, Brazdžionis 1967 birželio numeryje “Nedviprasmiškai: ne!” pasisakė prieš sportininkų iš ten organizuotą kelionę į Lietuvą (lito atsargumo įžvalgumas pasitvirtino), o lengvabūdiškai susižavėjusius sovietų pasiūlyto bendradarbiavimo blizgučiais įspėjo:

Žavėtis gyvatės liežuvio mik. lumu ar chameleono spalvų gražumu, rodos, gali tik paikas. Dar paikiau atrodo tas, kuris komunistinėje melo propagandoj tariasi ieškąs gero ir gražaus . . . Saliamone, karaliau Saliamone, ką tu pasakytum dabar apie mūsų “žurnalistus”, sėdančius į kiaurų “kultūrinio bendradarbiavimo” laivų?(LD, 1963 balandis).

Kas vadovauja laisvės kovai?

Verčiant keliolikos metų “Lietuvių Dienų” komplektus, neteko pastebėti, kad kada nors aukščiau formuluotą klausimą Brazdžionis būtų kėlęs ir į jį ieškojęs atsakymo. Sunku pasakyti, ar jį tokio atsakymo suradimas iš vis nedomino, ar tik viešu pasisakymu vengė gilinti kontroversijas ir aštrinti irzlumą. Tačiau apie veiksnius ir jų veiklą kalba. Jo pasisakymuose galima užtikti ženklų, kad respektuoja Vliko autoritetą, yra kvietęs remti Alto darbus, aiškiai pasisakęs už teisę Lietuvių Bendruomenei dalyvauti laisvinimo veikloje (1958 rugpjūtis), teigiamai vertinęs Pavergtų Europos Tautų seimą, rėmęs “Lapkričio 13 žygininkus”, kvietęs į suderintą akciją su latviais ir estais bei reiškęs nuomonę kitais lietuviškos veiklos klausimais. Išskirtinai palankų dėmesį Brazdžionis atkreipė į vieną politinės veiklos projektą —    iškelti Lietuvos bylą Jungtinėse Tautose. Tam reikalui skirti du vedamieji. Pirmajame, “Pavasaris eina”, šį projektą pavadino ‘‘didžiausiu šio meto lietuvių visuomenės užsimojimu”, gi atsiektą laimėjimą 1965 birželio mėnesį įvertino tokiais žodžiais:

Vienas didžiausių paskutinių pasiekimų yra JAV-bių kongreso Pabaltijo okupacijos pasmerkimas. Atstovų rūmų priimtoji rezoliucija okupacijos 25-tais metais rodo, kad Pabaltijo kraštai nėra užmiršti ir atiduoti lėtai mirčiai. Birželio 21-ji liks kaip naujos fazės data kovos už Pabaltijo laisvę. Kongreso priimtoji rezoliucija(H. Con. Res. 416 —    red.) nėra iškritusi “iš dangaus”, kaip gal kai kas norėtų manyti. Tai yra Rezoliucijų Komiteto pasėka”.

Kas poetui redaktoriui buvo paprasta ir aišku, kai kuriems, jų pačių vertinimu, patyrusiems politinio sekretoriaus darbuotojams to klausimo vis nesiseka suvirškinti, ir jie net iki šiol beviltiškai kamuojasi JAV Kongrese pavestos H. Con.Res. 416 rezoliucijos reikšmės, prasmės ir pravedimo vertinime. Jiems arba rezoliucija nieko nereiškia, o kai ją skiria į reikšmingų laimėjimų kategoriją, tai pravedimo nuopelnus priskiria tiems, kurie jos pravedimą trukdė.

Kultūra ir politika

Kultūros santykis su politika visada buvo ir visada paliks neišspręsta problema. Kiekvienas kūrėjas ir kiekvienas politikas laisvose bendruomenėse suranda savo atsakymus ir jais vadovaujasi. Tik diktatūros visose tautose ir visuose kontinentuose kiekvieną kūrybą pajungia politikai. Totališkai kultūrą moderniais laikais politiniams tikslams pavergė komunistai, ypač rusiškosios mokyklos, toli pralenkę hitlerinius nacius, su kuriais sąmokslaudami sunaikino valstybinę Lietuvos nepriklausomybę ir sustabdė tautinės kultūros plėtrą.

Kovą dėl tautos laisvės vargu galima vadinti politika. Tačiau ir mūsuose atsiranda balsų, kurie kultūros nepriklausomumo nuo politikos dingstim siūlo kūrėjams kūryboje ir veikloje atokiai laikytis ir nuo politikos, ir nuo kovos dėl laisvės. Brazdžionis, priešingai, ne tik kovos dėl Lietuvos laisvės nevengia ir kūryboje, ir publicistikoje, ir veikloje (daugelio žymiųjų pasaulio rašytojų kovojusių ir kovojančių už tautos laisvę kelias), bet ieško sūkuringų verpetų, o dažnai ir pats juos kelia. Jis čia ne vienas. Tuo pačiu keliu žygiuoja veik visi kiti išeivijos rašytojai, o jiems suspaustom lūpom, bet karštom širdim solidarizuoja kolegos pavergtoj Lietuvoj.

“Lietuvių Dienose” teoretiškai kultūros - politikos santykių klausimu Brazdžionis nepasisako, tačiau daugelyje vedamųjų savo užimtą poziciją išsako labai aiškiais žodžiais. Be baimės suklysti galima teigti, kad Brazdžionis kovoje dėl Lietuvos laisvės vietą pramato ir politinei veiklai ir kūrybiniams laimėjimams. Pav., labai stilistiškai spalvingą 1966 balandžio vedamąjį “Gyvenimo procesijoje” baigia tokia pastraipa:

Gyvenimo procesija vis eina ir eina.

Vieni šaukiam "Menas, menas!”, kiti— “Politika, politika!”, treti — "Mokslas!”, dar kiti — "Doleris!”. Ir visko mums reikia. Nes visų mūsų vienas šauksmas — “Lietuva, Lietuva!”. Ir procesija vis eina.

Prieš maždaug metus tarp rašytojų Nagio ir Meko spaudoje įvyko aštrus nuomonių pasikeitimas dėl lietuvio rašytojo įsipareigojimo tautai ir žmogiškumui. Gi Brazdžionis jau 1963 birželio vedamajame taip įsipareigojimo tautai, tiesai ir žmogiškumui padėjo lygybės ženklą. Girdi, komunistinės grėsmės akivaizdoje “Reikia stebuklingo Jerichono trimito balso, kad sudrebėtų ne tik priešų, bet ir draugų širdys. Tai yra vienas iš pavergtųjų tautų kilusių ar pasitraukusių žmonių uždavinys. Kelti balsų ir neleisti užmigti pasaulio sąžinei. Tai ne tik politikų darbas, bet kiekvieno, kurs dar gyvas savo tautai ir jaučia žmogiškąjį atsakingumų”.

Brazdžionis publicistas — nauja Brazdžionio dimensija, susiformavusi “Lietuvių Dienų” redaktoriaus pozicijoje. Lietuvių tautos nelaimės į publicistikos lauko gilumą ir pakraščius atvedė ir visą eilų kitų literatūros pasaulio žmonių, k. t., Juozą Brazaitį, Joną Aistį, Jurgį Gliaudą, Kazį Bradūną, Aloyzą Baroną, Henriką Nagį, Liudą Dovydėną, Praną Visvydą, Joną Meką, Alę Rūtą .. . Jų įsipareigojimuose Lietuvai ir lietuvių tautos laisvei nejausti mažiausių susvyravimų. Priešingai, savo kūryba, veikla ir publicistiniu žodžiu jie stovi dėl Lietuvos laisvės kovojančios išeivijos pirmosiose gretose. Iš šios taisyklės apgailėtiną išimtį sudaro Jonas Mekas, viešai egzaltuotą meilę deklaravęs Vietnamo komunistams, kraujo klane maudantiems nelaimingą Vietnamo tautą.

Brazdžionio publicistika seka pačius geruosius publicistikos pavyzdžius: žvilgsnis į reiškinius ir problemas blaivus, platus ir pastabus, reakcijos taiklios, stilius patrauklus, žodis įtaigus. Gaila, kad neturėjo sąlygų vedamuosius parašyti visiems savo redaguotiems LD numeriams. Publicistinis kraitis būtų buvęs gausesnis. Dažnokai vedamiesiems skirtas skiltis užpildė įvairiais atsišaukimais ir korespondenciniais įvykių aprašymais. Tačiau reikia laukti, kad “palaidęs rūpesčius pensijon”, Brazdžionis nepaleis publicistinės plunksnos.

BERNARDAS    BRAZDŽIONIS JAV LB Tarybos suvažiavime; kairėję “Į Laisvę” redaktorius Juozas Kojelis.

Nuotrauka V. Maželio