"Lietuviškosios divizijos” kelias
Apie vadinamą “Lietuviškąją diviziją” — kariuomenės junginį, suformuotą Sovietų Sąjungos armijos sudėtyje praeito karo metu, “Karyje” keliais atvejais jau buvo rašyta, duodant tai belaisvių pasakojimų, tai šiaip kokių nuotrupų iš tos divizijos kūrimo ir žlugimo. Bet vis tai nepilnos žinios.
Š. m. Vilniaus “Tėvynės Balse” nr. 26, kažkoks V. Ragauskas, prisidėjęs sau titulus “antrojo Pasaulinio karo veterano” ir “kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto nario”, įdėjo dar vieną atsiminimų straipsnelį apie tą diviziją, kartu pailiustruodamas jį divizijos nueito kelio schema. Ar ir šiuo metu divizija veikia, ir kur jos stovėjimo vieta būtų — jis savo straipsnelyje neužsimena. Taip pat nieko nesako, kur šiuo metu mobilizuojami Lietuvos jauni vyrai turi atlikti savo karinę prievolę.
Pradėdamas savo pasakojimą apie divizijos atsiradimą, V. Ragauskas rašo, kaip 1940 m., “išrinkus augščiausiąjį respublikos valdžios organą — Liaudies Seimą”, šis pastarasis paskelbęs tarybų valdžią Lietuvoje (o kad tas “skelbimas” vyko raudonosios armijos okupacijos globoje, apie tai neužsimenama) ir paprašęs “Tarybų Sąjungą priimti Lietuvą į savo tautų šeimą” (matote, okupantą reikėjo net prašyti, kad jis mūsų laisvą šalį okupuotų, o paskui kad kraštą sau prisiskirtų, kad ir respublikos pavadinimu). Tuo metu, esą, nemaža ir senosios Lietuvos augštųjų karininkų “pasukę kartu su liaudimi” (o kas atsitiko su tais, kurie “nepasuko”, kurie buvo surinkti iš Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės dalinių ir išgabenti nežinia kur “perauklėjimui”, straipsnio autorius tariasi nieko nežinąs). Iš tų “su liaudimi pasukusių” (atseit, sulaužiusių savo karinę priesaiką kovoti, o, jei reikės, tai ir mirti ginant Lietuvos laisvę), minimi generolas Vincas Vitkauskas, paskirtas “Lietuvos liaudies kariuomenės vadu”, o perorganizavus ją į “29-ąjį lietuviškąjį šaulių korpą” — jo vadu, bei generolai Vladas Karvelis ir A. Čepas, vadovavę 184-ajai ir 179-ajai šaulių divizijoms, “tuo metu buvusioms pačiame Vokietijos pasienyje”.
Toliau straipsnio autorius rašo: “Ir kai atėjo 1941 metų birželio 22-ji, didelė Lietuvos karių dalis (o ką padarė “nedidelė” dalis?) drauge su kitais Tarybinės Armijos daliniais kaudamasi traukėsi į Tarybų Sąjungos gilumą” (geriau pasakius — bėgo). — “Netrukus tarybinė vyriausybė nutarė formuoti Raudonosios Armijos lietuviškąjį junginį. Taip 1941 metų pabaigoje gimė 16-toji lietuviškoji šaulių divizija, kurios pagrindą sudarė 20-tojo lietuviškojo šaulių korpo kariai, Vilniaus pėstininkų karo mokyklos kursantai ir pasitraukę į šalies gilumą lietuviai patriotai” (atseit, iš Lietuvos kartu su rusais pabėgę komunistėliai, A. B).
Lietuviškoji divizija “gimusi” prie Volgos krantų Oriolo žemėje, Aleksiejevkos kaime, ir jos gretose buvę arti 10,000 karių (abejojame, kad toks skaičius lietuvių galėjo ten susidaryti; kaip iš ankstesnių belaisvių parodymų žinoma, didelę tos divizijos karių dalį sudarė prikomandiruoti rusai, o vėliau, divizijai kautynėse sutirpus, ji buvo keliais atvejais papildyta naujai mobilizuotais rusais). Divizijai vadovavę “su liaudimi nuėję senieji karininkai”, kaip Vl. Karvelis, A. Urbšas, V. Kiršinas, A. Šurkus, P. Petronis, V. Motieka, P. Simonaitis, V. Lunia, St. Vaznelis ir “daugelis kitų”. Šios divizijos kariai (žinoma, tie, kurie nežuvo), kaip schemoje parodyta, pražygiavo kautynėse ilgą kelią, pradėdami nuo Gorkio (buv. Nižnij Novgorodo), per Maskvą į pietus, į Ukrainos žemes, vėliau vėl pasuko į šiaurę per Oriolą vėl atsidūrė prie Maskvos, iš kur jau, vokiečių kariuomenei nebeatsilaikant, traukė į vakarus per Polocką iki Lietuvos sienų, ir kur, susiskaldžiusi divizija kryžiavo Lietuvos žemę įvairiomis kryptimis, pasiekdama Tilžę ir Klaipėdą, o dalis net ir Latvijos teritoriją, kur ir pasibaigė jos “šlovingas kelias” 1945 metais. Kas toliau su ja atsitiko, nekautynes Rytprūsiuose ar toliau Vokietijon, straipsnyje nesakoma, nors žinoma. Kad divizija būtų mesta į ten pat minima, kad “kautynėse Rytų Prūsijoje dalyvavo apie 5,000, o Berlyno operacijoje — apie 8,000 lietuvių karių”, bet tie dalyvavo, tur būt, ne tos divizijos sudėty, o Raudonosios armijos pulkuose (nes žinoma, kad bolševikai, antrą kartą okupavę Lietuvą, pašaukė į kariuomenę daugelį Lietuvos vyrų, net ir tokių, kurie anksčiau kariuomenėje buvo netarnavę, arba buvo rasti netinkami kariuomenei, ir juos metė į frontą prieš vokiečius).
Divizija savo ilgo žygio metu sunaikinusi “dešimtis tūkstančių hitlerininkų, paėmusi į nelaisvę daugiau kaip 12 tūkstančių priešo kareivių ir karininkų, sunaikino ir pamuše daugybę tankų ir savaeigių pabūklų, šarvuočių, patrankų ir minosvaidžių, automašinų ir daug kitos priešo technikos” (o kiek žuvo karių jos pačios eilėse ir kiek nustojo karinio turto, apie tai neužsiminta nė žodeliu, paminėtas žuvęs tik vienas vienintelis jaun. leitenantas Bronius Kaminskas,
Schema iš sovietinės spaudos
žuvęs kažkur Nagornio kaime, Rusijoje) .
Žinoma, už pasižymėjimą kautynėse ir narsumą, Sov. Sąjunga nepasigailėjo skardinių medalių, apipildama buvusius tos divizijos karius net (kaip ten sakoma) — 21 tūkstančiu ordinų ir medalių, “dvylikai karių suteikdama patį garbingiausią apdovanojimą — Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą”. Bet ar visi tie apdovanotieji ordinais ir medaliais tikrai buvo lietuviai, tai jau kitas reikalas . . .
A. Beržinis
