Kalba atidengiant paminklą Kovotojams
Gen. St. Dirmanto kalba pasakyta paminklą kovotojams atidengiant Čikagoje 1960 m. lapkričio 20 d.
NĖRA GERESNIO BŪDO ŽUVUSIEMS DĖL TAUTOS LAISVĖS PAGERBTI KAIP TĘSTI JŲ VESTĄ, BET NEBAIGTĄ, KOVĄ IKI LAIMĖJIMO
Ilgoji amžių praeitispagimdė dabartį.Štai stovime ties šiuo pašventintu paminklu. Dabartis,valanda po valandos, kuria ateitį.Praeitį pamirštame. Ją dengia šimtmečių ūkas. Dabarties težinome tik šią akimirką. Tolimesnioji ateitis ir šiame, mokslų išbujojimo amžiuje, mums mažai tik nuspėjama. Ją dengia nežinios migles ir rūkai.
Kaip paskiro asmens gyvenimo eiga nepareina vien tik nuo paties individo, taip ir tautos istorija. Daug nusveria aplinkybės. Bet KIEKVIENA TAUTOS KARTA yra ATSAKINGA UŽ TAUTOS ARTIMĄJĄ ATEITĮ. Dabartines kartos yra šventas uždavinys žūt-būt atlaikyt, ištverti lietuvybėje ir, laikui atėjus, nusikratyti svetimą ir žiaurią, tautos kūną ir dvasią žeidžiančią, okupaciją.
žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklas Čikagoje. Prie mikrofono kalba L.V.S. RAMOVĖS Centro V-bos pirmininkas gen. S. Dirmantas.
Sąmoninga, kultūringa, ne tik šios dienos gyvenimu susirūpinusi bendruomenė, bent vieną dieną metuose skiria savo gynėjams-kovotojams prisiminti. Tą dieną pagerbiami karžygiai — didvyriai, kurie dėl savo tautos kovojo, kentėjo, net gyvybę paklojo. Taip daro laisvos, kovą laimėjusios tautos. Juo labiau jų pavyzdį turi sekti tautos laikinai nustojusios laisvės. Prie tokių, atkakliai pasiryžusių susigrąžinti laisvę tautų, neginčijamai priklauso ir senoji, garbinga ir ištverminga, lietuvių tauta. Ji jau senovėje, pačių priešų surašytose kronikose apibūdinta kaip “LAISVĘ MYLINTI ir SPRANDO NELENKIANTI”. Tas mus įpareigoja. Ir tikrai, lietuviai gi nerezignavo, protestavo ir protestuoja, priešinosi ir priešinasi. Jie besiruošią, aplinkybėms pasikeitus, vėl kaip ir 1919 metais stoti net ginklo kovon. Kovon dėl tikros ir pilnos laisvės, dėl atskiro valstybinio gyvenimo.
Kiti, t.v. Armistice ar Veteranų dieną, daugiausia gerbia savo žuvusius karius. Lietuviams, dėl skaudžios praeities ir dabarties, tenka prisiminti, pasimelsti, pagerbti, be karių, dar ir tūkstančius mūsų žuvusiųjų, žūstančių ir kankinamų civilinių kovotojų: partizanų, šaulių, sukilėlių, rezistentų, politinių kalinių ir šiaip nuo priešų nukentėjusių mūsų giminių, draugų ir pažįstamų. Kas iš mūsų jų neturi? Daugely vietų, ir šią dieną, rieda mūsų seserų ašaros, teka brolių-kankinių kraujas. Jie šaukiasi ir tikisi mūsų pagelbos. Ir šią dieną jie apiplyšę, vargsta, skursta, kenčia nedateklius. Jei ne tremtyje, ne kalėjimuose, ne Sibiro vergų stovyklose, — tai naujos baudžiavos dvaruose — kolchozuose ir sovehozuose. Todėl šis paminklas, be jame įrašytų kautynių datų, primena mums ir aukas tokių kankinimų ir žudynių vietų, kaip, pav., Lubianka, Dachau, Červenė, Vorkuta, Pirčupis, Praveniškiai, Rainių miškelis ir daug, daug kitų. ..
Pasaulinės lietuvių emigracijos sostinėje— Čikagoje — iki šiol neturėjome tinkamos, patogios vietos po atviru dangumi susirinkti, kovotojus kankinius pagerbti, prisiminti, pasimelsti už juos, giesmę jiems sugiedoti; savo dvasią atgaivinti, kovingumą sustiprinti; ar šiaip istorinius įvykius paminėti, tautos iškilmes atšvęsti.
Prieš kelias dienas žiūrėjau, kaip Čikaga mini Veteranų dieną. Paprastas gatvių kampas, pačiam miesto centre. Biznio atmosfera aplinkui. Dangoraižiai slegia. Nei aikštės, nei paminklo, nei didingesnės paskirties pastato. Vėliavų apsčiai, bet vienodos. Palydovų — tik po kelis. Publika — eiliniai krautuvių lankytojai. Kariuomenės tik pora dalinėlių. Dominuoja policija ir gaisrininkai. Keli orkestrai. Daug kalbų, triukšmo, skambinimo ir sirenų staugimo.
Taip lietuviams netinka. Mes gi dar galutinai netapome miesčionimis. Mūsų būdui ir dvasiai daugiau pritinka sava, jauki, rami, nuo didmiesčio triukšmo nuošalesnė, gamtos papuošta vieta.
Tokią aikštę su tinkamu paminklu, su Tėvynės tikrosios žemės ir jos pajūrio gintarėlių sauja, su istorinės Lietuvos žemėlapiu, su Gedimino pilies akmens atplaiša, dabar jau turime.
Šis tautinės formos paminklas su gretimais Jaunimo Centro ir bažnyčios pastatais sudaro darnų architektūrinį ansamblį — junginį. Šioji pašventinta vieta, žaliosios architektūros dar pagrąžinta, tikėkime, laikui bėgant, sudarys mums daugmilijoninio miesto gyventojams, jaukią, prasmingą TAUTOS ŠVENTOVĘ.
Čia bus vieta ir pavieniui susimąstyti, susikaupti, dvasiniai atsigaivinti, pareigas prisiminti, viltį sutvirtinti, žygdarbiams pasiryžti. . .
Ne vieneri metai praslinko, kol pradinė mintis virto sumanymu, sumanymas — projektu, kol buvo sukelta lėšų nors pradžiai, kol ryžtasi pradėti statyba.
Ir štai, pagaliau, iš betono, metalo ir akmens išaugo kuklus, bet prasmingas kūrinys: paminklas — kryžius.
Kodėl kryžius? Ties kryžiaus forma sustota dėl daugelio priežasčių. Lietuvis yra įpratęs statyti kryžių prie savo brangiausiųjų kapo. Ogi, ne tik mūsų tėviškės buvo nudaigytos kryžiais ir koplytėlėmis, apsčiai jų palikome ir subombarduotos Vokietijos ir Austrijos stovyklose.
Ir ne kokia senovės graikų kolona, urna, egiptiečių piramidė ar svetimo pavidalo obeliskas, o tik kryžius yra mums savas, giliai prasmingas, nepakeičiamas ženklas.
Ir dėlto kryžius, kad bemaž kiekvieno mūsų paskirai o ir visos tautos ir visų mūsų Motinos, Lietuvos, gyvenimas per amžius eina skaudžiais Golgotos kryžiaus keliais . . .
Pagaliau KRYŽIUS yra KOVOS SU BLOGIU ir GALUTINOS PERGALĖS-LAIMĖJIMO SIMBOLIS.
O tikram lietuviui pastato vertė glūdi ne tiek jo dydyje, medžiagos kokybėje, ne tiek jo pavidale ar įdėtų dolerių kiekyje. LIETUVIAMS PAMINKLO VERTĘ APSPRENDŽIA JO TIKSLO, JO PASKIRTIES IR JO IDĖJOS KILNUMAS.
Juk Karo Muzėjaus sodnelio paminklas buvo kuklesnis už šitą. O kiek jo, dabar išniekinto ir išgriauto, mums gaila. Deja, jį čia atstatyti nebuvo įmanoma. Nepriklausomybės kautynių laukų akmenų čia nėra. Nėra ir NEŽINOMOJO KARIO, kritusio Tėvynę ginant, kaulų
Jau lygiai metai, kai čia įvyko prakasimo apeigos ir Jo Ekselencija, mūsų Vyskupas, pašventino tą vietą. Tada, po prasmingo Lietuvos konsulo žodžio, man teko išdėstyti visuomenei sumanytojų tikslus, busimojo paminklo auklėjamąją reikšmę ir jo svarbą kovoje dėl mūsų tautos ir išeivijos išlikimo. Gerai pamenu, užbaigiau žodį tokia mintimi: “Tikiu, šis pastatas išgelbės nuo IŠTAUTĖJIMO NUODĖMĖS NE VIENĄ, YPAČ JAUNĄ, LIETUVĮ“ Tuo ir dabar tikiu.
Mūsų tikslai, viltys ir troškimai yra išreikšti dedikacijos akte. Jo originalas yra muzėjuje, gi nuorašas įmūrytas po šiuo aukuru. Turinys paskelbtas visuomenei. Todėl nekartosiu. Juo labiau, kad šią temą, be abejo, pagvildens kiti šių iškilmių auksaburniai kalbėtojai.
Statyba baigta. Liko tik aikštę apsodinti, papuošti ir . . . skolas apmokėti. Paminklas — kryžius atidengtas, pašventintas. Pabaigtuvių proga, kaip įprasta, tenka pareikšti padėką visiems, kurie moraliai, savo darbu ar doleriais parėmė mus nedrąsioje pradžioje. Dėl laiko stokos ir, kad ir gražaus, bet vis ne vasaros oro, čia visiems žodžiu nebus padėkota. Tas bus atlikta per spaudą.
Bet neiškenčiu čia nepaminėjęs Jo Ekselencijos vyskupo V. Brizgio, kuris net trečią kartą teikėsi atvykti atlikti apeigas ir šiandien nuo altoriaus mums prasmingai pratarė. Tuo būdu jis užgyrė mūsų darbą iš bažnyčios augštosios hierarchijos pusės ir sudvasino mūsų kūrinį.
Giliai dėkoju ir Jo Ekselencijai Lietuvos Respublikos atstovui Ministeriui Juozui Rajeckui. Jis rado tinkama atvykti iš tolimos sostinės, Washingtono, ir pats atidengė paminklą, nuklodamas mūsų tautos trispalvę. Tuo žymiai padidino pastato ir iškilmių orumą. Be to ponas Ministeris Pentagone parūpino JAV penktosios armijos asistą. Tiedu dalykai priduoda įvykiui platesnės politinės reikšmės.
Ramovėnai yra karštai dėkingi aikštės šeimininkams Tėvams Jėzuitams. Ypač pačiam jų Provinciolui, Tėvui Br. Krištanavičiui. Jėzuitai pirmieji pilnai suprato sumanytojų tikslus ir numatė paminklo auklėjamąją reikšmę. Jie pirmieji parėmė mus moraliai ir suteikė didžiulį, doleriais neįvertinamą įnašą: leido pasinaudoti šia tinkama, patogia aikšte. Ir tai tokiame rajone, kuriame vos poros metų bėgyje susidarė ne tik jaunimo, bet ir aplamai lietuviškosios Čikagos viešo-bendruomeninio-kultūrinio ir net politinio lietuvių veikimo centras-židinys.
Svarbų įnašą savo kvalifikuotu darbu savanoriškai įdėjo ramovenas architektas Jonas Mulokas. Jis yra šio kūrinio autorius. Arch. Mulokas paaukavo daug laiko net keliems projektams ir aikštės išplanavimui. Dipl. inž. Stankus, maloniai sutikęs, organizavo ir prižiūrėjo statybą. Darbo visuma rūpinosi, stūmė priekin ir koordinavo gen. M. Rėklaičio pirmininkaujamas komitetas iš RAMOVĖS ir jiems giminingų organizacijų: K. Kūrėjų-Savanorių, Šaulių ir
D.L.K. Birutės Karių šeimų dr-jos atstovų. Šios keturios organizacijos stipriausiai parėmė statybą savo narių įneštom ir visuomenėje surinktomis aukomis. Dovanokite, čia neįstengsiu paminėti visų talkininkų. Kitus čia patys matote. Visiems, kurie prisidėjo darbu ar pinigine auka ar patarimu, kurie nepašykštėjo nors ir vieno dolerio šiam prasmingam reikalui, man tenka tarti iš širdies gilų lietuvišką AČIŪ. Augštai vertinu Jūsų Tėvynę mylinčios širdies jautrumą svarbiam tautos reikalui. Jūs esate pavyzdžiu kitiems, kurie dar nesuskubo. Aukure įrašyta: REDDE QUOD DEBES.
Paminklo sumanytojai, vykdytojai, jų rėmėjai ir talkininkai savo kuklų pagrindinį darbą baigė. Kas jų atlikta, Čikagoje, tai tik kitų paskatinimas. Savo darbu mes niekam kelio ne-užkirtome. Būtų džiugu, jei panašios paskirties, bet žymiai didingesni pastatai — paminklai neužilgo išdygtų ir kitose šalyse: Kanadoje,
Australijoje, Pietų Amerikoje ... O ir JA Valstybės yra plačios! Daug jose gražių miestų, kuriuose susispietė tūkstančiai taurių lietuvių . . . Los Angeles, Philadelphija, Bostonas, New Yor-k.is ir t.t. Mūsų žmonės ir pinigo jau turi. Tik, deja, retas kuris jau sugeba turimus lobius prasmingai panaudoti.
Nuo šios dienos paminklas pavedamas patriotinei Čikagos lietuvių visuomenei globoti, puošti, saugoti o, svarbiausiai, naudoti bendruomenės labui ir Lietuvos išlaisvinimui.
Svečioje, mus laikinai priglaudžiusioje šalyje, naujai išdygusi MŪSŲ TAUTOS ŠVENTOVĖ tetarnauja mums, ypač mūsų jaunimui. Tejungia ir visų mūsų eiles, testiprina mūsų jėgas, tedidina mūsų atsparumą aplinkai. TEKELIA KOVINGUMO DVASIA ir KOVOS DĖL LAISVĖS RYŽTĄ!
NES NĖRA GERESNIO BŪDO ŽUVUSIEMS DĖL TAUTOS LAIMĖS IR LAISVĖS PAGERBTI, — KAIP TĘSTI JŲ VESTĄ, BET NEBAIGTĄ KOVĄ IKI LAIMĖJIMO.
TAIP MUMS DIEVE PADĖK!
