Istorija ir patirtis
B. B.
Kartą, ispanas filosofas G. Santajana išsireiškė, kad nekreipią dėmesį į istoriją yra priversti ją kartoti. Ilgą laiką istorijos mokslas buvo laikomas išsimokslinimo branduoliu. Beveik 6000 metų laikotarpis yra užrašyta žmonijos istorijos dalis, kuri mums rodo gyvenimo būdą, problemas, žmogaus pastangas, nueitą kelią, laimėjimus ir kita. Veik visais laikais tai buvo kelrodis žmonijos rytojun. Nustatant politines ar karines gaires, visuomet žvelgiama viena akim, kaip būdavo praeityje panašiais atvejais pasielgta, kokie iš praėjusių laikų yra užsilikę nuostatai, padaryti sprendimai, kaip jie buvo vykdyti ir kokios buvo to išvados ano meto aplinkybėse. Dėl įvairių aplinkybių dažnai į praeities patyrimus neatsižvelgiama, turimi pavyzdžiai nepakankamai gvildenami, nebandoma palyginti su esamomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Vietname amerikiečių šarvuočiai ir mechanizuotos priemonės sugniužo prieš primityvias vietkongiečių pasalas džiunglėse, taipgi nepasimokinta iš II Pas. karo patyrimų džiunglių kovose su japonais. Šiandieniniam technologijos amžiuje, kariniams štabams ir karo mintytojams, geriausią pavyzdį paliko Napoleonas Bonaparte ir Carl von Clausevitz’as. Jie tuolaikinėse aplinkybėse kūrė doktrinas ano meto veiksmams, bazuodamiesi istorija ir grįsdami žmonijai ateities pažangą, pramatė I ir II Pas. karų milžiniško masto karinių jėgų veiksmus.
Keičiantis technologijai, keitėsi ir pažiūros į praeities istorinius pavyzdžius. Po I Pas. karo, atsirado gilumon išdėstytas gynimas, kuris atrodė nebus įveikiamas ir laimėjimas buvo pramatytas ten, kur priešas būtų įviliotas į gilią gynybos sistemą, atsimuštų į stiprias pozicijas, tuo būdu puolamoji pergalė būtų sugniuždyta. Vokiečiai prie tos doktrinos nesustojo, — ieškodami naujų idėjų, jie apsistojo prie žaibinio karo idėjos, kuri vedė vokiečius į didelius laimėjimus.
Žaibinio karo doktrina išsilaikė iki pirmosios atominės bombos. Dabar, atrodė, karo laimėjimas išsispręs kelių valandų laikotarpyje. Tačiau, prieš branduolinės energijos puolamuosius ginklus, atsirado idėja priešpuolio tokiais pačiais ginklais. Korėjos ir Vietnamo karai parodė, kad branduolinės energijos ginklų strategija labai brangiai kainuoja, nes branduolinės energijos sukrautų ginklų negalima panaudoti, kai tuo tarpu normalių karinių jėgų veiksmai išsiplėtė į plataus masto veiksmus. Brangūs ir galingi, vadinami, atominiai ginklai tebestovi parengtyje grasinantys, kai, tuo tarpu, riboti karai seka vienas paskui kitą.
Nūdieninė karo filosofija pasidarė labai nepastovi; būsimų karinių doktrinų kūrėjai, karo mintyt jai (L. Hart), pasidarė labai atsargūs studijuodami karų istoriją ir ieškodami palyginimų derinio rytojui nes daugelį kartų praktikoje pasirodė, kad iš anksto apspręsti kariniai pasirengimai, atėjus metui juos panaudoti, pasidaro nepraktiški, netinkami. Tas tinka ypatingai šiais laikais, kai technologijos ribos yra nepaprastai plačios. Šiuo metu ypatingai išryškėja ekonominis faktorius, krašto gamybinis pajėgumas, kas be abejo, turėjo pirminės reikšmės ir visais laikais. Atsitinka, kad valstybėje politinių ir karinių doktrinų derinys nesutampa, neatitinka tikrovės reikalavimus. Kame yra to priežastis ? Amerikietis Sandler, laivyno akademijos istorijos profesorius, tuo klausimu pasisako sekančiai: “Pagrinde, nepakankamai skiriama dėmesio ir respekto istorijai, stoka studijų jungimui praeities su dabartimi. Jei karo mintytojai šiandieniniam gyvenime atsižvelgia į juos supančią aplinką, žmones ir su viskuo skaitosi, nes dabartinėje aplinkoje yra kas reaguoja, tai praėjusios generacijos tuo atžvilgiu yra bejėgės prieš klastojimą, ar sužalojimą jų motyvų ar veiksmų anais laikais, čia ir prasideda neatitaisomos klaidos — istorikas perkošia praeities įvykius per savo interesų koštuvą ir įtaigoja asmenis, kurie vykdo valstybinius uždavinius.” Prof. Sandleris toliau sako, kad nepakankamas istorijos studijavimas, yra tolygiai pavojingas, ypatingai tas liečia karininkus. Išaugęs drausmėje, karinėse tradicijose, paklusnume ir patriotizme, karininkas automatiškai priešinasi teorijoms, kurios turi nukrypimų nuo įsigyventos linijos, kuri būna nubrėžta didelių krašto vyrų - patriotų ir pasidariusi konservatyvi, nekeistina, nes anie patriotai galvojo ir darė teisingai. Dažnai karininkams stokoja ir laiko, dėl tarnybinių bėgamų pareigų, kad galėtų atsidėti nuosekliom gilesnėm istorinėm studijom, todėl jie dažnai pasinaudoja neautentiškais autoriais ir neturėdami laiko ir galimybės patikrinti šaltiniuose, dėl stokos įsigilinimo, nukrypsta nuo tiesos.
Apsistojamą prie keletos principinių nusistatymų, kuriais vadovaujantis galima atrasti kelią į patenkinamus istorinius davinius. Pirmoje vietoje tektų suprasti studijuojamojo meto dvasią ir tuo laiku gyvenusius žmones, visiškai išjungiant esamo laikotarpio aplinką. Įžvelgus ano meto įvykio pobūdį, sužinojus kas buvo nuveikta, kokiomis aplinkybėmis ir tada palyginus su panašiu esamo laikotarpio įvykiu, susidarytų realus praeito meto įvykio vaizdas, bet jau šios dienos šviesoje. Karinės istorijos studijose, minėtos ypatybės nėra ryškios ir studijuojančiam lengva nuklysti į paviršutiniškumą.
Nežiūrint, kad istorija, esmėje, nėra pritaikomasis mokslas, tačiau žinant istorinius įvykius ir iš jų išplaukiančius patyrimus, galima turėti regimos naudos esamo laiko sprendimams. Kaip ir kiekvienoje mokslo, ar meno šakoje, pažanga bazuojasi praeities patyrimais ir nuostatais, taip ir karo istorijos studijos didina žmogaus akiratį, turtina žinias, stiprina nuovoką ir padeda realiau žvelgti ateities perspektyvon, kas karo moksluose turi nepaprastai didelės reikšmės.
Istorinis pažinimas ir esminis pažinimas praeities įvykių, bet kurioje plotmėje, padės suprasti klaidą tiems, kurie mano kad kiekviena nauja diena yra visiškai skirtinga nuo praeitų dienų. Jei istorijos pažinimas ir nepadės išspręsti bėgamojo meto problemų, tai bent pagerins įsijautimą sprendžiant problemas, įneš daugiau lankstumo žvelgiant į, tariamai, nusistovėjusius ir nepakeičiamus esamo laiko metodus, padės surasti daugiau motyvų sprendimo elementų gvildenimui.
Istorija nėra įrankis, ar orakulo pranašystė, kurią turime būtinai sekti. Kas taip bandytų daryti pasielgtų pražūtingai. Istorija turi vertę pati savyje.
