TADAS KOSCIUŠKA IR ABRAOMAS LINKOLNAS
DR. K. JURGĖLA
Vasario 12 diena yra — dviejų didžiųjų laisvintojų gimimo sukaktis. Vienas jų buvo lietuvis — Andrius Tadas Bonaventūras Kosciuška, kitas — amerikietis Abraomas Lincolnas.
Kosciuška gimė 1746 metais smulkių bajorų šeimoje, Merečovščizmos dvare, Lietuvos Brastos vaivadijoje. Baigęs kariūnų mokyklą Varšuvoje ir meno mokyklą Paryžiuje, jisai trumpą laiką tarnavo kariuomenėje, bet netrukus po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo išsikėlė Prancuzijon. Ten Kosciušką sužavėjo Amerikos kolonijų nepriklausomybės paskelbimas ir jisai jau 1776-tais metais išvyko Amerikon. Amerikiečių kariuomenės vadas nelabai pageidavo atvykstančių bajoraičių, ypač angliškai nemokančių. Jaunam lietuviui inžinieriui, artilerijos kapitonui Kosciuškai prisistačius, generolas Vašingtonas paklausė: “Ką aš galiu su tamsta daryti?” Kosciuška trumpai atsakė: “Mane išmėginti”. Vašingtonui patiko toksai atsakymas, ir Kosciuška pilnai pateisino jam parodytą pasitikėjimą.
T. Kosciuškos paminklas Fort Clinton
T. Kosciuškos sodnelis uolose West Pointe. Čia jis dirbo kaip karo inžinierius prie forto statybos.
Jis suplanavo ir įrengė amerikiečių įtvirtinimus Saratogos kautynėms ir daug kur kitur. Jisai parinko West Point kalną įtvirtinimams, kur šiandien stovi garsioji West Point Karo Akademija. Kosciuška tarnavo Amerikos kariuomenėje ligi kraštas laimėjo nepriklausomybę, ir iš tarnybos išėjo brigados generolo laipsniu. Grįžęs Lietuvon, Kosciuška ketino ūkininkauti, bet jo garsas iš Amerikos jį sekė, ir karalius prikalbino jį tarnauti lenkų kariuomenėje. Laiške Lietuvos kariuomenės vadui Niesolauskiui Kosciuška skundėsi turįs tarnauti Lenkijoj, ir rašė: “Argi aš ne lietuvis?” Po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo, kautynėse prieš rusus pasižymėjęs Kosciuška skaitė jog su garbe nesuderinama tarnauti okupantų niekinamoj kariuomenėj, ir išvyko svetur. Bet neilgam: lenkų ir lietuvių veikėjai netrukus jį parsikvietė vadovauti didžiajam abiejų tautų sukilimui prieš rusus ir prūsus.
Kosciuška Amerikoje pamilo paprastumą ir demokratiškumą. Grįžęs Lietuvon, jis rašė draugams, kad “Savo prigimtimi visi žmonės yra lygūs, gi skirtumas daro tik turtas ir žmogaus apsišvietimas ... žodis valdinys privalo išnykti šviesiose tautose.” Kalbinamas dėtis prie sukilimo, jis pareiškė: “Už pačią bajoriją nekovosiu, noriu laisvės visai tautai ir tik dėl jos aukosiu savo gyvybę.” Kosciuška ėmėsi vadovauti sukilimui laikydamasis obalsių “Tautos išsaugojimas yra augščiausias įstatymas” ir “Mirtis arba Pergalė.” Priimdamas diktatoriaus pareigas, Kosciuška pareiškė Krokuvoje: “Pirmas žingsnis vergovės nusikratyti yra — ryžtis būti laisvu; pirmas žingsnis į pergalę yra — įsisąmoninti savo jėgą.” Kai dalgininkai kaimiečiai garbingai pasireiškė kautynėse prie Raclavicų prieš reguliarę rusų kariuomenę, Kosciuška nusivilko karininko uniformą ir nuo tada ligi mirties vilkėjo valstiečio sermėgą. Kasciuška piktinosi baudžiava ir stengėsi laimėti valstiečiams žemės ir laisvę. Vargiai begalima abejoti, kad jei sukilimas būtų pavykęs, baudžiavų liekanos Lietuvoje būtų pranykusios dar 1795-tais metais. Deja, rusų ir prūsų karine galybe buvo perdidelė. Kosciuška buvo sunkiai sužeistas kautynėse prie Maciejovicų kaimo ir pateko maskolių nelaisvėn. Po to sukilimui ligi galo vadovavo kitas lietuvis, Tomas Vavreckis, o Kosciuška buvo įkalintas Petrapilio tvirtovės rūsy. Jį laisvėn paleido tik caras Povilas Pirmasis. Per Švediją ir Angliją jis nukeliavo Amerikon, vėliau grįžo Europon, gyveno Prancūzijoj, bet atsisakė tarnauti Napoleonui. Dar Vienos Kongrese Kosciuška mėgino padėti savo tėvynei. Laiške carui Aleksandrui Pirmajam jisai rašė: “Aš esu lietuvis gimimu, ir liūdžiu, kai mano tėvynės likimą gaubia paslaptis.” 1817-tais metais Kosciuška mirė Šveicarijoj. Jam mirus, Lietuvoje buvo surengta eilė iškilmingų gedulo pamaldų ir pasigirdo prašymai Kosciuškos kūną palaidoti Lietuvoje. Bet rusai neleido. Tarp kitko, savo palikimą Amerikoje Kosciuška paskyrė negrams išpirkinėti iš vergijos ir steigti jiems mokyklas.
Abraomas Lincolnas gimė 1809 metais vargingų naujakurių šeimoje, Kentucky valstybėje. Patsai prasimokęs skaityt ir rašyt, dirbęs samdiniu miškuose ir prie geležinkelių statybos, Lincolnas ilgainiui prasilavino ir tapo advokatu. Jisai turėjo tvirtą charakterį, didelį protą ir sugebėjo aukštai prasimušti šiame demokratiškame krašte. Jisai pralaimėjo rinkimus į senatą, bet vėliau išgarsėjo debatuose vergijos klausimu. Teisėjas Douglas buvo garsus oratorius, kuris naudojo teisės argumentus. Bet Lincolnas kukliai pareiškė: “Sakau — saugokitės! Jei pavergsi savo bendrą, žmogų, jį nužmoginsi, atmesi jo pretenzijas į asmenybės kilnumą, sugretinsi jį su žvėrimis, su pasmerktaisiais, ar gali būti tikras, kad tavo sukurtasis demonas neatsisuks prieš tave? Jei mėginsi sąlyguoti laisvę, saugokis pasekmių! Aš nekurstau pilietinio karo... Aš manau, kad mes bevelytume būti paskatinimu žmonijai, įrodymu, kad žmogus yra pagaliau vertas būti laisvas.” Išrinktas krašto prezidentu, jį išlydėti atvykusiems kaimynams Lincolnas pasakė: “Amerikos nepriklausomybės paskelbimas nebuvo tiktai paprastas kolonijų atskyrimas nuo motinos. Aš tikiu, kad Nepriklausomybės Paskelbimas išreiškė laisvę šio krašto žmonėms, ir viltį visam pasauliui. Tai buvo įkūnijimas senos svajonės, kuria žmogus visuomet gyveno, kad vieną dieną jisai nusikratys pančių ir ras laisvę gyvenimo brolystėje”.
Amerikos pietinės valstybės — panašiai kaip kompartija Sovietų Sąjungoje — vergiją laikė savo ūkinės sistemos sudėtine dalimi ir pradėjo pilietinį karą prieš Vašingtono Vyriausybę, kurios priešakyj atsistojo Lincolnas. Daug kraujo nutekėjo, žmonės daug kančių pakėlė per ilgus, veik penkerius metus — kurie Lincolno veidą išvagojo giliomis raukšlėmis ir jo akis aptemdino giliu liūdesiu. Frontan vykstantiems kariams Lincolnas sakė: “Ne tiktai šiai dienai, bet visiems laikams įamžinkime mūsų vaikų vaikams tą didįjį ir laisvąjį valdymąsi, kuriuo mes patys gyvendami džiaugėmės. Aš prašau jus tai atsiminti”. Karo metais perrinktas ir prisaikdinamas prezidento pareigoms antru kartu, Lincolnas kalbėjo: “Su pagieža prieš nieką, su maloningumu visiems, tvirti teisėje, kaip Dievas mums leidžia teisę suprasti, stenkimės baigti pradėtąjį darbą; tvarstyti tautos žaizdas; globoti kautynes išgyvenusi, jo našlę ir jo našlaičius — daryti viską, kad laimėtume ir džiaugtumės teisinga ir pastovia taika savitarpy, ir su visomis tautomis.” Gettysburgo kautynių lauke Lincolnas ragino tautiečius ryžtis, kad “šie žuvusieji nebūtų mirę veltui; kad ši tauta, Dievui globojant, naujai gimtų laisvėje; ir kad žmonių valdžia, žmonių vykdoma žmonių gerovei nepranyktų nuo žemės paviršiaus.” Tauta paklausė Lincolno žodžių, ir ištvėrė ligi ji laimėjo pilietinį karą. Vergija buvo panaikinta. Amerika tapo įkvėpimu visiems. Juk ir lietuviai čia bėgo iš rusų priespaudos, ir iš Amerikos kurstė Lietuvoje rusenančią laisvės kibirkštį, kuri įsiliepsnojo ir vainikavosi Vasario šešioliktosios Aktu.
A. LINKOLNAS KAUTYNIŲ LAUKE 1862 M. Kairėje — mjr. Allan Pinkerton, saugumo v-kas, dešinėje — gen. mjr. John McCleenand.
Musų Bičiuliai
Įnašus įmokėjo:
51. L. S. “Ramovė” Omahcs” Sk.
Aukojo “Kariui”:
1. S/Sgt. Biliūnas Roman .... 2.00
2. Bražiulis Vladas ........ 2.00
3. Kašinokas Benediktas ..... 2.00
4. Lasauskas Teodoras ....... 2.00
5. Barvydas Stasys .......... 1.00
6. Baublys Br................ 1.00
7. Duoba Antanas ............ 1.00
8. Grabauskas J ............. 1.00
9. Grinius Antanas .......... 1.00
10. Grušauskas Aleksas ...... 1.00
11. Macianskas Bronius ...... 1.00
12. Mikolaitis Jonas ........ 1.00
13. Vintartas Vytautas ...... 1.00
