LIETUVIŠKI KARIAI KALBOTYROS ŠVIESOJE

ANTANAS VADOPALAS

Sekanti apžvalga apie lietuviškus karių luomus yra bandymas pažinti praeitį, panaudojant etimologinius davinius. Rašyti daviniai siekia tik labai trumpą praeities laikotarpį. Paskutiniu laiku praeities pažinimui imta naudoti archeologinius davinius ir yra pasiekta gerų rezultatų ištirti žymiai senesnius amžius. Žymiai žilesnius praeities amžius siekia kalbos paminklai, kurie iki šiol buvo naudojami kalbų santykiams ir kalbų istorijai pažinti.

Visuotinai ginkluotos vyrijos sistema

Visų ginkluotų vyrų kariuomenė praktikuojama arba primityviose kilties gyvenimo sąlygose, arba augštai išlavintoje sudėtingų santykių bendruomenėje.

Kilties sąlygose kiekvienas ginkluotas vyras yra karys. Ginklai primityvūs: tokie, kokius moka pasigaminti eilinis karys. Karinio apmokymo vieton yra įgudimas vartoti ginklą medžioklėje ir patyrimas ginkluotuose susirėmimuose su kaimynais.

Tik subrendusios bendruomenės turi atskiras karių organizacijas, o nuolatinę kariuomenę laiko tik augščiausio politinio laipsnio pasiekusi visuomenė — valstybė. Modernios valstybės sąlygos leidžia kiekvienam vyrui praeiti trumpalaikį kario apmokymą ir po apmokymo sudaryti kariuomenės rezervą, valstybės aprūpintą sudėtingais ginklais.

Abiem atvejais atskiro privilegijuoto karių luomo nėra. Kiltyje yra atskiri didesnio gabumo ir patyrimo kariai. Valstybėje yra samdytas karių specialistų kadras.

Sudėtingus ir augštai išvystytus socialinius senosios lietuvių bendruomenės santykius rodo gausūs, seni, paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, lietuviški karių vardai.

KARIAI

Karius apibūdina keturios pagrindinės sąvokos:

Karys yra patyręs kovotojas, žygio dalyvis, kareivis; Karas yra ginkluotos jėgos pavartojimas ginčo sprendimui tarp organizuotų vienetų; Kariuomenė yra krašto ginkluotosios jėgos, kovotojų visuma; Kariauti reiškia ginkluotų jėgų susirėmimą vykdyti.

Turime gausą žodžių išreikšti susietas su karu sąvokas: karė, kareiva, kareiviauti, kareiviavimas, kareivinės, kareivinis, kareivis, karei-vysta, kareiviškas, karas, kariauna, kariauninkas, kariausena, kariautojas, kariavimas, karingas, karingumas, karininkas, karininkija, karinis, karionė, kariškas, kariškis, kariuomenė, kariūnas, karpalaikis, karvedys, karžyginis, karžygys, karžygystė, karžygiškas, karžygiškai, karžygiškumas.

Latvių karš reiškia karas ir kariuomenė.

Prūsų kargis kariuomenė, cariawoytis kariuomenės apžiūrėjimas, patikrinimas, karyago žygis (Fra enk. 3-220), kariausnan kariavimą (Endz., 1957, 39).

Tai pat žodžių grupei ir sąvokoms priklauso (Fraenk. 3-220) sen. persų kara — kariuomenė, būrys, gauja; sen. persų ukara — su palyda; graik. koiranos karvedys, valdovas; graik. vardai Koiranos, Koiratados, Koirun, Koiroma-xos; maked. vardas Korragos.

Tai pat grupei E. Fraenkelis (3-220) skiria gotų harjis, sen. vok. augšt. hari, heri, vok. Heer kariuomenė; germ, vardus: Harigasti, Chariovalda, Kariomeros, Hariobaudes, Harimella.

Kad vardai karas, karys, kariuomenė pasako ofenzyvų vyksmą ir organizaciją, matome iš pvz. sen. persų ukara — su palyda, liet. karžygys, kareivis.

Baltų kariškų sąvokų vardai yra išvesti iš bendros šaknies kar-: karys, kariuomenė, karas, kariauti.

Panašiai yra ir slavuose: karys vojin, kariuomenė voisko, karas voina, kariauti vojevatj, Slavų vojin, voisko, voina, vojevatj giminingi liet. vajoti, vyti, sen. indų vėti veja.

Germanai tokio vardų vientisumo neturi. Jų kariški vardai sudaryti įvairiu laiku ir kilę iš įvairių šaknų: karys anglų warrior, kariuomenė angį. military forces, troops, army; karas angl. war; kariauti angl. to wage war upon, to be at war with; karys vok. Krieger; kariuomenė vok. Heer, got. harjis, tos pat grupės kaip liet. karys; karas vok. Krieg; kariauti vok. Krieg fuehren, kriegen.

Germaniškus vardus yra labai paveikusi Romos karinė organizacija; baltų ir slavų vardai yra beveik nepaliesti svetimos įtakos.

Privilegijuoti karių luomai Baltuose

Vieni daugiau, kiti mažiau privilegijuoti karių luomai buvę iškilę ir vėl išnykę pagal susidariusius visuomenėje socialinių jėgų santykius.

Bajorų privilegijuotą luomą iškėlė alodinė sistema. Savo valdoms apginti valdovai sutelkdavo įgudusius karius, pagal rytietiškos gvardijos bajara pavyzdį.

Bartys— beveik neprivilegijuotas laisvųjų valstiečių luomas; tur būt yra senosios patriarchalinės kiltinės sistemos socialinių pareigų pasiskirstymo likutis.

Jotviaikarių jotijos vardas, virtęs karingos baltų kilties vardu.

Sėbrai— siauras kiltinis susigrupavimas viešpataujančios kilties sistemoje.

Vyčiai— gynybiniai kariai, narsūs krašto gynėjai.

Bajorai

Pirmą kartą bajorai minimi sen. Lietuvos dokumente lotynų kalba iš 14. amž. (Fraenk. 1-30), bet kaip reikšmingas luomas jie iškyla tik su Vytauto laikais įvykdytu valstybės apjungimu.

Lietuvos bajorai buvo žemvaldžių luomas, turėjęs politines ir ekonomines privilegijas, ir kurių pareiga buvusi savo ginklais, maistu ir su savo palyda eiti karan. Palydos skaičių nustatydavo bajoro valdos valakų skaičius. Bajorai nebuvo uždaras luomas: nusipelnęs karys, nebajo-ras, tapdavo bajoru, gaudamas donaciją žeme ir kartu bajorystę, gi nebepajėgus karan eiti bajoras likdavo nustumtas į valstiečius. Išmirus bajoro šeimai, likusią žemę, einant kaduko teise, karalius atiduodavęs kariui tinkamam karo tarnybai; iš to kilusios liet. pavardės: Kadukis, Kudukis.

Vardas žinomas ir latviams: bajars.

Vardas bajoras yra atėjęs per slavus ir yra skolinys iš turkų bajar, bajara, t. y. valdovo gvardijos kareivis; šaknis turkų bai- turtas, didikas.

Lietuvių žodyne žinomi: bajoraitis, bajoras, bajorija, bajorystė, bajorvedis, bajoržolė.

Slavai turi: gudų bojar, rusų bojarin; barin — ponas, barinia — ponia, barišnia — panelė, barščina — baudžiava; Lenkuose žinomi bojaržy putni — tarnybinis luomas ryšiams palaikyti.

Island. boermen yra žymus žmogus (Preo-br. 1-40).

Akolicų bajorai

Vienodų politinių teisių bajorų luomas (szlachczic na zagrodzie roumy wojewodze — užtvaros bajoras lygus vaivadai) buvo labai nevienodas ekonominiu pajėgumu. Dalis bajorų buvo stambūs žemvaldžiai, turėję nelygaus ploto dvarus su nelygaus dydžio baudžiauninkų valš-čiais, bet dalis bajorų gyveno bajorkaimiuose, vadinamuose, akolicose (iš lotynų accola — kaimynas, accolo — šalia gyventi), kur turėjo nedidelius ūkius, kuriuose patys dirbdavo.

H. Lowmianskis mano, kad akolicų bajorija yra iškilusi 13-14 šimtmetyje, kai vyko nepaliaujami karai su Ordinu. Akolicų bajorija buvusi reikalinga papildyti nuolat naikinamų pilių įgulas.

Gali būti, kad akolicų bajorija yra senesnieji laisvieji valstiečiai — bartai.

Algininkai

18 šimtmetyje bajorams virstant daugiau žemvaldžių aristokratų — šlėktos luomu, iškyla samdytos kariuomenės reikšmė: algininkų, algauninkų, haidukų. Samdomosios kariuomenės skaičių nustatydavo seimas; jiems išlaikyti būdavo įvedami specialūs hibernos mokesčiai.

Bartys

Bartys yra daugiau gynybos karių luomas.

Liet. Enc. (2-231) rašo, kad sen. Lietuvos aktuose (1495-1557) minimas bartis, karališkas valstietis, kurio tarnyba buvusi statyti ir taisyti tiltus. Barčiai baudžiavos neidavę, bet mokėdavę duokles ir kitas valstiečių rinkliavas. Karan jie vykdavo kariuomenei tiltų statyti.

Vardas bartis kasdieninėje šnektoje nebevartojamas, bet yra išlikęs užkonservuotas vietovių pavadinimuose ir pavardėse:( k. Barčiai (lenk. Bortele), mst. Barčiai (vok. Barten), Prūsų sritis Barta (lot. Bar čia, vok. Bartha), bžk. Barta (vok. Ober-Barten), viet. Bartai (vok. Barten), upės Bartupis ir Bartuva (upių vardai gali būti išvesti ir iš bartis — inkilas bitėms); liet. pavardės: Bartoševičius, Bartuška, Boruta, Borutj (1248 m. Sūduvių valdovas; LE 29-120), prūsų kaim. Barute.

Tai pat grupei E. Fraenkelis (1-35 ir 36) ir M. Vasmeris (1-110) priskiria liet. barti, bartis, barnis, latv. bart — mušti, barties bartis; sen. bulg. brati — kovoti, kariauti, grumtis; lenk. broč się — ringtis, ristis, eiti imtynių; rus. boronitj — drausti, saugoti; borotj — pergalėti, įveikti; borotjsia — ringtis, imtiniauti; bo-ronk — kova, trugdymas, oborona — gynimas; sen. slavų branj — kova, vaidai; sen. rus. bo-ronj — t. p.; slov. bran — gynyba; ček. bran — ginklas; lot. ferire — smogti; sen. vok. aukšt. berjan; vid. vok. beria — mušti; sen. norm. beriask — kovoti; sansk. baratha — kovotojas (pagal Preobr. 1:38), Agni — vardas, kilmingųjų giminės vardas (pagal Mayrh 14-473); bharas— kova (Preobr. 1-38).

Grupinė semantika rodo, kad žodžio bartis šaknis reiškusi kovą, grūmimąsi, ginčą, vaidus.

Bartų luomas buvęs mažai privilegijuotas, greičiausia išsivystęs iš kiltinės sistemos pareigų pasiskirstymo. Spėjama, kad viduramžiais, kryžeivių karų metu, barčiai išvirtę į nuolatinę kariuomenę — bajorkaimių, akolicų bajorus.

Draugas

Draugas (LE 5-171) yra senosios Lietuvos kariuomenės organizacija, artima liet. sėbros ir rus. družinos sąvokai; karo bendrininkas, lot. consocius. Latvio Henriko kronikoje 1212 m. rašoma “draugum suum, id est consocium”. Vėliau Lietuvos kariuomenės “draugas” tai karys bajoras, tarnaująs kavalerijos pulkuose. Formuojant kavalerijos vėliavas, rotmistras verbuodavo tik draugus, o šie atsivesdavo būrelį kareivių ir vieną tarną.

Jotviai

Vardu jotviai, jotvingiai vadinama baltų kiltis. Vardo jotvis šaknies grupinė semantika pasako kariaunas: žemaičių jotis — raitoji kariuomenė (DLKŽ), sansk. yõdhati — kariauja, judhmas — kariautojas, judh — kova; Avestos ye-inti — kariauja; slavų ojmin — karys (Fraenk. 3-195 ir Vasm. 2-258).

Kad karių vardas kartais perkeliamas tautai, parodo anologija su totorių vardu. Persų tatar reiškia šaulys, karys vartojus lanką, klajoklis (LE. 31-343). Vėliau tuo vardu imta vadinti totorių tautą.

Panašiai vardu bartis kilties sistemoje vadinta bendrai kovotojas, karys, vėliau tuo vardu imta vadinti prūsų kiltis bartai. Saksai (angl. Saxon) pavadinti pagal jų kilties laikais vartotą seax — trumpą vienašmenį kardą.

Šaknis jot- yra senas ide. veldinys, yra daugelreikšmis ir bendrai pasako smarkų ir greitą judėjimą; grupinė šaknies semantika reiškia siausti, dūkti, lėkti, ginčytis:    liet. jodytis išdy

kauti, dūkti, siausti, palaidai elgtis; išjoti, išgrūsti laukan, išvaryti; išjoda—kekšė, pajoda—nenuorama, pasileidėlis; pajotžarga—nenuorama, nutruktagalvis, pasileidėlis; jovaidas—(ryt.) padauža, pabalda; jotis (žem.) — raitoji kariuomenė. Latvių: jat- joti, važiuoti, lytiniai santykiauti; jakle — valkata, kekšė; jaklis— nesuvaldomas, nenuorama; izjat — išvaryti (fraenk.

3-195). Rusų jatva, jatvo (Vasm. 3-498) — būrys; jechatj — važiuoti (Fraenk. 3-195); jietj —    lytiniai santykiauti. Sansk. yati — eina, joja, lekia, keliauja; Avest. yaiti — eina. Hetitų iia — eiti, keliauti. Sanks. jajah (Mayrh. 1-412) —    karys, kovotojas; jajati, jojanti — kovoja; jojin — karys.

Vardas joti yra artimas veiksmažodžiui judėti. Vardas judėti sen. kalbose (Fraenk. 3-195 ir Vasm .2-258) pasako sąvokas susietas su kova, kariavimu, vaidais, ginčais; sansk. yodhati, yudhyati — kariauja, yudhmas — kariautojas, udyodhati — pašoko supykęs, yudh — kova, yudhama — vaidų kėlėjas, kariautojas; Avestos yeinti —kariauja, yaosti — veiklumas; slavų ojmin — karys; liet. judus vaidų kėlėjas, barnus (Fraenk. 3-195), pavardė Judynas; gotų kiltis Jutingi (Preobr. 1-86).

Žinant slavų kronikų pabrėžiamą jotvingių karingumą, galima sutikti, kad vardas jotvingis Jatviazj slavams reiškęs sinonimą: veiklus, judus, kovingas. Atrodo, vardas jotvingis buvo taikomas tik vienai sūduvių kilčiai.

Riteriai

Riterių luomo Lietuvoje nebūta, bet vardas riteris žinomas ir nūdien dažnai vartojamas žodis riteriškumas nusakyti visa, kas humaniška, džentelmeniška, kas kilnu dvasioje.

Gal nėra tautos, tiek daug kentėjusios nuo riterių, kaip lietuvių. Visgi riteriai lietuviams padarė tokį įspūdį, kad vardas riteris virtęs sinonimu tauraus, narsaus, laikančio duotą žodį, garbingo ir humaniško žmogaus.

Tur būt tokia jau gyvenimo tikrovė ir ironija, kad ir kitos tautos panašiai pasielgė.

Germanams, kurie daug kentėję nuo Romos imperatoriaus Caesario, vardas Cezaris tiek įstrigo, kad galingo valdovo, imperatoriaus pavadinimui jie vartoja vardą Kaiser. Panašiai vakariniams slavams, tramdomiems ir naikinamiems frankų imperatoriaus Karolio, valdovo vardas virto sinonimu pavadinti galingą valdovą, karalių: kral, król, korolj.

Slavai riteriškumui nusakyti vartoja, atrodo, baltišką vardą vitezstvo, bet dažniau pasako vardu vitiazj, vitez ir pn. sąvokas herojus, didvyris, nugalėtojas. Ar nepasisektų riteriškumą pakeisti “vytiškumu”, arba pasakymu vytis, vyčio taurumas, vyčio garbingumas, vyčio narsa ir t.t.?

Sėbrai, sėbra

Mindaugo ir pomindauginiais laikais stebime dažnas kariško valdovo rikio su savo palyda: bajorais, tarnais, net su smerdais (vergais kaimiečiais) išvykas į rytus, į buvusias baltų žemes. Nuvykus visaip būta: kartais jie buvę kviečiami ginti srities miestą, kartais karišką jėgą pavartojus susitardavę su srities atstovais ginti kraštą tam tikrom sąlygom, kurios dažnai būdavo surašomos sutarties laiškuose, vad. nakaznyje gramoty — instrukciniai laiškai.

1247 metais Mindaugas išsiuntęs savo giminaičius, kurių: Erdvilas užvaldęs Smolenską ir ten įsikūręs; Vykantas užvaldęs Vitebską ir Drucką; Tautvilas pasidaręs Polocko valdovu ir dalyvavęs sąjungoje prieš Mindaugą, bet vėliau vėl tapęs Mindaugo šalininkas.

1264 m. popiežius Urbonas IV mini, kad Treniota reikalavęs polockiečių išduoti Konstantiną Tautvilaitį. Konstantinas su savo rūmininkais persikėlęs į Naugardą. Treniota susitaręs su Polocko bajorais į Polocką paskyręs Erdenį (Gerdenį).

1266 m. Nalšėnų Daumantas su savo šeima ir bajorais (družina) pabėgo į Pskovą. Pskoviečiai išsirinko Daumantą savo valdovu.

1333 m. Norimantas Gediminaitis priimtas D. Naugardo, katedroje prisiekęs ištikimybę naugardiečiams, gavo valdyti Ladogos, Šliselburgo ir Korelos sritis.

1383 m. Patricijus Norimantaitis atvyko į D. Naugardą vietininku. Jis gynė D. Naugardą nuo Maskvos, bet pasirašius taiką, Patricijus turėjo Naugardą palikti.

1388 m. Lengvenis Algirdaitis teiravosi Naugardo taryboje ar gali gauti ir valdyti visus Naugardo miestus. Taryba sutiko ir pakvietė Lengvenį regentu. Jis vadovavo Naugardo respublikos žygiui prieš Pskovą: sumušė Ordiną Nevoje.

Rikio palyda įvairiai vadinama: saviškiai, rūmininkai ir pn.; slavų dokumentuose rašoma družina. Tokios palydos sąvokai pasakyti tinka liet. sėbrą, sėbrai.

Dar sritinių bei kiltinių valdovų laikais kiekvienas valdovas suburdavęs apie save ginkluotas pajėgas, kurias sudarydavę dažniausia kilties ginkluoti vyrai, saviškiai — sėbrai.

Sėbras, sėbras yra seni liet. vardai ir dar senesni ide. veldiniai. Pasak E. Fraenkelio (10-768) sėbras, sėbras bendras, draugas; dalyvis, pusininkas, bandininkas; sėbrauti — bendrauti; sėbrą — gauja, ginkluotas būrelis, bendrija, brolava; sėbrinas, sėbriškas — iš pusės, bendrinis. Latvių sebrs yra kaimynas, dalininkas. Ruse sebior — dalyvis, pusininkas; siaber — kaimynas, dalininkas; sėbrą — talka, artelė. Gudų siabr yra giminaitis, brolis, comrade. Sanskr. sabha — kaimo bendruomenė, sueiga; giminė; sabhapatis — seniūnas; sabhyas — saviškis. Gotų sibja — giminė. Vok. Sippe — giminė, gauja.

Dėl vardo etimologijos nesutariama. Vieni, atsižiūrėdami to, kad vardo sėbras balsė ė galėjusi būti kilusi iš slavų ja, mano, kad liet. sėbras yra skolinys iš baltarusių sjaber, ir kad tik liet. lytis sėbras, bei latv. sebrs yra seni baltiški vardai.

M. Vasmer (2-599) nurodo, kad seni baltiški skoliniai pas finus: suomių seura — bendrovė, draugija; estų sober — bičiulis, vepsų sebr — bendras darbas, talka, parodo, kad liet. sėbras ir sėbras, bei latv. sebrs yra žymiai senesni dar ir už slavų atsiradimą kaimynystėje.

Tai pat grupei priklauso panašus ir lytimi ir semantika: liet. šeima, šeimyna, šeimatis (kaimynystė, Fraenk. 13-970); latvių saime — šeimyna, sieva — pati; prūsų seimins — samdiniai; prūsų kiltis sembai; rusų semja—šeimyna; gotų haims — kaimas; vok. Heim — šeimos židinys; baltų skolinys pas suom. heimo — kiltis, giminė.

Dar kiti įžiūri giminystę su senovės tautų vardais (Vasm. 3-61): Kimbroi (Ptolem.), Cimbri (Plinius), sen. danų Himbersyssael, danų Himmerland. K. Būga (LE 27-235) gretino su tautovardžiais lot. Sabini, Sabelli, germ. Sweba, dabar vok. Schwaben.

Vytis

Anot P. Skardžiaus (Fraenk. 16-1268) vardas vytis yra padarytas Daukanto išverčiant slavišką Lietuvos herbo vardą Pogonj, Pogonia; pasak DLKŽ vytis buvęs senovėje raitas pasiuntinys; raitas senovės karžygys. Kasdienėje šnektoje vardas vytis vartojamas prasme: karžygys, riteris, herojus.

Nežiūrint tvirtinimo, būk vytis yra neologizmas, yra žinomos senos lytys su priebalsės t kaita į s, užkonservuotos sudurtiniuose žodžiuose: medvysis — medžiotojas; medwisius, medžiawisis varomosios medžioklės medėjas, varovas (Fraenk. 16-1267). Yra žinomos senos lytys su kaita t į č, arba be kaitos, užkonservuotos vietovardžiuose ir pavardėse: k. Vyčiūnai A. Panem., k. Vyčiuliai ir kaln., upė Vyčius, viet. Vytėnai; pavardės: Vyčias, Vyčinas, Vyčiūnas, Vytartas, Vitauskas, Vytautas, Vytėnas, Vytenis, Vytulis, Vitulskis ir t.t.

K. Būga (Mūsų Sen. 1912, 1-136) rašo, kad 9 amž. prūsuose buvę trys luomai: waitingi — bajorai, vyčiai, laisvi žemdirbiai ir vergai. M. Vasmer (1-206) mini apie 1299 m. buvęs prūsų witting — tarnybinis kilmingųjų luomas. A. Preobraženskij (1-86) rašo apie prūsų waiting, weiting, witing tikruosius prūsus, žemės valdytojus, laisvuosius valstiečius. LE (24-143) rašoma, kad Sembos kilmingieji buvo vadinami vitingais; LE (7-78) rašoma apie buvusią “didžiąją vitingų privilegiją”.

Anot E. Fraenkelio (18-1267 ir 1268) vardas vytis priklauso grupei žodžių: vyti, vajoti, vyjėti, vainoti, pavymui, atvejis, galavyti ir t.t. Tai grupei priklauso ir slaviški: povinoti— nugalėti, pavergti; vojin, wojak— karys; sanskr. vėti,Avestos vay— persekioja, veja; hetitų wi-yya— varyti; sen. norm, veidha— vyti, saugoti; lot. vėnari— vyti, Venator— medėjas (W. Hof. 2-749); Avestos vati— persekiojimas, vytis (W. How. 2-750).

A. Preobraženskij (1-91) grupei vytis priskiria Avest. vitor — persekiotojas, vyjikas; vay ana — vejamas; sen. norm, veidhr; sen. a. wath — medžioklė.

Vardo vytis lytys žinomos rytų, pietų ir vakarų slavams: rus. vitiazj — karžygys, didvyris, herojus; bulg. skr. slovėn. čekų vitez — karžygys; sorbų wicaz — herojus; valstietis bande-ninkas. Pagal M. Vasmerį (1-206) slavų vitiazj yra skolinys *vitędzj iš germaniškojo *viking, sen. norm, vikingr., išvesto iš sen. saksų wik — gyvenvietė, dimstis, lot. vicus — kaimas.

Germanuose žinomos lytys: (Vasm. 1-206) vid. vok. augšt. iš 11 amž. žinomi Witseze — “rustici”, kaimietis; vid. lot. withasii — raitų karių luomas Meisseno saksuose; Witiges (Vitigis) ostrogotų karalius 536-539. Pagal M. Vasmerį (1-206) tos lytys yra vediniai iš anglosaksų Viking, kuris žinomas iš 8 amž. dokumento, ir fryzų witzing. Esą, anglosaksų Wicingas yra tie patys Heruliai (Erulėm). Esą, tai grupei priklausanti dažna Meklenburge pavardė Vitense. A Preobraženskij (1-86) rašo apie gotų kiltį Vithingi, Vithangi, Jutingi. Ten pat cituoja Adomą Bremenietį, kad sen. norm. Vikingr yra “piratae guos Ule withingos appelant”.

Matyti, kad žodžių vytis grupėje yra supinta dviejų sąvokų ir dviejų šaknų žodžiai:

I.    Lietuviškasis vytis ir slaviškasis vojin yra išvesti iš šaknies grupės žodžių liet. vyti, vietoti, slavų povinati, sanskr. vėti, Avest. vay, sen. norm, veidha, lot. veneri, ir kurie reiškia medėją, karį.

II.    Prūsiškasis vytingas, slavų vitiazj, germ. vithing ir t.t. yra išvesti iš grupinės šaknies, kaip sen. saksų wik. sen. vok. augšt. wich — gyvenvietė, lot. vicus — kaimas, liet. vieta, prūsų weit (vietovės Bersioweytigen, Transwieyten, Fraenk. 16-1246), slavų vesj — kaimas, previ-tati — iškeliauti, sanskr. vesah — namas, vit — sėdyba, Avest. vis — namas, kaimas, gotų weihs — kaimas (W. Hof. 2-783), ir reiškia vietinį gyventojų, kaimiečių luomą. Analoginga ostrogotų kiltis Withingi —kaimų gyventojai, ir kita ostrogotų kiltis — Terwingi (angl. tree — medis) miškų gyventojai.

Viešpataujančios kilties sistema, anglų Overlords people system, vok. Herrenvolk System

Šį privilegijuotos visuomenės dalies susitvarkymą iškėliau, nes tai vienintelis kelias išsiaiškinti, iš kur tokia gausa baltiškų skolinių yra patekusi pas vakarinius finus ir pas Volgos finus.

Kilties gyvenimo laikais viena, geriau organizuota ir pajėgesnė, kiltis užvaldo ir pavergia kitas kiltis. Kaip pavyzdį galima paimti Sartų įsigalėjimo istoriją Turane. Iranėnų kiltis Sartai (iš sen. indų sarthavaha — karavano vedlis) 10 amž. po Kristaus užvaldė turkų kiltis Chuzus ir kt., dabar vad. uzbekus ir įsigalėjo pirkliais ir žemvaldžiais Ferganoje ir Turkestane. Nuo 18 amž. sartai vartoja uzbekų kalbą, bet išlaikė savo privilegijuotą būklę uzbekų tarpe.

Panaši yra ir archeologų atkuriama baltų istorija. Apie 2200 metų prieš Kristų dalis atsikėlusių indoeuropiečių įsikuria Baltijos erdvėje ir vakarų Rusijoje. Apie 1600 m. prieš Kristų indoeuropiečių baltiškoji šaka išsiplečia užliedama Baltijos sritis iki pietinės Suomijos imtinai; vakarų ir centro Rusijoje baltai užlieja Pripetės, Dniepro augštupio, Ilmenio, Desnos, Okos, Volgos augštupio, Karnos ir Belajos baseinus. Tose srityse baltai sukuria vadin. Baltiškąsias žalvario kultūras, vėliau Klasinę Baltų žalvario kultūrą; centro Rusijos srityse baltai sukūrė Fatjanovo, Balanovo ir kt. kultūras. Tos baltiškosios kultūros klestėjo apie 500 metų. Po 1100 m. prieš Kristų baltiškosios kultūros Suomijoje, Estijoje, Ilmenio - Novgorodo srityje, Volgos augštupyje, Karnos ir Belajos baseinuose sunyksta, užleisdamos vietą finiškom kultūrom (M. Gimbutas, 1963, The Balts, 63 p.). Matyti, baltiškasis valdantysis sluogsnis asimiliavosi, priimdamas finų kalbą ir persiimdamas finų kultūros elementus, bet kartu įnešdamas į finų kalbas gausą baltiškųjų terminų. Baltiškojo sluogsnio atneštos kultūros elementai neturėjo vardų vietos kalbose.

Šlėkta

Nuo 18 amž. įsigali Lietuvoje iš Lenkijos atėjęs vardas šlėkta aristokrato sąvoką išreikšti.

Vardas šlėkta yra rudamentinis likutis iš seniai buvusios vakarų slavuose viešpataujančios kilties sistemos. Kiltinių valstybių laikais germaniškoji kiltis, sen. vok. augšt. kilmės, vadinama slahta (giminė, generacija, kiltis) užvaldė vakarinių slavų kiltis ir įsigalėjo ten kaip privilegijuotas luomas, davęs lenkams vardą — szlachta.

Peucinai

Tacitas veikale “Germania” mini, kad į pietus už aisčių ir venedų gyvenę peucinai. Vardas peucin primena Laninskio dievo Dimstipacin (LE 5-45) antrąjį sandą pacin ir suponuoja mintį, ar nebuvusi ta tauta pavadinta pagal savo dignitorius pacinus, pacus, pociores (LE. 2-228); (pociores — bartų kilmingųjų ar karių luomas)?

Ginklas

Vardo ginklas kilmė būdinga karių luomui. Anglų weapon ir vokiečių Waffe neturi atitinkamų kitose ide. kalbose, gi slavų bronj yra germaniškas skolinys. Lietuviškas ginklas yra labai senas ide. veldinys.

Ginklas kario įrankis. Vardas ginklas turįs labai skaitlingą tos šaknies lietuviškų ir baltiškų žodžių grupę, išvestas iš dviejų homogeniškų žodžių: ginti — varyti, vyti (daujėn. giti) ir ginti — atlaikyti, drausti, saugoti, užstoti (Fraenk. 2-152): apginklas, apgintis, atsigynimas ir t.t.; gainiuoti; ganas, ganyba, ganyti, ganytojas ir t.t.; genesys, genėti, genys ir t.t.; ginčas; ginėjas (kurs gena, varovas), gynėjas (kurs gina, apsaugo, užstoja), gynyba, ginimas ir gynimas, ginklakalys, ginklanešys, ginkludė, ginklininkas, ginkluotas, ginkluotė ir t.t.; guinioti, guiti, gujimas, guitynė (varoma medžioklė), gunyti, gundyti ir t.t.; Šen. liet. gintinai (ginte ginti), gintyti - kovoti, gintulys - priešgyna, naktigonė, paginatis - užbaiga, paginatuvės - baigtuvių puota, pagunikis - pasiuntinys, nopgiklus - neapginklus, užguitas ir t.t. Latvių: dzit — gyti, varyti, dzenis — genys, dzenet — genėti; gans — piemuo, ganit — ganyti, ganykla, ganeklis — banda, kaimenė, gainyt — vyti, gainat — vaikyti, atremti ir t.t. Prūsų: genix — genys, aytegenis — margas genys, gunnimai — varome, guntymai — varyti, guntwei — varyti.

Vardas ginklas turi skaitlingus tos grupės žodžius kitose ide. kalbose: sanskr. hanti — žudo, muša; apahanti — atremia, sulaiko; ghama —- buožė; bhratrhan — brolio žudikas, Avest. jainti — žudo, užmuša; avijanaiti — kerta medį; lotynų defendere — ginti, atremti; offendere — sužeisti, sukirsti; sen. vok. augšt. gund— kova; sen. saksų gudhea, gudh — kova; sen. isl. gunnr — kova; arm. gan —pyla; graik. fonos — žudymas; alban. gan — veja; ga — medžioklė airių gonim — sužeidžia; bret. gein, gen — buožė.

Be bendros grupinės semantikos atlaikyti, saugoti, kaikurie tos grupės žodžiai, kaip liet. genėti, slavų žnati — kirsti javus, Avestos avijanaiti — kerta medį, lotynų offendere sukirsti ir t.t. suponuoja mintį, kad pirmykštė vardo ginklas reikšmė buvusi kertamasis įrankis.

Sutrumpinimai ir literatūra

ide -— indoeuropietis, -škas;

* — ženklas prieš žodį reiškia, kad tokios žodžio lyties gyvojoje šnektoje nesama, lytis yra kalbininkų atkurta ir logiška, kad tokia galėjusi būti;

LE — Lietuvių Enciklopedija, 1953 — 1965;

Fraenk. — Ern. Fraenkel, Litauisches Etymologisches Woerterbuch, 1955 — 1964;

Vasm. — Max Vasmer, Russisches Etymologisches Woerterbuch, 1953, 1955, 1958;

Mayrh. — M. Mayrhofer, Kurzgefasstes Etymologisches Woerterbuch des Altindischen, 1956 - 1965;

DLKŽ — J. Balčikonis ir kt., Dabartinės Lietuvių Kalbos Žodynas, 1962;

W. Hof. — Walde Hofmann, Lateinisches etymologisches Woerterbuch, 1938, 1954;

Kl. G. — Kluge Goetz, Etymologisches Woerterbuch der deutschen Sprache, 1953;

Preobr. — A. G. Preobrazhensky, Etymological Dictionary of the Russian Language, 1951.