PALAIMINTI SKAISČIOS ŠIRDIES
K.[Felicija Kasputytė]
Šis palaiminimas, ištartas dieviškojo Mokytojo lūpomis, skamba kaip skaistybės apoteozė. Per ištisus amžius jis lydėdavo tuos, kurie, atsisakę erotinės meilės ir paniekinę vylingus džiaugsmus, gaivindavo savo širdį tyro ir kilnaus gyvenimo ambrozija.
Nors ir kažin ką prasimanytų žmonės apie gamtos grožį, apie žmogiškųjų aistrų patrauklumą, apie nuodėmės vilionę, bet niekas negali susilyginti su sielos skaistumu, kuris tol vers lenkti prieš ją žmonijos kelius, kol iš viso gyvens pati žmonija(A. r.).
Apie neaprėpiamai didelį skaistybės vaidmenį kalbėjo daugybė filosofų ir mąstytojų, sociologų ir visuomenės veikėjų. Žmonijos mąstytojai bei auklėtojai įtikinėjo, jog gyvenimo džiaugsmas ir laimė priklauso nuo to, kiek žmonės gerbia skaistybės idealą. Tai susiję ne tik su paskiro žmogaus likimu, bet ir su visos tautos likimu. Tik tyros širdys yra jautrios savo tautos likimui ir tragiškai kiekvieno žmogaus daliai. Tik skaisčios širdys pasiekia žmogiškąją didybę, laisvę ir išplėtoja savo protines bei dvasines galias. Jeigu žmogus nesuvokia tos giliausios tiesos, jis liks tik skurdus intelektualas, kuriam be galo tolimos žmogiškumo aukštumos ir gilioji kosmoso prasmė pačiame žmoguje - jis niekada neišmoks skaityti ir nagrinėti gamtos dėsnių ir žmogaus didybės paslapčių. Jeigu aš susiteršiu sielą, tada negalėsiu įgyvendinti savo idėjos ir nepasieksiu aukštųjų idealų, - sako Ibseno herojus.
Kol nenuslopinti žemieji proveržiai, tol užtverti visi keliai, vedantys prie didelių dalykų ir prie asmenybės aukštumų.
(Rašytoja psichologė Airisė Merdok)
Daugelis rašytojų ir psichologų, kurie nuoširdžiai susirūpinę žmogaus likimu, kviečia tyrai gyventi. Jie stengiasi atitraukti nuo purvo klano ir priversti atsigręžti į save, surasti idėjas, kurioms galėtų atsiduoti visas žmogus ir taip sukilninti bei sudvasinti fiziologinius proveržius. Jie ragina nusigręžti nuo drumzlinos upės ir priartėti prie amžinai tyro šaltinio.
Jau žilos senovės laikais buvo tikima, kad skaisčios mergelės gali apsaugoti kraštą nuo visokių nelaimių. Romėnai skirdavo mergeles saugoti valstybės saugumą, joms buvo patikėtas Paladiumas, nuo kurio priklausė valstybės likimas. Jos budėdavo prie aukuro deivės Vestos, kuri buvo šei-mos židinio saugotoja ir skaistybės globėja. Vestos mergelėms – vestalėms skiriama didžiausia pagarba, jos laikomos šventomis. Netgi konsulai traukdavosi joms iš kelio, o jei kas įžeisdavo, būdavo baudžiamas mirtimi.
Viename Romos muziejuje yra skaistybės deivės statula, atspindinti Romos praeities didybę, dorumą bei tyrumą. Statula tiesiog apstulbina ta rimtimi ir moteriška didybe, kuri spinduliuote spinduliuoja iš visos deivės išvaizdos. Už savo galybę bei šlovę Roma daugiausia buvo dėkinga skaistybės deivei, nes dorumas iškėlė Romos galybę.
Skaistybė neša palaimą tiek individui, tiek šeimai, tiek tautai. Ta dorybe paženklinti visi epochiniai darbai ir žygiai. Ji spindi šventųjų aureolėje. Tik tyros širdys suliepsnoja giliausiu religiniu jausmu ir didžiausia meile žmonėms, tėvynei, pasauliui. Žana d’Ark išvadavo Prancūziją nuo priešų ir pakėlė visą tautą į aukštesnę dvasinio gyvenimo pakopą todėl, kad savo valią pajungė dieviškam skaistybės įstatymui, aukos bei atsižadėjimo principui. Jos karžygiškumas yra nušviestas mergelės esybe, gyvenimo darna bei širdies tyrumu.
Vydūno herojė Magė simbolizuoja lietuvaitės tyrumą ir pasiaukojimą, meilę tėvynei bei žmonėms. Magės lūpomis Vydūnas nusako, kokią neaprėpiamai didžiulę svarbą turi skaistumas. Mano tauta svyruoja tarp gyvybės ir žuvimo ir yra be apsaugos. O aš trokštu gyvenimo pilnesnio, aukštesnio savo tautai. Ji įtikinėja mergaites: Jūsų skaistybė yra simbolis jūsų dvasinio grožio. Skaistybė brangesnė už gyvybę. Ir Magė paaukoja gyvenimą už šią didžiąją dorybę, tuo įrodydama savo žodžių tiesą.
O kaipgi šiandien mes gerbiame skaistybę, tą didžiausią dorybę, kuri per ištisus amžius skambėjo kaip žmonijos didybės apoteozė? Kad ir keista, šiandien mes bijome net ištarti šį žodį. Vien už tą žodį žmogus gali būti apšauktas reakcionieriumi, atsilikėliu, tamsuoliu ir dar kitais žeminamais vardais. Dabar skaistybė yra taip suniekinta, kad tas, kas bandytų ją ginti ir grąžinti jai pirmapradį vaidmenį, gali būti netgi nubaustas. Praktiškieji mūsų dienų protai nepajėgia prasiskverbti į dvasios sritį. Jie viską matuoja vartotojišku požiūriu. Komerciniuose skaičiavimuose nedaug tesveria žmogaus vertybės išsaugojimo pradas. Todėl tenka suabejoti, ar lietuvės moters sieloje dar tebėra tas gaivus Maironio apdainuotas lyrizmas bei skaistumas ir didžiulis ilgesys gyvenimo slėpinio, apie kurį kalba Vydūnas. Į šį klausimą atsako rašytojas Juozas Grušas savo herojaus lūpomis:
Moteris daro stebuklus. Tai jos paslaptis. Ji yra šeimos karalienė. Dabar viskas kitaip. Jūs kažką sumynėte. Ir jūsų merginos kažką sumynė. Viską sumynė į purvą. Jos nebegali daryti stebuklų.
Gyvenimas, kuriame nebėra moters tyrumo, tapo baisus. Be moters kuriamo stebuklo nėra namų, nėra šeimos židinio. Ir tai vyksta todėl, kad paniekinta tyrumo dorybė, o gyvenimas paremtas seksualiniais malonumais bei erotika.
Daugelis mūsų moterų sumynė į purvą tą didžiąją lietuviško tyrumo dorybę ir taip įsijungė į baisų dehumanizacijos procesą, į dvasinių vertybiųsunaikinimą. Kai moteris paniekina tą savęs išsaugojimo vertybę, ji praranda ir laimę. Gana keistas tas moters apsisprendimas. Ji gali būti laiminga, nes savyje turi didžiausius lobius, tačiau tuos lobius ji paniekina ir pasirenka tik biologines funkcijas. Beieškodama paviršutiniškų linksmybių, erotinių bei seksualinių malonumų, ji pasiklysta vidinėje tuštumoje ir skaudžioje neviltyje. Patenka tarsi į užburto rato pinkles: juo labiau ieško malonumų ir džiaugsmo, juo greičiau džiaugsmas nuo jos bėga.
Kadaise moteris buvo šeimos karalienė,mylimajam gaivinanti ryto rasa, moralinių ir dvasinių jėgų skleidėja. Jos veikiamas vyras atlikdavo žygdarbius ir garbindavo ją. Dabar moteris paniekino save ir savo meilės galimybes. Ji nereikalauja, kad vyras dėl jos kovotų, atvirkščiai, yra lengvai pasiekiama. Dabar vyrams nebereikia siekti ir kovoti dėl moterų meilės, nes jos pačios laksto paskui juos. Dabartinė moteris, aistringai besivaikanti erotinių bei seksualinių malonumų, negali turėti daug ką bendra su anų laikų lietuvaite, kuri tiek šeimoje, tiek visuomeniniame gyvenime atlikdavo vitalinį, dvasinį ir psichologinį vaidmenį, nuskaidrintą tyrumo bei pasiaukojimo.
Ir nereikia stebėtis, kad skaistybės idealas taip nutolo. Iš mūsų gyvenimo jį išgujo filmai, teatro spektakliai, grožinė literatūra ir pagaliau visa šios gadynės atmosfera, skelbianti, kad nereikia bandyti pakilti virš gyvulio.Lietuviški filmai atėmė moteriai teisę įrodyti savo vertę bei reikšmingumą, privertė demonstruoti „meilę“ ir „atsiduoti“. Kokia skurdi moteris ir jos meilė dabartinėje mūsų literatūroje! Kokios menkos tos psichologiškai nemotyvuotos meilės dramos! Kokios vulgarios ir prastos tos moterėlės, lakstančios paskui seksualų gražuolį!
Istorija skelbia, kad valstybės ir tautos išsilaiko tik tais moraliniais principais, kurie plaukia iš doros ir tyrumo kodekso. O didžiausias moralinis įsakymas kalba apie skaistumą, apie žemųjų instinktų suvaldymą. Šeimos židinys tik tada teiks palaimingą šilumą, kai jame skleisis meilė, pagrįsta pasiaukojimu, ištikimybe, dora.
Palaiminti skaisčios širdies...Šie dieviški žodžiai skelbia, kad širdis turi būti tyra ir skaisti, - tik tada būsi laimingas. Tik tyra širdimi galima iškovoti vidinę bei išorinę laisvę ir įprasminti gyvenimą. Tyrumas ir skaistybė - štai tie tylūs eteriški tonai, kuriais turi būti nuspalvinti visi troškimai, darbai ir mintys.
Tyrumo bei skaistumo siekimas turėtų būti tarsi malda, trokštant aukščiausios laimės. O tada ateis taika ir supratimas, meilė ir atleidimas, Tyras ir doras gyvenimas perka ateitį. Už jį atlyginama laime, džiaugsmu ir didele, tikra meile.
