Kronika ir Veteranų veikla
Clevelando Ramovėnai pagerbė žuvusiuosius
Chicagoje, Jaunimo Centre, L.V.S. Ramovės Centro valdybos iniciatyva ir skyriams remiant, buvo atidengtas paminklas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės. 1960 m. lapkričio mėn. 29 d. jis buvo pašventintas dalyvaujant Ramovėnams iš Chicagos ir deleguotiems atstovams iš skyrių, visuomenės atstovams ir plačiajai lietuvių visuomenei.
Clevelando L. V. S. Ramovės skyriaus valdyba pasiuntė Lionginą Lek-nicką atstovauti Clevelando ramovėnus. L. Leknickas su žmona dalyvavo pamaldose ir prie paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės padėjo vainiką su tautinėmis juostomis ir įrašais. Be to, jis dalyvavo L. V. S. Ramovės skyriaus surengtam Lietuvos Kariuomenės atkūrimo 42 metų sukakties minėjime bei Chicagos ramovėm} įsikūrimo pirmojo dešimtmečio minėjime, kur sveikino Clevelando ramovėnų vardu.
Iš Clevelando Ramovėnų veiklos
L. V. S. Ramovės Clevelando skyriaus valdyba buvo paskyrusi lapkričio mėn. rinkti pinigus Lietuvos karo invalidams. Skyriaus pirmininkas A. Jonaitis asmeniškai jau aukų lapu yra surinkęs virš 100 dol. Aukų lapai yra išdalinti skyriaus ramovėnams ir gruodžio pradžioje bus grąžinti su surinktomis aukomis ir iš pačių ramovėnų ir iš liet. visuomenės, kuri tam tikslui neatsisako suteikti aukos. Clevelando ramovėnai tai daro kiekvienais metais ir surinktus pinigus persiunčia L. I. Centro Valdybai Chicagoje. Tikimasi, kad ir šiais metais bus surinkta aukų nemažiau kaip kitais metais, o gal
Žalgirio Mūšio minėjimo komitetas Clevelande. Iš k.: Feliksas Eidimtas — vicepirm., Lionginas Leknickas — pirm., Petras Bielinis, Antanas Jonaitis, Jaunutis Nasvytis — nariai. V. Pliodzinsko nuotr.
ir daugiau, nes valdyba, kurią sudaro: pirm. A. Jonaitis, vicepirm. J. Smetona, ižd. A. Mikoliūnas, sekret. V. Apanius ir kultūr. reik. v. Pr. Mainelis, energingai vadovauja ir deda daug sielos, kaip skyriaus veiklą pagyvinti ir užsibrėžtus tikslus įvykdyti.
Dviejų didžiųjų sukakčiųpaminėjimas Clevelande
Žalgirio mūšio pergalės 550 metų ir Lietuvos pavergimo 20 metų sukakčių paminėjimas Clevelande įvyko 1960 m. spalio mėn. 1-2 dienomis. Praėjo gana įspūdingai, nors galėjo įvykti dar geriau, jei būtų žiūrima į Lietuvos vadavimą ir lietuvybės išlaikymą visų vieningai. Deja, ir clevelandiečių lietuvių visuomenėje jau pasireiškia skirtingų nuomonių ir tas atsiliepia į bendrus lietuviškosios visuomenės reikalus. Ypač pasigendama jaunuomenės.
Išvakarėse, spalio 1 d. 7:30 val. vak. šv. Jurgio liet. parapijos salėje įvyko akademinis minėjimas. Rengimo komiteto pirm. L. Leknickas, pradedant Žalgirio mūšio 550 sukakties minėjimą, priminė Lietuvos istorinę padėtį ir jos politinę reikšmę Europoje. Kvietė visus atsilankiusius į minėjimą pagerbti žuvusius ir kovos dalyvius Žalgirio mūšyje atsistojimu ir susikaupimu. Minėjimas pradėtas Lietuvos Himnu.
LB Centro Komit. pirm. St. Barzdukas pakviestas tarė žodį. Toliau sekė Clevelando ramovėnų pirm. A. Jonaičio Žalgirio mūšio nagrinėjimas. Tenka pastebėti, kad prelegentas gan kruopščiai parengė diagramas ir gan vaizdžiai išnagrinėjo Žalgirio mūšio vyksmą.
Clevelando Vaidilos teatras išpildė meninę dalį: žiūrovams patiekė Vytauto Didžiojo Žalgirio mūšio priminimui pritaikintą vaizdelį. Vaizdelį išpildė: ž. Peckus, Gatautis, Žilionytė ir Gailiušytė. Sceną puošė Vytauto Didžiojo paveikslas, specialiai tam minėjimui dail. Vyt. Raulinaičio pieštas Sceną gyvomis gėlėmis dekoravo Milita ir Vincas Apaniai. Po meninės dalies buvo pobūvis ir šokiai. Dalyvavo per porą šimtų asmenų. Rengėjai tikėjosi sulaukti atsilankant į minėjimą kelis kartus daugiau, kam ir buvo pasiruošę. Deja, ir į kalbamą minėjimą kaip senimas taip ir jaunimas atsilankė skūpiai, nors garsinimų per spaudą ir kitais būdais buvo pakankamai.
Spalio 2 d. 10:30 val. šv. Jurgio liet. parapijos bažnyčioje buvo iškilmingos pamaldos. Šv. mišias atnašavo ir Žalgirio mūšio sukakčiai pritaikintą pamokslą pasakė kun. Petras Dziegoraitis. Bažnytinis choras, vad. muz. Pr. Ambrazo su solistėmis ir solistais giedojo mišių metu.
Tuoj po pamaldų iš bažnytinės aikštės, mašinas dekoravus tautinėmis vėliavėlėmis, mašinų kavalkada per 100, policijai lydint, patraukė į Muzėjaus aikštę, kur Rengimo Komisijos buvo užsimota, visą minėjimo dėmesį koncentruoti į Muzėjaus aikštę ir parodyti amerikiečiams. Organizacijos atvyko su vėliavomis. Skautės, skautai ir budžiai atvyko uniformose ir išsirikiavo. Čiurlionio ansamblis, vadov. A. Mikulskio, apsirengę tautiniais drabužiais atvyko pilnumoje. Iškilmių minėjimą pradėjo ir jį pravedė Komiteto narys J. Nasvytis. Po jo tarto žodžio buvo sugiedoti JAV ir Lietuvos himnai. Inž. Pijus Žiūrys pasakė pagrindinę kalbą (angliškai), nes buvo taikoma amerikiečiams ir pritaikinta momentui. Po to buvo pakviestas amerikiečių visuomenės atstovas, Clevelando miesto tarybos narys Ralph Park. Jis perskaitė Clevelando miesto tarybos priimtą, Žalgirio mūšio 550 metų sukakties minėjimo proga, deklaraciją ir ją įteikė rengėjams. Savo kalboje priminė, kad Jaltos konferencijoje amerikiečiai padarė klaidų, kad dėl tų klaidų ir Lietuva kenčia. Bet ateityje amerikiečiai daugiau tokių klaidų nebepadarys. Iš jo kalbos buvo matyti, kad Lietuvos problemos jam gerai žinomos ir jis žadėjo būti artimas lietuviams.
Po Park kalbos buvo patiekta rezoliucija, kurią perskaitė p. Staniškytė, ir ji priimta visų iškilmės dalyvių buvo pasiųsta JAV prezidentui, valstybės sekretoriui ir prezidentiniams kandidatams — R. Nixonui, J. F. Kennedy ir k.
Meninę dalį išpildė Čiurlionio ansamblis, dirig. Al. Mikulskiui, padainuodamas “Kur bėga Šešupė” ir “laisvės dainą”. Ir taip kukliai, bet iškilmingai ir gražiai buvo paminėta Žalgirio mūšio 550 metų pergalės sukaktis ir priminta, kad jau sukako 20 metų, kaip komunistinė Rusija okupavo ir pavergė Lietuvą, kad mes lietuviai, esantieji laisvam pasaulyje, prašome laisvąjį pasaulį dėti pastangas pagreitinti išlaisvinimą Lietuvos iš komunistinės Rusijos vergijos.
L. Lynas
LIETUVOS KARIUOMENES ŠVENTES MINĖJIMAS
1960 lapkričio mėn. 26 d. L.V.S. Ramoves Clevelando skyrius, šv. Jurgio liet. parapijos salėje, surengė Lietuvos Kariuomenės atkūrimo 42 metų sukakties minėjimą. 7:20 val. vak. skyriaus pirm. A. Jonaitis pakvietė atsilankiusius į minėjimą atsistoti ir pagerbti įnešamas vėliavas. Vėliavnešiams su vėliavomis užėmus salėje skirtas vietas, pirm. Jonaitis kvietė visus minėjimą pradėti Lietuvos Himno sugiedojimu. Po Himno jis trumpais bruožais priminė Lietuvos kariuomenės atkūrimą ir jos vaidmenį Lietuvai atsikuriant, atgaunant laisvę ir nepriklausomybę. Šiandieną Lietuva vėl yra komunistinės Rusijos pavergta. Dalis Lietuvos kariuomenės karių yra atsidūrę laisvajame pasaulyje. Visų karių pareiga burti jėgas po Ramovėnų vėliava ir siekti didžiojo ir pagrindinio tikslą — greičiau išlaisvinti Lietuvą iš komunistinės Rusijos vergijos. Kvietė visus minėjimo dalyvius pagerbti žuvusius dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės ir iš jų pavyzdžio semtis stiprybės.
Toliau sekė prof. J. Jakšto paskaita: “Lietuvos Kariuomenės vieta Lietuvos kūrimosi aplinkybėse’’. Prelegentas pradėjo dr. W. von Braun pasakymu: “Gamta nežino sunaikinimo.
Visa, ką ji žino, yra kitimas. Niekas nežūsta be pėdsakų’’. Tas posakis taikytas gamtos reiškiniams, tinkąs ir istoriniam procesui, atseit, žmonių visuotinio gyvenimo vystymuisi. Praeities prisiminimai įgauna savo vertę tik dėl sąryšio su dabartimi. Kurie praeities reiškiniai neturi ryšio su dabartimi, jie yra mirę ir neminimi. Jei susirenkame paminėti Lietuvos Kariuomenės atkūrimą. tai parodome, kad turimas ryšys, kad kariuomenė mums yra gyva praeitis. Prelegentas gyvai ir įdomiai, nors labai suglaustai, apibūdino Lietuvos kariuomenės vaidmenį Lietuvos atsikūrimo aplinkybėse. Iš klausytojų susilaukė didelės padėkos
Po paskaitos sekė meninė dalis. Ją išpildė Čiurlionio Ansamblio vyrų oktetas, vadovaujamas Ryto Babicko. Dainavo: Partizanų daina, Vai tu žirge, žirge, Gaudžia trimitai, Tylus buvo vakarėlis ir Karas, pirmyn į kovą. Dainininkai sulaukė didelės padėkos ir prašymo pakartoti. Tenka pasidžiaugti, kad čiurlioniečių oktetas stiprus ir klausytojų neapvilia.
Meninei programai pasibaigus prasidėjo muzika, šokiai ir vaišės. Birutietės, šeimininkaujant p. Bliumentalienei, pagamino įvairiausių užkandžių ir skanios kavutės bei kitų gaivinančių gėrimų. Taigi atsilankiusieji turėjo progos skaniai ir sočiai užkąsti ir troškulį nuraminti. O šokantieji smagiai ir laisvai pašokti. Salę gyvomis gėlėmis dekoravo p.p. M. ir V. Apaniai.
Į minėjimą atsilankė apie 200. Tai, palyginti, labai negausiai. Tiesa, tą pačią dieną Clevelande vyko studentų suvažiavimas ir tą vakarą ir jie rengė pobūvį, tačiau į Lietuvos Kariuomenės minėjimą galėjo atsilankyti trigubai daugiau. Ramovėnų vadovybė patiekė meninę programą ir turiningą paskaitą. Spaudoje buvo pakankamai garsinta, bet žmonės kvietimo neišgirdo. Pastebimas neran gumas lietuvių visuomenės tarpe atsilankyti į minėjimus ar kitus kultūrinius parengimus.
Į minėjimą atsilankė klebonas kun. Bartis ir jo pagelbininkas P. Dziegoraitis.
Sekmadienį, lapkričio 27 d. 10:30 val. šv. Jurgio liet. parap. bažnyčioje klebonas kun. Bartis atnašavo šv. mišias, užprašytas Ramovėnų, už žuvusius dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Kun. Bartis pamoksle priminė Lietuvos Kariuomenės gražias tradicijas ir kvietė visus pasimelsti už žuvusius dėl Lietuvos laisvės. Pamaldų metu bažnyčioje organizacijos dalyvavo su vėliavomis. Bažnytinis choras, vad. muz. Pr. Ambrazo, pamaldų metu giedojo ir užbaigė giesme “Marija, Marija...”
Nuoširdi padėka Ramovėnų valdybai L. Žvirkalnis
Lietuvos kariuomenės atkūrimo 42 m. sukakties minėjimas Clevelande. Pirm. A. Jonaitis atidaro minėjimą. Prie vėliavos: Stanevičius, Mainelis ir Smelstorius.
CLEVELANDO RAMOVĖNAI SIRGULIUOJA
Plk. Kostas Žukas susirgo ir gruodžio 10 d. paguldytas j Clevelando polikliniką, 222 kambaryje, dr. Stankaičio priežiūroje. Jam padaryta operacija. Sveiksta.
Mjr. Lionginas Leknickas susirgo, buvo paguldytas į Clevelando polikliniką, dr. A. Aželio priežiūroje. Jam padaryta Operacija ir jau išvyko į savo namus.
Apolinaras Janušonis susirgo, paguldytas į Clevelando polikliniką, kambaryje 231, dr. K. Pautieniaus priežiūroje. Jam padaryta operacija ir sveikata gerėja.
Clevelando ramovėnų pirm. Antanas Jonaitis aplankė ligoninėje sergančius išvardintus ramovėnus ir palinkėjo greičiau pasveikti. Sergantieji yra dėkingi bičiuliams P. Gruodžiui, V. Andoliui, V. Januškiui, J. Inčiūrai, A. Karkliui, P. Stravinskui, J. Stravinskui, M. Baliui, A. Baliui, Kersnauskui, A. Jonaičiui ir kt. paguodusiems ligoje savo atsilankymu. L. ž.
ŽALGIRIO MINĖJIMAS NEWARKE, N. J.
Newarko ramovėnai ir L. B. Apylinkė Žalgirio mūšio 550 m. sukaktį paminėjo bendrom jėgom lapkričio mėn. 27 d. šv. Trejybės bažnyčioje 10:30 val. buvo atlaikytos mišios už žuvusius dėl Lietuvos laisvės, o 12 vai. parapijos salėje įvyko minėjimas. Paskaitą skaitė istorikas dr. A. Kučas, atvykęs iš Scrantono universiteto. Po paskaitos įvyko meninė dalis, kurioje dalyvavo solistėj choras ir deklamuotojai. Įėjimas buvo nemokamas. L. M.
ROCHESTER, N. Y.
1960 gruodžio 4 d. Rochesterio Ramovėnai suruošė 42 metų Lietuvos Kariuomenės įsikūrimo minėjimą, kartu švęsdami savo veiklos dešimtmetį. Prieš pat sumą pašventinus Ramovėnų skyriaus tautinę vėliavą, mišių auką aukojo kun. A. Račaitis žuvusių Lietuvos karių intencija. Vėliavos kūmais buvo p. Naujokienė ir plk. Liormanas.
Trečią valandą po pietų parapijos salėje įvyko iškilmingas posėdis gausiai dalyvaujant Rochesterio lietuvių visuomenei. Pradžiai rašyt. Jurgis Jankus paskaitė labai subtiliai parašytą kūrinį “Kritusiems Kariams”. Susikaupimo minute pagerbus žuvusius, toliau kalbėjo plk. Saladžius, nušviesdamas šventės reikšmę, nupasakodamas 10 metų bėgyje nuveiktus Ramovėnų darbus ir ateities siekimus. A. Cieminis paskaitė iš Čikagos atsiųstą plk. Ališausko paskaitą, kuri buvo formali ir sausoka. Sekė trumpa pertrauka, kurios metu surinkta karo invalidams sušelpti 164 doleriai. Pažymėtina auka Kazimiero Šaulevičiaus — 20 dol.
Meninėje dalyje dalyvavo solistė Vlada Sabalienė, įspūdingai padainavusi lopšinę “Partizano sūneliui”, Izabelė Žmuidzinienė pirmą kartą Rochesterio scenoje ypač gražiai pasirodė padeklamuodama keletą eilėraščių, P. Puidokas, palydint pianinu R. Obaliui, gražiai deklamavo Brazdžionio “Šaukiu aš tautą” ir du kartu pasirodė J. Adomaičio vedamas vyrų kvartetas, kurį sudaro V. Žmuidzinas, J. Adomaitis, A. Cieminis ir P. Puidokas. Jie puikiai padainavo šventei pritaikintų, gerai parinktų dainų. Už puikią programą ir dainininkams ir deklamuotojams publika nesigailėjo plojimų, iškviesdama juos dar kartą į sceną. Pianinu palydėjo dainininkus R. Šerelis jr., Ponioms V. Sabalienei ir I. Žmuidzinienei įteikta gražių gėlių.
Vakarienės metu, kuri buvo labai turtingai paruošta vadovaujant S. Obalienei, Ramovėnus sveikino Rochesterio Liet. Bendr. p-kas K. Sabalis, kun. A. Račaitis, Alto - Balfo p-kas P. Norkeliūnas, Ateitininkų vardu B. Krokys, Radio klubo P. Puidokas. Dešimtmečio proga plk. Saladžiui įteikta dovana — Vytis, kurią padarė J. Draugelis. Dar kalbėjo Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoris p. Skruzdys, V. Sabalienė, plk. Liormanas, kpt. Naujokas. Bronei Saladžiuvienei ir p. Skruzdžiui gimtadienio proga sugiedota ilgiausių metų.
Visa šventė praėjo rimtoje nuotaikoje ir buvo puikiai suorganizuota. Šia švente Lietuvos laisvės netekimo žaizda savotiškai atsinaujino.
B. K.
SUKAKTIS IR PARODA
Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo, dailininko Juozo Pautienio 60 metų sukaktį minint teko pasigrožėti ir pasidžiaugti jo kūriniais, gausiai išstatytais Čiurlionio galerijos salėje — Jaunimo namuose Chicago-je.
Paskutiniųjų 10 metų laikotarpyje dailininkas J. Pautienius yra sukūręs visą eilę dailės darbų, kurie yra originalūs išpildymo technika ir labai įvairūs savo turiniu. Parodoje lankytojai turėjo geros progos savo akimis įsitikinti dailininko kūrybine pažanga sunkiame menininko kelyje.
Kadangi sav. — kūr., dail. J. Pautienius yra sukaktuvininkas, todėl tenka bent kiek apsistoti ties jo biografija. Pautienius dar visai jaunas vyrukas būdamas užgirdęs vyresniųjų brolių šauksmą: “Tėvynė pavojuje!”. Nieko nelaukdamas, stojo savanoriu į naujai atkurtą Lietuvos kariuomenę ir ėjo su ginklu rankoje ginti nuo įsibrovusio priešo savo Tėvynę. Jis kovojo iki iš Lietuvos žemių buvo išvyti priešai bei įgyvendintas Vasario 16 Aktas. Užsigrūdinęs kovose ir atlikęs savajam kraštui pareigą jis išėjo iš kariuomenės ir įstojo į Meno Akademiją. Ją baigęs, savo naujai įgyta profesija nesinaudojo. Iš pradžių mokė, valdininkavo ir tik būdamas išeivijoje pradėjo dirbti dailėje. Ir štai 10 metų bėgyje dail. J. Pautienius meno srityje pasiekė stebėtinai gražių rezultatų. Šiandien jo sukurtais paveikslais gėrisi visa išeivijoje gyvenanti lietuvių visuomenė.
Kadangi dailės kalba yra tarptautinė, todėl ir amerikiečiai yra susižavėję menininko Pautienio sukurtais paveikslais, iš kurių jie turi progos pažinti lietuvių tautos meno dvasią, jos kultūrinius polėkius.
Sukaktuvininkui sav. - kūr. dailin. J. Pautieniui linkėtina daug daug metų gyventi ir sveikam kurti.
Pov. Dirkis
MAJORAS A. RUŽANCOVAS IR GUDAI
Minint mjr. Aleksandro Ružancovo — Ružaniec 70 metų amžiaus sukaktį tinka prisiminti ir gudų karius, pasitarnavusius Lietuvos Nepriklausomybės kovose.
Šiais metais sukaks 43 metai kai prie Lietuvos Krašto Apsaugos Ministerijos buvo įsteigta gudų dalis, kuri vėliau rūpinosi gudų karinių dalinių steigimu Gardine ir Kaune. Iš tų dalinių ypač pasižymėjo Kaune suformuota pirmoji atskira kuopa, kurioje buvo 43 Vyčio Kryžiaus kavalieriai. Gudai Lietuvos Nepriklausomybės kovose su bolševikais ir lenkais nustojo 19 žuvusių ir 22 sužeistų ir dingusių. Tos kuopos karininkų tarpe buvo ir mjr. Ružancovas, daugiau kaip 20 metų ištarnavęs Lietuvos kariuomenėje.
Lietuvos kultūriniame gyvenime, ypač bibliografijos srityje, mjr. Ružancovas yra išvaręs plačią darbo vagą. Bibliografijos darbą jis atgaivino būdamas tremtyje Vokietijoje, o dabar J.A.V. įsteigė Lietuvių Bibliografinę Tarnybą ir redaguoja jos leidinį Knygų Lentyną.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, mjr. Ružancovas buvo Kariuomenės Centrinės Bibliotekos viršininkas ir kariuomenės ugniagesių inspektorius, ir bendradarbiavo su civilinėmis ugniagesių organizacijomis.
Bibliografija ir ugniagesyba tai mjr. Ružancovo mylimiausi darbai. Iš tų sričių jis yra parašęs ir vertingų knygų. Nors metų našta jau nemaža, tačiau jis vis dar nepalūžta, nesensta ir nepasiduoda, pelnydamas sau ir šeimai duoną, ir po dienos darbų, nežiūrėdamas nuovargio, dar suranda laiko dirbti pamiltą lietuviškos bibliografijos darbą.
A.Ružancovas nesvetimas ir KARIO skaitytojams. Jau nuo 1920 m. jis yra KARIO bendradarbis. Linkiu Gerb. Jubiliatui, kolegai Aleksandrui, ilgiausių darbingų metų!
P. Dirkis
Prie šių sveikinimų ir linkėjimų nuoširdžiai jungiasi ir dabartinis KARIO štabas.
Kario surengtas šeimyniškas Naujų Metų sutikimo pobūvis Brooklyne. Aplink stalą iš k.: p.p. Čekai, Raulinaičiai, Skeiviai, Dimai ir Montvilai. Gilumoje, vidury: p.p. V. Vilkutaitis, Šileikiene, Rimiene ir kairiau — p. Ulenas ir kt.
V. Maželio nuotr.
AUGŠTAIČIŲ SKYRIAUS SAVANORIŲ KŪČIOS TREMTIES STOVYKLOJE
(Epizodas iš tremtinių stovyklinio gyvenimo)
K.P. Savanoris — Kūrėjas.
1947 metų pabaiga, šalto vėjo sūkuriai suka ir blaško nuplėštus nuo medžių lapus. Nukritę, pageltę lapai, lyg besiskųsdami nelemtuoju savo likimu, sukasi čežėdami žemėje, nerasdami sau prieglobsčio. Simboliškai visai panašioje būklėje gyveno tada, tėvynės gimtųjų pastogių, šeimų ir artimųjų netekę, mūsų žmonės tremtiniai (D.P.). Kaip tie nuo gimtųjų šakelių šalnų ir pikto vėjo jėga nuplėšti lapai maudosi purve, panašiai, nes visai be jokių perspektyvų ateičiai, pusalkanio barakų gyvenimo sąlygose, lyg kokio dangaus stebuklo laukdami, “sukosi” mūsų tautiečiai. Beveik visi ruošėmės emigruoti į užjūrius, bet retas dar težinojome kur, kada, keno pagalba, nes lėšų veik niekas neturėjo. Gyvenau tada Mattenbergo (V.V.) D.P. Stovykloje. Ten buvo nemaža pusamžių vyrų bendrame ritme “basisukančių” su likimo draugais, savo vargą ir neviltį skandinančių kaikurių “apsukriųjų” tautiečių barakų pogrindyje gamintame alkoholyje.
Pastovaus ryšio su kitomis tremtinių stovyklomis neturėjau, nes važinėjimas geležinkeliais vis dar nelengvas buvo, tačiau kažkokiu būdu pasiekė mane žinia būk Hanau a-M.stovykloje susiorganizavo buvę 1918-1920 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviai, savanoriai-kūrėjai. Tas man patiko ir pasiryžau išaiškinti kiek mūsų stovykloje yra tokių vyrų, o atsiradus pakankamam skaičiui, suorganizuoti juos į savanorių-kūrėjų vienetą. Pasirodė, kad jų čia ne taip jau maža būta. Stovyklos vadovui sutikus, vieną negražų lapkričio vakarą sukviečiau X barake vyrų susirinkimą. Atvyko gana gausus būrys: apie 40 vyrų. Susirinkusiųjų tarpe buvo ir karininkų, iki pulkininko laipsnio imtinai — (mjr. J. Melys, plk. P. Genys, plk. A. Stapulionis ir kt.). Po trumpo įžangos žodžio, kuone visi vienbalsiai su-siorganizavimo idėjai pritarė. Tuojau susiregistravome ir išrinkome valdybą, kurios pirmininku buvo vienbalsiai išrinktas plk. P. Genys, buvęs 3-jo pėst. pulko vadas.
Deja, nesėkmingą turėjome veikimo pradžią. Vos keliom dienom po išrinkimo praėjus mūsų pirmininką — plk. Genį ištiko nelaimė: jis sunkiai susižeidė darbovietėje, pateko ligoninėn. Visa tolimesnio veikimo našta krito ant mano (vice-pirmininko) pečių, tačiau su veikliais žmonėmis (Br. Tvarkūnas, St. Valiukaitis) — valdybos nariais, darbas, nors ir nenormaliose sąlygose, nebuvo labai sunkus, juoba, kad visi savanoriai labai entuziastingai tai veiklai pritarė, mielai į bendrą darbą dėjosi. Neretai posėdžiaudavome ir vis projektų ir darbo netrūko. Pirmųjų mūsų “didžiųjų” darbų eilėje turėjome: vardo mūsų sambūriui parinkimas, pažymėjimų savanoriams —kūrėjams paruošimas, vėliavos įsigijimas, bendrų Kūčių surengimas ir eilę kitų mažesnės reikšmės reikaliukų.
Su Hanau stovykloje jau atsikūrusiais savanoriais-kūrėjais vis dar jokių ryšių neturėjome. Dirbome savistoviai. Neįsigilinę į mūsų-sav.-kūr.-kilmės istoriją, paskubomis buvome benutarią mūsų organizuotąjį vienetą, pavadinti pagal stovyklos vardą: 1918-1920 m. savanorių-kū
rėjų Mattenbergo skyrius. Tačiau patys tuo vardu nelabai buvome patenkinti. Kartą į mūsų posėdį pakvietėme tada buvusį Tremtyje Švietimo Valdybos žymų veikėją, pedagogų, savanoriam labai prielankų žmogų, p. Stasį Jakštą. Jis išklausęs mūsų reikalą, supratęs mūsų idėją ir žinodamas praeitį, labai protingai ir nuoširdžiai mums patarė atsižvelgti į savanorių-kūrėjų lemiamuosius dėl nepriklausomybės ties Giedraičiais ir širvintais žygius ir, pagerbiant juos bei įprasminant atkuriamą organizaciją, pasivadinti AUGŠTAIČIŲ skyriumi, kadangi Augštaičių žemėje daugiausia savanorių kūrėjų kraujo pralieta. Padėkoję p. S. Jakštui už tokį naudingą patarimą, savo įkurtąjį skyrių pavadinome: Lietuvos Kariuomenės 1918-1920 metų savanorių kūrėjų tremtyje AUGŠTAIČIŲ skyrius. Pažymėjimai buvo projektuojami stovykloje buvusio menininko Neliubšio ir su tuo nedaug tebuvo vargo. Daugiausia triūso ir darbo pareikalavo vėliavos įsigijimas. Tam reikalui be gerų norų, reikėjo dar ir nemaža markių turėti. Kadangi už markes tada neką tebuvo galima įsigyti, tai “meistrai” reikalavo cigarečių, šokolado ir kitokių, ypač maisto, produktų. Tuo reikalu nekartą teko nukakti Hanau stovyklon kur susipažinau su atsikūrusio savanorių vieneto veikėjais: mjr. Jurgiu Dragūnevičium, kpt. Leonu Balzaru, menininku a.a. Juozu Kaminsku, a.a. J. Liepinaičiu, kurie labai maloniai mane sutikdavo ir savo patarimais bei įvairiopa pagalba labai daug man, taigi AUGŠTAIČIŲ skyriui, padėjo. Tebūnie nuoširdus jiems ačiū. Mūsų vėliava buvo dirbama Hanau a-M. mieste, toje pačioje dirbtuvėje, kur ir Centro Valdybos vėliava buvo padaryta. Lėšas (apie 3000 markių, plius įvairiais produktais, bei rūkalais) netaip jau sunkiai pavyko surinkti, nes savanoriai-kūrėjai, pagal išgales, duosniai tam reikalui aukojo. Pav.: sav-kūrėjas Adolfas Kuliešius paaukojo 500 markių, kiti taip pat šimtais davė. Atsirado ir savo, labai “liesų” maisto produktų normų, vėliavos įgyjimo sąskaiton, atsisakiusių. Tai buvo idėjos darbas.
Taip vėliavos pagaminimo belaukdami, išlengvėle artėjome į Kalėdų švenčių metą, o draug su tuo turėjome rūpestėlio įvykdyti kitą projektą — bendrą, savanorių vienybę simbolizuojančią šv. Kūčių vakarienę. Užsimojimas priešpastatytas stovyklinio gyvenimo galimybėms ( juk nebuvo jokių reikalingų produktų), tikrai nelengvas buvo. Ryžtas ir vieningas darbas ir čia beveik stebuklą padarė. Paruošėme tokias Kūčias, kurios veik niekuo nesiskyrė nuo Kūčių kadaise valgytų laisvoje tėvynėje, savo šeimų židiniuose. Stovyklos vadovas dr. Br. Gaižiūnas, paprašytas, išrūpino mūsų stalui atitinkamą kiekį kvietinių miltų, cukraus, silkių. Kepė ir virė savanorių-kūrėjųžmonos, pažįstamos, draugės. Barako salę ir joje stalus taip puikiai parengė ir papuošė, kaip gerame miesto klube, kad būdavo, ponių Elenos Tamošaitienės ir Danutės Krivickienės vadovaujami ir nurodomi, savanoriai bei jų šeimų nariai. Ponios: Valiukaitienė, Mackevičienė, Krivickienė išvirė skanaus avižinio kisieliaus, prikepė sližikų, parengė silkes, žalumynais papuošė stalus. Man su Stasiu Valiukaičių beveikštant po barakus ir besitariant su poniomis dėl rengiamu Kūčių, ne kartų skersai kelio perbėgo juoda ir kitokios katės. Ne kartų užkliudę koja akmenį suknapsėjome ir turėjome nuo tos vietos grįžti ir keliauti iš naujo (prietarai!). Todėl nekartų buvome bepradedą abejoti ar kas iš mūsų pastangų ir darbo beišeis, juk susidurdavome ir su nesėkmėmis. Galiausiai pasirodė, jog prietarai prietarais, o pasiryžimas ir uolus darbas savo pasiekia.
Kūčioms turėjome pakvietę ir nemaža svečių. Mūsų geradarius, stovyklos dvasiškijų, ponios — savanorių žmonas ar dukras, generolų Miką Rėklaitį ir dar kt. Visiems svečiams iš anksto buvo išsiuntinėta leidyklos “AISTIJA” spaustuvėje meniškai atspausdinti kvietimai. Savanoriai — kūrėjai ir svečiai Kūčiom susirinko apie 8 valandų. Salėje įvairiaspalviais žiburiais žėrėjo gražiai papuošta didoka eglaitė, ant stalų po staltiesėmis, pagal tradicijų, turėjome šieno, o ant staltiesių — plotkeles ir kryžių. Iš viso už bendrų Kūčių stalo susėdome apie 50 žmonių, moterų ir vyrų.
Vakarienę pradėjome malda, kurią atkalbėjome atsistoję, giliai susikaupę, stovyklos klebono kun. VI. Kulvelio vadovaujami. Po to kun.
Kulvelis, pasakė momentui pritaikintų žodį. Gražu ir graudu buvo stebėti kai šventų plotkelę dalijosi kunigai, generolai, ponios buvusios ministerienės ir eilinių savanorių — kūrėjų-artojėlių žmonos bei savanoriai-kūrėjai tarpusavy. Visi beveik viens kitam svetimi ir kartu visi savi — vienos lietuvių tautos — kaip vienos šeimos vaikai; tos pačios skaudžios nedalios ištikti ir kiekvienas savo, vienodai nežinomo likomo keliu eidami. Vakarienės metu kalbėjo kun. A. Paukštys, gen. M. Rėklaitis ir kiti. Visi gražiai įvertino savanorių-kūrėjų įvykdytų sumanymų — bendras Kūčias. Visi linkėjo visiems netrukus sugrįžti į savo gimtųjų žemę, į gimtąsias pastoges, į savo mylimųjų tarpų ir tenai dar daug šv. Kūčių valgyti ir plotkele dalintis su savo šeimų nariais, prisimenant šią svetimoje šalyje, tremties sąlygose valgytų. Labai apgailestavome, kad į mūsų vakarienę negalėjo atsilankyti dr. Gaižiūnas ir dėl ligos negalėjo su mumis plotkele pasidalinti mūsų pirmininkas plk. P. Genys, kurį turėjome aplankyti ligoninėje ir palinkėti jam greitai pasveikti. Pastebėtina, kad vakarienės metu salėje viešpatavo tokia jauki mistiška nuotaika, kaip reta kur kada.
Vakarienė pasibaigė ir mes išsiskirstėme apie 11 val., palengvėle ore besisukinėjant ir krentant žemėn baltom puriom snieguolėm, visai panašiai kaip Kalėdų naktį būdavo mūsų mylimoje Lietuvoje.
Štai ir vėl Kalėdų šventės, o mes AUGŠTAIČIŲ skyriaus savanoriai-kūrėjai, kaip tie rudens šalnų ir žvarbaus vėjo žemėn nuplėšti ir purve mindomi lapai, štai jau trylika metų nuo tų mūsų atmintinų bendrų Kūčių, blaškomės vis dar svetimose padangėse.
Vėliava mūsų skyriui visai tokia pat, kaip LKSKS Centro Valdybos, su šūkiu DIEVE PADĖK TĖVYNĘ GINAM ir su vardiniu įrašu LKSKS AUGŠTAIČIŲ skyrius, užbaigta, pargabenta stovyklon, pašventinta, o vėliau jau ir šiapus Atlanto išsiųsta. Valdybos nariai man rašė, kad vėliavų šventino 1948 metų vasario 16-tų dienų, stovyklos klebonas kun. Vl. Kulvelis. Vėliavos krikšto tėvas buvo gen. M. Rėklaitis, o krikšto motina ponia Genienė. Augštaičių skyriaus nariams, sav.-kūrėjams besiskirstant į užjūrius, vienas skyriaus narys, išgabeno jų Kanadon, kur berods Toronte, mūsų broliai savano-riai-kūrėjai ir šiandieną, valstybinių švenčių progomis, prisimindami Tėvynę, ją tebegerbia.
O mes, kol gyvi būsime, turime visomis išgalėmis dirbti mūsų Tėvynės atvadavimo darbą. Būtų labai malonu, kad savanoriai kūrėjai dažniau ką beprisimindami iš savanoriško gyvenimo pasidalintų su kitais KARIO skiltyse. Kaip liūdna ir net skaudu matyti ir girdėti, kad savanoriai-kūrėjai, net diplomuoti ir bedirbą savanorių organizacijoje, visai neskaito KARIO, o paklausti tuo reikalu atsako: “KARYS, juk nėra joks oficiozas’’. Visi rašykime ir skaitykime jį, o tada jis ir bus mūsų oficiozas.
A. A. PLK. JURGIS BUTKUS
Šių metų spalių 30 d. staiga mirė dviejų Vyčių Kryžių kavalierius, buvęs Lietuvos kariuomenės pik. J. Butkus. Jis buvo ne eilinis žmogus, giliai tikintis katalikas, šv. Vardo dr-jos narys ir nepaprastas karys, pasižymėjęs Nepriklausomybės kovose. Jis mirė sulaukęs 68 metų amžiaus.
Pik. Butkus gimė Gargžduose, kur jo tėvas buvo Rusijos armijos pasienio karys. Vaikystės dienas jis praleido gimtojoje Žemaitijoje, vidurini mokslą išėjo Panevėžio realinėje gimnazijoje dar prieš I Pas. karą, o karinį —- Vilniaus Karo Mokykloje. I Pas. karo metu tarnavo Rusijos armijoje Tambovo pulke, kurio eilėse buvo Austro-Vengrijos fronte.
1918 m. jis grįžo į Lietuvą ir gruodžio 30d. įstojo savanoriu į 2 p. p. Pulke ėjo įvairias pareigas; kuopos vado, bataliono vado ir pulko vado pavaduotojo. Iš 2p.p. buvo perkeltas į 6 p.p. vado pareigoms.
Abiejuose pulkuose būdamas jis dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės kovose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Kovose pasižymėjo kaip narsus, sumanus ir atkaklus karininkas ir buvo apdovanotas augš-čiausiu kariniu ordinu, net dviem Vyčio Kryžiais.
Kovoms pasibaigus ir taikos gyvenimui grįžus, pik. Butkus iš 6p.p. buvo perkeltas į II diviziją štabo viršininku. Po kurio laiko, dėl susidariusių aplinkybių, jis išėjo į atsargą savo prašymu.
Antrą kartą Lietuvą okupavus bolševikams jis, kaip ir daug lietuvių, pasitraukė į Vokietiją, kur stovyklose gyveno 1944-49 m. Stovyklose gyvendamas buvo labai tylus, kuklus, nesiveržė į jokius stovyklinius postus, gyveno eilinio tremtinio gyvenimą. Emigravęs 1950 m. į J. A.V. apsigyveno Čikagoje, čia padirbęs fabrikuose darbininku, išsitarnavo nedidelę pensiją ir iš jos pragyveno.
Iš kuklumo jis nepriklausė jokioms organizacijoms, išskiriant Šv. Vardo d-ją ir todėl, pašarvotas Biliūno koplyčioje jis buvo labai menkai lankomas. Atseit, jį pamiršo ir jo buvę ginklo draugai, su kuriais jis buvo kartu kovojęs dėl tėvynės. Jei ne tos draugijos keletas paliegusių senelių, tai nebūti} buvę nei kam karsto nešti.
Lapkričio 2 d. a.a. Butkaus kūnas bažnytinėmis apeigomis, kurios įvyko Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje, buvo nulydėtas skurdaus artimųjų būrelio į šv. Kazimiero kapines, kur jis buvo palaidotas.
Pov. Dirkis
A.A. KPT. LIUDAS KREIVYS
Lietuvos kariuomenės kapitonas, (tarnavęs 7p.p.) teisininkas Liudas Kreivys gimė 1898 m. rugpiūčio 28 d. Kretingoje. Mirė 1980 m. spalio 22 d. Pineberge, Vokietijoje. Palaidotas Pinebergo miesto kapinėse.
Hamburge leidžiamame lietuvių laikraštėlyje apie jį rašoma: “Velionis buvo ramaus būdo, giedrios nuotaikos, jautrios sielos, didelio takto ir gerų norų žmogus. Dalyvavo lietuviškame gyvenime. Įvairių lietuviškų susirinkimų bei pobūvių metu mielai skambindavo pianinu ir vadovavo lietuviškai dainai. Velionis gyveno labai kukliai ir paskutiniais metais buvo net vienišas. Skaitė, rašė, drožinėjo. Mėgo lankyti kapines ir mūsų mirusių tautiečių kapus tvarkyti”.
KARIUOMENĖS UGNIAGESIAI
I960 m. lapkričio mėn. 26 dieną ramovėnai Philadelphijoje buvo surengę Kariuomenės šventės minėjimą, kuriame pagrindiniu kalbėtoju buvo iš New Yorko atvykęs pulkininkas Šlepetys. Prelegentas savo įdomioje ir turiningoje paskaitoje pabrėžė, tarp kitko, kad mūsų Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė buvo ne tik mūsų krašto gynėja, bet ir jaunų vyrų auklėtoja, ir kad dažni buvo atsitikimai, jog į kariuomenę atėję naujokais mažaraščiai vyrai iš jos išeidavo gerai raštingi. Aš čia norėčiau gerbiamojo pulkininko mintį bent kiek praplėsti ir patikslinti šia prasme: vyrai dažnai baigdavo tarnybą kariuomenėje ne tik gerai raštingi, bet ir įsigiję vertingas specialybes, kaip šoferio, įvairių sričių mechaniko, staliaus, telefonisto, kalvio, šaltkalvio ir pan., kurios neretais atvejais duodavo tam vyrui galimybę tvirtai ir gerai įsitaisyti civiliniame gyvenime.
Net tokia palyginamai siaura sritis kaip ugniagesyba taipogi nebuvo svetima mūsų kariuomenei. Pirmoji karo gaisrininkų komanda buvo suformuota 1921 m. kaip atskira kuopa prie Auto Bataliono. Jos sudėtis buvo; 2 karininkai, 6 šoferiai — motoristai, 1 viršila ir 33 puskarininkiai bei eiliniai. Toji komanda buvo pirmoji Lietuvoje pilnai motorizuota ugniagesių komanda; jos oficialus už davinys buvo kariuomenės pastatų bei kito turto priešgaisrinė apsauga, bet faktinai tuo nebuvo apsiribota, ir komanda dažnai padėdavo Kauno miesto civiliniams ugniagesiams gesinti didesnius gaisrus mieste. 1924 metais toji komanda buvo išformuota ir kareiviai paleisti į atsargą. Kiek man žinoma, daugelis jų, grįžę namo, ugniagesybos darbą tęsė ir toliau, įstodami į jau veikiančias civilines ugniagesių draugijas, o ten, kur jų nebuvo, steigdami naujas ugniagesių organizacijas.
Ugniagesyba kariuomenėje tuo tačiau nepasibaigė, o tik įgavo kiek kitokias formas, būtent: majoro A. Ružancovo pastangomis visuose kariuomenės daliniuose buvo suformuoti ugniagesių būriai; jų kadrams paruošti buvo pravesta eilė kursų, pirmiau karininkams, o vėliau ir puskarininkiams. Tie būriai palaipsniui buvo aprūpinami kilnojamais motoro-siurbliais, ir reikalingais kiekiais žarnų bei kitokių būtinų įrankių. Tarnaujantieji tuose būriuose vyrai buvo apmokomi ugniagesybos teorijos, o praktiką įsigydavo dalyvaudami kartu su civilinių ugniagesių komandomis didesnių gaisrų gesinime. Taip, pavyzdžiui, Kauno Valstybės Teatro gaisro gesinime dalyvavo visos Kauno įgulos dalinių ugniagesiai su savo įrankiais. Šančiuose degant Šmidto fabriko pastatams — šis gaisras užtruko net tris paras — Šančių ir Panemunės įgulų kariai—ugniagesiai uoliai dalyvavo gesinime, etc.
Kariuomenės dalinių ugniagesių būriuose pereinamasis sąstatas keisdavosi šia tvarka: pėstininkų daliniuose — kas dveji metai, o inžinerijos daliniuose — kas treji metai. Ugniagesybos apmokyti vyrai, atitarnavę kariuomenėje, nešdavo įsigytas žinias į visus Lietuvos kampus, taip kad pastaraisiais, prieš antrąjį Pasaulinį karą, metais, buvo galima sakyti, kad Lietuvoje nebuvo ne tik miesto ar miestelio, bet ir didesnio kaimo, kuriame atsargos karių — ugniagesių pastangomis nebūtų buvę susiformavusios ar tai šaulių, ar civilinės ugniagesių organizacijos, kas, žinoma, žymiai sumažino gaisrų nuostolius visoje Lietuvoje.
Tad, kaip matome, ir toje srityje mūsų Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė buvo naudinga kraštui ir tautai.
L. Paulauskas
LIŪDNIAUSIAS 1960 METŲ ĮVYKIS
Metai prabėgo ir kai pasižiūri atgal, tai tų metų bėgyje liūdniausias įvykis (mano asmeniška nuomonė) atsitiko Kanadoje; tai New Brunswik Universiteto (Fredericton m.) kanclerio Mr. Beaverbrook pravestas nutarimas suteikti “garbės daktaro’’ diplomą tautų žudikui Nikitai Chruščiovui. Visiškai neabejoju, kad tas požymis jam buvo suteiktas už klasišką religijų persekiojimą ir krikščioniškų tautų esančių anapus geležinės uždangos žudymą. Tai vienintelis jo gyvenimo nuopelnas, nes kitokios rūšies nuopelnų jo gyvenime nerasite.
Mes visi gerai žinome kieno pastangomis ir triūsu gimė komunizmas, taipogi žinome koki uždaviniai jam pavesta. Komunizmo gimdytojai gali būti ramūs, jų kūdikis darbuojasi pavyzdingai.
Minėdami šį įvykį mes negalime būti šališki ir privalome pakelti savo balsą prieš padarytą skriaudą Josifui Stalinui ir Adolfui Hitleriui, nes šie du žmogžudžiai turi teipogi nemažų nuopelnų. Be jokios abejonės, Josifas šioje srityje yra trigubai daugiau nusipelnęs ir už Nikitą. Gal atsiras nors ir pavėluotai kokio nors angliško universiteto kancleris, kuris įvertins jo nuopelnus ir apdovanos “garbės daktaro” diplomu nors ir po mirties. Kitų tautų akademikai prie tokio “humanizmo” dar nėra priaugę — per-blozni.
Daug blogesni reikalai yra su Adolfu. Tasai sutvėrimas padarė didelę klaidą, bežudydamas krikščioniškas tautas, per apsirikimą, išžudė (kaip skelbiama) virš “6 milijonus” žydų. Tai jau yra baisus prasikaltimas prieš visus XX amžiaus žmoniškumo principus. Vargu beatsiras kokio nors universiteto kancleris, kuris išdrįs tokį įvykį atžymėti garbės daktaro diplomu.
Remiantis XX amžiuje įsigalėjusia tradicija, žudyti krikščioniškas tautas yra galima, jos tam yra ir sutvertos ir tai yra užskaitoma į nuopelnus; bet žudyti žydų tautą yra baisus ir nepateisinamas prasikaltimas, visokiausiomis priemonėmis smerktinas. Kaip matome, žmonijos moralė nupuolė labai žemai, žemiau nei buvo prieš 2 tūkstančius metų; gali būti kad ir “masoniško dievo” — kapitalo išlaikoma spauda šį amžių vadindama “humanizmo” amžiumi — neklysta. Aš esu atsilikęs ir nepažangus žmogus; man išrodo, kad negalima žudyti nei žydo nei edomito. L. J. B.
Savo knygoje Money and its True Function, F.R. Burch, tarp kitko pareiškia;
“Kol savo skelbiamą mokslą Jėzus ribojo tik moralės ir teisingumo sritimi, Jo niekas nelietė. Bet kai tik Jis pradėjo pulti tada įsigalėjusią ekonominę sistemą, išvijo iš maldos namų nuošimčių lupikus, ir kai išvartė pinigų keitėjų (tų laikų bankininkų) stalus, tada Jis buvo pasmerktas. Sekančią dieną Jis buvo tardomas, antrą — išduotas, trečią - nuteistas ir ketvirtą dieną nukryžiuotas.”
*
Komunizmo šaknys glūdi ne Maskvoje, bet New Yorke. (prof. J. Beaty, The Iron Curtain Over America).
