MEILĖ - NE TIK ŽODIS
Kard. Leonas Žozefas Suenensas(Mechelno ir Briuselio arkivyskupas)
Dažnai piktnaudžiaujama sąvoka. Vienas kinų išminčius, paklaustas, ką darytų, jei taptų pasaulio viešpačiu, atsakė: Aš sugrąžinčiau žodžiams jų prasmę. Iš tikrųjų tai būtų labai didelė paslauga žmonijai. Argi nepastebime, kaip mūsų žodžių atsargos vis labiau nyksta, kaip žodžiai lėkštėja, nepastebimai nuskurdindami prasmę; kaip žodžiai įgauna naują mintį, naują turinį ir naują efektyvų rezonansą. Pirmiausia - kalbos revoliucija, bet paskui - doros revoliucija, juo labiau kai kalbame apie mūsų būties, mūsų krikščioniško tikėjimo pagrindus. Periodiškai reikia tikrinti ne tik automobilį: kalba taip pat yra priemonė, - jei jos neprižiūrėsime, - ji nepastebimai užnuodys aplinką. Jei norime išvengti kalbos dviprasmybių, praktiškai reiškiančių kapituliaciją, turime vartoti tik sveikus ir tyrus žodžius.
Meilė - žodis, kuriam reikia dėmesio. Šiandienėje visuomenėje yra žodis, kurį reikia nedelsiant apsvarstyti ir sugrąžinti jam tikrąją prasmę. Tas žodis - meilė. Tą padaryti labai svarbu dėl to, kad meilės suvokimas ir išgyvenimas nulemia visą žmogaus elgesį. Neužmirškime to tardami žodį meilė.
Krikščioniui meilė reiškia šventą tikrovę, nes ji kilo širdyje Dievo, kuris yra Meilė, kuris ir vyrą, ir moterį sukūrė pagal savo paveikslą. Krikščionis, remdamasis dievišku meilės kilmės šaltiniu, meilės subjaurinimo ir pažeminimo kitaip nepavadins, kaip nuodėme, - atvirai ir aiškiai. Jis negali pritarti tokiai kalbėsenai, kai nedoras elgesys pridengiamas miglotais žodžiais. Krikščionis iš esmės yra priešingas kiekvienam dabar įsigalėjusiam reliatyvizmui. Kaip tik čia krikščionis turi rinktis ir kalbos, ir elgesio vertinimą.
Belgų pedagogas Arnoldas Klausas (Arnold Clausses) neseniai pasakė tokią savo nuomonę, kuriai pritarę sulauktume nenusakomų padarinių. Žmogus, - rašo jis, - yra sukurtas pagal niekieno paveikslą; jam yra duota nuolat naujai save kurti. <...> Mes šiandien į intelektą turime žiūrėti ne kaip į pažinimo ar kontempliacijos galimybę, bet kaip į veiklos priemonę. Žmogaus užduotis yra pačiam kurti naują tiesą.
Čia atsiduriame priešingame krikščionybei poliuje: toksai visuotinis reliatyvizmas kyla iš Dievo paneigimo. Reliatyvizmas savaime pakerta doros kriterijų šaknis. Pagal jo logiką, tai, kas gera ir kas bloga, nulemia vien spontaniškumas, autentiškumas ir garbingumas. Tais pačiais vardais dabar vadinami ir dažniausiai taikomi moraliniai kriterijai: autentiškumas, spontaniškumas, identiškumas arba autonomija. Bet juk tokiu būdu galima spontaniškai nužudyti arba autentiškai būti neištikimam sutuoktiniui. Iš tikrųjų tie žodžiai pasako tik tai, kokiu būdu vyksta veiksmas, bet ne tai, ar jis pateisinamas, ar ne. Toks dvasinis nusiteikimas, kai rūpinamasi labiau asmenine elgesio motyvacija nei vidine dorine verte, graso visišku dorinio sprendimo supsichologinimu.
Visa tai būdinga ir mūsų kalbai, mūsų vartojamiems žodžiams. Kalba irgi dažnai psichologizuota. Jei kas mėgintų priešintis šiai visuotinei srovei, kilusiai iš netikėjimo, turėtų pasipriešinti visų pripažintam geram skoniui. Pirmiausia ypač vengiama kalbėti apie klausimo moralumą, nes nesama įsitikinus, ar viskas bus pripažinta. Norima išlikti neutraliam, ypač kalbant apie meilę. Tačiau tikrai dorinei laikysenai nieko nėra svarbiau, kaip šis aiškus, atviras žodis.
Kur kadaise lėmė kautynės, - pasakė vienas žinomas generolas, -šiandien lemia žodis. Teisingi žodžiai, pasakyti tinkamu laiku, yra laimėtos kautynės. Žodis meilė, apie kurią čia kalbame, yra jau pralaimėtos kautynės. Prarastas pozicijas sunkiai atgausime, nes bedieviška aplinka, pasitelkusi reliatyvizmą, užėmė pagrindines pozicijas ir visur randa nesuskaičiuojamų pagalbininkų. Iš tikrųjų šiandien joks kitas žodis nėra taip nuvalkiotas, - tiek literatūroje, tiek komunikacijos [žiniasklaidos] priemonėse, kaip žodis meilė. Radijas dainuoja apie meilę visomis bangomis ir visomis paros valandomis. Televizija ir kinas be paliovos rodo meilės scenas, o reklama stengiasi kiekvienai siūlomai prekei, kur tik galima, prisegti meilės etiketę. Taip subjaurota ir suvulgarinta meilė yra svarbiausias ir vienintelis pasiteisinimas dėl visko. Ji yra kaip šydas, užmestas ant kiekvienos begėdystės, kaip nuskurdinto gyvenimo, ištvirkimo, begėdiškumo, išardytų šeimų alibi.
Mes neteisiame tų, kurie pasirenka nedorovingumą. Tačiau, šiaip ar taip, privalome pabrėžti, jog kalba turime nusakyti objektyvius kriterijus, antraip visa mūsų kultūra ir gyvenimas bus pasmerkti pražūčiai.
Akcija siekti dorinio skaistumo. Jau seniai laikas žadinti krikščionių sąžinę, - ypač krikščionių, gyvenančių pagal savo tikėjimo logiką ir norinčių padėti moraliai sugedusiam pasauliui iš naujo pradėti gyventi skaistūs gyvenimą. Kristus yra kiekvieno žmogaus Gelbėtojas, nesvarbu, ar žmogus žino tai, ar ne. Kristus yra Gelbėtojas viso to, kas žmoguje yra tikrai žmogiška. Niekas nėra taip gyvybiškai svarbu, kaip išgelbėti žmogui meilę. Kad išliktume tikri krikščionys, privalome savo krikščionišką kalbą ginti ir saugoti ją nuo netikrų, melagingų kompromisų. Nešvankybėmis griauti kalbos taisykles - tai išdavystė. Kalbėkime tikrosiomis žodžių prasmėmis, kaip mūsų tikėjimas yra Įdiegęs. Žodis meilė, kabinamas visur kaip iškaba, tai tarsi mirksinti šviesa pavojingame kelyje.
Po pirmo drąsaus žingsnio - drąsiai atvirai kalbėti - tebūna antras: drąsiai rinktis dorinį augimą ir atvirai protestuoti. Per daug mes sielojamės už uždarų durų. Kai nyksta paskutinės vertybės, reikia neatidėliojant kartu visiems garsiai protestuoti. Dejuoti ir aimanuoti, kad beprasmiška eiti prieš srovę, yra defetizmas [pesimistinė pažiūra į kurią nors idėją, į galimybę įvykdyti ką nors], nesuderinamas su mūsų tikėjimu. Kovoti su iš visų pusių grasančiu amoralumu bei nedorovingumu turi visi, kam rūpi išsaugoti aukščiausias mūsų tikėjimo ir kultūros vertybes. Taigi garsiai ir drąsiai visur ir visada protestuokime.
Kreipimasis į jaunimą. Kodėl mūsų kreipimasis į sąžines siekti dorinio skaistumo bei dvasinio atsinaujinimo yra skirtas ypač jaunimui? Visur pastebima, kokį gyvą atgarsį randa popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, kai jis kreipiasi į pasaulio jaunimą. Daugelio nuostabai, jo aiškūs, stiprūs, įtikinamo tikėjimo kupini žodžiai sukelia atbalsį, kuris gali būti mūsų laiko ženklas.
Meilę, kaip ir tai, kas šventa, labai puola piktasis priešas, melo tėvas. Kadangi žmogaus meilė yra kilusi iš Dievo Širdies, todėl nenuostabu, jog tamsybių galios panaudoja viską, kad sužeistų žmogui pačią širdį. Visai mūsų kultūrai iškyla gyvenimo ar mirties alternatyva. Šiandien mes pradedame suprasti tai, ką beveik prieš 100 metų pasakė Lujis Venilotas. Jis rašė:
Kai žmogaus piktybė galutinai atmes Dievą, tada baisiausia bausmė bus žmogaus valios išsipildymas: žmogus bus atiduotas žmogui -tada patirsime, kas tai yra Dievo rūstybė.
Tiems, kurie abejoja, kad per Kristų pasaulis tampa žmoniškesnis, galbūt atvers akis į prieškrikščioniškus laikus nusiritęs, nuo Kristaus nusigręžęs nelaimingas pasaulis. Grąžinti meilei tikrąją prasmę ir atgaivinti pagarbą žmogui - tai įžengti į žmoniškumo ir kultūros kelią. Tepadeda mums Dievas drąsiai kelti akcijas, būtinas pasauliui, žengiančiam į prarają, gelbėti!
(Hedwigsblatt.1986. Nr. 4. Versta iš vokiečių kalbos)
