Papasakojo Liudvikas Raudonis
Užrašė Zenonas Jaška
Esu Liudvikas Raudonis, gimęs 1921m. rugpjūčio 24d. Telšių apskr. Alsėdžių valsčiaus Jazdauskiškių kaime, 15 ha ūkininko šeimoje. Baigiau tik 3 pradinės mokyklos skyrius, susirgęs daugiau nebesimokiau. Šeimoje augo 6 vaikai Broliams vedus ir atsiskyrus, mes su jaunyle seserimi likome su tėvais 5 ha ūkyje. Nuo 14 metų ėmiau tarnauti pas ūkininkus, teko patirti nelengvą samdinio dalią.
Netraukė prisidėti prie bolševikų, nebenorėjau mokytis, tai ėmiau dirbti prie kelių taisymo. Dirbome tada, kai 1941m. birželio mėn. vyko pirmasis gyventojų vežimas - velėnavome įkalnėje šlaitus. Matėme, kaip ginkluoti milicininkai vežė žmones Sibiran. Pravažiavo Žemaičių Kalvarijos vaistininkas, abiejų kojų netekęs Lietuvos kariuomenės savanoris, mokytojas Brunza, pienininkas. Aš iš pradžių net nesupratau, kas čia dedasi, kol kiti nepaaiškino. Tada man kilo mintis, kad ateis toks laikas, kai aš už juos atkeršysiu. Įsižiebė neapykanta.
Ir kai kilo karas, pirmą dieną kartu su vyresniais vyrais nuvykau į Gegrėnus, kur tvėrėsi pasipriešinimo būrys. Nutarėme sugaudyti komunistus, apsiginti nuo kareivių. Ginklų, kad ir nedaug, būrys turėjo. Kai kurie šauliai buvo išsaugoję, kiti šiaip turėjo. Buvo kariškų ir medžioklinių šautuvų, trumpų ginklų — parabelių ir 7 kalibro. Iš ten parsivežėme pakankamai rusiškų šautuvų, granatų. Ir kai su tokiu Kazlausku ėjome areštuoti komunisto, žinojome, kad jis turi ginklų, o mes dar abu buvome beginkliai Visgi nuginklavome — atidavė pistoletą.
Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ LEGIONO ŠTABAS. A.KUBILIAUS GRUPĖ IR MARKULIO TINKLAI
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
Keli faktai biografijai ir apmąstymams
Pranas Veverskis
![](/images/html/LKA/Laisves-kovu-archyvas-15-1995_files/Laisves-kovu-archyvas-15-1995-44.jpg)
Pranas Veverskis. Nuuotrauka iš autoriaus asmeninio archyvo
Ilgą laiką nenorėjau daryti to, ką dabar rengiuosi daryti — būtent mėginti brūkštelėti keletą potėpių brolio Kazio Veverskio biografiniam portretui. To nenoro priežasčių buvo keletas. Visų pirma, man buvo drovu rašyti apie vieną savo šeimos narį, tuo tarsi nuskriaudžiant kitus brolius ir seseris, ir neišvengiamai atskleisti tokius faktus ir įvykius, kurie, mano manymu, turėtų likti tik šeimoje.
Lėmė dar ir tai, kad kai kuriuos faktus aš tegalėjau pagrįsti vien brolio žodiniais pasakojimais, kadangi asmeniškai nedalyvavau įvykiuose, vykusiuose toli nuo manęs. Tai laikotarpis, kai Kazys gyveno Vokietijoje, ir jo veikla Žemaitijoje kuriant Lietuvos Laisvės Armijos kovinius dalinius "Vanagai". Aš tada gyvenau šiapus fronto, sovietų pusėje, o jis — vokiečių užimtoje Lietuvos teritorijoje. Ir dar. Mūsų, Kazio ir mano, gyvenimas taip persipynęs, taip susijęs vienas su kitu, jog rašant apie vieną, būtina minėti ir antrą, šiuo atveju rašyti ir apie save, kas, man atrodo, gerokai nekuklu. Nelabai mane džiugina ir toji padėtis, kai, kurdamas brolio biografiją, aš būtinai atsidurčiau prielipo padėtyje — nereikšminga detalė, menkutė iliustracija, neryškus potėpis spalvotam brolio portretui. Tai žeidžia mano "honorą". Dar laukiau, kad šį darbą atliktų asmenys, artimai su broliu bendravę ir dirbę LLA eilėse.
Deja, jo biografiją rašė čekistai, savaip konstruodami turinį ir interpretuodami faktus, pateikdami juos iki fantastiškumo iškraipytus. Turiu galvoje įvairius straipsnius partinėje ir kitokioje spaudoje, parašytus tokių "meistrų", kaip draugas Guzevičius, ir įvairių žurnalistų a la drg. Vytautas Miniotas, Balys Baranauskas, čekistas M.Goliakevičius (ar tai tikroji jo pavardė?) ir keletas kitų. Tai, sakyčiau, brolio veiklos įvertinimas, ir niekur nuo to nedingsi. Kaip bebūtų keista, pirmasis brolį Kazį Lietuvoje "pagerbė" Vidaus kariuomenės Lietuvoje vadas gen. Vetrovas savo raportu Tarybų Sąjungos Vidaus reikalų komisarui apie Kazio Veverskio žuvimą, tuo pakeldamas žuvusįjį į neeilinio kovotojo lygmenį. Antrasis buvo čekistas, iššaukęs mane į savo kabinetą, padėti užpildyti anketoje apie Kazį kai kuriuos klausimus. Tai, girdi, reikalinga Kazio mirties bylos užbaigimui. Kapitonas buvo smagiai nusiteikęs (buvo dėl ko!) ir rašydamas draugiškai su manim lyg tai pakalbėjo, lyg tai pasamprotavo, lyg tai pagyrė Kazį, suniekindamas mane. Girdi, tu, Pranai, esi perdaug geros nuomonės apie save. Nedaryk iš savęs herojaus. Tu plauki vandenyje, bet tavo s...ė kyšo lauke. O štai Kazys plaukė vandeny, ir jo s...ė buvo panirusi. Tačiau ir tokius mes sugebame paimti. Gaila, kad jį nušovė -mums jis buvo reikalingesnis gyvas.
Skaityti daugiau: KAZYS VEVERSKIS-SENIS 1913-1944