IŠ JAUNŲJŲ KŪRYBOS [Gediminas Radzevičius]

KARALIAU,

          ranką man nukirsk,
     tiktai neversk daryti pikto!..
Kol kęs kiti,
     tol man širdis
          krauju pasruvus!..
     Jėga sukurtas darbas -
               priverstinis...

Netikras jis,
     ir Meilės spindulių
     jame nebus...
O Meilė -
     Grožio,
          Gėrio žiedas
nušviestas Dieviškos Šviesos -
                    pražysta...
     Ir krauna pumpurus
          kitų kartų žiedams...

      Sustok,
          Karaliau,
                    ir paklusk
     Tu Dieviško Valdovo balsui...
          Prisek prie kalavijo
                    Meilės žiedą...
     Žinok, Karaliau,
          žemės laikas trumpas -
                    gėlių
          ant savo kapo
               nenuneši...
Kol gyvas -
          jas dalyk kitiems...

PRO KELRODĮ ŽEMĖS

               sukrypusi,
                    aklą,
pro skausmą
               Tėvynės nakties...
Pro žiedo paparčio
                    nušvitusį sapną
     einu
          pasitikti lemties...
Einu pasitikti -
          tos žemiškos dalios,
kur brolių kapai
                         nekalti,
     kur Dangiškos Rankos
          nuties Saulėn kelią,
kur lobiai
          Būties paslėpti...

VIENATVĖS ILGESY

          pražydo gėlės,
               į širdį
     akmenais pasėtos.

VAIDILA! KELKIS!

Dar širdys gyvos,
     dar kanklių garsas
          neišsklaidytas...
     Vaidila!
          Kelkis!
                    Saulė kyla...
     Vaidila,
          kelkis
                    garbint ryto...
Malonė Dievo
     tave telydi,
          kai sunkią maldą
               už mus aukosi.
Tėvynės giesmę -
     vargą didį -
krauju ir ašarom
                    raudosi...
     Vaidila! Kelkis...

NE KEISTUOLIAI MES...

Trapios mūsų svajonės
          lyg pilys,
pastatytos
                    iš smėlio kalnų...
Tyli akys
     žvaigždynų nebylios,
          tartum lūpos
               šaltų akmenų...

     Saule,
mūsų gyvybės Šaltini,
          amžiais deganti
               Meilės giesmė!
          Tu, dalele
     Šviesos pirmutinė -
          paskutinės Kelionės esmė...
Aitrų skausmą
     lig kraujo sukandęs,
          Žemės paukšti, -
               kovok atkakliai!
          Kilk į sielos
     aukštybių padangę,
          kad sudegtų
                    ugniniai sparnai...
     Kad pakilęs iš kraujo
pasektum
                    gyvą pasaką
               tolių melsvų.
          Meilės spindulį
     Žemei uždegtum
          iš ugnies
               dovanotų sparnų...
     Ne keistuoliai -
                    mes, -
     žemiški paukščiai,
kylam saulėn
          nudegti sparnų,
kad iš kraujo
          pakilęs
                    pasektum
gyvą pasaką
          tolių melsvų...

SAKMĖ APIE STIRNINĄ

     Kas meilę
Stirnos apdainuos,
          kai vieniša
     gūdžiuos miškuos
          vis Stirnino
     sugrįžtant laukia...
Šiurpus medžioklės
          rago garsas
               paliko miško tylai
                    nykų gausmą.
               Šaižiai kupstais
     šunų lojimas nuamsėjo.
          Beržai
               sulaužytom šakom
                    virš kraujo klano,
                         samanų,
                    virš lapų sumintų
               liūdnai palinkę
                    vieniši
                         graudingai
                                   ašarom lašėjo...
     ...O buvo metas,
          kai abu
lyg žvitrūs paukščiai
          Saulėn skrido
     ir MEILĘ
ant ragų galingų
          vaivorykščių tiltais
               lyg vėliavą
                    laimingai nešė...
     Gražus tai buvo metas!
Pušynai skleidė
     gaivų aromatą.
          Žiedų vainikais apsnigti
               šaltiniai šoko
                         begalinį šokį,
o širdys ugnimi liepsnojo
          tarytum
                    visas miškas degtų...
Ir sukos
          viskas
     Amžinybės
                    karuselėj...
          Tyla...
     Kraupi tyla...
               pritvinkusi
                         nykaus
          medžioklės rago gausmo...
     Kartu su blėstančia
krauju patvinkusia žara
     pakibo
               virš beržų,
                    virš samanų,
                    virš lapų sumintų,
                    virš žemės,
dar skleidžiančios
               laimingų
                    metų
                         kvapą...