ŽINGSNIAI Į TARPTAUTINĘ PREKYBA

OFELIJA BARŠKETYTĖ

Per paskutiniuosius metus politiniai ir ekonominiai pasikeitimai Rytų Europoje ir Tarybų Sąjungoje yra ne tik užpildę daugelio laikraščių pirmuosius puslapius, bet kartu pravėrę ir mūsų visų akis. Istorijos kryptis yra taip greitai ir smarkiai pasukusi iš įprasto kelio, kad kiekvienas iš mūsų, nežiūrint kokių būtume politinių požiūrių, profesinių specialybių arba kraštų gyventojai, esame ir ateity būsime labai paliesti ir paveikti. Ne tiek tie visi įvykiai labai greitai vyko ir vyksta, bet jų pasekmes ir iš jų kylančias progas net greičiau pajusime. Bet iš tikrųjų šie įvykiai, žiūrint Vakarų pasaulio gyventojo akimis, prasidėjo labai „negeru" laiku.

Ofelija Baršketytė, tarptautinės prekybos specialistė, dirba investavinmo firmoje. Nuotr. V. Maželio.

Tradicinė Vakarų pasaulio reakcija į panašius įvykius paprastai būdavo finansinė šalpa. Daugumas turbūt prisimename Marshall planą. Kiek jau kartų Vakarai yra užpylę įvairius pasaulio kraštus doleriais, markėmis ar frankais, galvodami, kad taip jie gali visas ugnis užgesinti? Na, jeigu ne doleriai, tai bent patrankos ar šautuvai problemas „išspręsdavo". Bet šį kartą Vakarai mažai beturi atliekamų pinigų tiesioginei šalpai. Vakarų Vokietijai teks greitas ir brangus darbas atstatyti Rytų Vokietiją. Italijos, Ispanijos ir kitų Vakarų Europos valstybių laukia ekonominis įsijungimas 1992 metais į Europos bendriją. Amerikos ekonominė padėtis pradeda silpnėti ir dėl vadinamosios „Savings and Loan" krizės. Mūsų valstybinis iždas nebegalės lengvai pinigus bedalinti. Tačiau jeigu Čekoslovakijos prezidentas Havel, kalbėdamas Amerikos Kongreso nariams, išreiškė teisingą Rytų Europos gyventojų nuomonę, tai jo pasakymas, kad mes (Rytų Europa) ieškome prekybos, ne pašalpos (we seek trade not aid), nulems naują pagalbos kryptį.

Ekonominis Rytų Europos ir kartu Lietuvos atstatymas turėtų susidėti iš trijų fazių. Labai trumpai susumuojant, pirma turėtų prasidėti išsamus prekių ir patarnavimų pasikeitimas. Antra, turėtų būti pasirašomos sutartys su Vakarų pasaulio firmomis. O po to jau turėtų prasidėti bendras pasikeitimas darbininkais, prekėmis ir išradimais su vakariečiais. Tai nėra nauji principai. Kiekvienas, kuris yra studijavęs nors pradinius ekonomikos mokslus, juos supras. Bet reikia prisiminti, kad kiekvienas iš mūsų, nežiūrint mokslo laispnių ar praktiškos patirties, sunkiai rasime atsakymus į du klausimus.

Pirma, ar tautos, kurios daugiau negu keturiasdešimt metų yra išgyvenusios „trečiojo pasaulio" sąlygose, priims dar sunkesnius laikus? Antras klausimas būtų — kiek ilgai? Labai dažnai anksčiau girdėdavome kalbant, kad Rytų Europoje ar Tarybų Sąjungoje pinigų būdavo, bet nebūdavo ko už juos nusipirkti. Tokia padėtis gali gana ilgai dar tęstis.

Visa problema yra tai, kad mes iš tikrųjų kuriame naują ekonominę santvarką ir niekas nežino, kiek ilgai tas naujas kūrimas užtruks. Yra ekonomistų, kurie galvoja, kad net visa nauja generacija turės užaugti, kol atsiras balansas tarp prekių buvimo ir galimumo jas įsigyti. Kiti su ta pažiūra nesutinka ir savo nuomonei paremti panaudoja Vakarų Vokietijos greitą atsistatymą 1949— 1955 metų laikotarpyje. Per tą trumpą laiką vokiečių gyvenimo lygis labai greit pagerėjo, tad ir dabar daugelis ekonomistų galvoja, jog nedaugiau laiko reikės ir Rytų Europos gyventojams atsigauti. Tačiau ne visiškai galima sutikti su šia optimistine galvosena. Tokie ekonomistai dažnai užmiršta vieną Vokietijos pavyzdžio detalę, į kurią mes, finansų mokslo atstovai, kreipiame labai didelį dėmesį. Būtent, vokiečiams pasisekė greitai atstatyti savo ekonomiją, kadangi tame laikotarpyje beveik kiekvienais metais eksportas augo bent 20% per metus. Tai vienas iš pagrindinių būdų, kaip ir dabar Rytų Europa galėtų paspartinti savo ekonomijos atstatymą.

Todėl ir mano pirmasis pasiūlymas yra pagreitinti prekių ir patarnavimų apsikeitimą. Pozityviai galvojant, Lietuva yra labai geroje geografinėje pozicijoje tokiam apsikeitimui — Vakarai netoli, jūra čia pat ir t.t. Problema yra dvipusinė. Pirma, Lietuvos santykiai su Vakarais tuo tarpu pagrįsti planuotos ekonomijos pagrindais. Tokia planuota ekonomija turi būti greitai pakeista. Būtinai turi vyrauti vakarietiški standartai. Kontraktas lieka kontraktu. Jį pasirašius, turi atsirasti atsakomybė, kuri turi būti ištesėta. Nežiūrint ar derybos vyks čia, ar Paryžiuje, ar Dainavoje, atstovaujantys yra įgalioti daryti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Mums tai gali atrodyti labai paprasta, bet žmogui, užaugusiam tarybinėje sistemoje, kur atsakomybę galima užmesti biurokratijai, tai nėra įprasta. Dar didesnė problema, galima sakyti, yra, kad daugelis prekių ir produktų, gaminamų Rytų Europoje, neprilygsta Vakarų standartams. Kai neturi pasirinkimo, imi tai ką gauni. Bet Vakaruose, kur pasirinkimas yra didelis, blogesnės kokybės prekėms nebus rinkos.

Reikia sukurti „pasididžiavimą” savuoju produktu. Angliškai lengviausiai tai paaiškinti terminu „quality control''. Ar tai būtų baldas, ar bulvė, reikės stengtis laikytis principo, kad čia gaminamas lietuviškas baldas ir auginama lietuviška bulvė, ir todėl aš, kaip stalius ar ūkininkas, darysiu viską, ką galėsiu (dirbsiu ilgesnes valandas, atsargiau ir t.t.) tai įgyvendinti. Savaime aišku, jei nebus įrankių ar dalių, susidarys papildomų sunkumų. Bet reikia atsiminti, kad Vakarų pasauliui rūpės lygiai tiek pat prekių kokybė, kiek ir pačių prekių gavimas. Mus turėtų dominti kai kurių siūloma idėja, kad Lietuva pasidarytų panaši į Hong Kongą. Tik reikia atsiminti, kad Hong Kongas daugiau uždirba iš patarnavimų nei iš parduodamų prekių. Jo gaunamos pajamos už finansinę, teisinę ir turistinę pagalbą bei kitokius patarnavimus gali būti vartojamos importui.

Galimybių yra įvairiausių. Ateitis bus lygiai tiek įdomi, kiek ji yra ir nežinoma. Bet pirmiausiai pradėkime, kreipdami dėmesį į aukščiausius standartus ir principus, kad žodis „lietuviškas" (made in Lithuania) taptų pasaulyje ir aukščiausiojo lygio apibūdinimu.