RANKRAŠČIAI NEDEGA...

1946m. pradžioje grįžęs iš Štuthofo konclagerio, buvęs nepriklausomos Lietuvos kapitonas Jonas Noreika įkūrė Lietuvių tautinę tarybą (LTT). Tai pogrindinė organizacija, siekusi suvienyti visas Lietuvos pasipriešinimo jėgas. LTT parengė atsišaukimą į pasaulio tautas, informuojantį apie padėtį okupuotoje Lietuvoje1. Šioje veikloje dalyvavo ir poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė. Atsišaukimą paredaguoti ji paprašė poetą Kazį Borutą. Parodė atsišaukimo rankraštį ir užėjusiai draugei Valerijai Valsiūnienei2. Susitikimas buvo lemtingas: Valerija Valsiūnienė buvo MGB agentė (slapyvardžiai Oras, Agnesė)3.

"Valsiūnienė už priklausymą buržuazinei nacionalistinei partijai pagal RS-FSR BK 58-4 straipsnį 1941m. suimta ir kartu su vyru, buvusiu Lietuvos kariuomenės seržantu, ir dešimties metų sūnumi etapu nusiųsta į SSRS NKVD Kraslagą. 1942m. jos byla, nesant nusikaltimo sudėties, nutraukta, ji užverbuota agente ir, pasibaigus Didžiajam tėvynės karui, grįžo į Lietuvą.

Grįžusi į Lietuvos SSR, Valsiūnienė kaip agentė greit atstatė savo ryšius su mus dominančiais asmenimis ir dalyvavo tiriant eilę antisovietinių grupių bei organizacijų, kurios buvo likviduotos", - rašoma V.Valsiūnienės - agentės Oras charakteristikoje4.

1946m. kovo mėnesį LTT nariai buvo suimti, tarp jų ir amžinasis maištininkas, save vadinęs socialistu-eseru, Kazys Boruta. Poetas buvo nuteistas penkeriems metams.

Jo žmona Jadvyga Čiurlionytė, norėdama palengvinti poeto dalią, ėjo kryžiaus kelius nuo vieno valdininko pas kitą. Pagaliau pačiam J.Paleckiui tarpininkaujant, Kazio Borutos bausmės laikas buvo sutrumpintas iki trejų metų, ir 1949m. jis buvo iš kalėjimo paleistas.

Kadangi turėjo mažą bausmę, poetas kalėjo Rasų konclageryje. Kalėjimo sąlygos dėl nuolatinio J.Čiurlionytės rūpesčio buvo pakenčiamos — K.Boruta dirbo lagerio bibliotekoje.

1947m. K.Boruta slapta nuo prižiūrėtojų rašė žmonai Jadvygai Čiurlionytei laiškus, tikėdamasis, kad jo laiškai, aplenkę cenzūrą, pasieks artimuosius. Deja, laiškai, rašyti ant mažų popieriaus lapelių, buvo paimti ir laikomi poeto operatyvinėje byloje, išlikę ten iki šių dienų. O pati "geradarė", sutikusi laiškus išnešti iš Rasų konclagerio, matyt, buvo specialiai poetui pristatyta. 1950m. rudenį MGB jaun. ltn. Gudavičius išvertė tuos laiškus į rusų kalbą, pabraukdamas MGB dominačias frazes — matyt, norėdamas nustatyti poeto ryšius laisvėje ir ieškodamas jį "kompromituojančios" medžiagos. Net po penkiolikos metų — 1962m.- KGB tokia "kompromituojančia medžiaga" laikė tai, kad "Boruta nenušviečia aktualių nūdienos klausimų", o gilinasi į pasakų pasaulį, kartais save parodo kaip asmens kulto auką ir pasako vieną kitą žodį prieš sovietų valdžią5.

Nepaisant to, kad laiškai buvo siunčiami aplenkiant cenzūrą, jie buvo rašomi su įprastu atsargumu. Tik viena kita užuomina atspindi konclagerio realybę. Su poetui būdinga žaisminga ironija aprašoma kova su utėlėmis ir pan.

Užuominomis kalbama ir apie J.Čiurlionytės žygius pas įtakingus sovietinės nomenklatūros bei literatūros "geradarius", ieškant užtarimo ir pagalbos. Nelaisvė, o tiksliau — vidinė laisvė, kuri ekstremalioje situacijoje aštriau jaučiama, nubrėžė aiškią takoskyrą tarp juodviejų gyvenimo ir to pasaulio, kuriame jau viešpatavo jo didenybė kompromisas, kuriame žmonių likimus lėmė "svetimos psichologijos" žmonės, nemėgstantys "tiesios kalbos" ir visada siekiantys "ne to, ką kalba". Vienintelis būdas apsisaugoti nuo to svetimo pasaulio, kurį K.Boruta apibūdino žodžiu "šiukšlynas", - "į visa tai žvelgti su lengva ironija, lyg į kažką kvaila ir atsitiktina". Matydamas ir suprasdamas, kad ne vienas buvęs pažįstamas ar plunksnos brolis jau "atlieka savo įsipareigojimą" ir kad "čia sukasi mašina, kuri ir juos mala", K.Boruta išsako savo credo: "geriau nežinomas kapas, negu dvėseliena, nuodijanti aplinką".

Yra laiškuose ir "trupučio laisvės ir vienumos" ilgesio, ir graudulio dėl negalėjimo kurti, išlaikyti "tos sukauptos vidujinės įtampos, kuri poemėlei reikalinga", ir sielvartavimo, kad pilkoje konclagerio kasdienybėje šmėstelėjusios kūrybinės idėjos taip ir liks niekada į paviršių "neišplaukusiais laivais".

Tačiau svarbiausia laiškuose kas kita.

Praėjo bemaž penkiasdešimt metų nuo jų parašymo, tačiau 1947 metai tėra tik sąlyginis atskaitos taškas. Tai akimirka, kai žmogus ryškioje šviesoje išvysta savo gyvenimą ir, susikrimtęs dėl jo netobulumo, pasiryžta pasikeisti, tapti geresniu ir kilnesniu, atsikratyti lengvabūdiškumo ir egoizmo, "laimingai išeiti iš tokio suskilimo, koks buvo manyje", su pagarba ir meile atsiverti kitam žmogui, kad galėtų "degti tyliu bendro darbo džiaugsmu". Nutolsta brutali aplinka, kur "sukta mintis", pridengta "lengvai ir bjauriai suprantamomis metaforomis, gundo nuodėmingais Judo grašiais", išnyksta siurrealistinis išvirkščias pasaulis, kuriame net utėlės, atvirkščiai logikai, mėgsta švarius baltinius, o užsimiršimas ir atminties praradimas yra didžiausia Dievo palaima. Lieka vien meilė ir "namų, kur dega mažas židinėlis", ilgesys. Ir naujai patirtas sugebėjimas "toli toli žiūrėti".

Kaip dažniausiai būna, gyvenimas savaip pakoreguoja žmogaus nusiteikimus. Ar nugalėjo poetas tuos kalnus, kuriuos buvo pasiryžęs pakelti, ar atsikratė nuolatinio "narpliojimosi su savim", ar visada viskam sugebėjo "žiūrėti tiesai į akis", ar kada regėjo aplink tokį pasaulį, apie kokį svajojo? Nubėgo tolyn, išsiskyrė asmeniniai K.Borutos ir J.Čiurlionytės likimai, pavergtas protas plėtė savo valdas, o kūrybos dirvonai dažnai tapdavo piktžolių atvašynu. Ir vis dėlto 1960 02 12 agentė Marusia, 1957-1960m. įrašinėjusi visus K.Borutos telefoninius pokalbius, užfiksavo poeto frazę, pasakytą J.Čiurlionytei: "Aš tave mylėjau ir myliu." Ši frazė liudijo švelnų ilgesį savęs tokio, kaip tuose laiškuose iš Rasų. Iškentęs ciniško patoso sovietmečius, dažnas norėtų išgirsti iš tų laiškų sklindančią gerumo muziką.

Prasmego praeitin NKVD divizijos, CK ideologiniai skyriai, pokalbius įrašinėjantys šnipai ir laiškus perimantys prižiūrėtojai. Pamirštos žmonių silpnybės ir jų menkumas, liko maži popieriaus lapeliai, liudijantys meilę ir sielos veržimąsi aukštyn.

Parengė Nijolė Gaškaitė

Šaltiniai

1. Ašmenskas V. Lietuvių tautinė taryba ir jos veikėjai // Laisvės kovų archyvas Nr.7.

K.1993. P.175205.

2.    Ten pat. p.182

3.    VSKA. F.10. B.6/1L L94.

4.    Ten pat F.6. B26/92 T2 L137.

5.    Ten pat F3. B.87/3. L34.

Kazio Borutos laiškai iš Rasų konclagerio žmonai Jadvygai Čiurlionytei (1947m.)

13/XI

Brangioji mano! Esu laimingas, kad galiu prie spingsulės vienas pasėdėti ir Tau laišką parašyti. Rašiau ir anksčiau, bet jie Tavęs nepasiekė. Šiandien sutikau gerą moterėlę, kuri pasisakė, kad kaimynė esanti ir galinti man padėti. Tai ir apsidžiaugiau. Ji iš tikrųjų, rodos, gera žmogysta ir ja galima pasitikėti. Dėkoju, kad ją susiradai.

Pasiilgau tavęs, širdele. Nors porą žodelių norėčiau iš Tavęs išgirsti. Laukinis nykumas vis dar manęs neapleidžia, ir tada pasigendi mylinčios jautrios rankos. Kaip aš nemokėjau savo laimės branginti ir kaip dabar man būtų dėl to sunku. Nepyk, Jadzele! Akis pražiūrėsiu į savo stebuklėlį žiūrėdamas.

Kada aš Tave pamatysiu? Tikiu ir netikiu, kad vieną dieną pareisiu. Namo, kur mano mažojo židinėlio širdelės plazda. Tu gal gerai žinai, kad čia visos viltys prarandamos. Bet dėl to nenusimenama. Ir aš nepuolu į neviltį. Išmokom kantrybės ir toli toli žiūrėti.

O aš dabar gyvenu 5 aukšte. Kasdien žiūriu į Belmonto mišką, Vilnelės skardžius, Pavilnio gūbrius. Matau, kaip atbėga taukiniai į Vilnių. Neblogas vaizdas. Geriau kaip uždaram vienuolyno kieme. Gaila tiktai, kad to vilnietiško kvapo čia nėra. Bet čia vis dėlto bent man daug geriau. Kartais net juokauju, kad turi mane iš čia greitai išmesti, nes per daug gerai esą - taip jau visada mano gyvenime būdavo, kai tik geriau, turi būtinai būti permaina. Geram gyvenimui, matyt, Dievulis manęs nesutvėrė. Bet aš Jam ir dėkingas už tai.

O Tu galėtum mane net smarkiai ir labai smarkiai pabarti. Pasislėpęs vienuolyno celėje, buvau bepradedąs mažą poemą-simfoniją apie nepaprastai gražius dalykus

-    mudviejų klaidžiojimus anais sunkiais metais, bet kaip visada turi kas nors sutrukdyti

-    čia kraustymasis, naujoj vietoj tvarkymasis, Balio* netekimas - ir aš praradau ritmo giją. Turiu vis tiek dar ją sugauti.

*1947 10 16 mirė Balys Sruoga.

Labai man liūdna be Balio. Ir brolio netekau ir milžino, kurio paunksmėje visi mes buvome. Kaip baisiai nyku ir tuščia be Jo mūsų vargšėj literatūroje. Vienas buvo ir Tas pirma laiko išėjo. Čia man sunku be Jo, dar bus sunkiau, jeigu teks išėjus vienam kalnus pakelti. O kokio sunkumo tie kalnai, jaučiu ir žinau.

Neseniai čia šiukšlyne atradau maldaknygę su fotografija trijų mergyčių seserų iš Uralo tėvui... Juk tai visa epopėja, mieloji! Kaip perkelti tuos kalnus, kaip juos panešti? Ir vis dėlto išnešime aukštai iškėlę galvą.

Labai džiaugiuosi, kad Mama, kurios aš toks blogas sūnus buvau, surado senatvėje prieglobstį pas Tave, brangioji. Kokia Tu nepaprastai gera. Jei tikėčiau, sakyčiau, pati Dievo apvaizda Tave man siuntė. Kartais ir naivusis tikėjimas turi gražių ir jautrių bruožų. Bet kad tik Tu, vargšele, nepervargtum. Taip nepakeliamai aš Tave apkroviau savo bėdomis. Kad greičiau bent tie neprieteliai paleistų, ir aš bent kiek galėčiau Tau padėti.

Bent manimi per daug nesirūpink. Dabar aš visai gerai gyvenu. Tik vieno man trūksta - Jūsų visų, truputį laisvės ir vienumos, kuri šitose sąlygose toks nepaprastai viliojantis dalykas.

Dėkui Tau už viską, Jadzele. Bučiuoju Tave, Mamą ir dukrytes ...

Tavo K.

14/XI

Eglutei, jei spėsiu, parašysiu poemą apie motiną. - Auk graži ir būk stipri, mano dukrele! Tu augi baisiai žiauriu laiku, bet su gražiausiais žmonėmis šalia tavęs. Mokėk mylėti ir branginti. -

Tavo Tata

Jeigu gausi abu žiuos laiškelius, pažymėk prie siuntos lapelio "2". Gali įkišti laiškelį tenai. Na, dar kartą -

Tavo K.

Pastabos paraštėje: - Svarbiausia - Jūs kaip nors laikykitės. Aš ištversiu. Sveikata irgi atlaikys. Su siuntiniais per daug nesivargink. Dėkui. Tavo K.

Blogiausiu atveju, tegu jie patys pas mane ateina ir išsiaiškinsim, ko jie iš manęs nori, nes jie arba nieko nesupranta arba durnių volioja.

14/X1

Brangioji mano! Vadinas, ratas apsisuko ir prasidėjo vėl iš naujo kaip pavasarį. Ar Tu supranti, kas tai yra? Tau svetima ta psichologija ir žmonės, kurie tokiu žaidimu užsiima, bet aš juos gerai pažįstu net su nuluptu kailiu. Tai mano patarimas: spjauk į viską ir nieku nesirūpink, nes tai nieko nepadės, tiktai prierzins.

Teks dar mudviem, brangioji, praeiti sunkų ir ilgą kelią, kol susitiksim. Jeigu taip reikalai stovi, netenka net galvoti apie greitą pasimatymą, priešingai, gal būt net apie ilgesnį atsiskyrimą. Aš viską puikiai žinau ir gerai situacijoje orientuojuosiu, tiktai nežinau, kaip Tau visa tai išaiškinti. Bet šį kartą patikėk man.

Nieko gera nelauk iš tų, kurie duoda tokius patarimus, nes jie patys nežino, ką pataria arba atlieka savo įsipareigojimą. Jeigu jie jau labai nori, aš jiems viešai išversiu jų suktą mintį į paprastą ir aiškią lietuvių kalbą. Bet jie nemėgsta tiesios

kalbos. Tai kvailių tegu aplink save pasiieško.

Kas bus, tas bus, - esu ramus ir tikras. Pakelia kiti savo likimą, ir aš jį pakelsiu. Net blogiausiu atveju - geriau nežinomas kapas, negu dvėseliena nuodijanti aplinką.

Pagaliau ar verta apie tai kalbėti? - Tai paprastos ir aiškios tiesos. Nenusimink, Jadzele! Bus viskas gerai. Kas, kas, o mūsų kartos žmogus privalo viskam žiūrėti tiesiai į akis. Tai negi mudu, Jadzele, negalėtume? Bučiuoju.

Amžinai Tavo K.

20/XI

Geroji mano Jadzele! Koks aš esu vis dėlto laimingas, galėdamas gauti Tavo nuostabiuosius laiškus. Aš tais laiškeliais gyvenu ištisais mėnesiais, ir jie man duoda tokios stiprybės, kad aš pajėgiu žiūrėti į aplinką su lengva ironija, lyg į kažką kvaila ir atsitiktina.

Taip kad Tu, geroji, neimk per daug į širdį nelemtos mano kelionės aplink Vilnių. Man tiktai vienas dalykas sunkus, kad šita mano kelionė taip baisiai Tave apsunkino. Visa kita - niekai! Ir nemanyk, kad mane galėtų juodinti vadinamų "geradarių" skleidžiami plepalai. Jie manęs nepasiekia. Bet tie pliurpalai, nelyginant ženklai, ko galima laukti, nes tarp jų ir mano kelionės yra tiesioginis siūlas, vienų rankų tampomas. Tuo aš ne kartą įsitikinau. Todėl Tu, mano brangioji, nemanyk, kad jie gali man pakenkti, priešingai, jie man padeda susiorientuoti, ko galima laukti šiame mano gyvenime ir laiku pasiruošti atosmūgiui. Tai ir viskas. Todėl Tu gali man net smulkmenom pranešti, ką vienas ar kitas "geradaris" skelbia, - visada jie siekia ne to, ką jie kalba. Dideli mėgėjai metaforų, bet čia jos gana lengvai ir bjauriai suprantamos. Taigi, širdele, truputį ironijos, žiūrint į tą šiukšlyną, ir tiek. O šiaip Tu nesivargink su jais, - jų neįtikinsi, čia sukasi mašina, kuri juos mala, ir jie visiškai bejėgiai ką nors nulemti. O tas jų nuolatinis plepėjimas apie "elgesį ir atestacijas", tai daugiau negu kvailas. Gali jiems atsikirsti, kad aš kuo pavyzdingiausio elgesio, bet reikia, deja, ne to, o ko jiems reikia, ir paskutinis durnius gali suprasti. Bet Tu būk rami, aš jokioms provokacijoms nepasiduosiu, ir ne jų nosim mane suvedžioti. Tai tiek. Kas bus. tas bus, viską pergyvensime, viską pernešime. Ir šitos tikrumos niekas nesugriaus.

Taip kad dūšios reikalai pas mane visiškai tvarkoj, - aš ją suvariau į ožio ragą dar anais rūsio mėnesiais ir stipriai laikau užkimšęs, kiek blogiau su kūnu, kuris vis dar išlepęs ir ne visada pasiduoda tvarkomas. Tai vis todėl, kad Tu per gera buvai.

Niekada dar aš taip gerai ir sočiai negyvenau, kaip Tavo rūpinimosi dėka. Tai ir įpratau kasdien gerti kavą, lig soties rūkyti, nesijausti alkanas, - o visa tai čia menkos dorybės.

Bučiuoju. Viskas gerai. Dovanok, kad nebaigiau. Kitą kartą daugiau. Dėkui, dėkui už viską.

- Tavo Kazys

21/XI

Brangioji mano Jadzele! Didelė man gėda, kad aš nespėjau pabaigti Tau laiško. Reta čia proga pasitaiko, kad gali vienas pabūti, ir ne visada sugebi tą progą naudingai išnaudoti. Dažniausiai pats su savim narpliojiesi. Ypač, kai tas beprasmiškas stumdymasis įgrysta. Atrodo, kad nieku kitu nesuinteresuoti, tiktai tuo, kad mes neturėtume valandėlės laisvo laiko nei dieną, nei naktį. O dabar čia skiepijimas, dar utėlių gaudymas ir pan. Praėjusią naktį ir pas mane surado vieną utėlę. Tai nieko nuostabaus, nes gyvename labai nešvariai, ir tą švarą palaikyti nėra jokių galimybių, bet tas nekliudo mus visaip dėl to uiti. Ir dabar pora dienų turėsiu visokių istorijų su dezinfekcija, pirtimi, "prožarkom" ir kitais galais. Tokia jau čia kasdienybė. Sakyčiau, prisiųstum švarius baltinius, bet jie nieko nepadės (utėlėms kaip tik labai patinka švarūs baltiniai, nes prieš jas vartojame kaip tik kitą - savotišką - čia surastą metodą - nešvarius ir išdegintus marškinius, kurių jos nemėgsta), be to, neleidžia mums turėti atsarginių baltinių. Bet tiek to. Dėl tokių niekų nėra ko gaišti laiko.

Dažnai pagalvoju apie Tavo kasdieninį nepakeliamą vargą ir stebiuosi, iš kur Tu randi jėgų jį pernešti, todėl labai bijausi, kad Tu prie savo būdo nepervargtum baisiai. Visas pastatas negrius, kol Tu išlaikysi, bet žmogaus jėga - net ir Tavo - turi ribas, todėl dėl visų mūsų laimės, Jadzele, pataupyk save, kiek galėdama, nustumk nuo savęs tokias sunkenybes, kurias galima bent kiek atidėti. Neužmiršk, Jadzele, kad svarbiausia, kol aš čia esu, kad tu sveikatos neprarastum. Būk gera, skirk daugiau laiko poilsiui ir savęs priežiūrai, neimk per daug į širdį visų tų nepakeliamų nelaimių. Svarbu - pernešti viską ir išlikti vardan tų kelių akimirkų, kada su šypsena galėsime atgal atsigrįžti ir su pasitikėjimu žvelgti į ateitį.

Aš labai džiaugiuosi, kad Tavo globoje auga tokios gražios mūsų dukrelės. Šitoji nelaimė suaugino mudviejų šeimas į vieną, ir todėl aš net šia nelaime džiaugiuosi, nes žinau, koks man buvo sunkus, bent manyje, to suaugimo trūkumas, ir kaip be reikalo - dėl to mano nesusivaldymo - tekdavo man pačiam kankintis ir Tave, mano brangiausioji. Atleisk Tu man ir užmiršk. Visai kitą dabar mane pamatysi. Pas mane labai sunki ir lėta psichologinė raida, ir man tenka labai prisikamuoti, - pasigailėk, Viešpatie, tada mano artimųjų! - kol aš ją išgyvenu. Tu žinai, kad aš organiškai negaliu pernešti savyje sunkumo ir koki šiurpūs tada būna išgyvenimai. O dabar aš esu ir laimingas, kad visa tai praėjo ir negrįžtamai, nebent tiktai pateks į puslapius žmogaus nelaimių.

Dabar Mariutė ir Eglė abi mano dukros, lygiai brangios ir mielos. Aš jaučiu, kad dabar galėsiu būti toks pat geras tėvas, kaip Tu motina. Su Mariule dar trūksta man sugyvenimo, bet ji jautri ir protinga mergaitė, ir mudu greitai susigyvensime. Džiaugiuosi, kad Tu su Egle susigyvenai ir ji atrado Tavyje tikrą motiną, tikresnę už tikriausias, nes niekas kitas pasaulyje [...]*vaikui tiek meilės, širdies ir šilumos. Dėkui, Tau, Jadzele. Ir vis dėlto, nežiūrint nieko, laimingai mano likimas klojasi, reta taip laimingai išeiti iš tokio suskilimo, koks buvo manyje.

Dabar aš jaučiu, kad galėsiu būti toks, kokio Tu taip sielvartingai ilgėjaisi. Anksčiau man buvo be galo sunku, nes žinojau, kad negaliu pateisinti Tavo ilgesio mažiausios dalelės. Tik Tu neperdėk, Jadzele, negundyk, nes aš senas jau ir žilstantis... bet per didelė pagunda yra didelė šventvagystė ir gundančiam, ir klausančiam pagu[ndos]. Aš esu labai menkų gabumų žmogus, daug menkesnių net už tuos, į kuriuos aš su panieka žiūriu, bet aš turiu kai ką savo, ką branginu, bet besikamuodamas ir besinarpliodamas neprotingame savo gyvenime, dažnai save prarandu ir nepadarau to, ką turėčiau padaryti. Kaip tas vėjavaikis tuščiai praleidęs jaunystę, dedu visas viltis į senatvę (pasenęs sugrįšiu, Jadzele!) ir tikiuosi, kad ji man bus dosnesnė už tuos metus, kurie kitiems būna derlingi.

O Tu, mano stebuklėli, net didžiausiame varge besikamuodama, sugebi didelius darbus padaryti. Kaip aš džiaugiuosi Tavimi, Jadzele! Bus ta laiminga valanda, kada mes galėsime degti tyliu bendro darbo džiaugsmu. Koki mes tada laimingi būsime ir koks gražus bus aplink mus pasaulis!

Tuo tarpu, Jadzele. Dovanok, kad mano laiškai toki pakrikę. Priebėgomis rašau. Noriu turėti parašytą laišką, jeigu pasitaikys proga. Jei užtruks, tai dar parašysiu. Daug, daug apie ką turėčiau su Tavimi pakalbėti, bet reikia visa tai atidėti, kada tai galėsime padaryti.

Bučiuoju - Tavo K.

24/XI

Brangioji mano Jadzele!

Praėjusį kartą ir Tu, matyt, nesuspėjai man parašyti, nes gavau laiškus tik iš dukrelių. Kokios jos puikios mergaitės tos mūsų dukružėlės! Mane tiesiog žavi. Jau vien dėlto man norėtųsi gerai padirbėti, kad joms sukrovus didesnį dvasinį kraitį. (Matai, kokių jausmų pas mane slypima. Tėvas lieka tėvu.)

Pas mane nieko naujo. (Ana utėlinė operacija laimingai praėjo, apsišvarinau, ir viskas tvarkoj.) Kartais tenka nugirsti gražių siužetinių dalykų. Vakar visą vakarą vos nesprogom iš juoko, klausydami žemaičių nuovados nuotykių pas čigonus. Nors man tie siužetai ir nereikalingi, bet tariu, kad reikia juos užsirašyti, gal ir prireiks dar pažaisti fantastika. Nežinau, kodėl dabar mane patraukia kaip tik fantastiniai siužetai su nepaprastais įvykiais, vaidinuokliais ir kt. nežemiškais dalykais. Teks turbūt parašyti kokią vaiduoklišką apysaką, kol bus galima prieti prie rimtesnių temų. Jeigu dar teks čia užtrukti, tai gal ir pabandysiu padaryti kokį antrą Baltaragį. Norėčiau paimti Vilniaus foną, bet personažą vargu ar sugausiu vilnietišką. Bet tai mažmožiai. Matysiu, gal ir pasibovysiu iš nuobodumo...

Labai man rūpi mažos poemėlės. Bet tai muzika. O čia niekaip negali išlaikyti tos sukauptos vidujinės įtampos, kuri poemėlei reikalinga. O šiaip sau bandyti -negaliu, ir gana. Pirmas ne tas žodis, ir viskas nugarma kažkur į gelmes, kol vėl kartais iš netyčių išplaukia. Per prievartą ir nesistengiu sužvejoti tuos "skenduolius". Tegu, sakau, gal geresne proga jie patys išplauks, nors kartais bijausi, kad nelyginant vandenynas, pavirsiu neišplaukusių laivų kapais. Bet tiek to. Tai tik mažas nervingumas, aplinkos iššauktas.

Kiek blogiau yra su mano atmintimi. Kartais katastrofiškai krinta. Ar tai kokio vitamino stoka, ar koks galas, bet kartais atrodo, kad net pavardės neatsiminsi. Čia beveik visuotinas reiškinys. Iš dalies tai ir neblogai, nes didelė Viešpaties palaima -užsimiršimas. Ir čia ji daug žmogui padeda. Vaikščiojam kažkokiam nepermatomam rūke. Tiesiog kažkokia klaiki šiaurės stichija, nors ir ne šiaurėje gyvenantiems. O ten, kaip pasakoja, vienintelė realybė.

Jeigu dar čia tektų man užtrukti, galvoju, ar negalėčiau kiek prisidėti prie pragyvenimo. Juk leido Katiliui vertimus be parašo, tai ar negalėtų mano? Čia galėtų padėti Venclova, bet Tu su juo nenori turėti reikalų, o jeigu jis pats [nenori] man padėti, tai aš juo labiau į jį kr[eiptis negaliu ]* Bet taip ar kitaip gal galėčiau padaryti kokį vertimą. Man vis tiek, ką versti, kad Tau pinigus išmokėtų. Be to, galėčiau perredaguoti ir "Petro I" vertimą.

*Laužtiniuose skliaustuose — neįskaitomi, nuspėjami žodžiai.

Prie progos, paklebenk šitą reikalą. Galiu išversti net ir negrožinius dalykus, kad ir kitai leidyklai. Jei pasitaikys proga, pakalbėk apie tai su Alb. Žukausku. Jis vis dėlto buvo ir pasiliks poetas.

Man kol kas nieko ypatinga nereikia. Dėkui už siuntinį, rodos, bus daug geriau su savo virtuve, o ir Tau gal pigiau atseis.

Na tuo kartu! Tikėsimės, kad greitai viskas geran pasikeis.

Bučiuoju Mamą!

Stipriai Tave - Tavo K.

30/XI

Brangioji mano!

Kas čia atsitiko, kad mūsų susirašinėjimas ir vėl nutrūko. Prieš savaitę paskutinį kartą gavau 3č. ir daugiau nieko, nei trijų žodelių, o jie man buvo daug brangesni. Po to aš rašiau ir abiem dukrom. Nejaugi čia esama kokios velniavos? Nesinorėtų tikėti, bet visko gali būti.

Dabar turiu kiek daugiau darbo. Mano tavorščius, su kuriuo drauge dirbau KVČ, apsirgo vidurių šiltine, tai dabar tenka ir už jį atlikti reikalus. Tarp kitko, tikrinau "peredačių" sąrašus ir atradau vieno Tavo siuntinio 5/XI raštelį su mano prierašu. Maniau, kad tie rašteliai pas Tave grįžta. Pasirodo, kad ne visada. Ar ne su šiuo rašteliu buvai pasiuntusi megztinį be rankovių? Jeigu jo atgal negavai, tai jis pražuvo, nes jis man nereikalingas, ir aš su tuo pačiu krepšiu grąžinau jį atgal. Vakar gavau man nereikalingas vilnones kelnes, bet dabar bijausi jas siųsti, kad ir jos nežūtų. Iš viso, nesiųsk man tokių dalykų, kurių neprašau, nes man su jais tikra bėda -pasidėti nėra kur, saugok tiktai nereikalingą daiktą. Žiemai aš esu visiškai apsirūpinęs, įsigijau klumpes, vilnones kojines, "vatuvką", bliuzę, turiu kailinius, tai aprūpintas nors ir ašigaliui. Taip kad nieko iš drabužių man nesiųsk. Kai praeis karantinas, galėsi prisiųsti 1 porą apatinių (kuo prasčiausių) baltinių. Kol kas išsiskalbiu tuos pačius. Tuo tarpu nereikia siųsti todėl, kad dėl epidemijos gali atimti iš mūsų gerus baltinius ir duoti klaikius skarmalus. Na, tiek to šiais reikalais. Aš nieko nereikalingo nenoriu turėti, kad nereikėtų eikvoti nervų atsargas. O čia mes juos be galo taupom ir branginam, nes mūsų sąlygose žmogus, praradęs nervinę pusiausvyrą, sveikas dingęs. Todėl mes ir išmokom būti stiprūs, kantrūs ir ištvermingi. Visa to pasiekiam tuo būdu, kad ginamės nuo visa to, kas eikvoja mūsų jėgas, nes jos mums už vis reikalingiausios. Patarčiau ir Tau šitų "gerų" dalykų mokytis. Bet be mūsų mokyklos ir su Tavo būdu turbūt nieko neišeis. Tu visada, o dabar juo labiau, įsitempi ligi pat paskutiniosios. Nereikia, Jadzele! Paklausyk šį kartą mano durnos galvos.

Maisto reikalai dabar visai gerai susitvarkę. Jau pora savaičių, kai valdiško maisto visai neragauju, tik vieną duoną pasiimu. Jei ilgai taip truks, bijausi, kad įsišėrusį pamatysi. Mat ką reiškia būt "pridurku"* (čia taip vadina visus privilegijuotuosius). Daržovių kartais turime ir per daug, o 1 kg. mėsos savaitei visiškai pakanka. Taip kad mažink, Jadzele, šiuos savo rūpesčius. Prie siuntinių pridėk po truputį prieskonių prie daržovių: kruopų, miltų, žirnių, druskos ir kt. O su visa kuo kitu - Dievo valia. Svarbiausia - tais reikalais kuo mažiausiai rūpinkis.

*K.Boruta turi mintyje savo darbą konclagerio bibliotekoje.

Kiti reikalai juo toliau, juo aiškiau... ir, rodos, greitai visai paaiškės. Vakar skaičiau J.Baltušio straipsnį "Apie usnis ir piktžoles". Labai geras straipsnis! Tik ar ne apie save kartais rašo? Vargšelis.

Čia vis dar lūkuriuojama amnestijos, nors jau mažai kas ja tiki. Gandai vis dar nesiliauja. Greitai jie pasibaigs.

Ką tavorščiai apie mane gieda? Parašyk. Jei ne kitaip, tai bent įdomu psichikos raidos atžvilgiu. Nemanyk, kad jų zaunijimas toks ar kitoks mane jaudintų. Gali rašyti su visomis smulkmenomis. Tai sukels tiktai geras nuotaikas.

Vilksiu, Jadzele, savo likimą, koks jis bebūtų. Tikiuosi pavilksiu. O visa kita -niekai. Matysim.

Dėkui Tau už viską. Bučiuoju dukreles ir mamą. Tave stipriai -

Tavo K.

VSKA. Oper.b.f. B.5745. T.l D3. L328-243.