DIDŽIOSIOS DIENOS IŠVAKARĖSE
P. DIRKIS
Pats kritiškiausias Lietuvai momentas iškilo kai lietuvių kalbai buvo pradėta rašyti nekrologas, nepriklausomybei ir valstybingumui statyti kryžius, o tautai pilti antkapis. Tačiau atsirado pranašų, kurie ne tik nugalėjo tautai pranašaujamą mirtį, bet pažadino ją iš apsnūdimo ir net paruošė nepriklausomam gyvenimui.
Dr. J. Basanavičius savo “Aušroje” pranašavo tautai naują rytojų artėjant, dr. V. Kudirka skelbė savo “Varpe” prisikėlimą. Tautą tie pranašai sujudino ir ji tikrai ėmėsi ruoštis naujam tautiniam gyvenimui.
Vilniuje, 1917 m. rugsėjo 17-23 dienomis, lietuviai susirenka konferencijai. Išsirenka Tarybą ir įgalioja tautą siekti nepriklausomos valstybės. Pasirėmusi tautų apsisprendimo teise, Taryba, išstatydama save visokiems pavojams, savo posėdyje, 1918 m. Vasario 16 Dieną, tame pačiame Vilniuje, paskelbia Lietuvą nepriklausoma valstybe.
Paskelbti pasauliui Nepriklausomybės Aktą nebuvo taip sunku, kaip jį apginti ir įgyvendinti. Tuo laiku dar nebuvo aišku kas įšeis iš karo sugriauto pasaulio, kaip pasaulinio karo degėsiai susitvarkys. Tačiau mums lietuviams tada buvo težinoma tik viena: norėjome būti laisvi ir nepriklausomi, todėl ta kryptimi dirbome kiek galėjome ir kaip supratome.
Kad Lietuva išsaugojo paskelbtą nepriklausomybę ir tapo laisva valstybe, tai ne keno kito dėka, o tik tos vienybės ir ryžtingumo, savanorių karių žygių ir visos tautos pasiaukojimo. Lietuviška vienybė ir ryžtas išlaikė žudomą tautos gyvybę daugiau kaip šimtą metų ir atvedė kraštą prie Vasario 16 Dienos.
Šiadieną tas įvykis, kad Vasario 16D. Aktas buvo pasirašytas ir paskelbtas Gedimino kalno papėdėje ir iš ten nuaidėjo po visą Lietuvą lyg legendinio Geležinio Vilko šūkis, atrodo yra simbolinis. Taip, jis yra ne tik tikras, jis yra kartu ir simboliškas, nes tą dieną įstatymiškai buvo įkūnytas visos tautos, nuo 1795 m. puoselėtas, atkakliai siektas ir labai daug aukų kainavęs troškimas — nepriklausomos valstybės idėja.
Tačiau po 22 metų kūrybingo ir laisvo gyvenimo, plėšraus kaimyno, raudonojo bolševiko, egoistiniai ir imperialistiniai siekimai netik panaikino Lietuvos nepriklausomybe, bet ir pačią žydinčią šalį pavertė neapsakomo skurdo ir baisiausios vergijos pančių nešėja. Jau 20 metų okupantas — komunistas trypia mūsų tautinę trispalvę. Jis nutildė Tautos Himną, užčiaupė lietuvio lūpas, kad negalėtų reikšti laisvės troškimo ir deda pastangas užkimšti lietuvio ausis nuo laisvojo pasaulio iš kurio dar girdimas tiesos žodis. Už Tautos Himną Lietuvoje šiandieną gresia suėmimas, už Vasario 16 D. minėjimą — kalėjimas ir už tautinių jausmų pareiškimą — Sibiras.
Lietuva dar niekad nebuvo išgyvenusi tokios nepelnytos kančios; Rūpintojėlių ir kryžių žemė dar niekad nebuvo taip slegiama ir kryžiuojama kaip dabar. Lietuvoje dabar kryžiai yra tašomi ir drožiami ne iš uosio, klevo ar ąžuolo, bet iš gyvo žudomos tautos kūno.
Pasaulinių įvykių bangos mus vėl atbloškė į tą tašką, kuriame esame buvę prieš 42 metus. Mes ir vėl stovime prieš uždavinį vieningomis jėgomis, pasišventimu ir nepalaužiamu atkaklumu, bei 1918-20 m. savanorių karių pasiryžimu, klausomybe.
