Partizanai: Istorija ir dabartis

Trumpai apie partizanų konspiraciją

Robertas Patamsis

Konspiracija (lot. conspiratio – sutarimas, vieningumas, suokalbis) yra kiekvienos slaptos, uždaros politinės pogrindinės organizacijos pagrindas. Mūsų nagrinėjamu atveju – tai ypatingų atsargumo ir apsaugos priemonių bei metodų sistema, padedanti užtikrinti kuo didesnį partizanų (pogrindžio) organizacijų struktūrų, jos narių bei jų veiklos saugumą bei slaptumą. Konspiracijos pagrindai – tai specialios žinios, kurias reikia gerai išmanyti bei profesionaliai, išradingai, kūrybiškai pritaikyti. Jų laikymasis turi būti nuolatinis, principingas, be jokių nuolaidų ar emocijų, paremtas racionaliu įžvalgumu ir objektyvia, sistemine logine analize. Nors tai reikalauja nuolatinės įtampos, niekada neleidžia atsipalaiduoti, bet tik tokiu būdu galima tikėtis teigiamų rezultatų, siekiant padaryti slaptą veiklą nematoma – tokia, kad ji efektyviai veiktų, o vizualiai tarytum neegzistuotų. Galų gale, konspiracija - tai partizanų kovinės-operatyvinės veiklos pagrindinis principas, įstatymas ir priemonė, nes, priešingu atveju, dėl dekonspiracijos, jie žlugtų ir nepasiektų savo užsibrėžtų strateginių tikslų. Tad partizanų veikla pagal savo pobūdį iš esmės yra konspiracinė veikla, slepiama nuo objekto (priešo), kurį jie veikia: partizanų ginkluotosios pajėgos yra priešui nematoma kariuomenė, partizanai – „nematomo fronto” kariai, visada veikiantys slapta, pasinaudodami miško, augmenijos, reljefo priedanga ir nakties tamsa.

Narių atranka į tokias organizacijas vykdoma labai kruopščiai, apgalvotai ir atsakingai, tik surinkus visus duomenis apie tokio asmens (naujoko) praeitį, jo idėjines-moralines nuostatas, politines pažiūras, šeimą, gimines, draugų, pažįstamų ratą, charakterio savybes (turi būti nereiklus, nuovokus, drąsus, sąžiningas, sugebantis prisitaikyti, sugyventi ir dirbti vienoje komandoje, o labai didelė privilegija – jei ir turintis humoro jausmą), psichinę ir fizinę sveikatą, nes ateityje jo laukia didžiuliai sunkumai bei išbandymai – toli gražu ne kiekvienam lemta juos atlaikyti. Dažniausiai apie tokio asmens patikimumą garantuodavo jį jau anksčiau pažinoję partizanai, ryšininkai, rėmėjai, patikimi asmenys.

Skaityti daugiau: Trumpai apie partizanų konspiraciją

Skrebai – partizanų talkininkai

Partizanų vadovybė, siekdama, kad partizaninio judėjimo konspiracija ir jos kovinis veiksmingumas būtų kuo aukštesni, o patirti nuostoliai - kuo mažesni, organizavo ir vykdė ne tik nuolatinę žvalgybą, bet ir kontržvalgybą (kovą su priešo žvalgyba). Tai padėdavo sužinoti priešo užmačias, planus, išaiškinti jų agentūrą (šnipus), atskleisti čekistų operatyvinės veiklos metodus bei priemones, o karinių - čekistinių operacijų metu leisdavo išvengti aukų. Jie visada siekė turėt patikimų žmonių, talkininkų, agentų (žvalgų) priešo okupacinėse represinėse struktūrose ( NKVD, NKGB, milicijoje) bei sovietiniame - partiniame administraciniame aparate, o visų pirma - tarp skrebų. Tokie žmonės valsčių miesteliuose būdavo jų „akys ir ausys”. Iš gyventojų partizanai gerai žinodavo, kuris stribas žmoniškesnis, sukalbamesnis, ne toks žiaurus ir ištroškęs kraujo kaip kiti, todėl per draugus ar gimines stengdavosi išsikviest jį į susitikimą ir užverbuot. Kartais ir patys pasiųsdavo savo žmogų, kad nesukeltų įtarimo, iš mažažemių, „biednesnių” ūkininkų tarpo, tarnauti į skrebus, kad jis tiektų žinias, praneštų apie pavojų, parūpintų šaudmenų. Tokia buvo partizaninio karo logika ir praktika, jo kasdienybė ir būtinybė. Apie vieną tokią verbavimo istoriją, sužinotą iš KGB archyvų, ir papasakosime.

1945m. pavasarį du Svėdasų mst. skrebai, Algirdas Matuliauskas ir Feliksas Bublys, abu jauni, šaukiamojo amžiaus vyrai, eidami gatve susitiko pažįstamą Simonavičienę iš Kušlių k. Ta ir sako: „Oi, nebūkit bailiai, meskit stribystę ir geriau eikit į mišką pas partizanus!” Ji pakvietė abu atvykti rytoj pas juos į balių, kuriame bus ir partizanai. Tačiau tąkart jie į balių nenuvyko.

1946m.gruodžio 26d. A. Matuliauskas „už sistemingą girtuokliavimą, drausmės pažeidimus, Svėdasų MVD viršininko nurodymų nevykdymą” iš skrebų buvo atleistas, tačiau ir paaukštintas - paskirtas Svėdasų apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininku, sovietiniu pareigūnu.

Skaityti daugiau: Skrebai – partizanų talkininkai

Alekso Kadžionio gyvenimo istorija

Įvadas

(Vienos sielos istorija)

Alekso Kadžionio gyvenimo istorija – tai tik viena iš II-ojo pasaulinio karo meto lietuvių, jaunų vyrų, pakliuvusių į karo sūkurius ir keliavusių pavojingais jo keliais beveik keturis metus, istorijų. Ji ir daug kuo panaši į kitas, ir daug kuo skiriasi.

Aleksas gimė 1915 m. Piktagalio k., Kavarsko valsčiuje, Alekso ir Petronėlės Kadžionių, vidutinių ūkininkų, turėjusių 8 ha žemės, šeimoje. Joje augo 8 vaikai, broliai ir seserys, tarp kurių ir jaunesnysis brolis Jonas, Lietuvos visuomenėje žinomas kaip įžymus partizanas J. Kadžionis-Bėda. Aleksas augo kaip ir kiti vaikai: dirbo ūkinius darbus, lankė mokyklą, sulaukęs kavalieriško amžiaus – ėjo į šokius, gegužines, lydėjo namo merginas. Buvo, kaip ir kiti broliai, panašus į motiną: aukštas, lieknas, šviesiaplaukis ir mėlynakis vaikinas, visada linksmas, guvus, išradingas, tačiau pasižymėjo ir viena išskirtine savybe – buvo jautrus, stengdavosi niekada žmogaus neužgaut. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo  Ukmergės I-ajame artilerijos pulke. Tarnybos metu šeimai užsakė žurnalo „Karys” prenumeratą, kuris ir broliams, ir seserims padėjo tvirtus meilės Tėvynei, patriotizmo pamatus. Po karinės tarnybos namo sugrįžo tik trumpam. Kadangi buvo labai imlus, viskuo domėdavosi, daug skaitydavo, tuojau susirado tarnybą Kauno sunkiųjų darbų kalėjime prižiūrėtoju ir išvyko gyventi į Kauną. 1940 m.  vasarą Lietuvą okupavus rusams, jam buvo pasiūlyta pasilikti tarnyboje, tačiau iškelta viena būtina sąlyga – stoti į komunistų partiją. Tokiu pasiūlymu jis nesusigundė, nes buvo patriotiškų pažiūrų, o komunistinė ideologija jam buvo priešiška, neatitiko nei jo politinių, nei moralinių, nei tikėjimo vertybių. Jis grįžo į tėvų namus ir toliau dirbo ūkyje, stebėdamas ir piktindamasis, kaip rusai ir jų kolaborantai griauna, naikina valstybę, suiminėja, tremia geriausius jos žmones.  1941 m. birželio 22d. prasidėjus karui, kartu su broliu Karoliu stojo į bendraminčių organizuojamą Kavarsko sukilėlių būrį. Dar rusams nepasitraukus užėmė Kavarską, suėmė ir pasodino į daboklę aktyviausius kolaborantus: komunistus, sovietinius aktyvistus, valdžios pareigūnus, kurių didžiausią dalį sudarė vietiniai žydai. Per miestelį besiveržiant rusų kariuomenės mašinų kolonai, kareiviai atidengė į visas puses pragarišką ugnį, padegė daug medinių namų, o sukilėliai, paleidę areštantus, laikinai  atsitraukė, išsiskirstė.

Skaityti daugiau: Alekso Kadžionio gyvenimo istorija