PAŽINTIS SU BERMONTININKAIS
V. GRUDZINSKAS
1919 metų vasarą buvau paskirtas K. A. M. Tiekimų viršininko pavaduotoju. Tiekimų viršininku buvo kar. Koreva.
Antroje vasaros pusėje buvo gautos didelės siuntos įvairių prekių iš esamų Prancūzijoje Amerikos kariuomenės sandėlių, viso bene už 5 mil. dolerių. Jos iš laivų buvo iškrautos Liepojos uosto sandėliuose. Prekes priėmė ir jas Liepojoje saugojo Finansų Ministerijos atstovai.
Rudenį Kaune pradėjo plisti gandai, kad Liepojoje prekės pradėtos iš palengvo pardavinėti. Ministerių tarybos nutarimu aš buvau pasiųstas į Liepoją patikrinti, kaip prekės sandėliuotos ir kaip jos apsaugomos.
Išvykau iš Kauno 1919 m. spalio pradžioje. Tuo metu susisiekimas buvo labai sunkus. Iš Kauno į Šiaulius traukinys ėjo ko ne visą parą, pailsėdamas stotyse po keletą valandų malkoms pasikrauti. Šiauliuose reikėjo persėsti į kitą traukinį, einantį iš Šiaulių į Liepoją. Atvykau į Šiaulius vidudienyje, o traukinys į Liepoją išeidavo rytais, ar ne 8 val. ryto. Todėl, nors ir nenoromis, teko Šiauliuose nakvoti. Reikia pastebėti, kad vykau uniformuotas. Kadangi Šiauliuose buvau pirmą kartą, tai dėl nakvynės kreipiausi į Šiaulių m. ir apskrities komendantūrą. Komendantu tuo metu buvo kar. Birontas, su kuriuo buvau pažįstamas iš 1918 m. gruodžio mėn., kuomet buvome “sukilę” prieš Voldemaro vyriausybę, pastarajam išvykus į užsienius.
Kar. Birontas mane maloniai sutiko, pasiskundė, kad jam sudaro daug rūpesčio bermontininkai, kurie iš palengvo kėlėsi iš Kuršėnų į Šiaulius. Jis nurodė man lietuvišką viešbutį, rodosi, Parko gatvėje.
Sekantį rytą traukiniu išvykau į Liepoją. Pravažiuojant Kuršėnų stotį, mačiau nemažai bermontininkų ir pėsčių, ir raitų, ir važiuotų. Tą patį vakarą atvykau į Liepoją. Liepojoje radau Finansų Ministerijos pareigūnus, kurie parodė man visus sandėlius ir visas sukrautas prekes.
Prekės buvo sutalpintos trijuose didžiuliuose uosto sandėliuose (parkhauzuose) iš eilės kaip buvo iškrautos iš laivų ir suštabeliuotos gan tvarkingai, paliekant per vidurį praėjimus. Buvo atėję 3 ar 4 laivai nemažo tonažo. Tačiau jos buvo sumaišytos: čia pramoninės, prekės, čia dalis maisto produktų, vėl pramoninės, toliau maisto produktai. Jokių prekių sąrašų su prekėmis nebuvo atsiųsta, todėl ir sandėlių pareigūnai nežinojo, kiek ir kokių prekių buvo gauta. Reikia pasakyti, kad ir Kaune prekių sąrašų nebuvo ir vėliau nebuvo jie gauti. Tokiose sąlygose nesąžiningiems sandėlininkams susidarė galimybė dalį prekių iš palengvo leisti į privačią rinką ir niekas nebūtų galėjęs juos sukontroliuoti, nebent būtų kas nors pagavęs juos parduodant “in flagranti”.
Sandėlių pareigūnai, kurių pavardžių dabar jau nebeprisimenu, atrodė rimti ir nelinkę į nusikaltimą, tačiau kas galėjo žinoti, kuomet prekės gulėjo svetimos valstybės — Latvijos — uoste, labai toli nuo Lietuvos įstaigų kontrolės. Tuo labiau, kad Valstybės Iždas tuo laiku neturėjo pinigų net algoms mokėti.
Prabuvęs Liepojoje 4 ar 5 dienas ir kiek buvo galima, atlikęs gautą uždavinį, spalio 8 d. ryte, išvykau traukiniu į Šiaulius. Kuršėnuose prie mūsų traukinio buvo prikabinti 10 ar 12 prekinių vagonų, pilnų ginkluotų bermontininkų. Į Šiaulius atvykome jau sutemus. Traukinys į Kauną turėjo išeiti už 2 valandų.
Šiaulių stotyje laukė daug keleivių ir jų tarpe keletas karininkų. Uniformose buvo du lenkuojanti leitenantai, iš kurių vienas vėliau buvo kaltinamas P. O. W. byloje. Civiliniais rūbais buvo karo jūrų laivyno karininkas Daugirdas, vėliau buvęs Auto batalijono vadas ir ilgus metus Klaipėdos uosto kapitonas ir veter. gydytojas Tallat-Kelpša.
Traukinys už dviejų valandų į Kauną neišėjo ir mes karininkai, sudarę vieną grupę, pralaukėme jo visą naktį. Nakties metu girdėjosi mieste šaudant. Šaudymas sustiprėjo apie 3 val. ryto spalio 9 d. ir tęsėsi apie dvi valandas. Atrodė, kad Šiaulių gatvėse vyksta kautynės.
Paryčiui atėjęs iš miesto geležinkelietis papasakojo, kad nakčia bermontininkai buvo užpuo
lę Lietuvos Šiaulių komendantūrą ir po karštų kautynių ją užėmė. Kas ištiko komendantūros karius, jis nežinojo.
Vėliau Kaune sužinojau, kad kautynių metu buvo nukautas vienas karininkas ir keletas kareivių. Dalis karių pateko į nelaisvę, daugumai pavyko atsitraukti ir jie vėliau buvo evakuoti į Kauną. Be komendantūros bermontininkai užėmė paštą, apiplėšė iždinę, suareštavo keletą valdžios pareigūnų.
Panašiai pasielgė bermontininkai ir su Radviliškio gelež. komendantūra, tačiau pastarajai pavyko be nuostolių pasitraukti į Linkaičius. Įvyko susirėmimų su bermontininkais ir prie Pasvalio. Aplink Šiaulius ir Radviliškį visuose keliuose bermontininkai išstatė savo sargybas.
Spalio 9 d., švintant, bermontininkų grupė apsupo Šiaulių geležinkelio stotį ir pradėjo tikrinti visų keleivių dokumentus. Mus tris uniformuotus Lietuvos karininkus bermontininkai tuojau išskyrė iš kitų keleivių tarpo ir nuvedė į savo štabą, kur pristatė štabo viršininkui rusui pulkininkui. Šis pasiteiravo, ko mes esame atvykę į Šiaulius. Mes jam paaiškinome, kad Šiauliuose esame pravažiuojantys, laukdami traukinio į Kauną.
Pulkininkas pasakė, kad jie yra Didžiosios Rusijos kariuomenė ir turi kovoti su bolševikais, todėl užėmė Šiaulių sritį kaip placdarmą savo jėgoms formuoti, kad jie nieko neturi prieš lietuvius ir Lietuvos valstybę ir išeis iš Lietuvos ribų suformavę savo korpą, žygiuodami į Rusijos gilumą; kad jiems taip pat reikalingi keliai susisiekti su Vokietija, iš kurios jie gauną papildymui karius ir visą tiekimą. Tačiau, lietuviai to nenorį suprasti ir jėga pasipriešino Šiaulių užėmimui, todėl jie buvo priversti likviduoti lietuvių Šiaulių komendantūrą. Tačiau, jie nelaiko save karo būklėje su Lietuvos valstybe ir mus sulaikytus Lietuvos karininkus nelaiko karo belaisviais ir todėl siūlo mums pasirašyti raštą, kad mes pažadame su jais nekariauti, jeigu, neduok Dieve, jiems tektų su Lietuva kariauti.
Po neilgų svyravimų abu lenkai pasirašė pasižadėjimą nekariauti ir buvo su atatinkamu pažymėjimu paleisti, su teise vykti į Kauną.
Man, lietuviui, tautinė garbė neleido tokį pasižadėjimą pasirašyti ir aš buvau sulaikytas štabe. Maždaug po dviejų valandų mane vėl iškvietė štabo viršininkas ir pareiškė, kad jis gerbiąs mano nusistatymą, bet kol yra neišaiškinti santykiai su Lietuvos vyriausybe, jis negalįs man leisti vykti į Kauną, tačiau nemano, jog reikalinga mane uždaryti į kalėjimą ar daboklę. Todėl leidžia man laisvai gyventi Šiauliuose, bet be teisės išvažiuoti. Jis pareikalavo nurodyti mano adresą Šiauliuose. Kadangi Šiauliuose težinojau tik vieno viešbučio adresą, tai aš jį ir nurodžiau. Štabo viršininkas man įteikė rusų kalba pažymėjimą, kad aš, toks tai, Lietuvos kariuomenės karininkas, galiu laisvai gyventi Šiaulių mieste, bet be štabo žinios neturiu teisės išvykti iš Šiaulių.
Gavęs pažymėjimą, aš laisvai išėjau iš štabo ir nuėjau į viešbutį. Ten užsiregistravau ir gavau kambarį, kuriame palikau savo mažą lagaminėlį ir nuskubėjau į gelež. stotį, vildamasis rasti karininką Daugirdą.
Iš tikrųjų, traukinys Kauno link dar nebuvo išėjęs ir kar. Daugirdas su žmona ir vet. gyd. Tallat - Kelpša dar tebebuvo stotyje. Aš jiems papasakojau, kas su manim buvo nutikę ir paprašiau kar. Daugirdo, kad jis paimtų mano raštišką pranešimą mano viršininkui. Jis be jokių svyravimų sutiko mano prašymą patenkinti ir kaip vėliau sužinojau, atvykęs į Kauną, pirmiausia nuvyko į Tiekimo valdybą ir įteikė mano pranešimą. Kar. Daugirdas šiuo metu gyvena Kanadoje.
Parašęs pranešimą, kuriame trumpai nurodžiau apie padėtį Liepojoje ir mano nuotykius Šiauliuose, įteikęs jį kar. Daugirdui, grįžau į viešbutį ir tą dieną iš jo daugiau neišėjau.
Sekančios dienos popietyje išėjau į miestą pasižiūrėti, kas jame dedasi. Gyventojų gatvėse matėsi mažokai, matomai, bijojo rodytis, gan dažnai matėsi praeinanti bermontininkų patruliai, kurie keletą kartų buvo mane sulaikę. Tačiau, perskaitę štabo pažymėjimą, be kliūčių leisdavo eiti toliau “pasivaikščioti”, kaip aš jiems aiškindavau.
Vienoje nuošalesnėje gatvėje, kur nesimatė bermontininkų, mane pasivijo civiliniai apsirengęs žmogus, apie 30 metų amžiaus ir paklausė, ką aš čia prie bermontininkų ir dar uniformuotas veikiu. Aš trumpai pasakiau, kad vykstu iš komandiruotės ir nelaimingu sutapimu buvau Šiaulių gelež. stotyje tą naktį, kai bermontininkai užėmė Šiaulius, ir kad neturiu teisės ir priemonių išvykti iš Šiaulių.
Nepažįstamasis paklausė, o jeigu atsirastų priemonės, ar aš norėčiau iš Šiaulių išvykti. Iškarto aš ir nežinau, ką jam atsakyti, nes jis galėjo būti ir bermontininkų štabo atsiųstas šnipas.
Matydamas mano svyravimą ir nenorą kalbėti, nepažįstamasis pasisakė esąs Lietuvos Šiaulių komendantūros viršila, atvykęs į Šiaulius žvalgybai; kad jis yra mane matęs prieš 8 dienas, kai buvau atsilankęs pas kar. Birontą ir pakar-
tojo klausimą, ar aš norėčiau išvykti iš Šiaulių. Aš atsakiau, kad jeigu būtų galimybė išvykti, aš ja nesvyruodamas naudočiausi. Tuomet viršila man pasakė, kad į Šiaulius yra atvykęs su pora arklių, nuo Šiaulėnų dvarininkas, kuris mane paimtų ir, jeigu aš noriu išvykti, turiu tą pat vakarą, 7 val., būti gatvėje už Frenkelio odų fabriko, kur jis manęs lauksiąs. Aš patvirtinau, kad būsiu laiku.
Grįžęs į viešbutį, atsiskaičiau su viešbučio savininku ir prieš 7 val. vakaro išėjau nežinomon kelionėn. Gatvės buvo neapšvietos ir be žmonių. Nesutikęs jokio patrulio, praėjau Frenkelio fabriką ir čia, iš kokios tai pavartės, priėjo prie manęs viršila ir nusivedė tolyn į miesto pakraštį. Ten, viename kieme, stovėjo pakinkytas vežimas, o name laukė pasiruošęs kelionėn Šiaulėnių dvaro savininkas Sirjatavičius. Susipažinau su juo ir negaišdami laiko, sėdome į vežimą ir išvažiavome. Iš Šiaulių išvažiavome ne didžiuoju vieškeliu, einančiu į Radviliškį, bet kokiu tai lauko keliuku. Jokių sargybų prie išvažiavimo iš Šiaulių nesutikome.
Sirjatavičius papasakojo, kad vykstant jam į Šiaulius, jis tik viename sodžiuje, maždaug pusiaukelėje tarp Šiaulių ir Šiaulėnų, buvo matęs bermontininkų, bet jie jo nesulaikę. Jis nežinąs, tačiau, kaip yra dabar.
Vėlai vakare privažiavome prie to sodžiaus ir tuoj pat buvome sulaikyti garsiu nematomo sargybinio šūksniu “Halt!”
Mes sustojome. Iš medžių tankumos išniro ginkluotas sargybinis vokiečių uniformoje, bet su rusų caro armijos ženklais. Sargybinis apšvietė mus kišeniniu elektros žibintuvėliu ir vokiečių kalba paklausė, kur važiuojame. Sirjatavičius atsakė, kad važiuojame namo į Šiaulėnus.
Sustabdęs šviesą ant manęs, paklausė, ar aš turiu leidimą išvykti iš jų zonos. Aš atsakiau, kad turiu, bet tik rusų kalboje. Vokietis atsakė, kad tai niekis, nes jis pažįstąs savo įstaigų atspaudus. Aš ištraukiau išduotą man bermontininkų štabo pažymėjimą, kad neturiu teisės išvykti iš Šiaulių ir padaviau sargybiniui. Sargybinis apšvietė pažymėjimą, akylai pažiūrėjo į antspaudą ir grąžindamas pažymėjimą, leido mums važiuoti. Pravažiuojant sodžių, daugiau sargybinių nesutikome.
Taip mes laimingai pasiekėme Šiaulėnus. Anksti rytą viršila, kuris kartu buvo parvykęs iš Šiaulių, atvažiavo su pastotimi. Padėkojęs Sirjatavičiui ir viršilai už išvežimą iš Šiaulių, išvykau į Baisogalos stotį. Gaila, kad neprisimenu šio tauraus lietuvio — viršilos pavardės, kurio dėka aš išsilaisvinau iš bermontininkų. Pamenu tik, kad jis buvo kilęs iš Šiaulėnų. Savo pranešime viršininkui aš pranešiau jo pavardę ir Tiekimų viršininkas savo laiku buvo jam įteikęs padėkos raštą.
Atvykęs į Baisogalos stotį, radau ten išsikraunantį iš traukinio 7 p. pulką, vadovaujamą mjr. Petrausko. Ten pat stotyje radau apie 40 rekvizuotų arklių, siunčiamų į Kauną. Kadangi 7 p. pulkui trūko gurguolės arklių, aš savo atsakomybe liepiau transporto viršininkui išduoti 7 p. pulkui 20 arklių. Tiekimų viršininkas šį mano patvarkymą patvirtino, gavęs mano pranešimą.
Į Kauną atvykau be nuotykių, 3 paroms vėliau už kar. Daugirdą.
NUOŠIRDŪS KALĖDINIAI IR NAUJŲJŲ METŲ SVEIKINIMAI IR GERIAUSI LINKĖJIMAI VISIEMS MŪSŲ MIELIEMS SKAITYTOJAMS IR RĖMĖJAMS
KARYS
