DIDŽIOJO GANYTOJO METAI
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
L. Kovas[kun. Lionginas Kunevičius]
Nereikia mums kalbėti
apie žvakių mirgulius prie grabo,
nes Jurgio Arkivyskupo siela
kaip saulės spindulys gyva.
(J. Augustaitytė-Vaičiūnienė)
Šie, 1978-ieji, metai, atsimenant Jurgio Matulaičio gyvenimą, yra reikšmingi tuo, kad šiemet sukanka 60 metų nuo jo konsekracijos vyskupu Kauno katedroje (gruodžio 1 d.) ir 80 metų (gruodžio 19 d.) nuo įšventinimo kunigu Petrapilyje.
Sausio 27 dieną Kapsuko (Marijampolės) bažnyčioje, dalyvaujant vysk. Liudvikui Poviloniui, nemažam būriui kunigų ir miniai tikinčiųjų, buvo paminėtos arkivysk. Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus mirties 51-osios metinės, o balandžio 27-29 d., jo Vardo Globėjo dieną minint, - trijų dienų susikaupimas (taip pat dalyvaujant vysk. Poviloniui) Karmelitų bažnyčioje Kaune. Taigi šiais metais mes gyvai prisiminsime jo, kaip švento kunigo ir didžio hierarcho, gimimą savo tautai. Kartu turime gerą progą labiau apmąstyti dvasininkijos vaidmenį žmonijai ir tautai.
Tai, kas dezinformuotiems tautiečiams, ypač jaunimui, neaišku (Bažnyčios kilmė, jos tikslai, kunigystės misija) ar net atgrasu (aukšti doroviniai reikalavimai, religinė praktika, askezė), nušvis nauja šviesa susipažinus su arkivysk. Jurgio didžia asmenybe, jo idėjomis ir darbais.
Jurgis Matulaitis-Matulevičius į gyvenimą išėjo, galima sakyti, savo paties pasidarytomis medinėmis klumpėmis, labai trumpai pavedėtas tėvo rankos, ne ką ilgiau palydėtas ir motinos meilės (tėvas mirė palikęs Jurgutį pusketvirtų, o motina - dešimties metų). Ir prasidėjo sunkus, skausmingas našlaičio vargų kelias, kuriuo Jurgis ėjo kartais net ramentais pasiremdamas, tačiau visada su nepaprasta kantrybe ir dvasios giedra.
Kokios gi buvo istorinės to meto sąlygos? Ilgaamžė carizmo naktis, žandarų persekiojama lietuvybė ir katalikų tikėjimas. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo buvo 40-ies metų spaudos draudimo laikotarpis. Tokiu tad metu Jurgis veržėsi į mokslo ir tikėjimo šviesą. Tuomet ir Marijampolės mokykloje dėstomoji buvo rusų kalba. Lietuvių kalbos ir tikybos tebuvo po vieną pamoką per savaitę. Ne tik pasaulietinės, bet ir religinės įstaigos buvo nuožmioje žandarų priežiūroje. Štai Lenkijoje, Kelcų kunigų seminarijoje, kurioje vėliau Jurgis mokėsi, kartą žandarai darė tokią smulkią kratą, kad net išrengė klierikus. Radus patriotiškų knygų ir pastebėjus, kad kai kurie klierikai nešioja Švč. Jėzaus Širdies škaplierius (ir tai buvodraudžiama!), seminarija buvo uždaryta. Jos kursą Jurgiui Matulaičiui teko baigti Varšuvos seminarijoje.
Ir dabar nelengvas yra kelias iš ateistinės mokyklos į kunigų seminariją. Sunkių abejonių, skausmingo svarstymo kovą turi ištverti ir šių dienų jaunuolis, kol nugali ryžtingas ir drąsus jo pasiryžimas: būsiu kunigas! Prasideda nauja kova - dėl įstojimo į seminariją. Kai kam ji būna netgi labai sunki, trunkanti 10 ir daugiau metų, pareikalaujanti nežmoniškos kantrybės, ištvermės ir pasitikėjimo Dievo Apvaizda. Nelengva ir seminarijoje, ypač gyvos, veiklios dvasios klierikams, kai maža religinės literatūros, gerų dėstytojų, kai negalima pasitikėti draugais, kai pašalinių jėgų priversta seminarijos vadovybė gali tave kiekvienu momentu pašalinti iš seminarijos.
Bet ir baigus seminariją vargai nesibaigia. Suvaržymų, slopinimų, draudimų, pažeminimų ir įvairiausių bausmių gniaužtuose reikia pasilikti ir kunigišką darbą dirbant, ir net vyskupo pareigas einant. Ne vienam kartais pradeda atrodyti, kad mūsų laikais nebeįmanoma nei pačiam degti, nei kitus uždegti šventumo ir veiklos ugnimi. Ne vienas ima rezignuoti apkaltindamas vien blogus laikus.
Ką tad gali pasakyti mūsų dienų jaunuoliui - keliančiam sau hamletišką klausimą būti ar nebūti kunigu - ar klierikui, kunigui, vyskupui tas ramios išvaizdos, malonaus veido Arkivyskupas, į kurį žiūrint atrodo, kad jo nebuvo palietęs joks vargo ir kančios šešėlis? O jis visiems turi labai daug ką pasakyti! Pirmiausia, kad būti geru žmogumi, geru kataliku, geru klieriku, geru kunigu ar vyskupu visais laikais sunku ir visais laikais įmanoma.
Ar galime arkivysk. Jurgio metą pavadinti gerais laikaisi Ar lengvos, palankios jo siekimams ir troškimams įgyvendinti buvo jį supusios aplinkybės? Atsiminkime, kad jam teko išgyventi visas Pirmojo pasaulinio karo negandas ir 7-erių metų kančias Vilniaus vyskupo soste, kai karo audrose viena kitą keitė vokiečių, bolševikų ir lenkų valdžios, kai vyskupo sostas visą laiką stovėjo lyg ant veikiančio tautinės neapykantos vulkano, nuolat spjaudančio į Ganytojo veidą ir širdį juodais melo, šmeižto, intrigų pelenais ir atviros neapykantos ugnimi. O, nelengva buvo...
Štai kokiomis sąlygomis išaugo ir subrendo bene prakilniausia Lietuvos Bažnyčioje arkivysk. Jurgio Matulaičio asmenybė, tikrai verta altorių garbės. Taigi, ar galime laukti geresnių sąlygų ir mes savo gyvenimo žygiui garbingai tęsti, savo Bažnyčios ir Tėvynės gerovei padirbėti, sau amžinojo gyvenimo vainikui laimėti? Laukti nėra ko!
Prašykime gerąjį Dievą, kad Jis kuo greičiau suteiktų altorių garbę Dievo tarnui arkivyskupui Jurgiui, mūsų laikų tautiečiui, kad iš altoriaus pakilumos mums ryškiau spindėtų Jo gyvenimo šventumas ir pavyzdys kovoje dėl gėrio.
