Tremties Trimitas

MINDAUGIEČIŲ DVIDEŠIMTMETIS

1966.X.8-9 dienomis Aušros Vartų parapijos salėje, Montrealyje, įvyko iškilmingas Lietuvos Karaliaus Mindaugo šaulių kuopos 10-čio minėjimas, praėjęs pakilioje ir šventiškoje nuotaikoje.

Minėjimą trumpu žodžiu atidarė kuopos pirm. š. St. Barauskas ir pakvietė į garbės prezidiumą: LŠST CV įgaliotinį Kanadai š. inž. J. Preikšaitį, Toronto Pūtvio š. kp. pirm. š. St. Jokūbaitį, Mindaugo š. kp. garbės šaulį, Aušros Vartų parapijos kleboną kun. K. Pečkį, SJ, KLB Montrealio Seimelio Prezidiumo atstovą Aug. Mylę, LK kūrėjų-sav. Montrealio sk. atstovą, Vyčio kryžiaus kavalierių, kpt. K. Šilkauską ir kuopos įsteigėją š. J. šiaučiulį.

Per suglaustą kuopos 10-čio veiklos pranešimą išryškėjo, kad nuo 1956.X.7 — įsisteigimo datos — buvo surengta 12 gegužynių ir tiek p:t prizinių šaudymų, du vaidinimai, trys kaukių baliai ir keli šeimyninio pobūdžio N. Metų sutikimai. Kartu su kūrėjais sav. ir ramovėnais ruošiami kasmetiniai Lietuvos kariuomenės šventės minėjimai. Taip pat aktyviai talkininkaujama ruošiant Lietuvos nepriklausomybės atstatymo šventę.

Kuopos iždas turėjo per 3,000 dol. pajamų. Apie 800 dol. išleista įvairioms šalpoms ir aukoms, remiant lietuviškuosius reikalus. Kuopa yra Kanados Lietuvių Fondo narys.

1959 m. išgautas leidimas (čarte-ris) oficialiai veikti visoje Kvebeko provincijoje su teise turėti nuosavybę.

1983 m. birželio mėn. 2 d. iškilmingai pašventinta kuopos vėliava, kainavusi virš 1,000 dol. Iškilmėse dalyvavo LŠST garbės narė Sofija Pūtvytė - Mantautienė.

Po pranešimo sekė sveikinimai, žodžiu sveikino visi garbės prezidiumo nariai. Raštu: LŠST garbės nariai Sofija ir Aleksandras Mantau-tai, CV vicepirm. ir “T. T.” red. š. P. Petrušaitis, CV ižd. š. K. Žilėnas, CV moterų sk. vadovė š. K. Ko-datienė, PLK St. Butkaus Detroito š. kp. pirm. š. V. Tamošiūnas, š. L. Balzaras iš Čikagos ir š. Ig. Petrauskas iš Albertos. Po sveikinimų CV

L. K. Mindaugo šaulių kuopos 10-ties metų sukakties minėjimo dalis rengėjų ir svečių. Sėdi iš kairės: J. Šiaučiulis, St. Jokūbaitis, Tėvas K. Pečkys S.J., J. Preikšaitis, St. Barauskas, N. Kaškelis ir K. Šilkauskas; stovi: A. Sutkaitis, A. Stašaitis, J. Jukonienė, P. Jocas, J. Strelienė, Br. Abromonis, P. Gabrys, St. Drešerienė, Al. Vazalinskas, J. Viesaitis ir Br. Bagdžiūnas.    Foto A. Kalvaičio

C. V. atstovas J. Preikšaitis š. Aug. Kalvaičiui prisega Šaulių žvaigždės ordiną.

atstovas š. J. Preikšaitis prisegė pasižymėjimo ženklus apdovanotiems šauliams: Aug. Kalvaičiui ir Al. Vazalinskui — LŠST šž ordinus; P. Gabriui, J. Jurgučiui ir J. Šiaučiuliui — LŠST ŠŽ medalius.

J. Šiaučiuliui perskaičius minėjimo aktą, ant kurio pasirašė prezidiumo nariai ir kuopos valdyba, iškilmingasis minėjimas užbaigtas Lietuvos Himnu.

Meninę dalį atliko sol. Ag. Paškevičienė, gražiai padainuodama momentui skirtas keturias dainas. Užbaigai įvyko vaišės, kuriose dalyvavo virš 100 asmenų. Jas paruošė sesės šaulės: J. Strelienė, J. Jakonienė, Drešerienė ir Barauskienė.

Skoningas minėjimo dekoracijas paruošė dail. Alf. Vazalinskas. Sekmadienį —spalio 9 d. — kuopa su vėliava ir garbės palyda dalyvavo iškilmingose pamaldose Aušros Vartų bažnyčioje. Prie šaulių vėliavos taip pat prisijungė LK kūrėjų-sav. ir ramovėnų vėliavos.

Labai gražų pamokslą pasakė kun. G. Kijauskas, SJ. Pamaldų metu puikiai giedojo Aušros Vartų parapijos choras.

Tiek bažnyčioje, tiek šeštadienio vakare salėje dalyvavę tautiečiai pergyveno malonų, retai sutinkamą momentą, iš kurio išryškėjo, kad LK Mindaugo š. kp. veikta kaip organizuoto vieneto, besirūpinančio bendru lietuvybės baru, kartu puoselėjant Lietuvos šaulių Sąjungos idėją tremtyje.    J. Šiaučiulis

V. Frankienės "TĖVYNĖS SAKALAI" dramos vaidinimą pamačius

(Čikagos šaulių meno kuopelės viešnagė Detroite)

VL. MINGĖLA

Detroito St. Butkaus kuopos šaulių valdybos pakviesti, Čikagos šauliai vaidintojai, š. m. spalio 15 d., šeštadienį, atvyko į Lietuvių namus ir suvaidino V. Frankienės 3 v. dramą. Vaidinime dalyvavo 17 vaidintojų ir 8 šokėjai. Akordeonu grojo P. Kivėnas. Vaidinimą vedė — režisavo Alfas Brinką, šokiams vadovavo P. Arlauskas, dainoms — V. Bilitavičius. žodžiu, su vaidintojais atvyko viso 32 asmenys. Jų tarpe buvo ir J. Petrauskas — meno kuopelės vadovas. Sustiprinimui šauliš-

kų ideologinių ryšių buvo atvykęs ir VI. Išganaitis, L. Š. S-gos pirmininkas. Buvo atvykusių ir daugiau čikagiečių.

Tautinius šokius scenoje šoko: B. Baškauskaitė, E. Stelmokaitė, B. Mackonytė, B. Kromelis, V. Miklius, G. Baranauskas ir H. Račkauskas. Po jų pasirodymo, o, kaip nuoširdžiai buvo plojama!

Vaidinamo veikalo autorė V. Frankienė. Gaila, kad šios dramos neteko matyti ir skaityti. Sunku todėl recenzentui įsigilinti ir suprasti, kur buvo suklysta autorės, ir kur vaidintojų. Buvo nelygumų. Matėsi kad ir partizaninės kovos taktikos nelogiškumų, nenusimanymo. O kas kaltas ? ...

I veiksmas prasidėjo 1944 m. dar vasaros metu — kai vyko šienapjūtės darbai. Tuomet visa Lietuva gyveno sunkią vokiečių okupaciją. Tragizmą dar gilino sužinota nelaimė — Lietuvon žygiuoja raudonosios armijos ordos. Tačiau autorė, kažkodėl veiksmą pradėjo (lyg per klaidą) su linksmybe ir jaunimo šokiais. Tai nelogiška! Toks siaubas, toks baisus visos tautos tragizmas! — O čia, jaunimas šoka . . . linksminasi.. . čia jau prasilenkta su tiesa. Kiek atsimename patys, kad ir šienapjūtės metu nedaug kas galėjo linksmintis, kai žinojo, jog netoli Vilniaus raudo-

1966 m. spalio mėn. 15 d. Čikagos šaulių meno vaidintojų kuopelė, detroitiečiams vaidino — “Tėvynės sakalai”. Lietuvių Namų salė buvo pilna žiūrovų. Nuotraukoje iš k. šauliai: žurn. Vladas Mingėla, Vincas Tamošiūnas, C. V. p-kas Vladas liganaitis, visuomenininkas-kultūrininkas Vladas Pauža, Petras Bliudžius, sėdi Stepas Lungys.

Nuotrauka V. Končiūno

nasis slibinas jau ryja gyvus žmones. Visi tuomet jautė virš savo galvos kabant tą baisųjį Damoklio kardą. Aišku, niekas nesigailėjo žiauriųjų vokiečių — rudųjų vokiečių nacių okupacijos “malonumų”, bet raudonojo slibino slinkimas į pačią Lietuvos širdį — apgaubė visą Lietuvą juodu gedulu. Nė vienam susipratusiam lietuviui tuomet negalėjo ateiti į galvą ruošti šienapjūtės ar rugiapjūtės talkininkams šokius ir kitokias linksmybes. Tikriau — tuomet niekas nešienavo ir rugių nepjovė . .. Nors, daugelis tuomet perdaug nugerdavo... iš skausmo, iš nusiminimo ir desperacijos.

Amžių amžiais lietuviai nekęsdavo, ir dabar dar daugiau neapkenčia “vyresniųjų brolių” — raudonųjų, primityvios “kultūros” nešėjų — raudonųjų kacapų. Suomių tautoje buvo įsigyvenęs skautuose paprotys, ant savo peiliuko “finkos” rankenos rašyti sakinį: “Nekęsk velnio ir ruso”. Visiškai panašiai yra ir lietuvių tautoje. Šis šūkis amžinai gyvens kiekvieno lietuvio širdyje, nesvarbu, kur jis gyventų.

Čikagiečiai, daugumoje buvo jauni vaidintojai, kurie savo vaidinimu pavaizdavo tą lietuvių neapykantą rusų burliokams. Mažoji dalis tautos pasitraukė, gelbėdami savo ir vaikų gyvybes, į Vakarus. Tačiau dauguma pasiliko savo žemėje mirti. Apie 100,000 jaunimo ir net vyresnio amžiaus brolių įsijungė į partizanų gretas. Nors ne visi iš kart įsijungė į partizaninę kovą: vieni anksčiau, o kiti kolchozų įvedimo metu. Jų priesaika skambėjo: “Kovosime, kol laimėsime, arba žūsime!”

I, II ir III veiksmuose parodomas legendarinis didvyrių pasiaukojimas laisvosios Lietuvos idealams — jos laisvei apginti. Gyvenimo ir kovos sąlygos baisios tiek kolchozuose, o dar labiau žaliose giriose. Deja, autorei ir vaidintojams to siaubo nepavyko perteikti žiūrovui. Viskas buvo dirbtina...

To meto partizanų kovos tikrovė yra siaubinga. Jiem trūksta ginklų, nėra šovinių, nėra jokių vaistų ir medicinos pagalbos. Užtat kovūnai miršta ir kenčia... ir susisprogdina. Bet V. Frankienės veikalo žiūrovas gauna įspūdį, jog apsieinama su mažomis žaizdomis ir mažais nuostoliais. Ir beviltiškoje miškų kautynių būklėje, žalieji miško broliai kuria eilėraščius, dainas, pritaiko joms melodijas ir dainuoja. Parodomas visų lietuvių vieningumas ir ryžtas nepasiduoti ir laimėti laisvę. Kol dar nebuvo sukolchozinta visa Lietuva, girių brolius visaip rėmė kaimas. Sodiečiai su kovūnais — partizanais palaikė ryšius, rėmė juos maistu, drabužiais, apavu, štai ir piemenukas, Linaičių Antanėlis (Liudas Stačkauskas) tą ryšį palaikė: atnešdavo žinių. Bet ir jis buvo bolševikų nužudytas miške. Puikų didvyriškumo pavyzdį rodė Alenutė — moksleivė (Rita Jucaitytė) ir vaidino ji gerai. Štai ir senelis Mikas . .. kažkodėl pavadintas elgeta. Jis nebuvo elgeta, bet senelis, karštas Lietuvos patriotas ir ryšių palaikytojas tarp gyventojų ir laisvės kovotojų.

Iš geresnių aktorių buvo ir Antanina Markuzienė (Močiutė Linaitienė).

Juozas Petrauskas buvo savo vietoje ir įtikinąs. Daugybę šiurpių vaizdų “Tėvynės Sakaluose” išvydę, prisiminėm ir savo tragingus išgyvenimus. Daugeliui tie prisiminimai ir ašaras išspaudė. Niekas iš kacapų — raudonųjų okupantų, nemylėjo žmogaus, o ypač lietuvio. Viską iš jų atėmė, žmonės mirdavo laukuose, be pastogės, iš šalčio ir bado. Vyko NKVD žiaurių budelių siautėjimas. Kratos. Jie viską, kas buvo likę, atiminėjo iš žmonių. Ir taip, nelygioje kovoje, žūsta partizanų vadas Algis (moksleivis) ir daugybė kitų.

Neliesdami vaidybos trūkumų, nelygumų, vaidybos meno reikalavimų nepaisymo, turime pripažinti, jog čikagiečiai , vis dėlto, atliko didelę tautinę paslaugą. Be didelio prityrimo Čikagos šaulių kuopelė padarė labai daug! Neskaičius V. Frankienės veikalo sunku pasakyti, kas kur buvo nedarašęs ar nedavaidinęs .. . Bet visumoje publika buvo patenkinta parodymu mūsų tautos pavergėjų — raudonųjų kacapų, žiaurumo, baisios Lietuvos tragedijos. Aišku, atėjo toki laikai, kai net New Yorko Metropolitan opera su savo geriausiais solistais jau negali mūsų nustebinti.

Salė buvo pilna žiūrovų: tikriausiai apie 250 žmonių. Tai retas atsitikimas Detroite! Vėliau buvo suruošta vakarienė už atskirą atlyginimą čikagiečiams ir vietos lietuviams: vakarienėje dalyvavo apie 120 svečių. Vaidinimo žiūrėjo gana daug studentijos ir šiaip jaunimo. Nuotaiką pagilino geras “Atžalyno” orkestras. Maistą patiekė š. St. ir S. Dryžai. Kavute ir tortais svečius vaišino š. St. Pranėnienė ir kitos ponios. Esame labai patenkinti Čikagos šaulių teatro vaidintojais.

Tiesa, atvykstant į Detroitą, šaulių meno kuopelės priekaba nutrūko: vos buvo išvengta nelaimės. Pasigadino dekoracijos. Vaidinimas dėl to irgi pavėlavo. Tokia nelaimė, laimingai pasibaigusi, aišku, prisidėjo prie vaidinimo lygio kritimo. Vakarienės metu, š. meno kuopelės vadovas J. Petrauskas irgi tai pripažino. Tačiau šauliai broliškai vieni kitiems padėjo ir viskas pasibaigė gražiu lietuvišku kultūriniu laimėjimu. Režisierius ypatingai dėkingas visiems, visiems, o ypatingai š. Vincui Tamošiūnui ir Justui Pusdešriui, “Alkos” dramos kolektyvo režisoriui.

 

A. A. ŠAULYS

JONAS GIEDRIKAS

Vienas po kito mirė du buvę LŠS-gos CV pirmininkai: prof. Antanas Žmuidzinavičius Lietuvoje ir Jonas Giedrikas JAV. Pirmasis buvo vienas iš LšS-gos steigimo bendradarbių, o antrojo pirmininkavimo metu LŠST įgavo tikros organizacijos pagrindus ir viešai įsipilietino Amerikos lietuvių visuomenėje bei tautinėje veikloje.

Š. Jonas Giedrikas mirė 1966 m. rugsėjo mėn. 19 d. 9 val. 10 min. p. p. šv. Kotrynos ligoninėje. Mirties valandoje prie jo lovos budėjo DLK Kęstučio š. kp. pirm. š. Bronius Juška su žmona Leone ir š. Marytė We-deikienė. Ligos metu, kuri užtruko tik vieną savaitę, jį rūpestingai globojo dr. Vitoldas Balčiūnas.

Velionis buvo gimęs 1900 m. birželio 25 d. Kukų km., Žeimelio vis. Šiaulių aps., gausioje ūkininkų šeimoje. Dėl ankstyvos tėvo mirties turėjo nutraukti pradėtą mokslą ir sugrįžti į ūkį, kuriame ir pasiliko iki 1944 m., kai turėjo pasitraukti iš tėvynės. Iš pat jaunystės pamėgo visuomeninį gyvenimą ir jame gyvai reiškėsi, ypač dalyvaudamas vietos ūkinėse organizacijose. Į šaulių eiles įstojo jau 1919 metų pabaigoje ir liko joms ištikimas iki mirties. 1923 m. savanoriu dalyvavo Klaipėdos atvadavime. Dirbo Lietuvos - Latvijos sienos nustatymo komisijoje. Buvo išrinktas Šiaulių aps. tarybos nariu ir ilgesnį laiką dirbo jos žemės nusausinimo komisijoje.

1944, artėjant frontui, pasitraukė į Žemaitiją ir įstojo į žemaičių rinktinę. Spalio 7 d. dalyvavo kautynėse su bolševikais prie Sedos. Vėliau buvo paimtas į vokiškus dalinius ir pateko į amerikiečių nelaisvę. Vokietijoje gyveno Rothenburgo lietuvių tremtinių stovykloje, kur lankė gimnaziją ir baigė keturias klases.

Į JAV atvyko 1949 m. rudenį Pradžioje gyveno Amsterdame, N.Y., o vėliau persikėlė į Racine, Wisc, čia aktyviai įsijungė lietuviškąjį darbą. Globojo Vasario 16 gimnazijos rėmėjų būrelį, priklausė tėvynainiams, baltiečiams, bendruomeni-ninkams, altininkams, rėmė įvairių komitetų darbus, o ypač daug energijos ir laiko pašventė šauliškajai veiklai. 1961 m. LŠST CV pirm. š. Aleksandro Mantauto paskirtas LŠ ST Visuotino Korespondencinio Atstovų Suvažiavimo pirmininku. 1962 m. išrinktas LŠST CV pirmininku.

1964 m. rugsėjo mėn. 6 d. sušaukė III-jį LŠST Visuotiną Atstovų Suvažiavimą ir jo buvo išrinktas LŠ ST Garbės Teismo pirmininku. 1965 m. kovo 14 d. buvo išrinktas DLK Kęstučio š. kp. garbės šauliu. Buvo apdovanotas LŠST Šž ordinu.

Grįžtant prie velionies gyvenimo, tenka pastebėti, kad jis nuo 1957 m. buvo varginamas arterijų sklerozės, dėl kurios neteko kairės kojos, nupjautos virš kelio. Dėl to nesiskundė, bet kantriai, pasiramstydamas lazdele, važinėdavo į gausius LŠST CV posėdžius, organizacijų susirinkimus ir į visur, kur tik lietuviškas reikalas šaukė.

Rugsėjo mėn. 23 d. daug žmonių aplankė velionio palaikus laidojimo koplyčioje. Akademiją pravedė š. VI. Vilemas, š. M. Tamulėnas, kalbėjęs Racine ATL sk. vardu, supažindino su velionio gyvenimu. DLK Kęstučio š. kp. pirm. š. Br. Juška prisiminė mirusį kaip šaulį ir visuomenininką. Dar atsisveikinimo žodžius tarė: š. Z. Bukauskas — ALB Kenoshos apl., š. M. Kasparaitis — 121 TMD kp., š. J. Sinsinas — BALP sk. ir š. VI. Skirmuntas — ALTS-gos Wis-consino sk. vardu.

Rugsėjo mėn. 24 d., po gedulingų pamaldų šv. Kazimiero bažnyčioje, kurias atnašavo kun. Petras Cinikas, MIC. palydėtas į šv. Kryžiaus kapines, kur LŠST CV vardu atsisveikino jos pirm. š. VI. Išganaitis ir vietoje lietuviškos žemės saujos ant karsto užpylė lietuviško gintaro kristalų.

Po laidotuvių įvyko šermenys, kuriose dalyvavo apie 100 asmenų. Kadangi velionis čia giminių neturėjo, todėl juo ligos metu rūpinosi DLK Kęstučio š. kp. valdyba. Ji pravedė akademiją, statė garbės sargybą, suruošė laidotuves ir šermenis.

Per šermenis velionies draugai ir gerbėjai suaukojo virš 100 dol. Vasario 16 gimnazijai, kuria brolis Jonas taip nuoširdžiai rūpinosi.

Tebūnie lengva, Tau, broli Jonai, šios svetingos šalies žemelė!

P. Petrušaitis

Į paskutinę poilsio vietą . . . Karstą neša šauliai: d. — VI. Išganaitis, R. Ramanauskas, VI. Skirmuntas; k. — P. Petrušaitis, M. Maksvytis ir Ig. Paukštelis.

 

Tęskime pradėtąjį darbą

š. Vl. Išganaitis, LŠST CV pirmininkas

Žengdami į Naujuosius 1967 Metus, giliai susimąstykime ir peržvelkime praėjusius metus, patikrindami ar mes, šauliai, kaip lietuvių tautos sargai, pilnai atlikome savo pareigą Lietuvai ir lietuvių tautai? Ar mes esame tokio pat ryžto kaip mūsų narsieji protėviai, jų ainiai: savanoriai - kūrėjai ir šauliai-partizanai, kurie krito kovos lauke dėl nepriklausomybės ir laisvės? Jie savo aukomis ir pasišventimu apgynė lietuvių tautą nuo pavergimo ir iškovojo Lietuvai laisvę.

Šiandien išeivijoje atsiranda tokių lietuvių, kurie ne tik nekovoja su nutautėjimo banga, bet dar savo valia pasiduoda į nutautėjimo nelaisvę.

Šiandien šauliai turi daug ko atsižadėti, pasišvęsti, aukotis ir eiti pirmųjų šaulių-partizanų pėdomis, ginti savo tautą nuo nutautėjimo, ugdant savųjų tarpe meilę gimtajai kalbai, lietuviškai spaudai ir vieningai ryžtis išlikti lietuviais visur ir visada.

Kad Šaulių Sąjunga geriau atliktų savo pareigas, kaip tautos vienytojos, ugdytojos ir gynėjos ir, kad ji pati būtų gyva bei veikli, reikalinga visomis išgalėmis ją pildyti naujomis jėgomis, o ypač jaunimu, kuriam ne svetima šauliškoji idėja, persunkta tautiniu budrumu. Todėl kiekvieno šaulio-ės pareiga dėti visas pastangas, kad kuo daugiausiai lietuvių dalyvautų Šaulių Sąjungos veikloje.

Lietuvoje ŠS-ga buvo kultūrinė ir karinė organizacija, o čia, išeivijoje ji siekia tikslų, gelbstinčių palaikyti gyvąją lietuvybę. Nors darbas sunkus, su nemalonumais, bet tai ne priežastis jo vengti.

PLK. A. RĖKLAIČIO ŽODIS TARTAS PRIE PAMINKLO ZUVUSIEMS ČIKAGOJE Š. M. LAPKRIČIO27 D. LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖS PROGA

Dažnai įvairiomis progomis mes čia susirenkame prie šio Paminklo Žuvusiems prisiminti ir pagerbti mūsų tautos kraujo aukas, sukrautas ant Lietuvos Laisvės aukuro mūsų tautos žinomų ir nežinomų, laisvės kovotojų: savanorių, karių, partizanų, šaulių. Kartu pagerbiami ir visi Sibiro mirties tremtyje, bei įvairiuose kalėjimuose, bei koncentracijos stovyklose nukankinti ir mirę lietuviai. Jiems mūsų priešai gyvybę atėmė tik dėl to, kad jie buvo taurūs lietuviai, kad tikėjo, jog ir lietuviai turi teisę į laisvę.

Šiandieną, švenčiant atkurtos Lietuvos kariuomenės 48 metų sukaktį, su ypatingu dėmesiu ir susikaupimu prisimename mūsų tautos kovų aukas.Visos tautos kiekvienais metais tam tikrą dieną prisimena ir pagerbia savo žuvusius už laisvę. Tai gili, tautos ryžtą ir kovos dvasią ugdanti tradicija. Tauta, kuri tą tradiciją užmiršta ir savo laisvės aukų negerbia ilgainiui, yra pasmerkta žūti, nes tokioje tautoje laisvės idealas, dėl ko kovojama ir mirštama, yra užgesęs.

Nuo seniausių laikų, kai lietuvių tauta atsirado Pabaltijo pajūry ir Nemuno baseino žemėje, ji dar nesukūrusi savo valstybės, bet valdoma atskirų vadų, vadinamų kunigaikščiais, turėjo jėga, ano meto ginklais ginti savo šeimas, turtą, žemę ir kartu savo laisvę nuo kaimynų - grobikų. Iš istorinių dokumentų žinome, kad 1236 m. lietuvių gerai organizuota ir gausi kariuomenė laimėjo garsųjį Saulės mūšį. Vėliau, 1260 m., toji pati kariuomenė sutriuškino mūsų tautos priešus kryžiuočius ir kalavijuočius garsiame Durbės mūšyje.

Tautos sutemų laikais lietuvis dirba, aukojasi ir ginklu rankoje kovoja dėl laisvės. Šiandieną tokią kovą lietuvis karys svetimoje uniformoje kovoja Vietname. Lietuva kartu su savo ginkluota jėga, nustojo savarankiškumo tik po 3-jo Lietuvos-Lenkijos padalinimo 1795 m. Gaila, labai gaila, kad 20-me amžiuje atsikūrusi Lietuva pradėjo savo amžių skaičiuoti ne nuo Karaliaus Mindaugo, ar dar anksčiau sukurtos Lietuvos valstybės datos, bet nuo 1918 m. vasario 16 d. Tas pats ir su atkurtos Lietuvos kariuomenės amžiumi. Kyla klausimas, ar ir vėl savo nepriklausomybės pradžią skaičiuosime nuo tos dienos, kada vėl Lietuva kelsis laisvam gyvenimui?

Jei šiandieną mes ne 48, bet nemažiau 730 metų Lietuvos kariuomenės sukaktį minėtume, tai ir prie šio paminklo šiandieną mes su didesniu dvasios pakilimu savo galvas sulenktume tiems mūsų broliams ir sesėms, kurie amžių bėgyje žuvo bekovodami už tautos brangiausią turtą— laisvę.

Gal šių laikų pasaulio politikos vairuotojai, dvejopu saiku tautoms laisvę saikėdami, būtų mūsų laisvės reikalui šiandien palankesni, jei mes būtume sugebėję juos įtikinti, kad Lietuva gimė ne 1918 m., bet 13-jo amžiaus pradžioje.

Jei šiais laikais laisvę suteikiama niekad laisvės neturėjusioms mažai kultūroj pažengusioms Afrikos tautoms, tai Lietuva negali pasilikti vergijoje. Laisvės Lietuvai turime reikalauti tuojau, o ne laukti, kada okupantas mūsų tautą genocidu išnaikins, o mūsų išeivija, ypač mūsų jaunoji karta, laisvuose kraštuose nutautės. Prašymais, maldavimais niekas sau laisvės nesusilaukė ir mes nesusilauksime.

Priešio mūsų tautos Laizvės Kraujo Aukų paminklo, pasižadėkime visi, kad nuo šios dienos, tėvynės ir broliškos meilės kupini, būsime vieningesni, sutartinai dirbsime ir aukosimės, kad mūsų tėvynei Lietuvai laisvės rytojus išauštų kuo greičiau.