Peslys
Nijolė Gaškaitė
J.Markulis- KGB agentas Ąžuolas, Noreika (pogrindyje-Erelis, dr. Narutavičius)
'Tautos sąvoką- kažkas neapčiuopiama, paslėpta, bet išdavinėti savo draugus, gyvus ąsmenis, kuriuos kiekvieną dieną matai, su jais tą patį darbą dirbi, to aš nesuprantu. (...) Žmogaus prigimties rėmuose tai netelpa.
Čia kažkas velniška, sugadintos žmogaus prigimties išraiška, kurią gali turėti tik bolševikas. Kainas nužudė savo brolį, bet vadovaudamasis aistromis, pavydu Bet kaip šitą jo darbą galima pateisinti? Belieka tik vienintelė išvada: žmogus- velnias"
(Iš part. Justino Lelešiaus dienoraščio)
Viena didžiausių MGB agentūrinių kombinacijų pokario Lietuvoje buvo bandymas sukurti agento Juozo Markulio vadovaujamą pogrindžio centrą, siekiant koordinuoti visų Lietuvos partizanų veiklą.
1945m. liepos mėn. į Saldutiškio valsč. Kirdeikių km, pas kun. P.Liutkų, iš Vilniaus atvažiuoja du LLA štabo atstovai: Vilniaus universiteto darbuotojas J.Budrys ir dakt. J.Markulis1.
Kun. Liutkaus jie neranda, nes jis nuo birželio pabaigos slapstosi. Jo bute palikta NKVD pasala sulaiko abu atvykusius. Po keleto dienų J.Markulis paleidžiamas. Nuo tada jis tampa agentu Ąžuolu (Kudirka, dakt Noreika)-lietuvišku Judu.
"Markulis gal- 35-40m, su barzda, akys mėlynos, vidutinio ūgio’’,- taip jį apibūdina vėliau suimtas kun. Liutkus.
Iš pradžių jis yra vienas iš daugelio masiškai verbuojamų agentų. Tačiau plačios pažintys ir asmeninės savybės (buvo gabus, mokėjo vaizdžiai kalbėti, lengvai įgydavo pasitikėjimą) nulėmė jo kitokį likimą. Iš karto jam įsakoma sekti inteligentus. Jis bendrauja su vysk. M.Reiniu, B.Sruoga. Dėdamasis guodėju ir ramintoju, stengiasi išklausti, ar rašytojas neketinąs vykti pas šeimą į užsienį. Turi ryšių su pogrindžių 1943-1945m. dalyvavęs LLA veikloje, asmeniškai pažįsta partizanų vadus J.Kimštą-Žalgirį ir D.Vaitelį-Brledį, žino, kad patėvio sesers sodyboje Ukmergės aps. yra partizanų slėptuvė.
1946m. MGB pradeda realizuoti vieną savo idėją: prasiskverbti į partizanų judėjimą, prisidengiant "legenda” apie vieningą pogrindžio vadovybę. Šiam tikslui panaudojama visa grupė agentų, jų tarpe yra ir J.Markulis.
Pirmoji nuo MGB nukenčia ir ypač skaudžiai, Jono Misiūno-Žalio Velnio vadovaujama, Didžiosios Kovos apygarda.
Per ryšininkę A.Rumševičiūtę-Narsutę (žuvusią 1948 09 16) MGB, prisidengusi pogrindžio centro vardų užmezga ryšį su J.Misiūnu-Žaliu Velniu ir pasiūlo padėti leidžiant spaudą ir apsirūpinant fiktyviais dokumentais2. J.Misiūnas, manydamas, kad pogrindžio centras- tai Lietuvos partizanų vadovybė, paprašo atsiųsti karininką, galintį vadovauti apygardai, nes pats J.Misiūnas teturi viršilos laipsnį. Nuo 1946m. gegužės 19d. apygardai pradeda vadovauti kapitonas Griežtas (MGBagentas Gediminas, buvęs Lietuvos karininkas, užverbuotas 1942m. Butyrkų kalėjime).Įsakymą apie naujo vado paskyrimą pasirašo "partizanų junginių vadas” pulk. Vytis (MGB agentas Vlasov-A.Kamarauskas).Tada J.Markulis dar nėra toks patyręs ir patikimas, kad galėtų vaidinti legendinio Centro vadovo vaidmenį, tačiau netrukus perima iniciatyvą, agentui Vlasov palikdamas tarsi dublerio pareigas. MGB nurodymu Vlasov turi žinoti visus reikalus, kad esant reikalui, galėtų pakeisti J.Markulį. Abu agentai- Kamarauskas-Vlasov ir Markulis-Ąžuolas veikia lygiagrečiai, nė vienas nežinodamas, kad antrasis yra užverbuotas. Taip MGB lengviau juos kontroliuoti ir tikrinti.
1946m. gegužės 28d. J.Markulis, gavęs Aukštaitijos partizanų įgaliojimus, susitinka su Pietų Lietuvos partizanais, kur prisistato kaip Vilniaus pogrindžio- Vienybės komiteto atstovas, slapyvardžiu Erelis. Jis tariasi, kaip suvienyti visos Lietuvos partizanus ir įkurti bendrą vadovybę. Tada pirmą kartą J.Markulis išdėsto savo samprotavimus apie pasyviosios kovos pranašumą.
Tą pačią idėją Didžiosios Kovos apygardoje pradeda skleisti kpt. Griežtas. J.Misiūnas, tikėdamasis, kad Vakarų valstybės netrukus pareikalaus SSRS pasitraukti iš okupuotų teritorijų ir gali prasidėti karas, nesutinka pereiti Į pasyviąją rezistenciją ir demobilizuotis. MGB, kad įtikintų partizanus, išleidžia laikraštį “Vienybė”, kuriame įrodinėjama kad reikia išsaugoti jėgas, t.y. demobilizuotis: “Blogai organizuotas puolimas blogiau, nei sumanus atsitraukimas.”
Birželio 6d. Tauro apygardoje įvyksta pasitarimas, kuriame J.Markulis atstovauja pogrindžiui, iš Vakarų nelegaliai atvykę J.Deksnys ir V.Staneika-užsieniui, o Juozas Lukša ir A.Varkala- ginkluotiems kovotojams. Pasitarime įkuriamas Bendras Demokratinis Pasipriešinimo Sąjūdis (BDPS). Tai vieninga organizacija, kurios komiteto pirmininko poste J.Markulis- MGB agentas. Prasideda aktyvi MGB veikla. Norėdamas įtraukti į provokaciją kuo daugiau partizanų vadų, rugpjūčio 12d. J.Markulis Vilniuje organizuoja apygardų vadų pasitarimą, kuriame turi būti įkurtas visos Lietuvos Vyriausias ginkluotųjų pajėgų štabas (VGPŠ).
Į suvažiavimą pakviečiamas ir Žalias Velnias. Kpt. Griežtas- MGB agentas Gediminas pažada atsiųsti net sunkvežimį. Atsargus Žalias Velnias atsisako važiuoti. Rugpjūčio 12d. MGB sunkvežimiu į Vilnių išvažiuoja kpt Griežto adjutantas partizanas B.Trakimas-Genelis, o kitą dieną kpt Griežtui pavyksta įkalbėti ir patį J.Misiūną-Žalią Velnią. Tai paskutinė Žalio Velnio kelionė: po pasitarimo B.Trakimas ir kiti partizanai grįžta į namus, o J.Misiūnas, kaip pavėlavęs į pasitarimą, paliekamas Vilniuje neva susitikti su "komiteto” vadovais. Iš tikrųjų J.Misiūnas suimamas ir netrukus kalėjime nukankinamas. Už šią operaciją kpt. Griežtas- agentas Gediminas apdovanojamas Tėvynės karo II laipsnio medaliu ir karo dalyvio titulu. O Žalio Velnio vardu MGB dar ilgai siunčia iš “Centro”, kuriame jis neva dirba, nurodymus ir įsakymus Didžiosios Kovos apygardos partizanams, kol 1948m. iškviesti į susitikimus su kpt Griežtu vieni po kitų žūva paskutinieji apygardos partizanų vadai.
Tuo tarpu J.Markulis intensyviai veikia. Vilniuje, agento Kibirkšties (pogrindyje žinomo Aitvaro slapyvardžiu)bute, apgyvendinami darbui VGPŠ iškviesti partizanai J.Lukša, A.Zaskevičius ir A.Kulikauskas. Šeimininkas partizanams pasirodo įtartinas: nesilaiko konspiracijos, išgėrimams ir pramogoms leidžia “pogrindžio” (ty. MGB)lėšas, dažnai palikdamas ne tik partizanams, bet ir savo šeimai vien "sausą duonelę”.
Tad partizanams reikalaujant po kurio laiko J.Markulis įkurdina VGPŠ "štabą” Vilniuje, Žygio gatvėje, 85a3. Namas dviejų butų, viename gyvena pagyvenusi lenkė. MGB, norėdama įrengti konspiracini butą, nutaria keletui dienų šią kliūtį pašalinti. Čekistas L.Maksimovas, Daumanto "Partizanuose” minimas Antano slapyvardžiu, pasitelkęs vieno enkavedisto žmoną gydytoją, išveža kaimynę į beprotnamį, apšaukęs pamišusia. Namo savininkui J.Kadyšiui paprašius nuomos mokesčio, J.Markulis labai supyksta. Po kurio laiko Kadyšius suimamas.
Pasitelkęs į pagalbą “tamsoje” (t.y. jiems nežinant)naudojamus partizanus, J.Markulis pradeda vykdyti pagrindines MGB užduotis. Užmezgęs ryšius su visomis partizanų apygardomis, jis turi įtikinti partizanus pereiti į pasyviąją rezistenciją, ty. įvykdyti vadinamąją partizanų “demobilizaclją”-aprūpinti juos fiktyviais dokumentais ir apgyvendinti legaliai. Dokumentų pagaminimui turi būti reikalaujama visų partizanų sąrašų ir nuotraukų, o demobilizuotų partizanų ginklus nurodoma sunešti į vieną vietą sandėliavimui45. Šitaip partizanai būtų buvę nuginkluoti, išaiškinti, o pagal išduotus dokumentus ir suimti. Šias MGB idėjas įgyvendinti pavedama J.Markuliui. Be to, MGB išleidžia net keletą partizanų "demobilizaciją” propoguojančių neva pogrindinių laikraštėlių: “Vienybę” (1946m.), “Kovą” (1947m.), “Šviesą” (1947m, spausdinta užsienyje), “Bočių keliais” (1948m.).
Pats J.Markulis ir A.Kamarauskas kartu su J.Lukša ir A.Zaskevičiumi 1946m. pabaigoje lankosi pas Žemaitijos ir Aukštaitijos partizanus, aiškindami “Centro” įsakymą demobilizuotis.
Partizanų legalizavimosi idėjai dauguma vadų pritaria, matydami čia realią išeitį besislapstantiems vyrams. Tačiau abejojama dėl tos idėjos įgyvendinimo. Pavyzdžiui, Šiaurės Rytų Lietuvos vadas J.Kimštas abejoja ar pora metų praleidę miške vyrai sugebės gyventi legaliai neišaiškinti. Jungtinė Kęstučio apygarda nori pasilikti sau teisę pati spręsti, kuriems partizanams išduoti dokumentus, ty. nenori savo žmonių atskleisti centrui6. Nesukalbamiausiais yra Tauro apyg. vadas A.Baltūsis-Žvejys, iš viso nepasitikintis kažkokiu “Centru”. Agentas Vlasov konstatuoja, kad bus sunku įvykdyti MGB užduotis, nes Tauro apygardoje “tikra karinė disciplina ir iš 600 partizanų ketina demobilizuotis vos pora šimtų.” A.Baltūsis pyksta ant štabo viršininko A.Vabalo-Gedimino, A.Varkalos-Žaliuko ir J.Lukšos-Vyčio (vėliau JMarkulis jam davė Kazimiero slapyvardį),kad šie iš viso kalba su Ereliu. Pasak jo, demobilizacija yra “kad ir nežmoniškai, by tik kitoniškai”. 1946 10 28 laiške pulk. Vyčiui- VGPŠ viršininkui A.Baltūsis rašo: "Kažkokie vyr. štabai nurodo apygardoms veiksmų kryptį, planus ir tikslus. Iš kažkur ištraukė eilinį apygardos karį Vytį (J.Lukšą- N.G.)kuris, kaip pasirodė, atstovauja Tauro apygardai. (...) Nejau Tauro apygarda tokia bejėgė, kad eilinis apygardos karys, pauostęs vyr. štabo atmosferos, priverstas duoti įsakymus ir nurodymus pačiai vadovybei? (..) Sunku patikėti, kad pats Vytis tai sugalvojo, būtinai kyla mintis, kad jis taip painstruktuotas paties vyr. štabo"7. Čia pat A.Baltūsls rašo perspėjimą J.Lukšai: “(...) Kas Jums leido palikti Tauro apygardą? Jūs man pavaldus ir be mano leidimo ir (sakymo neturite teisės išvykti iš apygardos ribų ir palikti darbą, į kurį paskirtas. (...) Jei toks didelis noras dirbti kitur, jei Jums Tauro apygardoje per mažai erdvės, tai gali suprasti, jog tam reikia sutikimo ir apyg. vado leidimo.”8.
Patyręs, kad A.Baltūsls gali perprasti jo planus, J.Markulis nurodo, kad jį “reikia iš ten ištraukti gyvą ar mirusį”.
Po J.Markulio ir A.Kamarausko kelionių nustatę, kur laikosi partizanai, MGB-istai nurodo: “Pranešti valsčių MGB skyrių viršininkams štabų dislokacijos vietas dėl čekistinių-karinių operacijų įvykdymo ir jų likvidavimo. Per Kazimierą (J.Lukšą- N.G)patraukti Žaliūką (A.Varkalą-N.G) į VGPŠ. ištrauktiį Vilnių Gediminą (A.Vabalą- N.G)-į “štabą” ir areštui. Legenduoti išsiuntimą į užslenį.“9.
Čia pat J.Markulis su visa jam būdinga gražbylyste imasi agitacijos: “BDPS sujungė visas partijas. Visi turi būti vieningi. Kas to nesupras, tarnaus lietuvių tautos priešui- bolševikui”10. Pasigiria, kad turi ryšių su užsieniu, (MGB net turi ketinimų, perėmus J.Deksnio-Hektoro ryšių kanalus, išvilioti į Gdynę M.Krupavičių ar J.Ambrazevičių). Ir priduria: “BDPS ir VGPŠ turi būti kaip povandeninis laivas, kuris iškils esant reikalui." A.Vabalui-Gediminui J.Markulis rašą "(...) Jums kaip broliui ir lietuviui rašau: garantuoju visišką saugumą ir pažadu pats Jus reevakuoti į Švediją su užduotimis, kurios Jus išsaugos ir duos naudos lietuvos ateičiai. (...) šiose sąlygose Jūs neduosite naudos bendrai kovai ir liksite nežinomas. Tai gražu, bet nenaudinga”11
Ačiū Apvaizdai, Gediminas nesusigundė Švedija. Vien A.Kulikauskas-Daktaras, atsisveikinęs su šeima, pasiėmęs J.Markulio suorganizuotus “repatrianto" dokumentus, susiruošė per Lenkiją į Vakarus. Iš mašinos slapčiom jo atsisveikinimą stebėjo MGB, o kelionė truko labai trumpai-iki Vilniaus saugumo kalėjimo.
Tuo tarpu J.Deksnys-Hektoras, lydimas čekisto L.Maksimovo, apsimetusso pogrindininku Antanu, sėkmingai pasiekia Vakarus, atverdamas čekistams ryšio punktus Lenkijoje ir galimybę kontroliuoti ryšius bei telkti MGB sufabrikuotą informaciją Vakarams- valdyti J.Deksnio sukurtą išeivijoje Vyriausio Lietuvos Atstatymo Komiteto (VLAK) užsienio delega-tūrą12.
1946m. lapkričio mėn. iš apygardų dar nėra jokių partizanų sąrašų. Net Vaitelis, kuris asmeniškai pažįsta J.Markulį, sąrašų su adresais neduoda. Tad J.Markulis nutaria visas pastangas sutelkti A.Baltūsio-Žvejo įtikinimui. Jis rašo jam laišką, kuriame teigia “Ginkluoti partizanai yra tik rezistencijos dalis. (...) Dabar BDPS dirba vis plačiau, giliau ir stovi arčiau tikslo. (...) Jūsų pažemintas batalljono vadas ne savo valia pabėgo iš Tauro apygardos, bet buvo iškviestas užsienio delegatūros ir BDPS įgaliotinio su buvusio Tauro apygardos vado žinia (...) Erelis taip pat pagal galimybes ir intelektą dirba laisvės kovai nuo 1939m. Kaip šiuos žmones, taip ir Jus, mielas pone, įvertins ateitis13.” Tuo pačiu J.Markulis klastingai numato, kad jei A.Baltūsis nepripažins VGPŠ ir nepaklus, jį nuims nuo apygardos vado pareigų “Nepaklusę vadai bus nušalinti, izoliuoti, paskelbti dezorganizatoriais ir ginklu sunaikinti, tam panaudojant į VGPŠ paklusnumą perėjusius partizanus14."
1946m. gruodžio 5d. J.Markuliui-Ereliui J.Lukšos tėvo sodyboje Švogerinėje pavyksta susitikti su A-Baltūsiu15. MGB duoda agentui užduotį gauti Tauro apygardos štabo koordinates.
Gruodžio 12d. J.Markulis laiške prašo A.Baltūsį atsiųsti numatytų apdovanoti partizanų sąrašą16. Sveikina šv. Kalėdų proga ir patikina; ”(...) tie patys jausmai ir tie patys linkėjimai teka ir mano gyslomis, kaip ir Jūsų, kaip ir daugelio lietuvių, kurie rūsčiausiomis okupacijos sąlygomis kovoja ir siekia galutinės pergalės kovoje už laisvę.”
Tuo tarpu gruodžio pabaigoje Kaune suimamas Hektoro brolis Juozas Deksnys. Į Vilnių atvykęs Kauno universiteto docentas B.Barzdžiukas praneša apie tai J.Lukšai. Aptarę visus įtartinus faktus, J.Lukša, A.Zaskevičius ir B.Barzdžiukas padaro išvadą, kad J.Markulis yra provokatorius ir MGB agentas. Tai rodo ne vien Hektoro brolio areštas, bet ir nuolatiniai kariuomenės siautimai ten, kur lankęsis J.Markulis, ir daug kitų faktų. J.Lukša skuba į Tauro apygardą pranešti Įtarimų ABaltūsiui-Žvejui. Baisus nusivylimas apima partizanus, o ypatingai jaunąjį Juozą Lukšą, taip patikėjusį J.Markuliu. Kapelionas J.Lelešius svarsto, kad tik velnias gali sugalvoti tokią klastą. A.Baltūsis pamena kad Markulis jam pasisakė dešimtį metų nebuvęs išpažinties. Jam atpildu tegali būti partizanų karo lauko teismas. J.Lukša kuria planus, kaip būtų galima provokatoriui įvykdyti mirties nuosprendį. Blogiausia yra tai, kad J.Markulio iniciatyva yra jau pradėtas organizuoti sausio 18 dieną numatytas partizanų vadų suvažiavimas. MGB turėjo planų šioje vadinamoje karinėje Taryboje patvirtinti VGPŠ štabo viršininku agentą Vlasov, o partizanų vyriausiąjį vadą padaryti pavaldų BDPS ir naudoti “tamsoje”. Paties pasitarimo trukdyti “ekscesais-areštais ir mūšiais" J.Markulis nepatarė, nes tai būtų sukliudę įgyvendinti tolesnius planus17. MGB žinojo, kad vieniems vadams žuvus, į jų vietą stoja kiti, tad siekė kontroliuoti visą judėjimą.
Tauro apygarda nutaria suvažiavimą sušaukti anksčiau ir kitoje vietoje. A.Zaskevičlus buvo likęs Vilniuje, kur turėjo perspėti ryšininkes dėl galimos provokacijos ir suvažiavimo, todėl J.Lukša, kad nesukeltų Markuliui įtarimo, taip pat grįžta į Vilnių. Jis atveža Markuliui Žvejo laišką, kuris taip pat yra tam tikra priedanga, kad čekistai kol kas nežinotų, kad jų provokacija išaiškinta. Tačiau įvykiai pakrypsta kiek kitaip: sausio 6d. suimama ryšininkė Ožka- kpt. Griežto adjutanto B.Trakimo-Genelio sesuo. Bijodami suėmimo, J.Lukša ir A.Zaskevičius pasitraukia iš Vilniaus.
Kai sausio 7d. J.Lukša nebeateina į susitikimą su J.Markuliu, MGB labai sunerimsta. J.Markulis rašo laišką Žvejui, kad “tenka galvoti, kad jie suimti" ir siūlo nustatyti naujus ryšio punktus, kurių nežinotų J.Lukša18. Karinės tarybos posėdį rekomenduoja atidėti "iki ypatingo susitarimo ir karininkų iš Vakarų atvykimo”. Dar siūlosi “atvykti vakare netoli Kauno" Į susitikimą su pulk. M." (MGB visą laiką norėjo legendinio Centro priedangai į VGPŠ įtraukti aukštus Lietuvos kariškius-pulk. Mačioką, Vidugirį ir kt Taip pat ir A.Baltūsis puoselėjo planus pritraukti daugiau kariškių į partizaninį judėjimą, vedė derybas su generolu St.Giedriu ir kt)
1947m. sausio 10d. emgebistų Litkens ir Počkaj sukurtu laišku, kurį pasirašo BDPS prezidiumo pirmininkas Erelis, Žvejas paskiriamas Pietų Lietuvos srities vadu, o Ąžuolis-D.Jėčys- jo pavaduotoju.
Taip BDPS demonstravo savo veiklą ir stengėsi paglostyti partizanų vadų savimeilę. Po poros dienų J.Markulis išsiunčia panašų laišką J.Kimš-tui,, kuriuo jį paskiria Šiaurės Rytų srities partizanų vadu. Čia pat priduria kad jis tapo J.Lukšos-Kazimiero ir A.Zaskevičiaus-Tautvaišos šmeižto ir intrigų auka; prisigerindamas siunčia dažų rotatoriui, matricų ir kt, taip pat praneša, kad keičia savo pogrindinį Erelio slapyvardį į daktaro Narutavičiaus (tuo pačiu MGB keičia ir jo kaip Ąžuolo slapyvardį į Noreikos)19. Taip pakeltus slapyvardį, lengviau užmaskuoti BDPS: partizanų vadai, žinantys, kad Erelis provokatorius, gavę BDPS raštus, pasirašytus Narutavičiaus, manys, kad tai tikrasis pogrindžio Centras.
Po kiek laiko MGB supranta kad per J.Markulį vykdyta provokacija žlugo. Padarę kratą konspiraciniame bute Žygio gatvėje, malkų dėžėje jie rado A.Zaskevičiaus numestą raštelį, kuriame J.Lukša Naujųjų metų išvakarėse buvo išdėstęs savo įtarimus.
Spaudžiamas šeimininkų, agentas J.Markulis imasi karštligiškų žygių savo "pogrindininko” reputacijos išgelbėjimui: rašo laiškus, siunčia MGB leidžiamus “pogrindinius” laikraštėlius ir kt. 1947m. kovo 29d. laiške
A.Baltūsiui ir A.Vabalui rašo: “Kazimiero (J.Lukšos,-N.G)sieloje, nepaisant jo religinio jausmo gilumo ir patriarchalinės krikščioniškos šeimos fono, įsigalėjo garbėtroškos vėžys. (...) Neturėdamas patirties, jis paniekino draugystę ir apšmeižė tuos, kurie nei jam, nei jo šeimai nieko blogo nepadarė. (...) P.Gediminas- kultūringas žmogus, gilių krikščioniškų principų mėgėjas, kilnus ir toliaregis žmogus. (...) nemato viso to organizatorių priešo- bolševiko įsikišimo ir visos tos “veiklos” panaudojimo savo tikslams- naikinti lietuvius pačių lietuvių rankomis pagal principą “skaldyk ir valdyk!"“. Čia pat patelkdamas savo nekaltumo įrodymus, visai demagogiškai tvirtina kad Hektoro brolis "neišpildė savo pareigų, neaprūpino malkomis Kauno ligoninių, mokyklų”, todėl areštuotas už išeikvojimus.
Iš Aukštaitijos partizanų, dar tikinčių Markuliu, MGB sužino, kad sausio 15-16d. Tauro apygardos iniciatyva “buvo sušauktas partizanų pasitarimas” ir gauna šio pasitarimo protokolą. J.Markulis kaltina ABaltūsį ir A.Vabalą, kad jie kuria savo VGPŠ ir nori likviduoti provokatorius Erelį ir Griežtą, vadindamas tai “konvulsišku riedėjimu į melo bedugnę, į žūtį ir priešo nagus”.
Tad Tauro apygarda norėdama gauti tikrų J.Markulio išdavystės įrodymų, siunčia per “geležinę uždangą” į Lenkiją J.Lukšą ir K., Pyplį. Lenkijoje susitikę J.Deksnį-Hektorą ir atnaujinę MGB perimtus ryšio su užsieniu kanalus, partizanai sužino, kad J.Markulio vardu jau perduota Vakarams tokia informacija: pinigų nereikia, ginklų nereikia, partizanai demobilizuojasi.
Belieka perspėti Lietuvos partizanus, kad nustotų bendrauti su J.Markuliu. O tai gana sunkus uždavinys, ne tik dėl to, kad labai sunkiai palaikomi ryšiai su atskiromis apygardomis, o ir dėl to, kad MGB imasi atsakomųjų veiksmų. Daugelyje MGB sufabrikuotų leidinių smerkiami partizanų vadai, “užsiimantys politiniais ginčais ir šmeižtu", įrodinėjama, kad “mes einame pagrįstu keliu, realiai galvodami, realiai pasirinkdami kovos taktiką ir žinome, ką reikia daryti21.”
Sumaniai manipuliuodamas patriotiniais šūkiais, J.Markulis ilgai išlaiko ryšius su Aukštaitijos partizanais. Jis teikia jiems spausdinimo priemonių, rūpinasi jų šeimų nariais, aprūpina fiktyviais dokumentais. 1947m. balandžio mėn. J.Kimštui-Žalgiriui išduoda dokumentus tokiu tikslu; “Siekiant panaudoti Žalgirį “tamsoje” dezorganizuojant jo vadovaujamą apygardą, vėliau išvesti jį iš miško ir areštuoti22". BDPS vardu siūlo J.Kimštui du žmones- MGB agentus apygardų viršininkais. A.Baltūsis-Žvejys pakartotinai perspėja Aukštaitijos partizanus: ‘Tikėkit mūsų žodžiu. Erelis (dr. Markulis)yra tikrai provokatorius. Jei atvyks,- sulaikykit ir praneškit mums, o jei ne,- tai likviduokit. Atsakomybę prisiimu aš pats asmeniškai. (_) Perspėkit ir kitus23.” Parašo laišką ir Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis, kuriame rašo, jog Erelis pražudė Kęstučio apygardą.
Tuo tarpu MGB nesiliauja siųsti į apygardas BDPS komiteto vardu prisidengusių agentų ir 'tamsoje” naudojamų ryšininkų, kurie patelkia raportus Markuliui, o šis juos apdoroja savo gražiu literatūriniu stiliumi: “(...) Išvykau į Žalgirio karalystę. Kelionė traukiniu, arkliais, pėsčiomis ir štai- žavėdamasis pavasariška naktine gamta, klausydamas pasakojimų apie neseniai praėjusius rusų siautimus, aš atsidūriau Šimonių girioje. - Mes jau namie,- rodydama į pušų kamienus, atsidususi pasakė ryšininkė Kregždė.
Viešėjau ir Žaibo požeminėje karalystėje, trijų kovos brolių draugėje. Žibalinės lemputės spinduliai apšvietė stovintį ant stalo kryželį ir ant sienos pakabintame portrete Vytauto akis. Čia pat ginklai, rašomoji mašinėlė, smulkios rašymo priemonės, patalas24".
Intensyvių MGB ir Markulio pastangų dėka jam pavyksta toliau vaidinti vadovaujančio "Centro” vaidmenį. 1947m. balandžio 24d. J.Markulis raportuoja kad pirmo etapo užduotis įvykdė ir dabar prasideda antroji fazė: “eiti ne iš apačios į viršų, o iš centro žemyn25.”
Čia pat MGB 2N valdyba surašo tokį veiksmų planą: “Būtina sušaukti suvažiavimą, pradžioje Vyčio, Vytauto, Algimanto ir Didžiosios Kovos apygardų, kad jos sudarytų bendrą štabą o po to pamatysim. (...) Po suvažiavimo (...) galutinai baigti su Tauro apygarda, izoliuoti juos ir, uždarius maiše saugoti, o ne lankstytis ir žemintis, kai buvo iki šiol. (...) Briedį (Vyčio apyg. vadas D. Vaitelis, N.G),dar tikintį J.Markuliu, izoliuoti po suvažiavimo, kadangi jis dar bus naudingas ir palaikys BDPS26”.
Tuo tarpu MGB skuba pasinaudoti Markulio pateiktais duomenimis. 1947 06 24 netoli Kupiškio, Šimonių girioje, Erelis paskiria susitikimą su J.Kimštu. Miškas apsupamas MVD kariuomenės. Tačiau J.Kimštas į susitikimą neatvyksta. Čekistams pasiseka suimti ryšininkes, tarpe jų- Kimšto žmoną. Markuliui “padedant”, ji apgyvendinama agento Nemuno bute, įpareigojama prikalbinti vyrą legalizuotis. Ją naudojant “tamsoje”, J.Markulis teikia partizanams dezinformaciją, apkaltindamas nekaltus žmones išdavimu ir pridengdamas tikruosius išdavikus. (Pvz, 1950m. MGB šiuo kanalu perdavė informaciją, kad dėl Šiaurės Rytų Lietuvos štabo sunaikinimo kaltas Vidmantas. Prisikėlimo apyg. partizanai jam įvykdo mirties nuosprendį, tuo tarpu tikrasis išdavikas yra agentas Mikas. Be to, apkaltina ryšininkę izabelę Vilimaitę, kad ji išdavusi Šarūno rinktinės partizanus Montę ir Tigrą. Iš tiesų Montė ir Tigras buvo nužudyti dviejų agentų-smogikų dėka.)27
Nors Markulis, kuriam partizanai paskelbė mirties nuosprendį, labai rizikuoja, tačiau MGB verčia jį vėl ir vėl vykti į apygardas ir stengtis, kad partizanų veikla priklausytų legendiniam "Centrui". Pagal MGB 2N V-bos viršininko Počkaj sudarytą planą rugsėjo mėn. susitikti su Vyčio apygardos partizanais siunčiama visa agentų brigada, vaizduojanti BDPS komitetą, jos ir Didžiosios Kovos apygardų partizanų atstovus. Išliko J.Markulio raportas apie šią kelionę, iš kurio matyti visa jo veidmainystė ir demagogija
Susitikimas įvyko Lėno miške. Agentai atvažiavo mašina “Kai iškilo kategoriškas klausimas: laimėti ar prisipažinti pralaimėjus, kilo būtinybė greičiau atlikti tai, kas sugalvota nesiskaitant su nenumatytomis kliūtimis, savo pergyvenimais ir gresiančiu pavojumi. Todėl buvo numatyta akis į akį susitikti su banditais jų irštvoje28.” Apie vietinį ryšininką Markulis rašo, kad jis padeda partizanams "ne iš patriotizmo, o iš baimės prarasti gera įgyta svetimu prakaitu. (...) Tai tikra kiaulė, tikriau-laukinis šernas, tunkantis svetimo prakalto ežere. (...) Kas jam svetimas vargas, kas jam samdinių poreikiai? Jo namas geriausiais rajone (...) T ai tipiškas katalikiško gyvulio pavyzdys. Taip niežti rankos, taip norisi šį gyvulį nutverti už gerklės ir įgrūsti snukį į purvą.” D.Vaitelį Markulis apibūdina “sadistiniu vampyru” ir "alkanu lokiu”.
Susitikime dalyvauja D.Vaitelis, Blėka ir apie 20 partizanų. Iš agentų-J.Markulis, “kapelioną” vaizduojantis Šviesa, Nurmis, Uosis, dėdė Petras ir vairuotojas. Vyčio apygardos vadas Vaitelis nori išsiaiškinti visus Markuliui keliamus kaltinimus. Tačiau Markulis pavaišina partizanus, pasiūlo pasimelsti, o pokalbį atidėti rytojui. Partizanas Blėka tiesiai sako, kad netiki kaltinimams, nes "Jūs toks nuoširdus”.
Nueina miegoti į palapinę, kur Markulis atsigula kartu su Vaiteliu ir "kapelionu”. Pastarajam Vaitelis pasako: “Kažin, ar tu kunigas, ar moki sakyti pamokslą? Nepanašu.”
"Stovykla užmigo ir rodosi, kad miegantys niekada nežudė nekaltų moterų, valkų, senelių, kad jie tokie geri ir ramūs, kaip jų kvėpavimas. Bet iš medžių šešėlių žiūri kruvini veidai šimtų nukankintų žmonių ir neduoda kai kuriems gulintiems užmigti. Visa ši stovykla primena plėšikų lizdą ar baltųjų meškų irštvą, tiksliau- kruviną gyvenimo nuolaužą, kurią greit nuneš nauja tėkmė.”
Rytas prasideda malda “Pastatė beržinį kryžių, kapelionas apsirengė liturginiais rūbais. (...) Iškilminga valanda. Visi be kepurių. Kunigas skaito maldą. Rodos, čia nėra nei vieno tokio, kuris žudė ir dar žudys. Kai kurie verkia ir rimtai meldžiasi.”
Tačiau J.Markuliui rūpi ne maldos. MGB yra įsakyta priimti dokumentus, sutelkiančius BDPS komitetui įgaliojimus vadovauti partizanų sritims, palaikyti ryšius su užsieniu ir leisti direktyvinį spaudos organą. Todėl jis skaito paskaitą tema “Gyventi ar žūti, laimėti ar būti nugalėtu? “Kapelionas” jam padeda “Daug blogio, daug egoizmo, daug intrigų ir šlykštaus šantažo tik tam, kad suskaldytų mūsų gretas, kad užsiundytų lietuvį prieš lietuvį, kad jie smaugtų, ėstų vienas kitą. Tai priešo darbas. (...)” Ir čia pat priduria “Visiems reikia stengtis išlikti gyviems, neuždusti, išsaugoti save. Tam reikia išnaudoti visas galimybes ir būdus. (...)”
Tartum stebėdamas save iš šalies, J.Markulis aprašo susitikimą: “Daktarui išdžiūvo burna nuo 9.30 iki 4.30 jis vis kalba ir kalba. Visą laiką sėdi, sušalo. Bet ką daryti? Reikia atlaikyti. Todėl jis įtempia visas jėgas, valią ir gudrumą, kad būtų pasirašyta rezoliucija, sudaryta vyriausybė, priimta "nauja taktika". Esmė- užteks kraujo, visa kita- fonas, buljonas, skystis.” Po pasitarimo “gerasis daktaras” apžiūri ligonius. Blėka jam sako: “Daktare, aš jumis tikiu, turiu žmoną ir dukrą. Ar nepadėtumėt?” Pažadėjo padėti, pasibučiavo su Briedžiu ir Blėka paspaudė dvidešimčiai partizanų rankas.
“Velniška jūsų kantrybė, daktare - sako Markuliui su juo atvykęs “dėdė Petras”. “Sėdint žvėries urve, reikia turėti kantrybės,- pagalvoja daktaras. Ir pralinksmėja kai “mašina pajudėjo į priekį, toliau nuo košmaro ir mirties nešėjų”.
Romantiškas raporto stilius pavirsta agento informacija: J.Markulis nubraižo vietovės, kur vyko pasitarimas, schemą ir praneša apie savo giminaičio Bundoriaus, turinčio 9 valkus, namuose įrengtą partizanų slėptuvę.
Pulk. Počkaj konstatuoja, kad užduotis įvykdyta. Tačiau toliau panaudoti J.Markulį darosi nebeįmanoma. J.Kimštas nutraukia ryšius su juo 1947m. spalio mėn. Vėliau, 1952m. Kimštas parašys: “Falsifikuojant dokumentą, parašą nesunku pagaminti. Tačiau stilių sufabrikuoti sunku. Pavyzdžiui, Erelis pasirašinėjo ir prof. Narutavičiumi, ir prof. Šalčlūnu ir kt, tačiau “markuliško” stiliaus negalėdavo pakeisti (pvz. vartojo žodį “košmaras”)29.”
Tik didelių aukų kaina buvo įgyta ši kontržvalgybinė patirtis. 1948m. vasario- kovo mėnesiais Didžiosios Kovos apygardoje buvo suimta 13 partizanų. Šia proga MGB ministras Kapralovas rašo: “Visi šie banditai 1947-1948m. buvo išvesti iš gaujų pagal mūsų per agentūrą išduotus dokumentus ir iki paskutinio laikotarpio buvo naudojami “tamsoje”, naikinant gaujas ir rengiant areštus.
Šių kombinacijų pagalba likviduotas apygardos štabas, "A” rinktinės štabas ir svarbiausios teroristinės grupės30,31.”
Dar lieka J.Markuliu tikintis Vyčio apygardos vadas D.Vaitelis. Tačiau J.Markulis, bijodamas partizanų nuosprendžio (nepatikrintais duomenimis, buvo pasikėsinta jį nužudyti), nori išvykti iš Lietuvos. 1948m. vasario mėn. jis parašo Vaiteliui laišką, kuriame praneša išvažiuojąs iš Vilniaus ir norįs perduoti ryšį su “Vilniaus vadovybe” kitiems asmenims. Vaitelis atsako, kad palaikys ryšius, tačiau pasyvios kovos taktikos nepripažįsta ir išeiti iš miško nesutinka.
MGB planuoja pakišti D.Vaiteliui kitą agentą, sužinoti jo slapstymosi vietą ir "sučiupti ar sunaikinti.”
1948m, pabaigoje ryšius su Vytauto apygarda “BDPS prezidiumo” vardu palaiko agentas Akmuo (pogrindyje žinomas Gintauto slapyvardžiu). Akmuo pasisiūlo dirbti Vytauto apygardos štabe.
Taigi istorija kartojasi. Paskutinį kartą BDPS vardu susisiekti su partizanais MGB bandė 1952m. pradžioje. Tačiau tuo metu Lietuvoje jau veikė vieninga partizanų vadovybė- LLKS Prezidiumas, ir partizanų vadai S.Staniškis-Litas ir K.Labanauskas-Justas į provokacinius MGB laiškus nebeatsiliepė.
O 1948m. visoms apygardoms nutraukus ryšius su J.Markuliu, MGB pasiunčia jį 'tobulintis” į TSRS MA fiziologijos institutą Leningrade. Ten jis išbūna iki 1952m. Grįžęs į Lietuvą, dirba Respublikinės teismo medicinos laboratorijos vedėju ir dėsto universitete. 1956m. KGB jį kaip išsišifravusį "perveda” iš veikiančių agentų į archyvinius. 1968m. J.Markulis tampa mokslų daktaru, nuo 1977m. dirba universiteto patologinės fiziologijos ir anatomijos katedros vedėju. 1982m. jam sutelkiamas LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Be specialybės dalykų, universitete dėsto oratorinį meną kurio pradmenis buvo įgijęs teologijos fakultete, o praktiką atliko sakydamas ugningas kalbas partizanų apygardose.
Grįžęs iš lagerio buto šeimininkas J.Kadyšius kartą sutikęs gatvėje profesorių paklausė apie tą butą kurį kadaise J.Markulis buvo išsinuomojęs “labaratorijai” ir apie tuos žmones, kurie ten lankydavosi.
- Neprimink, neprimink tų laikų, nedraskyk man širdies!- desperatiškai sušuko J.Markulis.
Tačiau jo širdis buvo kieta. Jis eksperimentavo žmonių likimais. Teismo medicinos paskaitas pradėdavo žodžiais: “Silpnų nervų studentai ir nėščios moterys geriau iš karto išeikite.”
Jį traukė teismo medicina ir patologinė anatomija Ne veltui 1947m. Tauro apygardos partizanai jį praminė Pesliu.
Po jo buvo dar daug išdavysčių, klastos ir kraujo. Bet nei viena MGB agentūrinė kombinacija neprilygo šiam šantažo, demagogijos, fariziejiškumo ir smurto modeliui.
Peslys sugebėjo veikti pagal jį. Turbūt ir tarp išdavikų yra savų genijų?
Llteratūros sąrašas:
1. Buv. KGB arch. F3- B4/25. T.1. L.178.
2. Ten pat. KGB 10 skyyr. atakaitos rankraštis “Valstybė saugumo organų agentūros panaudojimo patirtis tiriant ir likviduojant ginkluotą banditinį pogrindį LietuvosTSR teritorijoje’',1957.L65-72
3. Buv.KGB arch. F operatyv. bylų B.127. D.2.L.2.
4. Ten pat.B.107.D.2.L.49.
5. Ten pat. B.4685.D2.L3L
6.Ten pat. B.4685.D2.L.44.
7. Ten pat.B.370.L.19
8. Ten pat.L.2L
9. Ten pat L.10.
10. Ten pat. L4-17. 11 Ten pat L.22
12. L.Maksimovo raportai VSK prie LTSR MT pirmininkui//Laisvės kovų archyvas. Nr.5.L.49-60.
13 Buv.KGB arch. F opentyv. bylų B.370.L24-26
14.Ten pat.L.17-18.
15.Tan pat..L31.
16.Ten pat.L34.
17. Ten pat. L.43-44. 18. Ten pat. L.36-37.
19. Ten pat. B.107 T.2.. D3. L.1.
20. Ten pat B370. L.45-49.
21.Ten pat.B.107.T.2 D3.L.6.
22.Ten pat.B.107.T.1.D.4.L.2.
23.Ten pat. B.107.T.2.D3.L50.
24.Ten pat. B107.T.1.D.2.L.54.
25. Ten pat.L.51
2f6. Ten pat. B. 107. T.1. D.3.L.106
27.Ten pat.B.107.T2.L.64. 28. Ten pat.B.370.L.95-105. 29.Ten pat.B.107.T3.D3.L.19. 30. Ten pat. F.10.B5/9. T.1.L92 31. Ten pat..F3.B.33/13.L8.
32. Ten pat. F.10. B5/9.T.1.L.93
