Kryžiuočiai
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
SANTRAUKA iš praėjusių numerių:
Tynece Laukinio Buliaus smuklėje, Mackai iš Bogdanieco su savo brolvaikiu Zbyška ten sustojusiems pakeliui į Krokuvą, teko susitikti Kęstučio dukrą kunigaikštienę Oną Danutę, Mozūrijos kunigaikščio Jonušo žmoną su jos dvariškiais. Jų tarpe Zbyškai iš karto patiko jaunoji Danutė, kuri kunigaikštienei skambino kanklėmis ir dainavo.
Jai bedainuojant, suolas, ant kurio ji buvo pasilipusi, staiga pasviro ir, jei ne Zbyška, kuris ją pagavo, ji būtų nukritusi. Kunigaikštienei patiko toks žvalus jaunuolis ir, matydama Danutės susižavėjimą juo, ji prisaikdino jį jos riteriu. Ta pat proga Zbyška prisiekė atkeršyti kryžiuočiams už Danutės motinos mirtį.
Macka, kuris svajojo atstatyti savo sugriautą tėviškę Bogdaniecą, įkalbinėjo Zbyšką vykti į Vytauto ruošiamą žygį prieš totorius: “Pasižymėsi, būsi apdovanotas. O tarp kitko, Dievui laimint, ir belaisvių gali prisirinkti be skaičiaus. Totorių vilna, kaip skruzdžių žemėje. Laimėjimo atveju, kiekvienam teks po šešiasdešimt belaisvių.”
Ir čia Macka, būdamas godus žemei ir darbo jėgai, pradėjo svajoti:
-o-
— Dieve mano! Parsivarai kokį penkiasdešimt vyrų ir įkurdini Bogdaniece. Išdirbtume ir dirvonuojančios žemės plotą ir praturtėtume abu. O tu žinok, kad niekur tiek belaisvių neprisirinksi, kiek tenai!
Bet Zbyška tik galvą papurtė.
— Taip, taip. Arklinių žmonių parsigabensiu. Kurie tik arkline dvėseliena minta ir žemės dirbti nemoka! Kam jie reikalingi Bogdaniece? O be to aš prisiekiau tris vokiškas plunksnas nuo šalmų nurauti. Ne gi pas totorius aš jas gausiu?
— Prisiekei, nes kvailas esi, bet tokia ten ir priesaika.
— O mano riteriška garbė ? Kaip su ja ?
— O kas atsitiko Ringailei?
— Ringailė savo vyrą nunuodijo, ir atsiskyrėlis mane atleido nuo priesaikos.
— Tynece vienuolyno viršininkas ir nuo šitos priesaikos tave atleis. Vienuolyno viršininkas geresnis už kažkokį atsiskyrėlį, kuris buvo daugiau panašus į plėšiką.
— Aš nenoriu.
— Macka sustojo ir, pastebimai supykęs, paklausė ?
— Na, tai kaip dabar bus?
— Žygiuok pats su Vytautu, nes aš nevyksiu.
— Tu, riterio tarne! O kas karalienei nusilenks ? . . ir ar tau mano senų kaulų negaila ?
— Su savo kaulais medžius dar gali versti. O nors man jūsų ir labai gaila, bet pas Vytautą nenoriu.
— Tai ką darysi? Sakalininku ar gal dainininku mozūrų dvare pasiliksi?
— O gal bloga būti sakalininku? Norite mieliau bambėti, kaip manęs paklausyti, tai bambėkite.
— Tai kur gi vyksi ? Bogdaniecas tau vieni niekai. Nagais žemę arsi? Be darbininkų?
— Netiesa! Labai mielai kalbate apie totorius.
Ar nežinote, ką rusinai pasakoja? Totorių, sako, tiek terasi, kiek jų žuvusių laukuose guli. O belaisvio niekas nepaima, nes totorio stepėje niekas pavyti negali. Kaip jį paimsiu? Ar tais sunkiais eržilais, kuriuos Vokietijoje laimėjome, pavysiu? O kokį grobį aš ten gausiu? Nuskurusius kailinius ir daugiau nieko. O, sakote, turtuolis į Bogdaniecą grįšiu!
Macka nutilo, nes Zbyškos žodžiuose daug buvo tiesos. Ir tik po valandėlės pridūrė:
— Bet kunigaikštis Vytautas tave apdovanotų.
— Žinote: vienam jis duoda perdaug, o kitam — nieko.
— Tai sakyk, kur pagaliau vyksi?
— Pas Jurandą iš Spychovos.
Macka, nesitverdamas pykčiu, pasitaisė diržą ir tarė:
— Kas tavo akis apdūmė?
— Klausykite, — ramiai atsakė Zbyška. — Kalbėjau su Mikalojumi iš Ilgamiškio, kuris pasakojo, kad Jurandas kerštu prieš vokiečius už žmoną dega. Eisiu ir padėsiu jam. Pirmiausia, jūs pats sakėte, kad su vokiečiais susitikti aš nebijau, nes ir juos pačius ir būdus, kaip su jais kovoti, žinau. O paskui — aš ten greičiau ir povo plunksnas laimėsiu. O trečia, žinote, kad povo plunksnas ne bet koks riterio tarnas dėvi ant šalmo, todėl, jei ponas Dievas leis man įsigyti povo plunksnas, tai ir grobio gausiu. O pagaliau — vokietis belaisvis, tai ne totorius. Tokį ir miške gali įkurdinti — pasigailėk manęs, Dieve.
— Tai ką, vaike, ar proto netekai? Juk dabar nėra karo, ir vienas Dievas težino, kada bus?
— Ir paikumas gi jūsų! Padarė lokys taiką su bitininkais: ir avilių neliečia ir medaus nevalgo! Cha, cha! Ar gi jums naujiena, kad, didelei kariuomenei nekariaujant ir karaliui su ordino magistru antspaudus pergamente prispaudus, pasienyje visuomet bus tam tikrų nesutikimų? Pavyzdžiui, pagrobia kas kieno nors bandą, tai už kiekvieną karvę po keletą kaimų sudegina ir pilis apgula. O vyrų ir merginų grobimas? o pirklių apiplėšimas kelyje? Atsiminkite senesniuosius laikus, apie kuriuos jūs man pats pasakojote. Ar buvo bloga tam nalenčiui, kuris sulaikė keturiasdešimt vyrų, vykstančių pas kryžiuočius? Padėjo juos į rūsį ir tol nepaleido, kol magistras atsiuntė jam pilną vežimą pinigų. Ir Jurandas numato panašiai elgtis, nes pasienyje darbo netrūksta.
Valandėlę ėjo tylėdami. Tuo metu visai prašvito, ir skaistūs saulės spinduliai nušvietė uolas, ant kurių stovėjo vienuolynas.
— Dievas gali bet kur laimę suteikti, — tarė patenkintu balsu Macka, prašyk maldauk, kad jis tau padėtų.
— Žinoma, viskas yra Jo valioje.
— Tik neužmiršk Bogdanieco, nes tu manęs neįtikinsi, kad ne dėl Bogdanieco, bet dėl kažkokio plepalo pas Jurandą į pasienį nutarei vykti.
— Nekalbėkite taip, nes supyksiu. Su džiaugsmu į ją žvelgiu ir to nesiginu. O taip pat ir prisiekiau jai ne taip, kaip Ringailei. Matėte kur nors gražesnę už ją?
— Kas man jos grožis? Vesk ją, kai užaugs, jei ji garbingo bajoro dukra.
Ir Zbyškos veidas nušvito jaunatvišku ir gražiu juoku.
— Gali ir taip įvykti. Jokios kitos damos, jokios kitos žmonos! Kai jūsų kaulai susens, galėsite lepinti mano ir josios vaikus.
Tai išgirdęs nusijuokė pagaliau ir Macka patenkintu juoku.
— Valio, valio! Tebūna jų tiek, kiek aguonos grūdų. Senatvėje paguodą, o po mirties išganymą suteik mums, Jėzau.
III
Kunigaikštienė Danutė, Macka ir Zbyška jau anksčiau yra buvę Tynece, bet daugelis dvariškių jį matė tik pirmą kartą, todėl dabar dairėsi, stebėdami didingą vienuolyną, jo dantytus mūrus, bėgančius išilgai uolų, pastatus, lyg prikibusius uolų atšlaitėse ir tam tikrais atstumais mūruose įrengtas kovavietes, dideles ir žvilgančias auksu nuo patekančios saulės. Iš šitų mūrų, pastatų ir trobesių, skirtų įvairiems vienuolyno reikalams, iš daržų, išsimėčiusių uolų pašlaitėse, ir iš rūpestingai išdirbtų laukų pirmu žvilgsniu galima buvo pastebėti iš senovės čia sukauptus turtus, prie kurių vargingos Mozūrijos gyventojų akys nebuvo įpratusios ir tas vertė juos dabar visu tuo stebėtis. Teisybė, kad ir kitose krašto vietose, kaip Lubuše prie Oderio, Polocke, Didžiojoje Lenkijoje ir kitur galima buvo rasti senų ir didingų benediktinų vienuolynų, tačiau nevienas jų negalėjo prilygti Tyneco vienuolynui, kurio nuosavybės buvo didesnės už nevienos atskiros kunigaikštystės ir kurio pajamos galėjo sukelti net ir pačių karalių pavydą.
Dvariškių stebėjimasis vis didėjo, c, kai kurie jų net nebegalėjo tikėti tuo, ką mato. Tuo tarpu kunigaikštienė, norėdama sutrumpinti kelią ir nustebinti savo palydoves, pradėjo prašyti vieną vienuolių papasakoti seną ir baisų padavimą apie Valgirį Žavingąjį, kuris jai buvo pasakotas, nors tik stambiais bruožais, Krokuvoje.
Tai išgirdusios palydovės susispietė ratu apie kunigaikštienę ir ėjo palengva į kalną. Ankstyvosios saulės spindulių nušviestos jos visos dabar atrodė kaip keliaujančios gėlės.
— Tegu apie Valgirį papasakoja brolis Hidulfas, kuriam jis vieną naktį pasirodė, — tarė vienas vienuolių, žiūrėdamas į antrąjį žmogų jau pagyvenusio amžiaus, kuris ėjo kiek sulinkęs šalia Mikalojaus iš Ilgamiškio.
— Juk matėte jį savomis akimis, dievobaimingas tėve? — paklausė kunigaikštienė.
— Mačiau, — lyg iš sapno prabudęs atsakė vienuolis, — nes tam tikrais laikotarpiais Dievo sprendimu leidžiama jam apleisti pragaro tamsybes ir pasirodyti pasauliui.
— Kada tai įvyksta?
Vienuolis pažvelgė į kitus du ir nutilo, nes sklido padavimas, kad Valgirio siela pasirodo tada, kada vienuolyne papročiai pradeda gesti ir kada vienuoliai pradeda dažniau, kaip jiems tinka, galvoti apie gyvenimo džiaugsmus ir turtus.
Šito niekas nenorėjo garsiai patvirtinti, tačiau buvo kalbama, kad jo pasirodymas pranašaująs ar karą ar šiaip kokią nelaimę, dėlto brolis Hidulfas tik po valandėlės tylos tarė:
— Jo pasirodymas nelemia nieko gera.
— Nenorėčiau ir aš jo matyti, — darydama Kryžiaus ženklą tarė kunigaikštienė, — bet kodėl jis turi būti pragare, nes, kaip aš girdėjau, jis tik peržiauriai keršijo už jam padarytą skriaudą?
— Nors ir visą gyvenimą jis buvo labai doras, — šiurkščiai atsakė vienuolis, — bet vis tiek būtų pasmerktas buvęs, nes gyveno pagoniškais laikais ir šventuoju krikštu nebuvo nuplautas nuo gimtosios nuodėmės.
Tuos žodžius išgirdusi, kunigaikštienė skausmingai sutraukė antakius, nes jai atėjo į galvą, kad ir jos garbingas tėvas, kurį ji visa širdimi mylėjo, mirė taip pat pagoniškose klaidose ir dabar turėjo degti per visus amžius.
Ir brolis Hidulfas pradėjo pasakoti.
— Klausome, — tarė po valandėlės tylos.
Pagonių laikais gyveno galingas kunigaikštis,
kuris dėl didelio grožio buvo vadinamas Valgiriu Žavinguoju. Visas kraštas, kurį tik akimi galėjai apimti, jam priklausė. Į žygius greta pėsčiųjų kariuomenės vesdavosi šimtinę strėlininkų, nes visi bajorai į vakarus iki Opoiės ir į rytus iki Sandomiriaus buvo jo vasalai. Jo bandų niekas ir suskaityti negalėjo, o Tynece jis turėjo bokštą, pripiltą pinigų, kaip dabar kryžiuočiai Malburge.
— Žinau, turi! — pertraukė kunigaikštienė.
— Ir buvo kaip milžinas, — pasakojo toliau vienuolis, — ąžuolus su šaknimis išraudavęs. Grožiu, kankliavimu ir dainavimu niekas visam pasaulyje negalėjo jam prilygti. Kartą, besisvečiuojant jam prancūzų karaliaus dvare, įsimylėjo jį karalaitė Helgunda, kurią karalius tėvas didesnei Dievo garbei norėjo į vienuolyną atiduoti, ir pabėgo su juo į Tynecą, kur abu susidėję gyveno, nes nei vienas krikščionių kunigas nenorėjo jų sutuokti. Buvo taip pat Vislicoje ir Vislavas Gražusis, kilęs iš karaliaus Popielos giminės. Kartą, kai Valgirio nebuvo namuose, šis Vislavas puolėsi plėšti Tyneco žemes. Bet Valgiris jį nugalėjo. Nepaisydamas to, kad kiekviena moteris, išvydusi Vislavą, buvo pasirengusi tuoj pat ir tėvą, ir motiną ir vyrą pamesti, kad tik galėtų savo aistras patenkinti, parsigabeno į nelaisvę į Tynecą. Taip įvyko ir sų Helgunda. Ji net gi sugalvojo tokius Valgiriui surišti raiščius, kurių jis, nors ir milžinas buvo, medžius su šaknimis rovė, nepajėgė nutraukti. Ir atidavė Valgirį Vislavui, kuris jį į Vislicą išgabeno. Tačiau Vislavo sesuo Ringa,
Valgirio Žavingojo pilis
išgirdusi požemyje dainuojantį Valgirį, jį įsimylėjo ir išleido iš požemio. Valgiris išsilaisvinęs Vislavą ir Helgundą kardu sukapojo ir, jų kūnus varnams palikęs, pats su Ringa į Tunecą grįžo.
— Ar gi jis neteisėtai pasielgė? — paklausė kunigaikštienė.
Ir brolis Hidulfas atsakė:
— Kad būtų apsikrikštijęs ir Tynecą benediktinams atidavęs, gal jam Dievas ir būtų nuodėmę atleidęs, bet jis šito nepadarė ir dėl to jį žemė prarijo.
— Ar jau benediktinai buvo tuo metu karalijoje?
— Ne, nebuvo, nes tuo metu čia pagonys gyveno.
— Tai kaip jis galėjo apsikrikštyti arba Tynecą atiduoti ?
— Negalėjo ir dėl to yra pasmerktas į pragarą amžinoms kančioms, — pagarbiai atsakė vienuolis.
— Tikrai, jis teisybę sako! — atsiliepė keletas balsų.
Tuo metu jie prisiartino prie pagrindinių vienuolyno vartų, kur kunigaikštienės jau laukė vienuolyno viršininkas su vienuoliais ir bajorais. Tais laikais vienuolyne gyvendavo ir daug pasauliečių: įvairių “ūkvedžių”, “advokatų”, ‘prokuratorių” ir kitokių pareigūnų. Taip pat ir daugelis žemvaldžių, valdžiusių nesuskaitomas vienuolyno žemes ir pagaliau net daug riterių mielai gyvendavo vienuolyne, kaip savo siuzereno dvare, kur prie didelio altoriaus dėl kurio mažo patarnavimo, dėl laiku pasakyto tinkamo žodžio ar vien tik geros abato nuotaikos lengva buvo gauti iš galingo vienuolyno viršininko dovanų, privilegijų ar šiaip įvairių palengvinimų. Sostinei rengiantis šventėms, čia susibūrė ir daugelis vienuolyno vasalų iš tolimų vietų, nes visi tie, kuriems dėl didelės kamšaties buvo sunku rasti vietą Krokuvoje, glaudėsi čia, Tynece. Dėl šitų priežasčių abbas centum villarum (šimto vilų abatas — vienuolyno viršininkas) galėjo sutikti kunigaikštienę dar su didesne negu įprasta iškilme.
Vienuolyno viršininkas buvo aukšto ūgio, sauso protingo veido, viršuje nuskusta, o apie ausis žilstančių plaukų vainiku papuošta galva. Kaktoje buvo randas, matyti, gautas jaunystėje, bebūnant riteriu. Perveriančio žvilgsnio akys žibėjo iš po juodų antakių. Vilkėjo abitą (ilgas vienuolių rūbas), kaip ir kiti vienuoliai, tačiau viršum jos buvo užsimetęs juodą apsiaustą su purpuriniu pamušalu. Ant kaklo kabojo auksinė grandinė, ant
Kilmingi svečiai sutinkami vienuolyne
kurios žvilgėjo auksinis, brangakmeniais nusagstytas kryžius — vienuolyno viršininko ženklas. Visa jo išvaizda rodė jį protingą esant, mokantį įsakyti ir pasitikintį savimi.
Kunigaikštienę tačiau pasveikino maloniai, net pagarbiai, nes atsiminė, kad josios vyras yra kilęs iš tos pačios mozūrų kunigaikščių giminės, iš kurios moteriškosios pusės yra kilę ir karaliai Vladislovas ir Kazimieras, vienos didžiausių pasaulyje valstybių valdovai. Peržengęs vartų slenkstį, žemai nulenkė galvą ir, padaręs kryžiaus ženklą prieš kunigaikštienę ir visus jos palydovus tarė:
— Sveika būki, maloningoji Kunigaikštiene, prie vargingo vienuolyno vartų slenksčio. Tegu Šv. Benediktas iš Marcijos, Šv. Mauricijus, Šv. Bonifacas ir Šv. Benediktas iš Anijono, o taip pat ir Jonas iš Ptolomėjaus — amžinojoje šviesoje gyveną mūsų patronai — suteikia tau sveikatos, laimės ir tegu laimina tave septynis kartus per dieną per visą tavo gyvenimą!
— Būtume kurti, jei neišklausytume taip garbingo vienuolyno viršininko žodžių, — pagarbiai atsakė kunigaikštienė, — juo labiau, kad mes čia mišių atvykome, kurių metu maldausime šventuosius mus globoti.
Tai tarusi, ištiesė jam ranką, kurią jis, priklaupęs ant vieno kelio, pabučiavo ir paskui kartu peržengė vartus. Mišioms, matyti, jau buvo pasiruošta, nes tuo pat metu pasigirdo varpai ir varpeliai, o trimitininkai prie bažnyčios durų pagavo trimituoti kunigaikštienės garbei; kiti mušė į didelius, raudono vario katilus, aptrauktus oda. Kunigaikštienei, kuri buvo gimus nekrikščioniškame krašte, kiekviena bažnyčia sudarydavo didelį įspūdį, juo labiau Tyneco, kurios grožiui maža kitų galėjo lygintis. Prieblanda veržėsi iš šventyklos gilumos ir tik prie didžiojo altoriaus mirgėjo įvairios šviesos, susiliejusios su žvakių atspindžiais nuo paauksintų altoriaus ornamentų. Vienuolis, vilkįs bažnytiniais rūbais, išėjo mišių, nusilenkė kunigaikštienei ir pradėjo atnašauti. Smilkalų dūmai tiesiai kilo aukštyn, tuo dar padidindami bažnyčios šventumą. Ona Danutė atmetusi galvą į užpakalį ir rankomis paslėpusi veidą, pradėjo pamaldžiai melstis. Tačiau, kai atsiliepė vargonai — tuo metu dar retai sutinkami bažnyčiose ir pradėjo drebinti visą didžiąją navą, pripildydami ją angeliškais, kartais panašiais į paukščių čiulbėjimą garsais, — kunigaikštienės akys pakilo viršum, ir jos veidą nušvietė ne tik pamaldumas, bet ir begalinis susižavėjimas. Stebinčiam ją, galėjo atrodyti, kad ji yra tarytum kuri palaimintoji, stebuklingame regėjime žvelgianti į atvertus dangaus vartus.
Taip meldėsi pagal gimimą pagonė Kęstučio duktė, kuri kasdieniniame gyvenime kaip ir visi kiti to meto žmonės minėjo Dievo vardą be reikiamos pagarbos, tačiau Dievo namuos su vaikiška baime ir nusižeminimu kėlė savo akis į neišmatuojamos jėgos paslaptį.
Visi kiti dvariškiai meldėsi taip pat lygiai pamaldžiai, lik gal su mažesne baime. Zbyška klūpojo prieš Dievo stalą mozūrų viduryje, nes tik dvariškės su kunigaikštiene nuėjo už Dievo stalo, ir maldavo dieviškąjį globos. Retkarčiais žvilgčiodavo į Danutę, kuri sėdėjo šalia kunigaikštienės primerktomis akimis, ir galvojo, kad iš tikrųjų buvo verta būti tokios mergaitės riteriu. Tačiau dabar, kai smuklėje išgertas alus ir vynas išgaravo iš jo galvos, nemažai baiminosi, kuriuo būdu visa tai, ką jai prižadėjo, įvykdys. Karo nebuvo. Pasienio maišatyje tikrai buvo nesunku užklupti kokį šarvuotą vokietį ir arba jam kaulus aplaužyti, arba pačiam žūti. Todėl jis ir kalbėjo Mackai, kad ne kiekvienas vokietis turi ant savo šalmo povo ar strauso plunksnų kuokštę. Iš kryžiuočių svečių gal būt kokie grafai, o iš pačių kryžiuočių gal tik komtūras ir tai ne kiekvienas. Jei karo nebus, daug metų gali praplaukti, kol jis prižadėtas plunksnas įsigys. Be to jis prisiminė, kad tebėra dar nepašvęstas riteris ir dėl to į dvikovą gali iškviesti tik tokį pat nepašvęstą. Tikėjosi, kad riterio diržą galės gauti iš karaliaus rankų riterių žaidynių metu, įvyksiančių per krikštynas. Tą jis seniai užsitarnavo, bet kas paskui? Nuvyks pas Juranda iš Spychovos, padės jam, gal nugalabys keletą knechtų (riterio tarnų) — ir viskas baigta. Kryžiuočiai knechtai tai ne riteriai plunksnoti.
Blaškydamasis šitame skausme ir netikrumoje ir matydamas, kad be Dievo malonės nedaug įstengs atlikti, pradėjo melstis:
— “Duok, Jėzau, karą su vokiečiais ir kryžiuočiais, mūsų karalijos ir visų, kurie mūsų kalba Tavo vardą garbina, priešais. Ir mus palaimink, o juos sutrempk, kurie, mieliau pragaro valdovui, kaip Tau tarnaudami, savo širdyse mūsų neapkenčia, labiausiai dėl to, kad mūsų karalius su karaliene Lietuvą pakrikštiję, neleidžia jiems kardu naikinti Tavo krikščioniškų tarnų. Už tą neapykantą juos nubauski!
“O aš, nuodėmingasis Zbyška, prieš Tave atgailauju ir penkių Tavo žaizdų vardu palaimos maldauju, kad atsiųstumei man tris žymius vokiečius su povo plunksnų kuokštėmis ant šalmų ir savo geraširdiškumu leistumei man juos mirtinai nugalėti. Aš jas prižadėjau Jurandos Danutei, o Tavo tarnaitei, ir savo riteriška garbe prisiekiau.
“O kas daugiau pas užmuštuosius atsiras, iš to dešimtinę ištikimai Tavo bažnyčiai atiduosiu, kad ir Tu, saldžiausias Jėzau, naudos ir garbės iš manęs turėtum ir žinotum, kad Tau gryna širdimi, o ne veltui pasižadu. Amen.”
Tačiau juo daugiau jis meldėsi, juo labiau jo širdis tirpo ir dėl to jis dar pasižadėjo, kad, išpirkęs Bogdaniecą, atiduos bažnyčiai visą vašką, kurį bitės bus sunešusios į avilius per visus metus. Tikėjosi, kad dėdė Macka šitam nesipriešins ir kad Viešpats Jėzus džiaugsis žvakių vašku ir, norėdamas greičiau vašką gauti, greičiau jam padės. Šita mintis jam atrodė tokia tikra, kad jo sielą užplūdo džiaugsmas: dabar buvo įsitikinęs, kad jo maldos bus išklausytos ir kad karas greit įvyks. O jei ir neįvyktų, vistiek jis bus laimėtojas. Savo kūne jis pajuto tokią jėgą, kad šituo pat metu jis vienas būtų puolęs visą būrį. Pagaliau net pagalvojo, kad, Dievui naujų pažadų davus, galima būtų ir Danutes garbei dar pora vokiečių pridurti. Jaunuolio užsidegimas stumte stūmė jį prie šito, tačiau nugalėjo protas, nes jis bijojo, kad vis naujais prašymais neįžeistų dieviškos kantrybės.
Jo pasitikėjimas dar padidėjo, kai po mišių ir po ilgo poilsio jis išklausė vienuolyno viršininko ir Onos Danutės pašnekesio bepusryčiaujant.
Tuo metu kunigaikščių ir karalių žmonos ir dėl dievotumo ir dėl to, kad Ordeno magistrai joms dovanų nepašykštėdavo, rodė kryžiuočiams didelių simpatijų. Net ir dievotoji Jadvyga, kol jos jėgos leido, sulaikydavo savo vyro iškeltą ranką prieš juosius. Tiktai Ona Danutė, žinodama, kokias skriaudas iš kryžiuočių jos šeima yra patyrusi, jų kęste nekentė. Todėl vienuolyno viršininkui jos užklausus apie Mozūriją, ji pradėjo karčiai skųstis Ordenu:
— Kas gali būti gera kunigaikštijoje, turinčioje tokius kaimynus? Neva taika viešpatauja: lankosi pasiuntiniai ir rašinėjamasi laiškais, o tačiau negali būti tikras nei dėl dienos nei dėl valandos. Kas pasienyje atsigula miego, niekada nežino, ar nepabus supančiotas ar su kardu primintu prie gerklės, ar su liepsnojančiu stogu viršum galvos. Nuo išdavimo neapsaugoja nei priesaika, nei antspaudai, nei pergamentai. Juk nekitaip įvyko ir prie Zlotorijos, kai taikos metais jos kunigaikštis buvo išgabentas į nelaisvę. Kryžiuočiai pasakojo, kad pilis jiems galinti tapti pavojinga, nors pilys statomos gintis ne pulti. Ir pagaliau kuris kunigaikštis neturi teisės savo žemėje statyti pilių arba jų taisyti? Kryžiuočiai nepagerbia nei stipraus nei silpno. Silpnojo jie nekenčia, o stiprųjį stengiasi sunaikinti. Kas jiems gera padaro, tam jie piktuoju atsimoka. Ar yra pasaulyje nors vienas ordinas, kuris kitose valstybėse būtų gavęs tiek daug privilegijų, kaip gavo kryžiuočiai iš lenkų kunigaikščių. O kuo jie atsilygino? Neapykanta, žemių grobimu, karu ir išdavimu. Skųstis net ir Apaštalų Sostui yra netikslu, nes kryžiuočiai savo išdidume ir nelabume ir Romos Popiežiaus neklauso. Dabar neva atsiuntė pasiuntinius į karalienės būsimo vaiko krikštynas, bet tik dėl to, kad nukreiptų nuo savęs karaliaus pyktį už Lietuvą. O savo širdyse jie galvoja sunaikinti Lenkijos karaliją ir visą lenkų giminę.
Vienuolyno viršininkas atsidėjęs klausėsi, linkčiojo galva ir paskui tarė:
— Žinau, kad į Krokuvą delegacijos priekyje atvyko komtūras Lichtenšteinas, ordino brolis, garsus savo kilme, drąsumu ir protu. Gal jūs jį netrukus išvysite, nes atsiuntė žinią, kad, norėdamas pasimelsti prie mūsų relikvijų, atvyksiąs į Tynecą.
Kunigaikštienė tai išgirdusi pradėjo dar daugiau skųstis:
(Bus daugiau)
Vienuolyno kieme
