Pavojingi svečiai
1945m. vasarą į nuošalų, iš trijų pusių mišku apsuptą Papartynės k.pasisvečiuoti pas gimines atvyko dvi nekviestos viešnios – pusseserė Vanda Kalčytė su drauge.Ji dirbo Panevėžio ligoninėje, berods, med. sesele ar sanitare, o dokumentus sakė abi palikusios Troškūnų milicijos skyriuje. Kadangi buvo pats grybavimo metas, jos sakė norinčios ,,pauogauti ir pagrybauti.” Kazys Patamsis iškart suprato kokie yra tikrieji šių ,,miesto panelių” kėslai. Jis bandė jas nuo tokių ketinimų atkalbėti ir rimtai įspėjo, kad ,,miškinių”žodiniais ir raštiniais perspėjimais uždrausta be tikslo ,,slankioti” po mišką, jau nekalbant apie svetimus, iš miesto atvykusius žmones.Pabrėžė, kad tai yra labai pavojinga ir gali joms liūdnai baigtis.Tačiau bet kokie įspėjimai šioms buvo nė motais ir, pasiėmusius iš vytelių pintus ,,kašikus”(krepšius), abi išėjo miškan.
Įtarimai apie jų blogus kėslus buvo visai ne be pagrindo. Mamos Julijonos brolis Matas Kalčys, Vandos tėvas, buvo užkietėjęs komunistas ir bedievis, tokiu tapęs Amerikoje, kur buvo išvažiavęs uždarbiauti kartu su svainiu (sesers vyru) Jonu Patamsiu. Patamsių ir Kalčių šeimos tarpusavyje gerai sugyveno, artimai bendraudavo, vykdavo vieni pas kitus į svečius.1941m., prasidėjus karui, M. Kalčys, kaip aktyvus sovietinių okupantų talkininkas, kartu su besitraukiančiais rusais pabėgo į Rusiją, o 1944m. vasarą, į Lietuvą vėl atsiritus Rytų frontui, sugrįžo atgal į Andrioniškį, į namus. Parvykęs jis iš karto ėmėsi lietuvių tautai priešiškos veiklos - pradėjo telkt vietinius okupantų rėmėjus, rūpinosi jų apginklavimu, tačiau išsigandęs partizanų perspėjimų ir grasinimų vėl buvo priverstas bėgti – šįkart išsikraustė gyventi į Anykščių miestelį, arčiau rusų kareivių įgulos ir skrebų.