Pavojingi svečiai

  1945m. vasarą į nuošalų, iš trijų pusių mišku apsuptą Papartynės k.pasisvečiuoti pas gimines atvyko dvi nekviestos viešnios  – pusseserė Vanda Kalčytė su drauge.Ji dirbo Panevėžio ligoninėje, berods, med. sesele ar sanitare, o dokumentus sakė abi palikusios Troškūnų milicijos skyriuje. Kadangi buvo pats grybavimo metas, jos sakė norinčios ,,pauogauti ir pagrybauti.” Kazys Patamsis iškart suprato kokie yra tikrieji šių ,,miesto panelių” kėslai. Jis bandė jas nuo tokių ketinimų atkalbėti ir rimtai įspėjo, kad ,,miškinių”žodiniais ir raštiniais perspėjimais uždrausta be tikslo ,,slankioti” po mišką, jau nekalbant apie svetimus, iš miesto atvykusius žmones.Pabrėžė, kad tai  yra labai pavojinga ir gali joms liūdnai baigtis.Tačiau bet kokie įspėjimai šioms buvo nė motais ir, pasiėmusius iš vytelių pintus ,,kašikus”(krepšius), abi išėjo miškan.

  Įtarimai apie jų blogus kėslus buvo visai ne be pagrindo. Mamos Julijonos brolis Matas Kalčys, Vandos tėvas, buvo užkietėjęs komunistas ir bedievis, tokiu tapęs Amerikoje, kur buvo išvažiavęs  uždarbiauti  kartu su svainiu (sesers vyru) Jonu Patamsiu. Patamsių ir Kalčių šeimos tarpusavyje gerai sugyveno, artimai bendraudavo, vykdavo vieni pas kitus į svečius.1941m., prasidėjus karui, M. Kalčys, kaip aktyvus  sovietinių okupantų talkininkas, kartu su besitraukiančiais rusais pabėgo į Rusiją, o 1944m. vasarą, į Lietuvą vėl atsiritus Rytų frontui, sugrįžo atgal  į  Andrioniškį, į namus. Parvykęs jis iš karto ėmėsi lietuvių tautai priešiškos veiklos - pradėjo telkt  vietinius okupantų rėmėjus, rūpinosi jų apginklavimu, tačiau išsigandęs partizanų  perspėjimų ir grasinimų vėl buvo priverstas bėgti – šįkart išsikraustė gyventi į Anykščių miestelį, arčiau rusų kareivių įgulos ir skrebų.

Skaityti daugiau: Pavojingi svečiai

NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos

Robertas Patamsis

Sovietų represinės struktūros. Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodeksas įvedimas Lietuvoje. NKVD- NKGB tardymo metodika. Baudžiamosios bylos: jų sudarymo technologija bei istorinis patikimumas.

Lietuvių tauta, tarpukario laikotarpiu taikiai, dorai, kūrybingai dirbusi, tik pati, savo jėgomis,  per trumpą laiką pasiekusi didžiulių ekonominių, švietimo, kultūrinių laimėjimų, katalikiškai išauklėta, iki tol ramiai gyvenusi, jau pirmosios ( 1940-41m.), o nuo 1944m. -  ir antrosios sovietinės okupacijos metu susidūrė su jos sąmonei, moralei, kultūrai visiškai svetima, sadistiškai iškrypėliška, atpalaiduota nuo bet kokių žmogiškos moralės principų Sovietų Rusijos represine jėga. Ji buvo sudaryta iš dviejų žinybų - NKVD ir NKGB , o 1944-45m. -  ir su pagarsėjusia žiaurumu karine kontržvalgyba „Smerš”. Jose darbavosi didžiulį represinės, teroro, tardymo,  žvalgybinės bei kontržvalgybinės veiklos patirtį  turintys čekistai, praėję Rusijoje liūdnai išgarsėjusios Čeka (Ypatingoji komisija) mokyklą. Po 1917m. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo vykusiame Pilietiniame kare jie visas šitas priemones jau buvo išbandę ant savo piliečių galvų vykdydami masinį ,,raudonąjį terorą”, slopindami valstiečių sukilimus, nacionalinius judėjimus, fiziškai, kaip socialinę klasę, naikinę rusų visuomenės elitą. Jie sukūrė ir komunizmo statybai nemokamą kalinių darbo jėgą – milžinišką,  šiaurės Europos užpoliarę ir visą Sibirą kaip voratinklis apraizgiusią Gulago konclagerių sistemą ( juose kalėjo iki 20 mln. žmonių), kurią pastoviai papildydavo vykdydami masinius suėmimus, valymus, trėmimus.  1932-33m. Ukrainoje, siekdami galutinai pakirsti ukrainiečių tautos pasipriešinimą, Stalino nurodymu jie suorganizavo garsųjį Holodomorą ( badmetį), per kurį žuvo 7-10 mln. jos gyventojų. 1936 - 39m. Sovietų Sąjungos čekistai, kaip patyrę ,,nematomo karo” specialistai, kariniai patarėjai, dalyvavo Ispanijos pilietinimae kare –  gen.Franko kariuomenės užnugaryje vykdė žvalgybą, diversijas, išpuolius. Stalino nurodymu  1937m. NKVD pradėjo masinius sovietinio - partinio aparato ir kariuomenės vadovaujančio sąstato valymus: vyko masiniai suėmimai, žiaurūs tardymai.Vieni suimtieji buvo sušaudyti , kiti, kuriems labiau pasisekė,  pateko į Sibiro lagerius. Kankinimai tardant VKP (b) CK vadovybės 1937m. buvo oficialiai sankcionuoti ir rekomenduojami kaip vienas efektyviausių tardymo metodų.

Skaityti daugiau: NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos

Robertas Patamsis

Robertas PATAMSIS – gydytojas-radiologas, kraštotyrininkas. 

  Robertas Patamsis, gydytojas, kraštotyrininkas

    Gimė 1956.12.27d. Papartynės k., Anykščių raj. Tėvai: Kazimieras Patamsis (1923-2011m.) iš Skamarakų k. ir Veronika Simanonytė – Patamsienė (1925-2012m.) iš Mackeliškių k. Seserys: Aldona (g. 1950m.) ir Milda (g. 1955m.).

  1972m. baigė  Traupio aštuonmetę mokyklą ( Anykščių r.), o 1975m. – Raguvos vidurinę mokyklą ( Panevėžio r.). 1982m. baigė Kauno medicinos institutą, atliko internatūrą ir nuo 1983m. pagal paskyrimą dirbo Biržų RCL gyd.- radiologo ir gyd. – terapeuto pareigose. Nuo 1987m. dirbo Klaipėdos Žvejų ir jūrų transporto darbuotojų  ligoninėje terapeutu, po to Žvejų II-oje poliklinikoje – cechiniu terapeutu.1989m. perėjo dirbti į ligoninės Laivyno skyrių laivo gydytoju. Iki 1994m. plaukiojo Lietuvos Jūrų laivininkystės tolimojo plaukiojimo laivais, aplankė 36 užsienio šalis, o pirmu reisu Šiaurės jūrų keliu apiplaukė aplink pasaulį. Nuo 1995m. dirba Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje Radiologijos skyriuje. Jo darbo sritis – kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tomografijos diagnostika (neuroradiologija, krūtinės - pilvo – dubens organai, angiografija, muskuloskeletalinė sistema). 2001-2017m. antraeilėse pareigose toje pat srityje dirbo ir Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje.

Pirmą kartą Lietuvos medicininės diagnostikos istorijoje kompiuteriniu tomografu ištyrė delfinę Gilę (2005m.) Jo jūriniai prisiminimai „Penkeri metai jūroje”išleisti knygose: „Ko bangos nenuplovė”( 2012), „Reisai baltais chalatais”(2015m.), „Gyvenimą paskyrėme jūroje“(2018m.), „Sugrįžome audras nugalėję”(2021m.). 2015m. parašė ir išleido biografinę istorinę apybraižą „Paskutinis iš Žemaičių legiono štabo”. 2019m. parašė ir išleido monografiją „Lietuvių pasipriešinimas”. 2019m. parašė ir išleido brošiūrą „Partizaninių judėjimų klasifikacija”. 2021m. sudarė, parengė ir išleido partizaniškų eilėraščių rinkinį „Šv. Onos naktį...”Vedęs, žmona Onutė – odontologė. Turi du vaikus: duktė Vaiva - genetikė, mokslų daktarė, sūnus Daumantas - architektas.

    R. Patamsis yra Lietuvos radiologų asociacijos (LRA) ir Europos radiologų draugijos draugijos ( ESR) narys.

DIEVO BAUSMĖ

Nuotraukoje: Albinas Milčiukas-Tigras, apsigaubęs rusiška palapinsiauste. 1948 m. (iš G.Vaičiūno asm. archyvo)

Šią istoriją pirmąsyk išgirdau iš savo tėčio, K. Patamsio, praėjus nuo šio įvykio maždaug 30 metų. Anais laikais tai buvo ne tik Troškūnų, bet ir aplinkiniuose valsčiuose plačiai nuskambėjusi, aptarinėjama, perduodama iš lūpų į lūpas su įvairiausiomis detalėmis bei pagražinimais istorija.

Mes kažkokiais kasdieniniais darbo reikalais buvome atvažiavę į Degsnių k. apylinkes ir netoli Parojaus kalno, ant Traupio-Troškūnų vieškelio sustabdę motociklą, kažko belaukdami šnekučiavome. Tėtis man parodė pakelėje stovintį medinį, niekuo neišsiskiriantį iš kitų, kryžių ir pradėjo pasakoti šioje vietoje prasidėjusią šiurpią istoriją. Šiais laikais, atsivėrus archyvams, apie ją galima papasakoti dar išsamiau.

Tai atsitiko 1947 m., vėlų rudenį. Troškūnų skrebai, kaip dažniausiai ir būdavo, pėsčiomis, kad pakliuvę į partizanų pasalą mažiau nukentėtų, pasiskirstę mažomis grupelėmis po 2-3 žmones, ėjo vieškeliu Į Traupio pusę. Ar iš nuobodumo, ar iš kvailumo vienam iš jų, Lionginui Petrauskui, kilusiam iš Troškūnų mst., praeinant pro pakelės kryžių trenkė į galvą mintis „parodyti savo akies taiklumą” – peršauti „Kristaus kančią”. Jis apie savo sumanymą paskelbė garsiai, keli skrebai tam nepritarė, tačiau dauguma neprieštaravo – žiūrėjo į jį šypsodamiesi, galvodami, kad tik pajuokavo, ar tikrai išdrįs. Tas prisitaikė ir iš rusiško automato paleido seriją, perkirsdamas Nukryžiuotąjį pusiau. Po to rusiškai nusikeikęs ištarė: Cha-a-a, peršoviau Dievą per pusiaują – perpus! Jeigu Dievas yra, tegul ir mane taip peršauna! (iš tikrųjų buvo pasakyta daug grubiau ir šlykščiau, viešai nevartojamais žodžiais).

Skaityti daugiau: DIEVO BAUSMĖ

Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/

Žaibo būrio partizanai žieminėmis uniformomis: Jokūbas Maselis-Maksimas, Jonas Bernatavičius-Rasputinas (viduryje) ir Alfonsas Pauliukonis-Pažaislis. Apie 1946-1947 m. (iš G. Vaičiūno asmeninio archyvo).

1.

                             Adventas, aplaistytas krauju (mistinė istorija)

      Tai įvyko Taujėnų valsčiuje, Užupušių k. 1949 m. žiemą, prieš pat Kalėdas, per Adventą. Pas ūkininką Juozą Pranį, dorą lietuvį, partizanų rėmėją, užėjo „kartu vaikščiojusių“ penkių  Žaibo būrio partizanų grupelė: būrio vadas  Vladas Jakubonis – Vermachtas (vietinis, kilęs iš to paties Užupušių k.), Alfonsas Pauliukonis – Pažaislis, Jonas Bernatavičius – Rasputinas, Petras Sinkevičius – Ąžuolas ir Pranas Dirsė – Kraštietis.  Troboje buvo ir daugiau svečių –  pasišnekėti, pasikeisti naujienomis užbėgusi kaimynų duktė Adelė Kamarauskaitė.

Partizanai su šeimininkais buvo jau senai susidraugavę, tapę artimi, kaip giminės, todėl, eidami pro šalį, jų kiemo niekada neaplenkdavo.  Vietinių gyventojų jie buvo gerbiami  kaip seni, patyrę partizanai, mokantys ir rimtai, protingai  pašnekėt, ir gražiai padainuot, o, esant progai,  dar ir „pašposyt.”

  Šeimininkai  aklinai uždangstė langus, svečius pasodino už stalo, atnešė „uzboną ” (ąsotį) alaus ir pripylė stiklines. Tarp atėjusių vyrų  buvo gerų dainininkų,  ypač  gražiais balsais garsėjo Rasputinas ir Pažaislis. Nors ir paprašyti šeimininko, per Adventą  jie partizaniškų dainų nedainavo, o giedojo tik šventas giesmes.

 Vienas iš jų, kulkosvaidininkas  Ąžuolas, prigulė į lovą pailsėt. Likusiems prie stalo besišnekant, staiga visai netikėtai, be jokios priežasties, nuo sienos nukrito du šventųjų paveikslai ir, kas keisčiausia, net nesudužo. Visi labai nustebo, nutilo, tarpusavyje susižvalgė, o vienas iš partizanų, tai priimdamas kaip fatališką ženklą, tarė: „Ar tik Dievas neliepia mums iš čia išeit!” Tačiau visi buvo kaip užburti, kaip atsidavę lemčiai - nei vienas nuo stalo nepakilo, liko toliau sėdėti, kaip sėdėję.

    Praėjus maždaug 20 min. kieme pradėjo garsiai loti šuo. Šeimininkė, turėdama minty partizanus, tarė: „Gal jūsų čia daugiau atėjo?“ Tuojau pro  uždengtus langus pradėjo švysčioti „batareikų” (prožektorių) šviesos, pasigirdo balsai, kažkas ėmė daužyti, reikalaudamas įleist, trobos duris iš kiemo pusės. Partizanai pašoko, čiupo už ginklų ir laimingai išbėgo pro kitas, gonkelyje į sodelio pusę, esančias  duris. Kaip vėliau paaiškėjo, netoliese stovėjęs skrebas išsigando ir juos praleido, nešovė. Tik tik spėjus jiems pasitraukti, skrebai apsupo trobą ir įsiveržė vidun.

Skaityti daugiau: Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/

Subkategorijos