Partizanai: Istorija ir dabartis

GYVENIMO DUONA

Kolumba Marmionas, OSB

     Jeigu mes nuoširdžioje savo maldoje paklaustume Jėzų, kodėl Jis, amžinoji Išmintis, įsteigė šį neišreiškiamą Sakramentą, ką Jis atsakytų? Jis atsakytų tais pačiais žodžiais, kuriais pažadėjo įsteigti šį Sakramentą: Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane (Jn 6, 56-57).

     Tai tarsi Jis sakytų:

     Aš trokštu jums duoti savo dieviškąjį gyvenimą. Kaip jūsų prigimtasis gyvenimas yra maitinamas ir palaikomas maistu, taip ir aš noriu būti jūsų sielų maistas, kad palaikyčiau sielų gyvenimą, kuriuo aš pats esu. Kas mane valgo, gyvena iš mano gyvenimo. Aš turiu malonės pilnybę ir duodu jos tiems, kuriems atsiduodu Maistu.

     Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje (Jn 5, 26). Kadangi aš turiu tą gyvenimą, todėl atėjau, kad duočiau visą jo pilnybę: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų (Jn 10, 10). Aš esu Gyvybės Duona <...> nužengusi iš dangaus, kad duočiau jums amžinąjį gyvenimą (Jn 6, 48. 51). Žydai kadaise valgė tyruose maną, nykstantį valgį, aš gi esu GYVOJI, jūsų sieloms būtinai reikalinga DUONA. Nes jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite Jo Kraujo, neturėsite savyje gyvybės! (Jn 6, 53).

     Tai paties Kristaus žodžiai. Kristus yra altoriuje ne vien tam, kad Jį adoruotume ir aukotume Tėvui kaip begalinę atsiteisimo Auką, ne tik tam, kad gyventų tarp mūsų, bet tam, kad mes Jį valgytume kaip maistą, kad turėtume ir ateityje gyvenimą ir amžiną laimę danguje.

     Bosiuetas Didžiojo šeštadienio pamoksle kalba:

     Dievo Sūnus yra tikrasis, esminis gyvenimas. Tik Jis tegali pažadėti gyvenimą ir jį duoti. Jo žmogiškoji prigimtis, kurią Jis laikų pilnybėje prisiėmė, yra taip artimai su tuo gyvenimu susijungusi ir taip pripildyta Dievo jėgos, jog ji tampa Gyvojo Vandens neišsenkamaversmė. <...> O mes argi nevalgome Gyvybės Duonos arba, tiksliau tariant, Gyvosios Duonos, kad gautume Gyvenimą? Ši dieviškoji Duona yra Jėzaus Kristaus Švenčiausiasis Kūnas, Jo gyvasis Kūnas, -tas Kūnas, kuris yra sujungtas su pačiu Gyvenimu, kupinai pripildytas Gyvybės Dvasios. Jei prigimtoji duona, kuri savyje neturi jokio gyvenimo, palaiko mūsų žemiškąją gyvybę, kokį nuostabų gyvenimą gauname, valgydami Gyvąją Duoną, prie gyvojo Dievo Stalo priimdami patį Gyvenimą! Ir kas yra tokį dalyką kalbėjęs, kad esą galima valgyti gyvenimą? Tikrai tiktai Dievas-Žmogus, Jėzus Kristus galėjo mums duoti tokį gyvenimą. Jis pats yra Gyvybė. Kas Jį valgo, valgo Gyvenimą. O, tikrai puiki Dievo vaikų Puota!

     Šventoji Komunija taip realiai yra gyvenimo Sakramentas, jog ji savaime atleidžia ir dildo nesavanoriškai padarytas lengvas nuodėmes, prie kurių nebuvo prisirišta. Komunija padaro, kad dieviškasis gyvenimas sieloje išsiskleidžia visa jėga ir grožiu, auga, bręsta ir neša vaisių.

     Jėzau Kristau, kuriame kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė (Kol 2, 9), ateik pas mane ir leisk man toje pilnatvėje dalyvauti. Man tai yra gyvenimas, nes Tave priimti reiškia tapti Dievo vaiku (Jn 1, 12), reiškia dalyvauti gyvenime, kurį Tu gavai iš Tėvo ir per kurį Tu Tėvui gyveni. Šis Tavo gyvenimas malone liejasi iš Tavo žmogiškosios prigimties į visus Tavo brolius. Ateik! Trokštu Tave priimti, kad gyvenčiau Tavo gyvenimą:

     Kas valgo mane, gyvens per mane... (Jn 6, 57). Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame (Jn 6, 55).

     Ką Jėzus norėjo pasakyti žodžiu pasilieka? - Pasilikti Kristuje, reiškia dalyvauti Jo dieviškoje Sūnystėje, tai reiškia būti viena su Juo ir būti Dievo vaiku, nors ir skirtingu būdu. Tai yra gilus ir pagrindinis susijungimas, kurį pats Išganytojas pažymi palyginime apie Vynmedį:

     Aš esu Vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių (Jn 15, 5).

     Šis susijungimas dar nėra vienintelis. Pasilikti Kristuje reiškia būti viena su Juo visame, kas susiję su mūsų protu, valia ir veikimu. Mes pasiliekame Kristuje savo protu, priimdami gryno ir tobulo tikėjimo aktu visa, ko Kristus mus moko. Jis mato visas Dievo paslaptis ir Jis mums teikia iš to, ką mato: Viengimis Sūnus - Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė (Jn 1, 18).

     Tikėjimu mes atsakome taip - amen į visa, ko įsikūnijęs Žodis mus moko: mes priimame Jo žodį ir taip tampame viena su Kristumi savo protavimu. Komunija leidžia mums pasilikti Kristuje tikėjimu. Tik tada mes priimame Kristų, kai Jį patį ir visa, ko Jis mus moko, priimame tikėjimu.

     Pasilikti Kristuje reiškia ir savo valią Jam pavesti, visą savo veikimą gaivinti malone. Mes turime pasilikti Jo meilėje, vykdydami Jo valią. Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdausavo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje(jn 15, io). Tai reiškia visur vykdyti Dievo valią, o ne savąją, jam visiškai atsiduoti, nieko sau nepasilaikyti, rūpintis Jo reikalais, duoti neskaičiuojant, nieko atgal neatsiimti.

     Negalima pasilikti meilėje, jeigu neatsiduodama tvirtai, patvariai, su dideliu pasitikėjimu, kaip sužadėtinė pasitiki sužadėtiniu. Sužadėtinė mieliausia sužadėtiniui tada, kai ji remiasi vien juo, jo žinojimu, gebėjimu, jo jėga ir meile.

     Kristus, Įsikūnijęs Dievo Žodis, kaip ir mes, turėjo prigimtą, intensyvų žmogišką veiklumą. Bet Amžinasis Žodis, su kuriuo Kristaus žmogiškoji prigimtis buvo neišskiriamai sujungta, buvo tarsi liepsnojantis Židinys, nušviečiantis ir gaivinantis visą Jo veikimą. Kristus, atsiduodamas sielai, nori joje sukurti panašų dalyką. Nors Jo susijungimas su siela negali būti toks glaudus, koks yra Amžinojo Žodžio susijungimas su žmogiškąja prigimtimi, tačiau Jėzus, atsiduodamas sielai, nori malone ir Šventosios Dvasios veikimu būti viso jos veikimo versmė. Jėzus gyvena sieloje, pasilieka joje. Jis nėra joje neveiklus. Jis veikia joje: Ir aš darbuojuosi (Jn 5, 17).

     Jeigu siela visiškai atsiduoda Kristaus veikimui, jo šventiesiems tikslams, tai ir Kristus joje galingai veikia ir padaro sielą tokią tobulą, kokia būti jai yra skyręs Dievas. Kristus ateina į sielą su savo dievyste, nuopelnais ir turtais, kad būtų jos šviesa, kelias, tiesa, jos išmintis, teisingumas ir jos išganymas. Žodžiu, kad pats būtų sielos gyvenimas, pats gyventų joje. Ir tada siela ilgisi tik vieno dalyko - susijungti su Tuo, kurį myli. Šv. Komunija įvykdo tą idealą - vis labiau ir labiau perkeičia sielą į Kristų.

     Meilė atiduoda Kristui mūsų valią, o su valia - ir visą būtybę, visas galias bei jėgas. Todėl tik per meilę vyksta mūsų keitimas ir mūsų augimas. Be šio susijungimo per meilę nėra tikros komunijos, nes be meilės Kristų priimame tik lūpomis, o mes privalome Jį priimti dvasia, širdimi ir valia: susijungti su Juo visa siela, dalyvauti Jo dieviškame gyvenime, kiek tik žmogui žemėje yra įmanoma taip, kad tikėjimas Juo ir meilė Jam mus užpildytų ir užvaldytų Jo gyvenimas, o ne savasis aš. Šią mintį gerai išreiškia 15-ojo sekmadienio po Sekminių malda:

     Maldaujame Tave, Viešpatie, padaryk, kad dangiškųjų dovaną veikimas valdytų mūsų sielas ir kūnus, kad ne mūsų jausmas būtų mūsų veiksmų pradžia, bet visuomet - tik šio Sakramento vaisiai.

     Ši Bažnyčios malda leidžia suprasti, kad šv. Komunijos veikimas iš sielos pereina į kūną. Jėzus pirmiausia betarpiškai susijungia su siela. Jis ateina užtikrinti ir sustiprinti jos sudievinimo. Mes esame nariai To, kuris mums davė savo Kūną ir Kraują. Bet mūsų siela su kūnu yra taip glaudžiai viena, kad šv. Eucharistija ne tik padaugina sielos antgamtinį gyvenimą bei uždega dangiškų dalykų troškimu, bet ir silpnina kūno aistras bei teikia ramybę visai žmogaus esybei.

     Kunigas, prieš priimdamas Komuniją, meldžiasi:

     Tavo Kūnas, Viešpatie Jėzau Kristau, kurį aš, nevertas, drįstu priimti, tegul manęs nekaltina ir nesmerkia, o dėl Tavo gerumo tegul mano kūną ir sielą gydo ir saugo.

     Nepamirškime - Kristus amžinai gyvena nepaliaujamai veikdamas. Atėjęs pas mus, Jėzus sujungia mūsų sielą ir kūną su savo Švenčiausiuoju Kūnu - tyrina, kilnina ir šventina. Jėzus tam tikru būdu nuskaidrina mūsų galias taip, jog mes, vieno seno autoriaus žodžiais tariant, mylime Dievą Kristaus širdimi, garbiname Jo lūpomis ir gyvename Jo gyvenimu. Kristus, būdamas mumyse, savo pašventinamąja jėga persmelkia visą mūsų būtybę - kūną ir sielą ir visas jų galias - taip giliai, jog mes tampame antruoju Kristumi.

     Toks tikslas susijungimo su Kristumi šv. Komunijoje. Kiekviena komunija vis labiau jį pasiekiame. O kad mes vis geriau pažintume Dievo Dovaną! Kas gers vandenį, kurio aš duosiu, tas nebetrokš per amžius! (Jn 4, 14). Kristuje randame visa, kas tik yra gera. Juk, kaip sako šv. Paulius, kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! (Rom 8, 32). Iš altoriaus mums plaukia visa dangaus palaima ir malonė.

     Malonė nuostabiai veikia tik toje sieloje, kuri yra pasirengusi ją priimti. Kaip žinome, sakramentai veikia per save pačius, - duoda tuos vaisius, kuriems jie yra įsteigti, - tačiau tik tiems, kurie nedaro tam kliūčių. Kokios kliūtys čia gali būti? Savaime suprantama, jų negali būti iš Jėzaus: Jame yra visi Dievo turtai, - ir Jis trokšte trokšta jų mums suteikti. Jėzus trokšta pats atsiduoti, kiekvienam iš mūsų Jis sako tą patį, ką sakė savo apaštalams prieš įsteigdamas šį Sakramentą:

     Trokšte troškau valgyti su jumis šitą Velykų vakarienę (Lk 22, 15).

     Niekada nepamirškime, kad šv. Komunija yra ne žmonių išradimas, bet dieviškasis Sakramentas, Dievo amžinos Išminties įsteigtas. Šiame nuostabiame Dievo išradime yra versmė, jėgos ir nepalyginamo veikimo, kuris mumyse įvykdo dievišką pakeitimą. Kliūtys gali būti tik iš mūsų. Kad jas suprastume, pasistenkime geriau įsigilinti į Švenčiausiojo Sakramento esmę. Jis yra maistas, kurs turi palaikyti mūsų sielos gyvybę ir sustiprinti susijungimą su Kristumi. Kas gali tai sutrukdyti? - Absoliuti kliūtis yra sunki nuodėmė. Nuodėmė yra sielos mirtis. Kaip maisto yra duodama tik gyviesiems, taip ir šv. Komunija yra tik tiems, kurie turi malonės gyvenimą. Tai pirmoji sąlyga. Šios sąlygos ir grynos intencijos pakanka kiekvienam tikinčiajam, kad galėtų artintis prie Kristaus ir priimti Gyvenimo Duoną.

     Šv. Komunija suteikia dar ir kitų vaisių, - nors jie nėra tokie esminiai, bet negalime jų neprisiminti. Tai veikdinančiosios malonės, kurios skatina mūsų sielą meile atsimokėti už Meilę, viską daryti tam, kad patiktume Dievui, vengti nuodėmių, daryti gera.

     Jei trokštame tobulai susijungti su Kristumi, turime Jam atsiduoti visa širdimi be jokios klastos. Savo širdyje neturime užleisti vietos jokiam kūriniui, pamiltam dėl jo paties. Mums reikia išsivaduoti iš savęs pačių bei iš kūrinių ir trokšte trokšti, kad Kristus tobulai viešpatautų mūsų širdies karalystėje, mūsų sieloje. Todėl turime visa esybe atsiduoti Kristui, Jo Evangelijai ir Šventosios Dvasios veikimui. Taip puikiai pasirengsime šv. Komunijai.

     Kas trukdo Išganytojui tobulai susijungti su mumis? Gal mūsų kūno ar sielos negalios, lydinčios mus, vargšus žemės keleivius, nes jos yra neatskiriamos nuo mūsų žemiškojo skurdo, silpnumo? O ne! Tikrai ne! Tos netobulybės - net klaidos, kurias nesąmoningai padarome, dėl kurių patys gailimės ir kurias stengiamės panaikinti, - nesudaro Viešpačiui kliūčių. Priešingai, Jėzus ateina padėti mums nusikratyti tų klaidų ir išmokyti kantriai pakęsti savo silpnybes, nes Jis, Vyriausiasis Kunigas, kuris mūsų negalias prisiėmė (iz 53,4), kupinas užuojautos ir žino, kokie mes padarai (Ps 103, 14).

     Susijungti su Kristumi mums trukdo blogi polinkiai, kuriuos atpažįstame, bet nesistengiame nugalėti, nesiryžtame jų suvaldyti, taip pat trukdo ir susigyvenimas su tais savo polinkiais ir kūriniais, kur savo valia patys savyje palaikome. Kol mes nesistengiame įveikti savyje blogų įpročių ir neigiamų polinkių, tol Kristus negali mums suteikti savo malonės pilnybės. Ypač jei savo valia ar iš įpročio nusikalstame meilei ir pagarbai artimui.

     Išganytojas su savo mistiniu kūnu yra viena. Visi krikščionys malone yra Jo nariai. Priimdami šv. Komuniją, turime priimti visą, nepadalytą Kristų. Mums reikia meile jungtis su Juo ir Jo mistinio kūno nariais.

     Tridento Susirinkimas sako, kad Išganytojas paliko šį Sakramentą kaip simbolį glaudžios Jo mistinio kūno vienybės, kurio Galva yra Jis pats. Išganytojas mus įspėja:

     Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną (Mt 5, 23-24).

     Štai kodėl net mažiausias savo valia palaikomas šaltumas ir nepalankumas artimui yra kliūtis tobulai susijungti su Kristumi. Tad kol savo valia palaikome kokį nors susigyvenimą su savo nuomone ar savimeile, su kokiu polinkiu, priešingu meilei, ir kol šitokia savo sielos būsena esame patenkinti, tikrai negausime tos gausos turtų, plaukiančių iš Švenčiausiojo Sakramento tiek, kiek Jėzus trokšta jų mums duoti, - gausime tik ribotai. Bet jeigu siela tvirtai nori savo neigiamus polinkius nugalėti, jeigu stengiasi juos panaikinti ir eina pas Viešpatį pasisemti jėgų, ji gali būti tikra, kad Išganytojas maloniai priims, palaimins pastangas ir už jas gausiai atlygins.

     Eucharistija yra susijungimo Sakramentas. O susijungti reiškia iš dviejų padaryti vieną. Mes susijungiame su Kristumi čia ir dabar. Šv. Komunija yra galima tik dėl to, kad yra šv. Mišių auka, o šv. Mišios yra galimos tik dėl to, kad buvo Kryžiaus Auka. Dalyvaudami šv. Mišiose, mes dalyvaujame

     Kristaus kunigystėje; priimdami šv. Komuniją, dalyvaujame Kristaus pasiaukojime. Šv. Mišios yra galimos tik dėl Išganytojo visiško vidinio atsidavimo dangiškajam Tėvui, kokį Jis pareiškė ateidamas į šį pasaulį ir kurį per visą savo gyvenimą atnaujindavo, kol atbaigė kruvinąja auka ant kryžiaus. Šis Kristaus pasiaukojimas yra prisimenamas prie kiekvienos Komunijos: Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis (1 Kor 11, 26).

     Jėzus Kristus atsiduoda mums, bet tiktai pirma numiręs už mus. Jis atsiduoda mums maistu tik pirma pasiaukojęs. Auka ir Maistas yra Eucharistijoje. Auka ir Sakramentas yra dvi neperskiriamos Eucharistijos žymės. Todėl nuolatinis nusistatymas visiškai atsiduoti Kristui yra pasirengimo komunijai esmė. Jėzus atsiduoda mums tiek, kiek mes atsiduodame Jam, Jo Tėvui ir Jo broliams, mistinio kūno nariams. Tokiu nusistatymu mes panašėjame su Kristumi, tačiau su Kristumi kaip auka. Kai dieviškasis Išganytojas randa taip pasirengusią sielą, taip be išlygų atsidavusią Jo valiai, - tada Jis veikia joje visa savo dieviška galia, daro joje šventumo stebuklus.

     Jeigu yra sielų, kurios, nepaisant dažnos komunijos, mažai tedaro pažangos, galima spėti, kad joms trūksta to būtino pasirengimo ir tikro pagrindo artimam susijungimui. Tokios sielos neturi reikiamo antgamtinio prisitaikymo, kad galėtų būti Išganytojo dispozicijoje. Jas skaido potraukiai prie kūrinių, tuštybės ir savimeilės, prie įžeidumų, savanaudiškumo, pavyduliavimo bei kūniškumo, - visa tai trukdo tvirtai ir nuoširdžiai susijungti su Kristumi.

     Esame tvirtai įsitikinę, jog be Viešpaties nieko negalime nuveikti, tai kaipgi galėsime be Jo atlikti švenčiausiąjį aktą! Be Dievo pagalbos mes nepajėgiame tam pasirengti. Savo malda mes galime pareikšti Viešpačiui pagarbą, bet tinkamą buveinę Jam gali parengti tik Jis pats, kaip sako psalmininkas - Aukščiausiojo šventąją buveinę (Ps 46, 5).

     Svarbiausias nuoširdaus pasirengimo aktas yra gyvas tikėjimas. Šv. Eucharistija iš esmės yra tikėjimo paslaptis - Mysterium fidei. Jokia kita tikėjimo paslaptis nereikalauja tokio gilaus tikėjimo, kaip ši švenčiausioji paslaptis, kurios nei protas, nei juslės negali suvokti. Tik tikėjimu galime pro pavidalų uždangą prasiskverbti iki dieviškosios Tikrovės. Čia būtina tikėti. Tikėkime ir mes su šv. Petru ir su ištikimaisiais mokiniais. Jėzus pasakė: Tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas. <...> Imkite ir valgykite, kad turėtumėte gyvenimą.

     Viešpatie, Tu tai pasakei, ir man to gana, aš tikiu. Duona, kurią Tu duodi, esi Tu pats, Kristus, mylimasis Tėvo Sūnus. Tu, kuris tapai Žmogumi ir numirei už mus. Tu, kuris gimei Betliejuje, gyvenai Nazarete, kuris gydei ligonius, akliesiems grąžinai regėjimą, kuris atleidai Magdalietei ir žmogžudžiui ant kryžiaus. Tas pats, kuris Paskutinės vakarienės metu leidai apaštalui Jonui ilsėtis prie savokrūtinės. Tu esi Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, kuris iš meilės man numirei, kuris, įžengęs į dangų, dabar sėdi Tėvo dešinėje ir užtari mus be paliovos. Amžinoji Tiesa, Jėzau, Tu mus užtikrinai, kad esi ant altoriaus tikrai ir esmingai, kaip Dievas ir kaip Žmogus. Visu tuo tikiu. Kadangi tikiu, puolu ant kelių ir garbinu Tave.

     Nėra kito momento, kada teisingiau galėtume dangiškajam Tėvui tarti: Dangiškasis Tėve, Tavo Sūnus, paeidamas iš Tavęs, gauna visą Tavo dieviškojo gyvenimo pilnybę. Aš priimu Tavo Sūnų tikėjimu. Tikėjimas man sako, kad tada aš esu su Juo, dalyvauju Jo gyvenime, todėl žiūrėk į mane Jame, per Jį ir su Juo, kaip į savo mylimą vaikelį!

     O, kokią malonių gausybę gauname tokia malda ir tokiu tikėjimu! Mums atsiveria Kristaus nuopelnų ir turtų bedugnė gelmė - pats Kristus gyvena mumyse!

     Išsaugokime šv. Komunijos vaisius per dieną, neleisdami, kad išsiblaškymai, smalsumas, egoizmas juos sumažintų. Pasilikime Kristuje, ir Kristus pasiliks mumyse...

(Iš kn.: Christus das leben der Seele [parengė Ada Urbonaitė])