KUR BLOGYBIŲ ŠAKNYS
MŪSŲ PROBLEMOS
K. Aušrys[kun. Lionginas Kunevičius]
Mūsų visuomenę partija pavadino „išsivysčiusio, brandaus“ socializmo visuomene. Žmonių moralė, jų dorovinis tyrumas, dvasinis turiningumas labiausiai lemia tikrąjį visuomenės subrendimą. Ar šiuo esminiu požiūriu žvelgiant į mūsų visuomenę galima ją iš tikrųjų pavadinti brandžia, išsivysčiusia? Neturėdamas net išsamios ir tikslios statistikos (jos labai vengiama), o tik jausdamas kasdienį sąlytį su gyvenimu, kiekvienas sąžiningas visuomenės narys pasakys, kad ją brandžia, dvasiškai išsivysčiusia galima pavadinti tik sarkastine prasme. Visi, kurie atviromis akimis žiūri į tikrovę, mato, jog doroviniu atžvilgiu žengiame tik blogon pusėn. Šią negatyvią visuomenės raidą netiesiogiai turėjo patvirtinti ir TSKP CK nutarimai, ypač nukreipti kovai su alkoholizmu ir valstybės turto grobstymu, raginantys susirūpinti doroviniu visuomenės auklėjimu. Štai keletas duomenų, kurie atskleidžia labai didelį tarybinės visuomenės moralinį nuosmukį (nors daugiausia jie liečia mūsų respubliką, bet iš esmės būdingi visai Tarybų Sąjungai).
Per 1930-1965 metus alkoholikų skaičius Tarybų Sąjungoje padidėjo daugiau kaip 50 kartų (Instrukcija tarnybiniam naudojimui). Lietuvoje tokia padėtis: 1913 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui teko vidutiniškai 1,62 1 degtinės; 1931 m. - tik 0,97 1, o 1934 m. - 0,72 litro. Palyginkime: vengrai 1932 m. išgėrė 0,33 1, danai - po 0,35 1, o italai - vos po 0,22 1 per metus (iš Mokesčių departamento leidinio). 1940 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui teko 0,8 1 degtinės, o dabar - net po 17 litrų (be alaus)! Šiais metais kiekvienam Lietuvos gyventojui užplanuota išgerti po 53 litrus alaus! Lietuvą išgerto alkoholio kiekiu pralenkia tik Švedija, bet Švedijoje tris kartus daugiau gyventojų negu Lietuvoje.
Tarybų Sąjungoje prasigėręs proletariatas ir valstietija. Iš inteligentijos labiausiai prasigėrę tarybinio teisingumo darbuotojai, įvairūs pirmininkai, kultūros darbuotojai, gydytojai ir pan.
Alkoholikai gydosi profilaktoriumuose. Mūsų respublikoje - Pravieniškėse yra 1200 lovų. Gydomi priverstinai visi chroniški alkoholikai, be to, dar įvykdę nusikaltimus. Naujojoje Vilnioje - apie 1000 lovų. Į profilaktoriumus patekti sudaromos eilės. Šiauliuose moterų profilaktoriume 50 vietų. Visos nesutelpa, todėl siunčiamos į Estiją. Nepataisomi alkoholikai ir kartu pavojingi kriminaliniai nusikaltėliai siunčiami į spec. psichiatrinę ligoninę Černiachovske (ten laikomi ir politiniai kaliniai). Alkoholikų perpildytos Kauno, Žiegzdrių, Utenos, Rokiškio ir kitos psichiatrinės ligoninės bei neseniai pradėti steigti narkologiniai skyriai.
Lietuvoje alkoholikų dispanserizuota apie 22 000. Lietuvos psichiatrų nuomone, dispanserizuota tik trečdalis (prof. J. Šurkaus, Kauno medicinos institutoneurologijos ir psichiatrijos katedros vedėjo, duomenys). Blaivyklos statistika rodo kasmet pastovius tūkstantinius duomenis. Jie pastovūs ne dėl efektyvios antialkoholinės propagandos, bet paprasčiausiai - kad daugiau nebetelpa. Pavyzdžiui, Kauno blaivykloje kasmet pabūna 12 000 asmenų (prof. šurkus). Šiandien gydytojams jau nebe naujiena, kad į ligonines su baltąja karštlige atvežami net paaugliai.
Dar ne per seniausiai apie alkoholio plitimą išvis nebuvo kalbama. Dabar jau suprasta, kad tai veda ne į gera. Vis dažniau pasirodo straipsnių, kur išdrįstama parodyti ir vieną kitą negražų skaičiuką. Jeigu alkoholizmą laikysime blogybių „tėvu“, tai jis yra išauginęs tikrai gausią šeimą. Prieš 1940 m. Lietuvoje buvo padaroma nuo 107 iki 250 žmogžudysčių; dabar Tarybų Lietuvoje kasmet nužudoma 4000-5000 žmonių. Nusikalstamumas tarp jaunimo nuolat auga. 1978 04 07 advokatų suvažiavime teisingumo ministras Pranas Kūris pabrėžė, kad užtenka kalbėti, jog nusikalstamumas šiandien nedidėja ar mažėja. Laikas jau pasakyti tiesą!..
Ikitarybiniais metais abortų Lietuvoje per metus būdavo apie 15 000, o dabar maždaug 160 000. Vidutinis šeimos narių skaičius mažėja: nuo 3,6 (1959 m.) sumažėjo iki 3,4 (1970 m.) (Tiesa. 1978 03 30). Kasmet išsiskiria 9000-10 000 šeimų.
1976 m. vyrų mirė 4 kartus daugiau negu moterų, o 20-40 m. amžiaus grupėje beveik 8 kartus daugiau - dėl nelaimingų atsitikimų, autoavarijų, apsinuodijimų alkoholiu (Ten pat).
Perpildytos ir venerinės ligoninės (gaila, kad neturime jų statistikos). Kaune moksleiviai (ypač profesinių technikos mokyklų), sergantys venerinėmis ligomis, sudaro 5,7% visų Lietuvos venerikų, studentai - 3-4% (doc. E Gailevičius, Odos ir venerinių ligų katedros vedėjas, 1977). Perpildyti taip pat kalėjimai, jaunimo ir paauglių pataisos namai, kolonijos, psichiatrinės ligoninės, invalidų, apsigimusiųjų, namai, vaikų namai (anaiptol ne todėl, kad ten nemokamas išlaikymas).
Kuo visa tai paaiškinti? Juk sakoma, kad socializmas pakirto visuome-ninio gyvenimo blogybių šaknis (nėra išnaudojimo), visuomenės gyvenimas organizuojamas moksliniais pagrindais, jam vadovauja marksizmo-leninizmo mokslu apsiginklavusi komunistų partija, geriausiai pažįstanti visuomenės raidos dėsnius, klesti mokslas, ateizmas... Bet visa tai dar labiau - iki absurdo - prieštarauja tarybinės tikrovės liūdniems doroviniams faktams. Kaltiname praeities atgyvenas. Taip, gali dar jų pasitaikyti. bet kiekvienam aišku, kad jeigu tarybinės santvarkos padaryti pakeitimai visuomenės socialiniame ir dvasiniame gyvenime apskritai yra teisingi, teigiami, tai praeities atgyvenos neišvengiamai palaipsniui turėjo išnykti, o jos priešingai - iš tarybinės santvarkos gavo neregėtai stiprų impulsą augti ir klestėti! Tad kas čia yra?
Leninas apie religiją yra rašęs: Religija yra liaudies opijus, - (šis Markso posakis yra visos marksizmo pasaulėžiūros religijos klausimu kertinis akmuo). - Į visas šių laikų religijas ir bažnyčias, į visas ir visokias religines organizacijas marksizmas visuomet žiūri kaip į buržuazinės reakcijos organus, tarnaujančius darbininkų klasės išnaudojimui ginti ir mulkinti (v Leninas. Raštai. T. 15, p. 368-369). Religija - rūšis dvasinės baltakės, kurioje kapitalo vergai skandina savo žmogiškąjį pavidalą, savo reikalavimus bent kiek deramo žmogui gyvenimo (T. 10, p. 64-65).
Citavome keletą Lenino pasakymų apie religiją, nes manome, jog religijos atmetimas yra didžiausia mūsų visuomenės blogybių priežastis. Tos blogybės pirmiausia parodo dvasines tarybinio žmogaus negalias. O religija žmogaus dvasią taurina. Religija pasiekia giliausią vidinį dvasinės žmogaus prigimties klodą, kuris trokšta teisingiausios pasaulėžiūros, labiausiai atitinkančios prigimtį ir labiausiai įprasminančios žmogaus egzistavimą žemėje. Religijos praktikavimas sujungia žmogų su visokio gėrio šaltiniu - Dievu ir taip stiprina bei ugdo žmogaus dvasines galias.
Leninas Markso požiūrį į religiją išplėtojo iki cinizmo: Religija - blogiausia dvasinės baltakės rūšis, - iki šėtoniškos neapykantos jai: Kiekviena religinė idėja, kiekviena idėja apie bet kokį dievulį, netgi bet koks koketavimas su dievuliu yra neapsakoma šlykštybė (T. 35, p. 90). Aišku, kad šitoks požiūris į religiją ryškiausiai rodo pagrindinę visos marksizmo-leninizmo pasaulėžiūros klaidą - siaubingą žmogaus prigimties nesuvokimą, lėkštą, primityvų žvilgsnį į žmogaus dvasios pasaulį.
Liaudis sako: Ylos maiše nepaslėpsi. Taip yra ir su klaidingomis teorijomis - jos „išlenda“ gyvenimo praktikoje. Gal negalima kaltinti marksizmo-leninizmo ir socialistinės valstybės kūrėjų bloga valia, žemais, egoistiniais išskaičiavimais, bet šių dienų TSRS vadovus ir jų parankinius galima kaltinti, jog jie sąmoningai užsimerkia, kad nematytų savos tikrovės, ypač dvasinės (vergovės ir nedorovės), kuri per 60 m. pakankamai įrodė marksizmo-leninizmo dvasios ir raidės klaidingumą ir pragaištingumą žmonijai. Net turint geriausius norus ir dedant didžiausias pastangas negalima sukurti komunizmo kaip šviesaus, laimingo žmonijos rytojaus, nes šio užmojo pagrindą bedievybė griauna pačiose žmogaus dvasios gelmėse.
Kodėl gi marksistai religiją vadina liaudies opijum? - Bendravimas su Dievu, rūpinimasis pomirtiniu gyvenimu marksistams reiškia bevaisį, net žalingą nusigręžimą nuo žemiškos tikrovės, nuo jos problemų sprendimo. Bet tai - trumparegis požiūris. Tikintysis, tiesa, religinio akto metu tarsi palieka valandėlei šią tikrovę, kad pabendrautų su jos Kūrėju, kad pažvelgtų į šios tikrovės esmę, pasiklausytų gyvenimo Mokytojo žodžių, geriau įsižiūrėtų į žmogaus idealą, o po to, grįžęs į kasdienį gyvenimą, galėtų tobuliau kurti savo laimę ir ateitį. Iš bažnyčios, iš maldos žmogus sugrįžta jausdamasis didesnis, sąžiningesnis, darbingesnis, uolesnis kovotojas už gėrį; grįžta praturtėjęs, kažko gavęs, kad galėtų pats daugiau duoti gyvenimui. Dangus mums žadamas ne už tinginystę, bailumą, išnaudojimą kito žmogaus, juo labiau ne už girtavimą, paleistuvavimą,žmogžudystes, o už visa tai, kuo remiasi ir žemiškojo gyvenimo tikroji laimė. Kad tikintieji netobulai įgyvendina savo tikėjimo reikalavimus, yra kalti jie, o ne religija.
Besaikis girtavimas rodo, kad žmogus tarybinėje santvarkoje išgyvena sunkią dvasinę krizę, kad bedieviška tikrovė jo nežavi, jis jos nevertina, todėl lengvai nuo jos nusigręžia, bėga ieškodamas džiaugsmo „kitame“ pasaulyje - alkoholio svaigulyje. Kartu tai rodo, kad tarybinis žmogus netiki ir ateitimi - komunizmu, mažai suinteresuotas jos kūryba. Baisi dvasinė naktis gaubia milijonus žmonių. Ir vis labiau į ją grimztama!
Sustabdyti šį pražūtingą procesą ateistinis marksizmas yra bejėgis. Nei mokslu, nei darbu, nei juo labiau pigia, nenuoširdžia propaganda (parduotuvės net kaimuose pilnos degtinės! Blaivybės sąjūdžiai draudžiami), nei valdžios nutarimais alkoholizmo nugalėti neįmanoma. Gyvenimo faktai rodo, kad gerų rezultatų dvasiniame fronte galima pasiekti tik remiantis religinėmis idėjomis ir priemonėmis. Tikėjimu rėmėsi Motiejaus Valančiaus laikų blaivybė, religinį pagrindą turėjo musulmonų blaivumas, Indijos ir kitų tautų blaivybė. Atėjo laikas suprasti, kad religingumas - ne „opijus“, bet visų giliausios ir visų plačiausios prasmės blaivumas. Be religijos žmogus netenka tikro pagrindo savo dvasiniam gyvenimui ir tada jis pradeda grimzti į šlykščiausią, tikrąjį narkotiką - alkoholizmą, narkomaniją ir jų liūdnus padarinius.
Mūsų tautoje blaivumo viltis - kunigų ir tikinčiųjų blaivumas, jų pasiaukojama kova dėl blaivios savo tautos ateities. Pirmieji žiedai jau yra -Jaunimo blaivybės draugija! Turime įsisąmoninti, kad tikinčiųjų lietuvių girtavimas šiais sunkiais Tėvynei laikais prilygsta viešam tikėjimo paniekinimui ir Tėvynės išdavimui! Mes turime į ką remtis, todėl ir atsakomybė mūsų didžiausia. Mes turime tvirčiausią atramą - katalikų tikėjimą, todėl ir privalome atlaikyti alkoholizmo antplūdį, kad išgelbėtume savo Tėvynę, savo palikuonių ateitį.
