VAILIONIŲ ŠEIMOS LIKIMAS
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Papasakojo Julija ir Benė Vailionytės
Užrašė Ona Subačiūtė-Valevičienė
Dainavos apygardos partizanai: iš kairės - Juozas Vailio-nis-Bedalis, Antanas Vailionis-Tėvas
Lazdijų apskr. Paliūnų kaime gyveno ūkininkų Vailionių šeima: tėvai, trys sūnūs ir dvi dukros. Gerai sugyveno, buvo gražūs ir garbingi Partizanais žuvo tėvas ir trys sūnūs. Motina su dukra Bene Sibire, jauniausioji, likusi viena kančioj, baimėj - slapstėsi Pasakoja seserys Bene ir Julija. Buvo baisūs laikai, žiaurus likimas neaplenkė ir mūsų šeimos. O viskas prasidėjo nuo to, kai brolis Antanas 1944m, sulaukęs 21 metų, nenorėdamas išėjo tarnauti į sovietinę armiją. Pabuvęs ten 3 mėnesius - pabėgo. Grįžęs slapstėsi namuose. Netrukus prasidėjo paieškos — kratos. Mes parodėme paskutinius jo laiškus, rašytus iš armijos, tai kurį laiką stribai ir saugumas aprimo. Tačiau atsirado žmonių, kurie įskundė. Ir taip 1945m. Antanas išėjo į mišką, pasirinkęs Paparčio slapyvardį. Atsisveikinant atrodė laimingas.
Prasidėjo neramios dienos. Suimdavo stribai ar saugumas tėvą, išsiveždavo į Veisiejus. Sumuštą, iškankintą paleidžia į namus, ir taip vis kartojosi Neišgavę iš tėvo, kur yra Antanas-Papartis, kankino jau ir mamą, brolius Vladą ir Juozą. Kartą grįžęs sumuštas tėvas prie stalo garsiai pasakė: "Daugiau manęs gyvo nepaims". Namuose pasitarę visi 1946m. išleido partizanauti ir abu jaunesnius sūnus. Vladas, Alytaus žemės ūkio mokyklos moksleivis, — Artojo slapyvardžiu, o Juozukas, mokęsis Veisiejų gimnazijoje — Bedalio slapyvardį pasirinko. Išėjo, palikę mokslus, pilnus nerimo tėvus, seseris. Buvo širdies šauksmas visų. Geriau žūti garbingai už tėvų gimtą žemę nei vergauti svetimiems. Supratom - ramybės nebus. Po kelių dienų tėvai ir mes abi seserys, peržegnoję savo namus, išėjome. Ėjome pas patikimus žmones, gimines, tačiau klajokliais nelengva gyventi. Baimė, kad atpažins, areštuos, nepaliko ir dieną, ir naktį. Sužinoję, kad stribai ateina, bėgdavom mes į kitą kaimą. Dieve, kiek daug gerų žmonių buvo. Iš lūpų į lūpas ėjo žinios per kaimus, kur slenka kariuomenė, kokius miškus šukuoja, kokie ir kur partizanai žuvę. Liūdėjom dėl kitų, džiaugėmės, kad broliai dar gyvi, kad mūsų ieško — neranda. Turėjome dvasios stiprybės.
Kartą tėvas mus peržvelgė visas tris, uždėjęs ranką mamai ant peties, tarė: "Pabodo man čia slapstytis ir nematau tikslo. Einu pas vaikus į mišką, būsiu ten reikalingesnis". Partizanavo jau nejaunas, visų kovos draugų Tėvu vadinamas.
Likusios mes trys — mama ir seserys ėjom kas kur po žmones. Kai neturėdavom vietos, dienai kitai nueidavome pas brolius į mišką, po atviru dangumi miegodavome, iš šakų palapines pasidarę. Matydavom, girdėdavom, kaip jie kalba po žygių sugrįžę, vaikų netekę, pasalose žuvusių draugų negalėję paimti O jeigu laimė kurį laiką lydi, skaitom partizanų laikraštėlius - "Mylėk Tėvynę", "Laisvės Varpą". Niūniuojam naujas partizanų dainas. Atrodė, taip garbinga, didinga.
1948m pavasarį — Vladui-Artojui kojose atsivėrė žaizdos-gumbai. Vaikščioti negalėjo. Susirinkę nutarė iškviesti Veisiejų gydytoją. Susitikimo vieta — pamiškėje pas gyventoją. Pakinkė arklį, į vežimą pasodino ligonį, o apsauga -du broliai ir tėvas ginkluoti Vienas — Papartis, ėjo pirma vežimo, antras — Bedalis, iš paskos, Tėvas — iš šono mišku, laikydami atstumą. "Kaime sodų žydėjimas pačiame gražume, o mes savame krašte bastomės kaip kokie nusikaltėliai. Širdis daužosi krūtinėje,"- tokie buvo Tėvo žodžiai. Sugrįžo laimingai, kojos gijo. Tai buvo tikrasis gydytojas. Garbė Jam ir padėka už kilnumą.
Dainavos apygardos partizanai: iš kairės - Vladas Vailionis-Artojas ir Antanas Drazdauskas-Ilgis
Juodi debesys gaubė dangų. Laukuose noko rugiai. 1948m. per pasalą prie Ilgio ežero sunkiai sužeidė Artoją ir jo draugą Antaną Drazdauską-llgį iš Barčių km. Pastarasis sužeistas krito į ežerą — nuskendo, tačiau artimieji, suradę jo kūną, palaidojo pamiškėje. Artojas sunkiai sužeistas per vidurius, šlapias dar ėjo per mišką keliu, sutiko keliu važiavusį arkliais žmogų, o šis jį nuvežė pas pažįstamą.
Kelias valandas brolis -Artojas kartojo tyliai:
"[Norėčiau dar pamatyti brolius, savuosius". Laikas bėgo nenumaldomai. Kol atėjo gavęs žinią brolis — Papartis, šis jau buvo akis užmerkęs.
Sūnaus palaidoti atėjo ir tėvas. Perrengdami užantyje rado kruviną jų abiejų žuvusių draugų nuotrauką. Taip, brolis, tėvas ir vietinis gyventojas paskubomis sukalė karstą, palaidojo netoliese, llgininkų miške po medžiais. Tą kauburėlį užmaskavo, gal todėl ir išbuvo visą sovietmetį. Ateidavo artimieji, kovos draugai partizanai, pastovėdavo, nusiėmę kepures, sakydami: "Laimingas, nors kapą jo žinot, o mūsų kur bus?" 1991m. jo palaikai perlaidoti į Veisiejų kapines.
Kruvina visa žemelė Lietuvos, miškai ir pievų brydės. Žiemą šaltis, pėdos sniege ir akys pasalūnų išdavikų sunkino jų kovas. Tačiau idealistai buvo: sunkumai, žūtys neatėmė laisvės troškimo. Kokie ištvermingi jie buvo..
Nepraėjus metams
1949m. vasaryje stribai su kariuomene Bertašiūnų kaime apsupo bunkerį. Partizanai nepasidavė - nusišovė. Ant Veisiejų gatvės grindinio gulėjo brolio Paparčio ir Sakalausko Albino-Audros iš Buckūnų km. išniekinti kūnai Kitų pavardžių neprisimenu. Žuvo 3 ar 4, tačiau veidai atmintyje kaip gyvi išliko.
Liko — Tėvas ir jauniausias — Bedalis. Susitikdavom slapčia, apraudodavom žūstančius, ir tik ateities viltis guodė mus. Supratom, kad čia visos tautos tragedija.
1950m. rugsėjo mėnuo. Atsisveikindama jauniausią sūnų - Bedalį, motina tyliai liūdna mąstė: "Vieni į mokslus eina, o tu, sūneli, su ginklu į mišką. Likai iš sūnų vienas. Maldoje Dievo prašau, o ir pats saugokis". Tas mėnuo ir buvo jam paskutinis. Vainiūnų kaime per susišaudymą žuvo, krisdamas ant arimo kryžiumi Kai niekšai paėmė jo kūną, toje vietoje liko kruvinas kryžiaus ženklas. Apsižvalgę artimieji susėmė kruviną žemę ir miškelyje palaidojo. Tada žuvo du ar trys. Kūnai jų nežinia kur ilsisi
Po kelių dienų susitinkame visa likusi šeima. Tėvas apkabinęs ramino mus, pats jau neverkė, tik skausmo sukaustytas veidas virpėjo: "Gražu, žūstame garbingai netarnaujame okupantams. Aš džiaugiuosi savo vaikais. Būkite stiprios - neraudokite, mes pasirinkome šį kelią".
Žiema — pasalos ir vėl vasario mėnuo. 1951 metais Bestragiškės miške, apsuptame bunkeryje, žūva Tėvas ir dar 6 partizanai Matydami, kad gyviems nepavyks pabėgti - susisprogdino. Tėvą, sunkiai sužeistą, dar vežė į Alytų, bet pakeliui jis mirė. Jam tada buvo tik 56-eri metai. Kaip ir broliai - dingo.
Nežinome jo kapo, nė kur stribai išmetė. Kur kauleliai ilsisi? Ketverius metus nešiojom juodus rūbus. Žūtis po žūties. Išverkėm ašaras. Baisu buvo matyti mamą. Kančioje, vardai žuvusių brangiausių balsu prasiverždavo iš jos lūpų.
Prisimename, kai susirinkdavo būriai pamiškėje, vis tardavosi, kaip toliau palaikyti ryšius tarp rinktinių ar būrių. Jų pavadinimai keisdavosi. Partizanų skyriai ir būriai mažėjo ir mažėjo. Nepasakosiu čia apie jų kovas, žygius. Žinau - sakydavo: "Žūsim, bet nepasiduosim", — pasiaukojo.
1951m. rugsėjo mėn. mamą ir seserį Benę sugavę stribai išvežė į Tomsko sritį. Dirbo sunkų miško darbą, išbuvo ten 7-erius metus. Parašydavo laišką man svetima pavarde. Likau visai viena ir vėl iš kaimo į kaimą — Krivonys, Mizerai. Dėkinga tiems žmonėms, kurie visą šeimą globojo, rizikuodami ir savo likimu. Aš už Juos kasdien meldžiuosi.
1952m. pavasarį suima ir mane (Juliją - red.) Veisiejų areštinė prie ežero, aptverta aukšta tvora, su bortu į lauko pusę, kad nepabėgtum. Tardė, klausinėjo, kur nakvoju, su kuo ryšį palaikau. Tos dienos ir naktys buvo pilnos nežinios. Privalėjau tada nieko nežinoti. Išbuvus dvi savaites, kartą jau vėlai pasiprašiau stribo Leščinsko į tualetą. Mane tąsyk kaip mergaitę ne taip saugojo, nes aukštos tvoros. Pastebėjus, kad prie elektros stulpo tvoros borte skylė šiukšlėms su kastuvu išmesti, šovė mintis bėgti Staiga įsliuogiau į stulpą ir kritau į šiukšlyną. Nusimečiau batus, švarkelį ir puoliau plaukti per Veisiejo ežerą. Atėjęs stribas nesusiorientavo kur dingusi. Man įplaukus pusę ežero, pasirodė raketos. Perplaukiau. Išlipusi į krantą, palindau po krūmu minutei atsikvėpti. Nuo šalčio ir baimės drebėjau. Naktis, gegužės mėn. pradžia. Greitai nubėgau į Rūdos km. pas Kiaulevičius. Užlipau ant didžiulės kaimiškos krosnies, apšilau - išdžiūvau. Dėkinga Jiems už globą, Dievui — kad suteikė man jėgų.
Stribai, išbėgę už tvoros, radę mano rūbus, nusprendė, kad nusiskandinau. Bet žmonės kalbėjo, kad ryte manęs dar ieškojo su šunimis. Stribui Leščinskui už mano pabėgimą nuėmė laipsnį. Pasakojo, kad jis taip susikrimtęs buvo, kad net norėjęs nusišauti. Jam laipsnis buvęs brangesnis už tautiečių gyvybes.
Slapstydamasi po poros metų per gerus žmones atvažiavau į Kauną. Teko nakvoti ir stotyje, ir bažnyčioje. Pamažu įsidarbinau. Grįžo sesuo su mama. Abi turim šeimas. Tik mama tiek iškentusi guli lovoje jau be nuovokos. Globojam abi su seseria. Kiekvieną dieną pabudusi tyliai klausia, kad kas neišgirstų: "Ar dar negrįžo mano sūneliai? Seniai jau buvo parėję, vis laukiu ir laukiu".
Antanas Vailionis-Tėvas, g.1895, žuvo 1951m.
Antanas Vailionis-Papartis, g.1923, žuvo 1949m.
Vladas Vailionis-Artojas, g.1926, žuvo 1948m.
Juozas Vailionis-Bedalis, g.1928, žuvo 1950m.
Daina Vailionių garbei
(Autorius nežinomas. Iš M.Matonytės sąsiuvinio)
Prie vartų augo trys beržai,
Žiaurių vėtrų auginti.
Motule, tavo trys sūnai,
Išėj tėvynės ginti.
Rymojo vartuose ilgai
Sena mama parimus,
Ir guodė motiną sūnai-
Balti berželiai tylūs.
Saulelė buvo vakaruos,
Kulkosvaidžiai tratėjo,
O tavo sūnus vyriausias
Jau kraujuose gulėjo.
Tėvelis ir du broleliai,
Šalia tavęs stovėjo
Ir paskutinį kartą tau
Sudie, tyliai šnibždėjo.
Sudie, jūs brangūs broleliai,
Ir mylimas tėveli.
Aš žuvau už savo draugus,
Ir už Lietuvos šalį.
Sudie sesės, brangi mamyte,
Jūs manęs neliūdėkit.
Tik karštomis vien maldomis
Amžinybėn lydėkit.
Aš ilsiuos ten po liepomis,
Kur ilsis daug brolelių,
O kiti likę čia drauge
Skinkit į laisvę kelią.
* * *
Rezistencijos ir tremties muziejuje moteris nuotraukose atpažįsta savo brolį. Išsikalba su Julija. Jos abi to paties likimo, abi kartu slapstėsi, jų broliai viename būryje partizanavo.
Antanas Bučionis Ąžuolas, Šarūno rinktinės Leipalingio bataliono vadas
Pasakoja Marytė Bučionytė. Mano tėvas Antanas Bučionis-Ąžuolas iš Buteliznos km. - puskarininkis, g,1901m. Anksti išėjo į mišką. Nepatiko jam tas "išvadavimas". Motiną po tardymų nuteisė 10m. 1946m. pavasarį. Mes trys vaikai likome be globos. Mus paaugles tėvelis pasiėmė su savimi į mišką. Gyvenome palapinėje. Brolis Viktoras mokėsi Leipalingio gimnazijoje. Jausdamas areštą - atėjo į mišką partizanauti Jaunučio slapyvardžiu. Ne kartą bėgom vienomis kojinėmis kelis kilometrus. Šaltis, drėgmė, užpuldavo "brudas". Stokodamos maisto, nekantraudavom. Tada tėtis - Ąžuolas papasakojo mums, kaip po Leipalingio puolimo ir alkani, ir išvargę užėjo pas pamiškės gyventoją. Šeimininkas senyvas, sunkiai sirgo. Mus peržvelgęs, žmonai liepė atnešti mums ko nors
užvalgyti Žmona švelniai tarė: "Kuom gi aš jus, vaikeliai, valgydinsiu, ničnieko neturiu." Ligonis priminė: "Atnešk šmotelį, ką vakar kaimynė atnešė -man galėsi bulvių išvirti" Nevalgėm, širdis suspurdo nuo širdingumo tų paprastų žmonelių. Eidamas Leipalingio bataliono vado pareigas, 1946m. rudenį per pasalą Valančiūnų km. žuvo Ąžuolas - mūsų tėvas. Ėjom kas kur pavadino. Pradėjo mūsų ieškoti, tai nuo jaunų metų tik baimė, ašaros — likome be tėvų! Po Ąžuolo žūties vadu buvo paskirtas Jurgis Ptakauskas-Liepa iš Mizarų km. Jau žuvus 1948m. gruodžio mėn. paskiriamas Kostas Treigys-Šturmas iš Diržių km. Žuvus Šturmui 1950m. vadu paskiriamas Ąžuolo sūnus — Viktoras Bučionis-Jaunutis, jau užsigrūdinęs kovose ir subrendęs mano brolis.
Viktoras Bučionis-Jaunutis su žmona Angele Janulevičiūte
Gerdašių bažnytėlė prigludusi prie Pūščios miškų. Čia partizanai buvo radę prieglobstį: rinkdavosi pasitarimams, išpažinties. Čia Jaunutis susituokė su Angele Janulevičiūte iš Varnėnų km Jos tėvai buvo trem
tyje, brolis Antanas-Studentas kalėjo lageriuose. Šeimai partizaniškai gyventi sunkiau, ypač žiemą, bet kur neužmigsi, šaltis, pėdos. 1951m. vasaryje tarp Mizarų km. ir Didžiasalio km. miške, bunkeryje, buvo apsupti. Nenorėdami kančių, visi keturi išsišaudė.
Jų kūnai gulėjo Veisiejuose ant gatvės. Liko 7 mėn.jų sūnelis. Augino
V.Bučionio-Jaunučio ir jo žmonos Angelės žuvimo vietoje pastatytas kryžius
kam pasitaikė, o daugiausia teta. Nelengva vaikystė, tačiau užaugo doras.
1991m. jų palaikai buvo surasti ir perlaidoti į Veisiejų kapines. Dalyvavo ir sūnus, jų žuvimo vietoje pastatė kryžių.
Mes visada atmename Dzūkijos pušynus, kur partizanai prie laužo ginklus valydavo, melsdavosi ar maistą gamindavosi Neieškojo jie sau naudos, už Tėvynę, jos laisvę žuvo broleliai ir mūsų tėvai.
Garbę oškit, žalieji Dzūkijos pušynai, kur kraujo lašeliais apšlakstyta auga žalia samanėlė.