Europos LF bičiulių 1955 m. rugpiūčio 1-7 d. pravestoje studijų savaitėje, išklausius paskaitų ir jas apsvarsčius, išryškėjo šios pagrindinės mintys:
1.
Tremties įprasminimo rūpestis įpareigoja realiai svarstyti tremties uždavinius, atsižvelgiant į lietuvių tautos praeityje sukauptą patirtį, į esamą padėtį tėvynėje ir tremties sąlygas. Realių svarstymų šviesoje turi būti planuojama visa tremties veikla. Mūsų veiksniai akivaizdoje nusitęsiančios tremties turi neatidėliotinai paruošti planus trims-keturiems penkmečiams ir veikliai vadovauti jų vykdymui.
2.
Lietuvis, per šimtmečius kovodamas už laisvę su priespauda, parodė nepaprastą pasipriešinimo valią. Iš kitos pusės, patekęs į švelnesnes aplinkybes, kai priespauda jo tiesiogiai nevaržo, jis leidžia atslūgti pasipriešinimo valiai, tampa perdaug nuolaidus, net greitas pasiduoti svetimoms įtakoms. Tremties gyvenimo patogumai ypač žalojamai veikia jo būdą. Todėl kiekviena lietuviškoji veikla tremtyje turi būti sąmoningai energingomis pastangomis kreipiama į pasipriešinimą tremties dvasiai.
Skaityti daugiau: Vietoj rezoliucijų
Vilniaus universiteto 375 metų sukaktį prisiminė Bostone Vilniaus Sąjungos skyrius. Minėjime apie Vilniaus universiteto praeitį kalbėjo prof. S. Sužiedėlis, apie lenkų laikus (1920-1939) adv. A. Juknevičius ir apie Vilniaus universiteto grįžimą Lietuvai — prof. Ign. Končius. Minėjimas įvyko kovo 27.
Nors minėjimų mūsų tarpe yra gana gausu, Vilniaus universiteto prisiminimą reikia laikyti teigiamu dalyku. Lenkai, Vilniaus universiteto buvę profesoriai ir auklėtiniai, Londone yra net sudarę savo akademinę draugiją, kuri išleido jau 3 leidinius, pavadintus ‘‘Alma Mater Vilnensis”; juose stengiamasi toliau palaikyti Stepono Batoro lenkiškojo universiteto tradicijas bei dvasia. Ta dvasia, žinoma, yra šovinistinė, nepasimokiusi nė iš praėjusio karo smūgių; ji veržli ir lietuviams nepalanki. Vilnius ir toliau tebesisavinamas. Vilniaus un-to atliktas kultūrinis darbas įskaitomas į lenkų tautos nuopelnus.
Visiems žinoma, kad teisę į nepriklausomą gyvenimą apsprendžia ne vien fizinis ginklas, bet ir kultūrinis. Kultūriniu ginklu taip pat kiti puolami, kai paneigiamas jų kultūrinio darbo įnašas, o iškeliamas savas, ar geriau, pasisavintas. Taip lenkai ir rusai savinasi Lietuvos augštosios mokyklos nuopelnus praeityje.
Mūsų reikalas savo tautos nuopelnus kelti ir ginti, šiam reikalui, manome, pravers "Į Laisvę” skaitytojams duoti anos S. Sužiedėlio paskaitos bent trumpą santrauką.
*
Mūsų tautos kelyje, — pastebi S. Sužiedėlis, — yra buvusi kryžkelė, kurioje randame įsmeigtą kryžių. Tai krikščionybės pradžia. Nevisų vienodai ir blaiviai ji vertinama. Kai kas daugiau pabrėžia tai, kad krikščionybės daigai į mūsų tėvų žemę buvo smaigstomi kalaviju, ir tiktai jo rankena priminusi Kristaus ženklą. Tačiau tiktai su krikščionybe Lietuvoje prasidėjo švietimo darbas. Katalikybei beplintant, pirmosios mokyklos kūrėsi prie bažnyčių ir vienuolynų. Vilniaus universitetas yra vienas iš tų pavyzdžių. Jo šaknys yra Bažnyčios pamatuose, ir kas jų tikrai istoriškai jieško, ateina ligi šv. Jono bažnyčios Vilniuje.
Skaityti daugiau: Vilniaus universiteto praeitis ir mes
Atsakymas priklauso nuo to, ko kas iš Ženevos norėjo. Diplomatų įteiktuose raštuose buvo prašomi vakarų užsienių reikalų ministeriai ir toliau nepripažinti Lietuvos aneksijos. Jungtinės Pavergtos Tautos ir Altas prašė priversti Sovietus atitraukti iš okupuotų kraštų karines bei okupacines jėgas ir sudaryti sąlygas, kad gyventojai laisvai išsirinktų sau demokratines vyriausybes (Žr. Į Laisvę Nr. 6-43, 55 p.).
Ženevos konferencijoje nieko tuo reikalu nebuvo padaryta. Nebuvo rimtai klausimas siūlytas nė į darbų programą. Paliktas status quo... Tuo atžvilgiu buvo patenkintas diplomatinių raštų prašymas — Lietuvos aneksija ir toliau nepripažįstama. Bet atsitiktinai tas prašymas sutapo savo rezultatais ir su Bulganino noru — klausimo visai nekelti.
Taiga formaliai nieko nei laimėta nei pralaimėta. Faktiškai kitaip.
1. Naujos atmosferos pradžia
Faktinė pavergtųjų kraštų laisvinimo eiga priklauso nuo to, kokie santykiai klostos tarp Rytų ir Vakarų, konkrečiau — tarp Sovietų ir Amerikos. Kai santykiai įsitempia, kalbos apie išlaisvinimo galimybes garsėja ir viltys pakyla, kad šalia šaltojo karo ginklų — propagandos ir ūkinės presijos — atsiras trečias ginklas — karinis, nes tik jo įtakoje išlaisvinimo galimybės bus realios. Kai santykiai atslūgsta, tai išlaisvinimo kalbos prityla, ir atsiranda pagrindo nevilčiai, nes tada ir šaltojo karo ginklai netokie trankūs.
Su Ženeva atėjo pradžia antrajai padėčiai.
Skaityti daugiau: Kiek Ženevos dvasia mus gali patenkinti
Gera, kai kovoje už išlaisvinimą stipriname vienas kitą tos pačios tautybės žmonės — savo sutarimu ir veiklos pavyzdžiais; geriau, kai bendrai kovai susijungia visi pavergtieji — taip kilo Jungtinės Pavergtosios Tautos; geriausia, kai kovon už tiesą ir laisvę stoja draugėn pavergtieji ir laisvieji. Šia prasme tenka vertinti juristų ir kitus panašius tarptautinius kongresus, kuriuose ir lietuvių atstovai gali aktyviai pasireikšti.
*
Prieš trejis metus, tiksliau 1952 rugpiūčio mėnesį, laisvųjų Vokietijos juristų iniciatyva ir pastangom;s, buvo sušauktas Berlyne juristų kongresas, kuriame dalyvavo visos eilės laisvųjų kraštų teisininkai — teisėjai, teisės profesoriai, advokatai, prokurorai — taip pat ir Sovietų pavergtųjų kraštų juristai. Laisviesiems Lietuvos juristams tame kongrese atstovavo dr. Antanas Trimakas ir dr. Juozas Sakalauskas. Pagrindinis to kongreso uždavinys buvo tirti teisės padėtį Sovietų okupuotoje ir komunistų valdomoje rytų Vokietijoje. Vokiečiai teisininkai pateikė tuomet kongresui kruopščiai surinktos ir gerai dokumentuotos medžiagos, duodančios pasibaisėtiną, sistemingo teisės iškraipymo ir net jos paneigimo bei žmogaus nuteisinimo vaizdą. Pateiktieji duomenys buvo patvirtinti gyvų liudytojų parodymais. Berlyno kongreso atskleista tikrovė, kokia ji ir šiandien tebėra komunistų valdomoje rytų Vokietijoje bei vidurio ir rytų Europos kraštuose, plačiai nuaidėjo visame pasaulyje, atidarė akis daugeliui tų, kurie netiki ar nenori tikėti bolševikų nežmoniškumu ir žiaurumu arba kurie yra abejingi neutralistai. Bolševikų pasaulis nervingai reagavo į Berlyno kongreso atskleistus faktus bei padarytus nutarimus. Vienas aktingiausiųjų laisvųjų Vokietijos juristų organizacijos veikėjų, Linse, netrukus po kongreso buvo bolševikų pagrobtas ir dingo sovietiniame pragare.
Skaityti daugiau: Tarptautinis juristų kongresas Atėnuose
Vadovaudamasis mintimi, kad baimė susitepti istorijos nešvarumais nėra dorybė, o tik priemonė dorybei išvengti, katalikų akademikų internacionalas (Pax Romana) suruošė tarptautines diskusijas krikščionių politinės atsakomybės klausimu. Diskusijos ir jų išvados kaip bandymas jieškoti laiko dvasią ir reikalavimus atitinkančių atsakymų kaikurioms mūsų dienų priblemoms vertos ir “Į L” skaitytojų dėmesio, juo labiau, kad LFB rezistencinis sąjūdis taip pat negali atsisakyti jieškojimo naujų sprendimų išlaisvintos Lietuvos politiniam gyvenimui.
*
Ar politiką reikia niekinti?
Diskusijose buvo konstatuota, kad ypatingai jaunimas į politiką žiūrįs kaip į nešvarų dalyką., į politikus — kaip į nepatikimus žmones, ogi politines partijas nevienas laikąs iš viso nereikalingas. Šitokie prietarai esą klaidingi. Tokiom tendencijoms reikią pasipriešinti. Politikai nesą nei blogesni, nei geresni, kaip visi kiti žmonės. Silpnybės ar nemoralumas nesą tik politikams rezervuotos savybės, o esą lygiai visose profesijose sutinkami reiškiniai. Nuo nuodėmės ir pagundos nesanti apsaugota nė viena gyvenimo sritis. O politinės partijos esančios būtinos tarpininkės tarp gyventojų ir valdžios, tarp politikos vadovų ir jų rinkėjų. Demokratijoje krikščionių politinė atsakomybė esanti ypatingai aiški, lygiai ir pareiga nuo tos atsakomybės nebėgti.
Skaityti daugiau: Diskusijos politines atsakomybės klausimais