NEŽINOMAM KARIUI
D. Mickutė-Mitkienė
Kas vakaras, saulė kai leidžias,
Ir Nemuno šlaituose skęsta,
Iš bokšto giesmė nusileidžia,
Varpų giesmė aidi per miestą.
Eilėj trimituodami žengia
Štai narsūs kovų invalidai.
Vytis krūtines jųjų dengia,
Dėkingu žvilgsniu minia lydi.
Sušunkama maldai komanda—
Ir skrenda dangun giesmė šviesi. . .
Lietuvis ten būdavo randa
Sau paramą, ryžtą, pavėsį...
Šventovėje apeigos baigias
Kai pagerbia vėliavą ginklu,
Ir apdengia baltos, lyg snaigės,
Ir kvepiančios gėlės paminklą.
Prie Aukuro smilkalas kyla —
Teilsisi broliai sumigę . . .
Berželiai nusilenkia tylūs
Nežinomam Kariui Karžygiui.