KULTUROS VIZIJOS NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI
Komentaras
EDITA NAZARAITĖ
Socialinių sukrėtimų ir politinių suiručių laikais paprastai iš naujo žvelgiama į praeitį. Lietuvos kultūra peržiūrima taip pat: skaičiuojami nuostoliai, pasiguodžiama tuo, kas išsaugota, mėginama nuspėti ateities kryptį. Lietuvos spaudoje ta tema yra gausybė įvairiausių išsisakymų. Krenta į akis didelis noras atsispirti į praeitį, į teigiamus jos momentus. Ką gi, tai logiškas žingsnis, nes projektuojant į tuštumą reikalinga konkreti atrama. Tačiau kaip tik čia kyla nemažas pavojus kurti surogatinę kultūrą, kuomet tie atsparos taškai neatsakingai mitologizuojami.
Dar ir po šitiek amžių žavimės Atėnų civilizacija, kuri davė pasauliui kultūros ir demokratijos užuomazgą. Bet tik užuomazgą, kuri istorijos eigoje kitų buvo slopinama arba vystoma toliau.
Tad kiek keistokai dabar atrodo tarp kai kurių Lietuvos intelektualų paplitęs mitas apie lietuvišką „šiaurės Atėnų" kūrimą. Vargu, bau, ar reikia taip giliai atgal bristi į istorijos ūkus naują kultūrą kurti pasiryžusiai Lietuvai. Kokia bebūtų patraukli atėniškoji vizija, šiais laikais nederėtų pamiršti, kad garbieji atėniečiai naudojo vergų darbą, o moters statusas toje demokratijos užuomazgoje, deja, prilygo vergo statusui, nes moteris neturėjo jokių pilietinių teisių. To nereikėtų primiršti, orientuojantis į demokratiškos kultūros kūrimą.
Reikiamos pataisos buvo atliktos istorijos eigoje, daug pasidarbavo šiuolaikinės Vakarų valstybės, tad į jų patyrimą — pasiekimus ir klaidas — orientuotis būtų kur kas protingiau, juo labiau, kad jos savo patirtimi yra linkusios pasidalinti.
Po nelemtos okupacijos visos intelektualinės pajėgos buvo sutelktos į identiteto gynybą. Tačiau dabartinėmis sąlygomis dėmesio verta yra „atvirų durų" politika, nes dvasiškai praturtėti informacijos ženklu pažymėtoje epochoje galima tik imant ir duodant, t.y. mainantis. Šitokio „mainikavimo" arba „kultūrinės rinkos" grėsmė lietuvybei tėra tik iliuzinė.
Nemažai karštų diskusijų sukėlė klausimas, liečiantis valstybinę paramą profesionaliems kūrėjams. Dėl naujo biudžeto projektų menininkai išliejo nemažai nuostabos ir pasipiktinimo. Tokios emocijos suprantamos, tačiau ekonomiškai nustekenta Lietuva, kad ir atgavusi laisvę, vargu ar taip greitai pralobs kaip kad svajojasi. Todėl didelės finansinės paramos menams tikrai labai sunku tikėtis, mat gerų norų maža — reikia pinigų.
Žvelgiant į meno istoriją, nejučia smelkiasi įspūdis, kad smarkiai menus rėmė visgi turtingos valstybės, o atsitiktinės išimtys tik patvirtina tą taisyklę. Nes visa dvasinė kūryba, kaip ten befilosofuotum, turi materializuotis, o tam vėlgi reikia pinigų ir jų reikia daug.
Beje, Jungtinės Valstijos, kurios yra viena turtingiausių pasaulio šalių, meno subsidijoms skiria maždaug tiek, kiek ir karinių orkestrų išlaikymui. Tai menka suma, kuri kelia amerikiečių menininkų pasipiktinimą. Be to, yra ir antra medalio pusė: valstybė, viena ranka duodama, visada be jokių skrupulų ima kita ranka. Paskutiniu metu JAV meno pasaulyje kilo daug triukšmo dėl meno kūrinių cenzūravimo, ir kai muziejaus kuratorius už ekscentriškos parodos suorganizavimą (homoseksualistinės nuotraukos) pateko į teismą.
Nepulsime aiškintis, kur daugiau tolerancijos — Lietuvoje ar Amerikoje — tačiau nereikia tikėtis, kad lietuviškos subsidijos duos nekontroliuojamą laisvę profesionalams, kad nebus korupcijos ir cenzūros. Svajonės visada yra rožinės spalvos.
Greičiausiai lietuvių menininkams reikės patiems, kaip tiems girių paukšteliams, rankioti trupinėlius, kovojant už savo ir savo kūrinių egzistenciją, o ne čirkšti kaip kanarėlėms, laukiant, kad valdžia grūdą vėl įmestų. Nebus lengva kurti nepriklausomos Lietuvos kultūrą, bet pagrindinis laisvės komponentas ir yra rizika. Jos daug kas bijosi.
