KARO MOKYKLOJE

ATS. J. LTN. P. L.

Karo mokyklon patekom 1931 metų lapkričio mėn. 14 d., šeštadienio sutemoje. Karininkas nuvedė mus erdvion sporto salėn ir “pristatė” Karo mokyklos viršininkui gen. štabo plk. Jackui. (Po 6 savaičių buvo pakeltas į brig. gen. laipsnį). Po trumpos pasveikinimo kalbos buvom suskirstyti į dvi kuopas. Turėjau laimės patekti į 1 asp. kuopą, kuriai vadovavo itin melancholiškai, tačiau draugiškai nusiteikęs kapitonas Trimakas. Būrininku buvo jau iš Marijampolės laikų gerai pažįstamas kariūnas Šukys, skyrininku gavom kariūną Paršelį, o kuopos tėvu (viršila) buvo paskirtas kadro kariūnas Vaičeliūnas (žiūr. “Karys” 1962 m. spalių mėn., pusi. 225), itin taktiškas, visos kuopos gerbiamas vadovas. Būriui vadovavo ltn. A. Levinas, žvalus sportininkas. Nuostabu ir džiugu: visi kuopos vyresnieji bei viršininkai buvo mandagūs bei apdairūs kariniai auklėtojai.

Suskirsčius kuopomis, būriais ir skyriais, pristačius vyresniuosius, būrių bei kuopų vadus, būrininkus bei skyrininkus, vykom į erdvias kuopos patalpas. Netrukus šūktelėjo vakarienei. Nustebom: Karo mokyklos valgykloje tvarka pavyzdinga, stalai baltutėliai dengti, blizganti švara. “Čia, broliuk, tai ne 9 pėst. pulkas, čia karo mokslų akademija”, prašvokštė šalia manęs sėdintis kar. asp. Šatraitis. Budintis karininkas atsiprašė mus, kad negavom pyragaičių. Girdi, šitas reikalas būsiąs rytoj sutvarkytas. Tačiau gerai, skaniai ir sočiai pavalgiau, nes netrūko nė puikios lietuviškos duonos, nei sviesto, nei baltintos kavos. Po susitvarkymo kritom į lovas. Ir čia maloni staigmena: minkštas guolis, kiekvienam po 2 paklodes, po 2 antklodes, plunksnų pagalvėlės, pusė spintelės.

Ryto metą, sekmadienį, švilpukas pakėlė mus 7 val. Greit šovėm švarion prausyklon, vėliau valgyklom Buvo taip, kaip vakar žadėta. Skaniai ir sočiai pavalgėm pirmųjų “kadetų” pusryčių. Po to ruoša, tvarkymasis, pokalbiai su maloniais vyresniaisiais. Gyvenimas kareivinėse virte virė, nors sekmadienio būta. Pietų metu grojo liktinių puskarininkių, dirbusių Karo mokyklos administracijoje, orkestras, linksmindamas Karo mokyklos “naujokus”, žavėdamas kariūnų nuotaikas. Po 3 val. buvom pašaukti arbatėlei su itin skaniais pyragaičiais, o 20 val. sėdom vakarienės. Tai buvo nepamirštama pradžia, pirmoji diena.

Pirmadienį atsisveikinom su pulkų apranga, pulkų dulkėmis nusikratę “Higienos” pirtyje, A. Panemunėje. Antradienį jau žygiavom Karo mokyklos mankštos rajone. Čia bene pirmą kartą išvydom mūsų trečio būrio vadą j. ltn. A. Leviną. Pratimai tetruko vos 2 val. Po to grįžom į kareivines, nes mūsų jau laukė skanūs pietūs. Po to buvom laisvi kaip girių paukščiai. Tokių išdaigų pulkuose nebūta!

Karo mokykloje laikas greit bėgo. Prieš pusryčius 1 val. sporto — lauke arba sporto salėje, po pusryčių 3 val. pamokų, po to 1 val. priešpiečių, po priešpiečių lauko pratimai bei mankšta, 16 val. tarnybų pabaiga. Pietūs 16-18 val., vakarienė 20 val. Laisvų valandų netrūko, su laisvalaikiu bėdos nebūta.

Štai prisiminimų bei nuotykių žiupsnelis:

Gruodžio mėn. 17 d. apie 3-4 val. ryto pasigirdo aidus kuopos budėtojo šauksmas: “Kuopa, kelt! Pavojus! Kelk, kuopa!”. Žiūrėk, kad skubiai atsikeltum, kad nepaskutinis greton atsistotum, kad tvarkingai guolį paliktum! O čia tamsu, nors į akį durk. Žygiavom po aikštę, bridom per gilų sniegą, dairėmės priešo, o tų priešų niekur nebūta. Po valandos grįžom į kareivines. Čia vienas pasigedo kastuvėlio, antras šaukė šalmo, trečias šepečių, kailinėlių, o aš — baklagės (gertuvės). Velniai ar dievai žino, kaip jos nuo kuprinės atsisegta ir sniegan krista! O buvau gana rūpestingas, vakare po patikrinimo savomis rankomis buvau ją tvirtai prie kuprinės prisegęs. Po pusryčių pranešė skyrininkas, kad visokio kariško turto sniege surasta ... Su drebančiom kinkom drožiau pas budinčio karininko padėjėją. Kariūnas Čiuta, II kuopos viršila, tvarkė pamestą, atsieit sniege “surastą”, turtą. Sumušiau kulnimis ir prisistačiau. Šypsodamasis kariūnas man pakišo net 6 baklagės. Rinkis, brolyti! Greit suradau “savąją” ir patenkintas drožiau iš padėjėjo raštinės. Nukentėti neteko, baustų nebuvo. Girdi, Karo mokyklos viršininkas pasigailėjęs nelaimingųjų.

Gruodžio mėn. pradžioje mus, žygiuojančius iškilmių maršu, filmavo kažkokia latvių filmų grupė, tačiau nuotraukų neteko matyti. Kalėdų gavom 4 dienas atostogų. Mano tėveliai džiaugėsi išvydę mane puošnia uniforma, o tėtis, buvęs caro Aleksandro II gvardijos puskarininkis, kaimynams išdroždavęs: “Mano jauniausiasis kadetų korpuse Kaune”.

Laisvalaikio netrūko, tačiau teko įkandžiai dirbti, nes kasdieninės paskaitos patiekdavo pakankamai karinės medžiagos. Štai paskaitų lentelė: a) Bendroji taktika (plk. ltn. Juodišius), b) karo medicina ir higiena (dr. plk. Janulio-nis), c) artilerijos taktika (plk. Janulevičius), d) minosvaidžiai (plk. ltn. Austas), e) kavalerijos taktika (kav. mjr. Kriaunaitis), f) ryšiai su transmisija (mjr. Gražulis), g) pionierių taktika (mjr. Marculevičius), h) kautynių taktika smėlio dėžėje (ltn. Mickeliūnas), i) 5 kulkosvaidžiai (kpt. Trimakas), be to, aviacija, šarvuočiai, karo teisė, žiupsnelis Nepriklausomybės kovų istorijos ir kt. Egzaminus laikyti teko balandžio ir gegužės mėn. Bėda tam kariūnui, kuris nepakankamai pasiruošdavęs. Bene sunkiausia buvo su ryšiais bei transmisija. Būčiau kritęs balon, jeigu mane nebūtų parėmęs artil. plk. Janulevičius, nuoširdus kariūnų rėmėjas: mat, nebuvau nei elektrikas, nei technikas. Jeigu egzaminų metu “kadetą” mjr. Gražulis “sukirs-davęs”, o tai dažnai atsitikdavo, tai tučtuojau jį išgelbėdavęs plk. Janulevičius, pakišdamas porą lengvų klausimų. Tai būta tikro mūsų angelo sargo.

Žymiausias ir žinomiausias kuopos išdaigininkas bei juokdarys buvo kar. asp. Jonas Leonavičius, Krienu vadinamas. Manevrų metu jis šaudydavęs kovos šoviniais, kurių kažkokiu būdu pasitiekdavęs. Karininkai sąžiningai klausinėdavę, tyrinėdavę, tikrindavę, tačiau Leonavičiaus nesusekdavę. Kartą karo policijos puskarininkių sulaikytas dėl nepasisveikinimo ir pavardės paklaustas, atšovė visai rimtai: “Kar. aspirantas Jonas Krienas, tarnauja P.L.P. Karo mokykloj, I-oj asp. kuopoj!”. Karo policijos viršininkas kitą dieną pranešė apie tą įvykį Karo mokyklos vadovybei. Kaltininko nesurasta, nes tokios pavardės kariūno nebūta.

Kitą kartą Leonavičius išėjęs miestan paskambino kažkokio gen. štabo majoro vardu Karo mokyklos budėtojui ltn. Kr. pranešdamas, kad, girdi, kariūnai vaikštą po miestą netvarkingai, be “štripkių” (guminės juostelės kelnėms patempti), su nešvariomis pirštinėmis ir t.t. Tą vakarą mokyklos budėtojas itin sąžiningai tikrino kiekvieną iš miesto ar iš atostogų sugrįžusį kariūną, tačiau kaltininkų bei apsileidėlių nesugriebė . . . Pirmadienį leipom juokais, kad Leonavičius - Krienas “apstatė” drausmingą pareigūną.

Birželio mėn. pradžioje išvykom į 4 pėst. pulką (Panevėžyje) vasaros pratimų atlikti. Ryto metą atsidūrėm pulke, Pajuostės dvare. Įspūdis neblogas. Jau po poros dienų žygiavom dulkėtais Lietuvos vieškeliais į Gaižiūnų poligoną. Nakvota Ramygaloj ir, rodos, Žeimiuos (ar Žeimely), netoli Jonavos. Gaižiūnų miške įsikūrėm palapinėse, netoli Ruklos dvaro. Čia kariniai pratimai virte virė. Kasdien naujienos, kasdien žygiai, pirmyn ir atgal. O tų dulkių! Apsaugok mus Viešpatie! Vakarais uodai, nuovargis, tačiau geriausia nuotaika, įspūdingi manevrų nuotykiai, ltn. Kalasausko “žodeliai”, nors mirk juokais. Sėmenos upely maudydasi, dulkės nuplauta, palaidinės bei kelnės skalbta, nes manevrų metu žeme ropota. Pietų metu mus linksmindavo 8 pėst. pulko orkestras, nusiminusius guosdavo pušų bei eglių šlamesys, na ir dulkių debesys . . . Kur Sėmena į Nerį puola, ten seniau garsaus dvaro būta. Apie dvarą, apie dvarininko dukrą padavimų pasakota, ten 17 ar 18 amž. glaudžių meilės ryšių su baudžiauninko sūnumi megzta, mylėta, žūta.

Poligone susipažinom su vadin. poligono himnu, rodos, Miškinio parašytu. Štai pradžia:

“Čia eilėmis baltuoja palapinės,
tarp jų visaip išmarginti takai, 
ir sunku daros žmogui ant krūtinės, 
kai dulkių debesis tenai matai”.—

Dažnai girdėjosi ir skambėjo dainos žodžiai:

“Čia, kur nėra kuopų nei būrių vadų,
Čia, kur tau nekrauna nieks valandų!”.

Gyvai atsimenu nemalonų nuotikį, įvykusį liepos mėn. 8 d. Buvo karšta, saulė kepino “nenaudingus” poligono smėlėtus plotus. Ilsėjomės miško pakraštyje, stebėjome s. kulkosvaidžių pratimus. Kažkur netoliese, Sėmenos upelio tekėta. Dairėmės vandens troškuliui nuraminti. Kar. asp. Vytautas Ilgevičius ir aš “apsiginklavom” baklagėmis ir dūmėm vandens. Nepatai-kėm, grįžom tuščiomis, ligi upelio per toli būta. Skubėjom, tačiau mūsų dalinio jau pasigedom. Miško pakrašty, kur mūsų būrio prieš 15-20 minučių būta, pataikėm ant polig. viršininko plk.  Urbono. Paklausti, ko jieškome, pasisakėm, kas esą; kinkos drebėjo, širdys neramiai plakė. Jis mus pabarė, tačiau padėjo būrį surasti, parodydamas kryptį. Greit susiradom smėlio platybėse. Ltn. Ramanauskas, II būrio vadas, nesiteiravo, kur mudviejų būta. Po valandos atžingsniavo komendanto adjutantas ir trumpais sakiniais paaiškino reikalą. Taigi, įsakė reikalą ištirti, abu niekadėjus griežtai nubausti ir apie tai pranešti poligono komendantui. Vadinasi, tikra velniava! Ot prisivirėm košės! Itin nemalonu. Po pietų atraportavom j. ltn. Levinui, mūsų būrio vadui. Šis tik nusijuokė. Po 3 dienų susilaukėm sprendimo: abiems kariūnams po 3 dienas neišėjimo! Tai džiaugėmės laimingai iš bėdos išslydę ... Po savaitės išvykom iš poligono, baimę ir bėdą pamiršę.

Grįžtant “namo”, vadinasi, į 4 pėst. p. kareivines Panevėžy, Pajuostėje skambėjo dainos, džiūgavo širdys, dulkėjo vieškeliai. Miesto pakrašty sutiko mus gausi visuomenės minia ir pulko orkestras. Sudvejintomis gretomis drožėm miesto gatvėmis, juokavom, mergelėms bučinius mėtėm. Rugsėjo pradžioje grįžom Karo mokyklon. Vidunakty atsisveikinom su Pajuostės kareivinėmis, drožėm pėsti gelež. stotin. Nakties tamsoje aidėjo poligono himno žodžiai:

“Ir siųsim poligonan savo vaikus po metų dvidešimt penkių!. . .

Dienai auštant pasiekėm Radviliškį, o pusryčius valgėm jau Karo mokykloje.

Paskutinės dienos, laisvos dienos. Kasdien maudėmės Nemune, “pliekėm” rajoną, rugsėjo 8 d. paradavom Petro Vileišio aikštėje Žaliajame kalne. Iškilminga eisena grįžom Karo mokyklon. Diena buvo itin karšta, saulėta, spinduliai svilino lyg vasarą.

Laikas greit slinko, tiksliau sakant, bėgo. Rugsėjo mėn. 13 d. beveik visi aspirantai buvo pakelti į puskarininkio laipsnį, po 2 dienų — Resp. Prezidento aktu Nr. 530 — į atsargos jaun. leitenantus. Tai buvo kar. - aspirantų VII laida. Atsargon išėjom apie 200 karininkų, pėstininkų, kavaleristų, artileristų, net keletas pionierių bei ryšininkų. Ne visi aspirantai pasiekė tikslą. Tarnybos metu buvo pašalinti iš I kuopos du aspirantai už tariamą veiklą ateitininkų organizacijoj. Kokia ironija — to meto valdžia laikė ateitininkus valstybės priešais! Toliau: 2 aspirantai buvo atleisti iš Karo mokyklos už . . . lenkiškumą! Juokinga: jų nei lenkų nei “prošepanų” būta! Vienas bendralaikis turėjo palikti asp. eiles už šeimos ardymą. Jo nesigailėta, nes nedraugingo; būta. Iš II kuopos išėjo du be ats. j. leitenanto laipsnio. Abu buvo žydeliai, neišlaikę egzaminų. Kiti du, pastarųjų tautiečiai, nesuklupo, gavo j. leitenanto laipsnį. O žydų spauda blevyzgojo apie antisemitizmą. Karo mokykloje, tačiau, to nepastebėjau.

Kur šiandien visi tie VII laidos “kadetai”? Kas galėjo tada pranašauti, kad Lietuva po aštuonerių metų pateks nuožmion maskolių vergijon! Vilkimės, nenuleisdami rankų: kur pradžia, ten turi būti ir pabaiga! Puslaukiniai juodukai nusikratė kolonializmo. Išsivaduos ir lietuviai, išsivaduos Lietuva. Tik dvasia paliegę ir materializme paskendę netiki tautos ateitimi, jos prisikėlimu. Aš tikiu: Lietuva bus vėl laisva!