MŪSŲ KAIMYNAI GUDAI - sąjungininkai ar priešai

ZENONAS PRŪSAS

Per daugelį šimtmečių gudai (dabar juos Lietuvoje vadina baltarusiais) yra buvę mūsų artimiausi kaimynai. Daugiau negu kaimynai. Beveik 600 metų dalinomės bendrais namais: Didžiąja Lietuvos Kunigaikštija. Tik po paskutinio Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimo 1795 metais likimas mus išskyrė. Yra natūralu skyrybose ar dalybose, kad kiekvienas buvęs partneris skirtingai prisimena praeitį. Ne kitaip yra ir mums su gudais. Pavyzdžiui, daugelis gudų istorikų ir intelektualų tvirtina, kad Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos oficialioji kalba yra buvusi gudų kalba. Šią nuomonę jiems pavyko įpiršti daugeliui Vakarų pasaulio enciklopedijų ir į pagrindinę literatūrą apie Gudiją. Tai tvirtinama ir naujausioje knygoje apie Sovietų Sąjungos tautybes, išleistoje šiais metais 5, kurią gal daug kas naudos kaip vadovėlį universitetuose. O Encyclopedia Americana apie Gudiją rašoma, kad Didžioji Lietuvos Kunigaikštija yra buvusi „Russian-Lithuanian state". Prie ko čia rusai? Kai kurie gudai eina dar toliau. Pavyzdžiui, po karo man gyvenant Muenchene vienas gudų istorikas studijiniam susirinkime aiškino, kad ir Lietuvos didieji kunigaikščiai (Gediminas, Algirdas ir kiti) buvę ne lietuviai, bet gudai, nes naudoję ne lietuvių, bet gudų kalbą kanceliarijoj, įstatymuose ir kitur, gal net namuose. Todėl ir pati valstybė buvusi tikrumoje ne lietuvių, o gudų. Mes aiškiname, kad kanceliarinė DLK kalba buvo ne gudų, bet senoji bažnytinė slavoninė kalba, kuri yra ir gudų, ir rusų, ir ukrainiečių kalbų prokalbė ir kurią viduramžiais naudojo Rytų Europos kanceliarijose, panašiai kaip Vakarų Europoje naudojo lotynų kalbą.

Kai kurie gudai skirtingai galvoja ir apie Vilniaus krašto gyventojų tautybę. Mes sakome, kad didžioji dalis Vilniaus krašto gyventojų yra sulenkėję lietuviai, bet kai kurie gudai laiko Vilnijos lenkus sulenkėjusiais gudais. Todėl Vilniaus kraštas turįs priklausyti jiems, o ne Lietuvai. Žodžiu, su gudais turime ginčytinų klausimų ir dėl istorijos, ir dėl dabarties. Svarbu su jais šiuos klausimus išsiaiškinti. Gudija yra mums svarbi dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

1.    Sunku tikėtis Lietuvai pilnos nepriklausomybės, jei Sovietų Sąjunga išsilaikys kaip kolonijalinė imperija. Gudija yra viena iš didesniųjų S. S-gos respublikų (ketvirtoji gyventojų skaičiumi) ir ji galėtų suvaidinti svarbią rolę sovietinės imperijos subyrėjime. Iki šiol Gudija buvo viena iš paklusnesniųjų respublikų ir mums nebuvo palanki. Kai Gorbačiovas užkrovė blokadą Lietuvai, Gudija mums nepadėjo. Daug draugiškesni buvo ukrainiečiai, moldavai, gruzinai ir net patys rusai. Ar galima tikėtis palankesnių pasikeitimų Gudijoje artimoje ateityje? Ar ir jie pasidarys mūsų sąjungininkais ir pradės daryti spaudimą Maskvai?

2.    Gorbačiovas grasina atiduoti Vilnių ir visą Vilniaus kraštą Gudijai, jei Lietuva norės būti nepriklausoma. Kokios reakcijos galime tikėtis iš Gudijos pusės?

Geografiniai daviniai

Gudijos SSR užima 207,600 kilometrų plotą, taigi yra truputį daugiau negu tris kartus didesnė už Lietuvą. Pagal 1989 metų gyventojų surašymą Gudijos SSR ribose gyvena 10,200,000 gyventojų, taigi beveik tris kartus daugiau, negu Lietuvoje. Gudais užsirašė 80%, bet iš jų 20% namuose naudoja rusų kalbą. Sostinė yra Minskas su 1,589,000 gyventojų. Kiti miestai yra daug mažesni. Sekantys didumu yra Gomelis (324,000 gyv.), Vitebskas (265,000) ir Mogilevas (244,000). Pusė Gudijos gyventojų yra kaimuose ir mažuose miesteliuose. Gudija yra tęsinys Rytų Europos lygumų: kalnų kaip ir nėra, tik kalvos.

Paskutiniu laiku atrasta, kad Gudija turi nemažai gamtos turtų. Apie 1965 metus buvo rasti nemaži nevalytos naftos rezervai; 1967 metais buvo eksploatuota milijonas tonų naftos, o 1970 jau 43 milijonai. Rasta ir natūralių dujų, kurių užtenka ne tik vietiniam pareikalavimui, bet ir eksportui. Žodžiu, Gudija blokados atveju neturėtų bėdos. Iš kitos pusės, tai suteikia vilčių ir mums, lietuviams. Jei šių turtų yra kaimyninėj Gudijoj, gal jų yra ir Lietuvos teritorijoj? Tarp 1965 ir 1975 metų Gudijoj buvo rasti dideli kalio druskų klodai, tinkami kalio trąšų gamybai, taip pat valgomosios druskos ir fosfatų rezervai. Pietinėj Gudijos dalyje yra ir dideli anglies rezervai, kurie irgi galėtų būti eksploatuojami. Žodžiu, visi šie atradimai labai prisidėjo prie Gudijos išsivystymo į pramoninę respubliką. Tas pristabdė vietinių gyventojų išsikėlimą į kitas respublikas, kur buvo daugiau galimybių rasti darbo pramonėje. Svarbiausi Gudijos pramonės gaminiai yra traktoriai, automobilių dalys, trąšos, motociklai, dviračiai, sintetinis pluoštas, tekstilės gaminiai, laikrodžiai, televizijos aparatai ir kiti. Tarp žemės ūkio produktų žymią vietą užima lino pluoštas — virš 20% visos S. S-gos gamybos. Taigi, per praėjusius 25 metus Gudija išsivystė iš vienos iš neturtingesniųjų respublikų į vieną labiau pasiturinčių. Tvirtinama, kad tai padėjo ir gudų savigarbos bei tautinio atgimimo išsivystymui.

Tautinė sąmonė

Palyginus su daugeliu S. S-gos ribose gyvenančių tautų, atrodo, kad gudų tautinės sąmonės išsivystymas per praėjusius 50 metų lyg ir vėlavo. Pavyzdžiui, gudai giriasi, kad apie 2 milijonai jų tautiečių gyvena už S. S-gos ribų3, bet apie jų veiklą mažai girdėti. Ir po 1917 m. Rusijos revoliucijos gudai neparodė didesnių pastangų atsiskirti nuo Rusijos. Tiesa, 1918 metais kovo 25 dieną jie paskelbė nepriklausomybę, bet ji nebuvo realizuota. Gudai komunistai lyg tai glaudėsi prie mūsų Kapsuko, norėdami sukurti bendrą lietuvių-gudų respubliką S. S-gos ribose. Atkritus Lietuvai, Leninas pradžioje nenorėjo Gudijai duoti netgi respublikos statuso. Norėjo priskirti ją prie Rusijos respublikos.

Kaip vienas iš vėlavimo reiškinių yra tai, kad pirmoji moderniosios gudų kalbos gramatika pasirodė tik 1918 metais. Atseit, kalba, kuri neva tai buvo naudota Lietuvos DLK kanceliarijoje jau 13-tame amžiuje, neturėjo gramatikos net 700 metų! Žymesnieji gudų rašytojai yra Janka Kupolą (1882-1942), Jakub Kolas (1882-1958) ir Vasil Bykau, visi rašę 20-tame amžiuje. Bet gal patys dižiausi gudų kultūros turtai yra sukaupti folklore — liaudies kūryboje, laikomi vieni iš gausiausių

Rytų Europoje. Labai svarbų vaidmenį gudų kultūros išsivystyme suvaidino Gudijos Mokslų Akademija, įkurta Minske 1928 metais. Intensyvus gudų kalbos ir kultūros puoselėjimas pasidarė vienu iš jos pagrindinių uždavinių. Deja, tai nepatiko Stalinui, ir vos po keleto metų po jos įkūrimo ši Akademija buvo nusiaubta, atleidžiant ir areštuojant daugumą tautiškai nusiteikusių gudų darbuotojų. Rusų kalba pradėta naudoti daugiau ir Akademija pasidarė rusinimo įrankiu. Brežnevo laikais čia labai sustiprėjo antilietuviškos nuotaikos. Prasidėjo persekiojimai Gudijos pusėje likusių Vilniaus krašto lietuvių. Kai kas galvoja, kad tai dalinai buvo daroma kaip priedanga gudų nacionalizmui stiprinti. Negalėdami burnoti prieš rusus, jie puolė lietuvius ir tuo ugdė savo nacionalizmą1. Viena iš gudų tautos problemų buvo ir tai, kad jų jaunimas palyginti mažiau veržėsi į mokslus, negu kitų tautų jaunimas. Pavyzdžiui, 1971 metais Gudijos aukštosiose mokyklose gudai studentai sudarė tik 63.5%, kai tuo metu gudų procentas respublikoje buvo virš 80%. Be abejo, tai prisidėjo prie to, kad mokslinėse ir inteligentinėse profesijose 1969 metais gudai sudarė tik 48%. Gal tai buvo dalinai dėl to, kad tuo laiku Gudijoje vyravo žemdirbystė ir buvo mažiau miestų. Iš kolchozų buvo sunkiau ištrūkti ir stoti į universitetus. Reikalai pagerėjo kuriantis pramonei.

Laikotarpis tarp 1925 ir 1935 metų buvo lyg ir gudų tautinio atgimimo periodas. Gudų kalba pradėjo įsitvirtinti mokyklose, įstaigose, spaudoje ir knygų leidyklose. Nepatiko Stalinui. Prasidėjo represijos. 1935 ir 1836 metais daugiau negu pusė Gudijos Kompartijos narių buvo išmesti dėl tariamo „buržuazinio nacionalizmo". Nikola Haladzed, Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas, 1937 metais buvo apkaltintas nacionalizmu ir sušaudytas. Taip pat buvo sušaudytas ir I partijos sekretorius Hikala. Gudijos prezidentas Aleksandras Čarviakovas, vienas iš senųjų partiečių, apkaltintas nacionalistų inspiratorium, nelaukęs suėmimo, pats nusižudė. Sekė areštai ir daugeliu atvejų egzekucijos beveik visų partijos viršūnių, komisarų ir tūkstančių aukštojo ir vidutinio rango valdžios pareigūnų. Sunaikinus gudų tautybės kadrus buvo lengviau vykdyti rusinimo politiką. Ypač nukentėjo Švietimo komisariatas.

II pas. karas dar labiau išretino tautiškai susipratusių gudų gretas. Daug iš jų atsidūrė Vakaruose ir iš ten po karo nebegrįžo. Gyventojų nuostoliais Gudija daugiau nukentėjo negu Rusija. Prigužėjo rusų, kurie tuoj užėmė vadovaujančius postus. Rusų kalba pakeitė gudų kalbą įstaigose, mokyklose, spaudoje ir knygų leidyklose. Gudai patriotai buvo bejėgiai. Turėjo tylėti, kad neatsidurtų Sibire.

Po Stalino mirties, apie 1957 metus, Gudijoj pasipylė protestų banga dėl gudų kalbos ir kultūros išstūmimo iš mokyklų ir iš viešojo gyvenimo, taip pat ir dėl rusifikacijos.

Protestavo daugumoje studentai ir rašytojai, šie protestai nesustabdė gudų kalbos nykimo; 1968 metais Minske rusų kalba laikraščių tiražas jau buvo 12 kartų didesnis, negu išeinančių gudų kalba. Po 1972 Minske jau nebebuvo nė vienos mokyklos su gudų kaip pagrindine kalba. Panaši situacija buvo ir kituose miestuose. Tik kai kurių kaimų mokyklose gudų kalba išsilaikė pagrindine kalba. Reikalai pradėjo kiek gerėti, atėjus į valdžią Gorbačiovui;

1986 metų pabaigoje 28 labiau žinomi gudų kultūrininkai parašė laišką Gorbačiovui, kuriame jį prašė imtis priemonių sulaikyti gudų tautos „dvasinį išnykimą" ir davė sąrašą pasiūlymų, kaip derusifikuoti Gudiją. Gorbačiovas ignoravo šį prašymą. Nežiūrint „glasnost", šis laiškas nebuvo net paminėtas Gudijos spaudoje. Apie jį sužinota tik po trijų mėnesių, kai vienas iš jį pasirašiusiųjų paminėjo vienoje spaudos konferencijoje Vakarų Berlyne. Gudų Kompartija šiuos kultūrininkų reikalavimus atmetė ir kategoriškai pareiškė, kad į tautinius klausimus ir toliau bus žiūrima „iš intemacionalistinių pozicijų". Tada gudų rašytojų sąjunga apeliavo į kitas respublikas, ypač į Rusijos rašytojus, prašydami pagalbos kovoje dėl gudų kalbos teisių Gudijoje; 1987 m. birželio 4 d. 134 Gudijos intelektualai, mokslininkai, žurnalistai ir darbininkijos atstovai parašė kitą atvirą laišką Gorbačiovui, kuriame paneigė Gudijos tvirtinimą, kad Gudija esanti dvikalbė. Tai esanti netiesa. Gudų kalba esanti beveik išstumta iš mokyklų ir iš viešojo gyvenimo. Reikalavo gudų kalbos grąžinimo.

1987 metų pabaigoje pasirodė pirmieji ženklai daug platesnio tautinio atgimimo. Lapkričio 1 keletas neformalių grupių, atstovaujančių daugumoje jaunimą, suorganizavo viešą mitingą Minsko miesto centre. Jie kėlė daugeli Partijai nemalonių klausimų ir reikalavo, kad vardan „glasnost" būtų pasakyta pilna tiesa apie praėjusius 50 metų. Susiorganizavo net 30 patriotinių jaunimo organizacijų, kurios vėl susirinko į dar didesnį mitingą ir demonstraciją 1987 gruodžio mėnesį. Nesulaikysi upės bėgimo! Tempas pagreitėjo. 1989 birželio mėnesį Gudijos Tautinis Frontas norėjo pravesti steigiamąjį kongresą Minske. Vietinė valdžia neleido. Lietuviams leidus, jie tai padarė Vilniuje liepos 1 dieną. 1990 sausio pradžioje stalinistai Gudijos parlamente buvo priversti priimti įstatymą, padarant gudų kalbą valstybine. Vasario mėnesį Minske susirinko jau apie 100,000 į demonstraciją, reikalaudami demokratinių reformų. Per praėjusius Minsko savivaldybės rinkimus demokratai gudai laimėjo nemažai vietų miesto valdomuose organuose. 1990 kovo mėnesį įsisteigė Gudijos Nepriklausomybės Partija. Bet gal didžiausias šuolis buvo padarytas 1990 liepos 27, kada Gudijos parlamentas paskelbė suverenitetą, įteisindamas Gudijos įstatymų pirmumą prieš S. S-gos įstatymus, turėjimą savo kariuomenės ir saugumo policijos ir Gudijos bankų pavaldumą Gudijai.

Gudija buvo aštuntoji respublika, paskelbusi suverenitetą. Nors ir kiek pavėluotai, tautinis atgimimas ir čia jau vyksta pilnu tempu.

Gudai ir Vilniaus kraštas

1989 metų gyventojų surašymas Lietuvos ribose rodo, kad gudais užsirašė 63,200, arba 1.7% gyventojų. Dauguma gyvena Vilniaus krašte. Tai palyginti nėra didelis skaičius, bet jis padėties pilnai nepasako. Lenkais užsirašė 258,000, arba 7% Lietuvos gyventojų. Jie irgi daugumoje gyvena Vilniaus krašte. Kai kur sudaro daugumą. Pavyzdžiui, Šalčininkų rajone lenkais užsirašė net 81%. Dalis yra atsikėlę iš Gudijos. Po II pas. karo apie 200,000, arba trečdalis Vilnijos gyventojų, išsikėlė į Lenkiją. Į jų vietą atsikėlė nemažai iš Gudijos. Kada šie dar buvo Gudijos pusėje, tai rašėsi gudais, bet kai persikėlė į Lietuvą, pasidarė lenkais. Todėl gal ir būtų šiek tiek tiesos tvirtinime, kad jie yra sulenkėję gudai. Iš viso, Vilniaus krašte atskirti, kas yra gudas ir kas yra lenkas, nėra lengva.

Dauguma save vadina vietiniais (tuteišais). Tų tuteišų genezė yra gana įdomi. Yra pagrindo tvirtinti, kad daug iš jų yra suslavėję lietuviai. Septynioliktojo šimtmečio antroje pusėje, Jono Kazimiero laikais, pasibaigus karams su švedais, Vilniaus kraštą nusiaubė maro epidemija. Į ištuštėjusius lietuviškus kaimus atsikėlė šiek tiek gudų iš mažiau maro paliestos DLK rytinės dalies. Nors jų nebuvo daug, bet jie kažkodėl labai prisidėjo prie lietuvių kalbos išnykimo. Vietiniai lietuviai, pradėjo naudoti slaviškai-lietuvišką žargoną. Lietuvių kalbos išnykimas Vilniaus krašte paspartėjo ypač po 1795 metų, kai visa Lietuva atsidūrė carinės Rusijos sudėtyje. Pradėjo brukti rusų kalbą. Tačiau Vilniaus kraštas buvo unikalus ta prasme, kad kaimiečiai, užuot pasisavinę rusų ar lenkų kalbas, pradėjo kalbėti „paprastąja" („po prostu") kalba. Dauguma jos tyrinėtojų tvirtina, kad ji yra gudų kalbos dialektas. Joje yra ne tik rusiško, bet ir lietuviško posluoksnio tiek fonetikoje, tiek ir gramatinėje struktūroje. Jos plitimą skatino ir caro valdžios atstovai, galvodami, kad tai esanti rusų kalbos tarmė, ir lenkai dvarininkai, laikydami ją lenkų kalbos dialektu. Įdomu, kad pagal Gaučą 1 visuose pokario gyventojų surašymuose Lietuvos TSR ribose kalbantieji „paprastąja" kalba užsirašydavo lenkais, gi ta pačia kalba kalbantieji Gudijos pusėje buvo užrašomi kaip kalbą gudiškai. Tik kai šie „gudai" persikeldavo į Lietuvos pusę, jie pasidarydavo lenkais. Suslavėjimui buvo kiek atsparesni Švenčionių, Švenčionėlių ir Trakų rajonai, bet ir ten slavėjimas vyko. Jei 1890 metais Švenčionių rajone lietuviškai kalbėjo 72%, tai 1979 metais lietuviais užsirašė tik 47.8%. Po karo į Lenkiją persikėlus daugeliui Vilnijos gyventojų, gerokai ištuštėjo miestai, ypač Vilnius. Tuo dalinai pasinaudojo lietuviai, bet ypač rusai, atsikeldami čia gyventi. Rusai turėjo pirmenybių ir kūrėsi pačiame Vilniaus mieste. Lietuviams, ypač grįžusiems iš Sibiro ir nebenorintiems grįžti į savo gimtines, kur jų gyvenvietės buvo arba nusavintos, arba sugriautos, pačiame Vilniuje įsipilietinti buvo sunkiau. Todėl kūrėsi Vilniaus priemiesčiuose ir dalinai Trakų rajone. Vis dėlto ir pačiame Vilniuje daug įsikūrė, kur lietuviai dabar sudaro nedidelę daugumą (50.5%). Trakuose lietuviai irgi sudaro 50%, o Trakų rajone 54%. Gudais užsirašiusių yra nedaug nei pačiame Vilniuje, nei rajonuose, esančiuose į vakarus nuo Vilniaus. Pačiame Vilniuje gudai sudaro tik 5.3%. Jie gyvena toliau į rytus nuo Vilniaus miesto.

Tiesiog neįtikėtinas yra nemažas vietinių Vilnijos lietuvių nutautėjimas per praėjusius 40 metų, tuo laiku, kai šis kraštas buvo Lietuvos TSR ribose. Net ir dabar šis procesas tebevyksta. Mirus tėvams lietuviams, daugelis vaikų nueina su slavais. Priežastys: nelietuviška gyventojų dauguma, nebuvimas lietuviškų mokyklų, Maskvos ir vietinių nelietuviškų administracijų spaudimas. Rajonų, apylinkių kolektyvinių ūkių ir mokyklų vietinės vadovybės daugumoje buvo ir tebėra nelietuviai. Kolektyvinių ūkių pirmininkai yra beveik vien slavai. Dažnai jie skriaudžia lietuvius kolūkiečius, neduodami ar karvei pašaro, ar traktoriaus privačiam sklypui suarti. Dėl to daugelis lietuvių atsiriboja nuo savųjų. Nutautėjimas yra dalinai išdava to, kad per praėjusius 40 metų kiekvienas lietuviškas pasireiškimas buvo laikomas „buržuaziniu nacionalizmu", gi gudiškumas ar lenkiškumas buvo Maskvos ne tik toleruojamas, bet dar ir skatinamas. Galima būtų pakaltinti ir mūsų lietuviškuosius komunistus, kurie permažai darė iš baimės, kad gali būti palaikyti nacionalistais. Viena iš priežasčių gal yra ir tai, kad lietuviai mokytojai vengė vykti į Vilniją mokytojauti. Taip pat atrodo truputį keistoka, kad turbūt daugiau buvo rūpintasi likimu lietuvių, užsilikusių toli nuo Vilniaus esančiose salose, užmirštant, kad yra nutautinami lietuviai čia pat prie Vilniaus.

Iš viso, Vilnijos lietuviškumo problema gal yra permažai keliama ir išeivijoje, ir pačioje Lietuvoje, užmirštant, kad tai yra gyvybinis mūsų tautos klausimas. Spaudoje buvo rašyta, kad Gudijos parlamentas (turbūt su Gorbačiovo spaudimu ar bent paraginimu) reikalauja, kad Vilniaus miestas ir visas Vilniaus kraštas būtų priskirtas prie Gudijos, nes šis rajonas 1939 metais trumpą laiką priklausęs Gudijai. Pats Gorbačiovas to yra irgi reikalavęs, kai pirmą kartą išvardino sąlygas Lietuvos atsiskyrimui nuo S. S-gos. Ateityje šis klausimas gali būti sprendžiamas referendumo keliu. Kad laimėtume, į savo pusę turime patraukti Vilnijos slavus, nes mes vieni daugumos nesudarome. Atrodo, kad tam galimybių yra. Per praėjusius Lietuvos parlamento rinkimus kai kurie lietuviai kandidatai laimėjo rajonuose, kur lietuviai nesudaro daugumos.

Taip pat per kovo 11 dienos balsavimą dėl Lietuvos nepriklausomybės iš 9 lenkų atstovų trys balsavo už nepriklausomybę ir šeši susilaikė. Nemaža dalis lietuviškos Vilnijos lenkų yra persikėlę iš Gudijos. Abejotina, kad jie vėl norėtų priklausyti Gudijai. Todėl referendumo atveju turbūt balsuotų už pasilikimą Lietuvoje. Reikia taip pat paveikti vietinius anksčiau ten gyvenusius lenkus ir įtikinti, kad Lietuvoje jiems būtų geriau gyventi. Tai nebūtų sunku padaryti. Gudijoje lenkai neturėjo savų mokyklų ir šiaip buvo diskriminuojami. Gal šiame reikale galėtų mums pagelbėti jų Solidarumas. Taip pat reikėtų pradėti pasitarimus su Gudijos parlamentu ir jį paveikti, kad oficialiai atsisakytų pretenzijų į Vilnių, kaip tai yra padaręs jų demokratinis sąjūdis. Kitaip mes galime netekti didelės Vilnijos dalies, pasilaikydami gal tik Vilnių, Trakus ir siaurą koridorių pagal Vilniaus— Kauno plentą.

Lietuvių-gudų santykiai

Kalbant apie mūsų santykius su gudais, reikia skirti santykius su oficialiąja Gudijos TSR valdžia nuo santykių su demokratiniais gudų judėjimais. Su pastaraisiais bėdų nėra. Pagal Draugo1990 liepos 6 vedamąjį, jų pagrindinio Adradzenie sąjūdžio atstovai jau tarėsi su mūsų Sąjūdžio atstovais ir pareiškė, kad gudai neturi jokių pretenzijų į Vilnių. Taip pat šių metų kovo mėnesį įsteigta Gudų nepriklausomybės partija nutarė, kad vienas iš pirmųjų uždavinių yra išrinkimas Gudijos naujo tautinio simbolio. Iki šiol juo yra buvęs Vytis. Atseit, jie tai padarytų kaip draugiškumo gestą Lietuvai. Deja, Minską kol kas tebevaldo surusėję gudai stalinistai. Bet, atrodo, kad ir šie vis dėlto pamatė, iš kur vėjas pučia ir vienbalsiai paskelbė Gudijos suverenitetą. Demokratinė Gudijos inteligentija irgi drąsėja. Tikėkimės, kad jie jau bus valdžioje, kai pradėsim rimtesnes derybas su Maskva dėl Lietuvos nepriklausomybės ir kai iškils teritoriniai klausimai. Todėl yra svarbu mums užmegzti artimesnius ryšius su gudų tautiniais sąjūdžiais ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje ar kitur, kur yra gudų organizacijų. Gaila, kad iki šiol su jomis beveik neturėjome jokių santykių.

Panaudota literatūra

1.    Petras Gaučas. — Lietuvių kalba Vilniaus krašte. Pergalė, 1989 m. psl. 148-167.

2.    Conquest, Robert. — The Last Empire: Nationality and the Soviet Future. Stamford, Calif., 1986.

3.    Katz, Zev, Rogers, R. and Hamed. — Handbook of Major Soviet Nationalities. New York, 1975.

4.    Lubachko, Ivan S. — Belorussia Under Soviet Rule: 1917-1957. Lexington, Kentucky, 1972.

5.    Nahaylo, Bohdan and Swoboda, Victor. — Soviet Disunion. A. History of the Nationalities Problem. New York, 1990.

6.    Shtromas, A. and Kaplan, M. — The Soviet Union and the Challenge of the Future, vol. 3, New York, 1989.

7.    Simmonds, G. W. — Nationalism in the USSR and Eastern Europe in the Era of Breznev and Kosygin. Detroit, 1977.

8.    Vakar, Nicholas P. — Belorussia; The Making of a Nation. Cambridge, Mass., 1956.