IŠ JAUNŲJŲ KŪRYBOS [Gediminas Radzevičius]
KARALIAU,
ranką man nukirsk,
tiktai neversk daryti pikto!..
Kol kęs kiti,
tol man širdis
krauju pasruvus!..
Jėga sukurtas darbas -
priverstinis...
Netikras jis,
ir Meilės spindulių
jame nebus...
O Meilė -
Grožio,
Gėrio žiedas
nušviestas Dieviškos Šviesos -
pražysta...
Ir krauna pumpurus
kitų kartų žiedams...
Sustok,
Karaliau,
ir paklusk
Tu Dieviško Valdovo balsui...
Prisek prie kalavijo
Meilės žiedą...
Žinok, Karaliau,
žemės laikas trumpas -
gėlių
ant savo kapo
nenuneši...
Kol gyvas -
jas dalyk kitiems...
PRO KELRODĮ ŽEMĖS
sukrypusi,
aklą,
pro skausmą
Tėvynės nakties...
Pro žiedo paparčio
nušvitusį sapną
einu
pasitikti lemties...
Einu pasitikti -
tos žemiškos dalios,
kur brolių kapai
nekalti,
kur Dangiškos Rankos
nuties Saulėn kelią,
kur lobiai
Būties paslėpti...
VIENATVĖS ILGESY
pražydo gėlės,
į širdį
akmenais pasėtos.
VAIDILA! KELKIS!
Dar širdys gyvos,
dar kanklių garsas
neišsklaidytas...
Vaidila!
Kelkis!
Saulė kyla...
Vaidila,
kelkis
garbint ryto...
Malonė Dievo
tave telydi,
kai sunkią maldą
už mus aukosi.
Tėvynės giesmę -
vargą didį -
krauju ir ašarom
raudosi...
Vaidila! Kelkis...
NE KEISTUOLIAI MES...
Trapios mūsų svajonės
lyg pilys,
pastatytos
iš smėlio kalnų...
Tyli akys
žvaigždynų nebylios,
tartum lūpos
šaltų akmenų...
Saule,
mūsų gyvybės Šaltini,
amžiais deganti
Meilės giesmė!
Tu, dalele
Šviesos pirmutinė -
paskutinės Kelionės esmė...
Aitrų skausmą
lig kraujo sukandęs,
Žemės paukšti, -
kovok atkakliai!
Kilk į sielos
aukštybių padangę,
kad sudegtų
ugniniai sparnai...
Kad pakilęs iš kraujo
pasektum
gyvą pasaką
tolių melsvų.
Meilės spindulį
Žemei uždegtum
iš ugnies
dovanotų sparnų...
Ne keistuoliai -
mes, -
žemiški paukščiai,
kylam saulėn
nudegti sparnų,
kad iš kraujo
pakilęs
pasektum
gyvą pasaką
tolių melsvų...
SAKMĖ APIE STIRNINĄ
Kas meilę
Stirnos apdainuos,
kai vieniša
gūdžiuos miškuos
vis Stirnino
sugrįžtant laukia...
Šiurpus medžioklės
rago garsas
paliko miško tylai
nykų gausmą.
Šaižiai kupstais
šunų lojimas nuamsėjo.
Beržai
sulaužytom šakom
virš kraujo klano,
samanų,
virš lapų sumintų
liūdnai palinkę
vieniši
graudingai
ašarom lašėjo...
...O buvo metas,
kai abu
lyg žvitrūs paukščiai
Saulėn skrido
ir MEILĘ
ant ragų galingų
vaivorykščių tiltais
lyg vėliavą
laimingai nešė...
Gražus tai buvo metas!
Pušynai skleidė
gaivų aromatą.
Žiedų vainikais apsnigti
šaltiniai šoko
begalinį šokį,
o širdys ugnimi liepsnojo
tarytum
visas miškas degtų...
Ir sukos
viskas
Amžinybės
karuselėj...
Tyla...
Kraupi tyla...
pritvinkusi
nykaus
medžioklės rago gausmo...
Kartu su blėstančia
krauju patvinkusia žara
pakibo
virš beržų,
virš samanų,
virš lapų sumintų,
virš žemės,
dar skleidžiančios
laimingų
metų
kvapą...
