Robertas Patamsis
Lietuvių tauta, tarpukario laikotarpiu taikiai, dorai, kūrybingai dirbusi, tik pati, savo jėgomis, per trumpą laiką pasiekusi didžiulių ekonominių, švietimo, kultūrinių laimėjimų, katalikiškai išauklėta, iki tol ramiai gyvenusi, jau pirmosios ( 1940-1941 m.), o nuo 1944 m. – ir antrosios sovietinės okupacijos metu susidūrė su jos sąmonei, moralei, kultūrai visiškai svetima, sadistiškai iškrypėliška, atpalaiduota nuo bet kokių žmogiškos moralės principų Sovietų Rusijos represine jėga. Ji buvo sudaryta iš dviejų žinybų – NKVD ir NKGB , o 1944-1945 m. – ir su pagarsėjusia žiaurumu karine kontržvalgyba „Smerš”. Jose darbavosi didžiulį represinės, teroro, tardymo, žvalgybinės bei kontržvalgybinės veiklos patirtį turintys čekistai, praėję Rusijoje liūdnai išgarsėjusios ČK (Ypatingoji komisija) mokyklą. Po 1917 m. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo vykusiame pilietiniame kare jie visas šitas priemones jau buvo išbandę ant savo piliečių galvų vykdydami masinį „raudonąjį terorą”, slopindami valstiečių sukilimus, nacionalinius judėjimus, fiziškai, kaip socialinę klasę, naikinę rusų visuomenės elitą. Jie sukūrė ir komunizmo statybai nemokamą kalinių darbo jėgą – milžinišką, šiaurės Europos užpoliarę ir visą Sibirą kaip voratinklis apraizgiusią Gulago konclagerių sistemą (juose kalėjo iki 20 mln. žmonių), kurią nuolat papildydavo vykdydami masinius suėmimus, valymus, trėmimus. 1932-1933 m. Ukrainoje, siekdami galutinai pakirsti ukrainiečių tautos pasipriešinimą, Stalino nurodymu jie suorganizavo garsųjį Holodomorą (marinimą badu), per kurį žuvo 7-10 mln. jos gyventojų. 1936-1939 m. Sovietų Sąjungos čekistai, kaip patyrę „nematomo karo” specialistai, kariniai patarėjai, dalyvavo Ispanijos pilietinimae kare – gen. Franko kariuomenės užnugaryje vykdė žvalgybą, diversijas, išpuolius. Stalino nurodymu 1937 m. NKVD pradėjo masinius sovietinio-partinio aparato ir kariuomenės vadovaujančios sudėties valymus: vyko masiniai suėmimai, žiaurūs tardymai. Vieni suimtieji buvo sušaudyti, kiti, kuriems labiau pasisekė, pateko į Sibiro lagerius. Kankinimai tardant VKP(b) CK vadovybės 1937 m. buvo oficialiai sankcionuoti ir rekomenduojami kaip vienas efektyviausių tardymo metodų.
Pagal 1922 m. pasirašytą slaptą Rapalo sutartį, o paskui jį pakeitusį Molotovo – Ribentropo paktą bei draugystės (t.y. partnerystės) sutartį Sovietų Sąjungos NKVD keitėsi savo patyrimu bendradarbiaudami su nacistinės Vokietijos slaptąja policija (Gestapu), šiems pradėjus kurti konclagerių sistemą – t.y. juos apmokydami. 1940 m. jie brutaliai, konvejeriniu būdu sušaudė į nelaisvę patekusius lenkų karininkus – Lenkijos visuomenės elitą, kas istorijoje vadinama Katynės žudynėmis. 1939 m. „išvaduojamojo žygio į Lenkiją” metu okupuotose ir prie Sovietų Sąjungos prijungtose Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos teritorijose jie atliko „valymus” nuo ,,priešiškų elementų” – vykdė suėmimus, trėmimus, mirties nuosprendžius, fiziškai naikino šių tautų nacionalinį elitą.
1941 m. kilus Vokietijos – Sovietų Rusijos karui, jie jau vykdė žiaurią, bekompromisinę kovą prieš savo buvusius bendražygius, kartu dalyvavusius okupuojant Lenkiją – vokiečių karinę žvalgybą (Abverą) bei valstybės slaptąją policiją (Gestapą).
Ši trumpa apžvalga rodo su kokia agresyvia, brutalia, nužmogėjusia, turinčią didžiulį revoliucijų, perversmų, karinių konfliktų, partizaninės bei kontrpartizaninės kovos, pogrindinio darbo bei karinį patyrimą, profesionaliai, be jokių moralinių skrupulų veikiančia represine-žvalgybine sistema susidūrė lietuvių tauta – paprasti, taikūs žmonės, Lietuvos kaimo artojai.
Skaityti daugiau: NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos.