VEDAMIEJI

RUSIFIKACIJA INTENSYVĖJA

Nuo 1980 metų rudens rusų kalba įvesta okupuotos Lietuvos vaikų darželiuose ir pirmuose mokyklų skyriuose. Iki šiol okupanto kalba buvo dėstoma nuo antrojo skyriaus. Įsidėmėtina, kad rusų kalba įvedama, mažinant lietuvių kalbai skirtas valandas. Tai Taškento nutarimų praktiškas vykdymas: rusų kalbą naudoti rusiškam elementui pavergtose tautose stiprinti ir tautiniam atsparumui silpninti. Plečiant rusų kalbos dėstymą, reikia ir tos kalbos dėstytojų. Daugelyje mokyklų rusų kalbos dėstymas pavedamas ir lietuviams, tačiau daugybė mokytojų yra importuota iš lietuvių tautos priešo teritorijų.

Charakteringa, kad lietuviai, rusų kalbos dėstytojai, Lietuvos mokyklose daugumoje ne tik dėsto kalbą, bet ir tarnauja okupaciniam režimui. Kaip ateizmas ir alkoholizmas, taip ir rusų kalba bei rusų kultūra šiandien yra padaryti pačiais svarbiausiais įrankiais lietuvių tautinei sąmonei Lietuvoje luošinti ir Maskvos tikslams talkinti.

Intensyvėjančios rusifikacijos Lietuvoje fakto pasaulio lietuviai negirdom praleisti negali— lietuviai laisvajame pasaulyje ir lietuviai Lietuvoje.

Būdami ne fantastai, turime pripažinti, kad kokiu nors išlaukiniu spaudimu to rusifikacijos proceso nesustabdysime. Tai nereiškia, kad pasaulio viešoji opinija nebūtų informuojama. Bet praktiškų rezultatų,— kad rusai atšauktų šią rusifikavimo priemonę — tikrai nepasieksime. O tačiau šito Maskvos iššūkio akivaizdoje mes nesame bejėgiai. Negalėdami to rusifikacijos proceso faktiškai sustabdyti, turime realias priemones tos rusifikacijos poveikį sumenkinti, gal eliminuoti ar net savo naudai laimėti taškų.

Pirmąją atsakomybę neša pati tauta Lietuvoje. Rusų ir režimui tarnaujančių mokytojų įtaką vaikams savo aktyviomis pastangomis gali atsverti tėvai. Kaip tai padaryti, išeivija tautai nurodymų duoti negali. Tačiau turime pareigą tautai aiškiai pasakyti, kad tos pareigos tinkamai neatliks, kol giliai braidys alkoholio liūne. Jei ateizmu ir rusianizacija tautos dvasią palaužti siekia okupantas, tai nesaikingu girtuokliavimu savo dvasią savanoriškai žaloja pati tauta.

Atsiliepti į sustiprintas rusifikacijos pastangas Lietuvoje privalo ir išeivija, ne tik keldama triukšmą viešojoje pasaulio opinijoje, bet ir nauju lietuviško auklėjimo renesansu. Kas laisvajame pasaulyje tinkamai nesirūpina perduoti lietuvišką dvasią savo vaikams, tas silpnina lietuvių tautos potencialą ir netiesioginiai talkina rusifikacijos politikai okupuotoje Lietuvoje.

MŪSŲ VEIKLOS LAUKAS ČIA

Lietuvių Charta ir PLB aptarti tikslai įsakmiai nurodo, kad mūsų veiklos laukas yra čia, tik tų tikslų siekimas turi būti vykdomas solidarume su lietuvių tauta Lietuvoje. JAV LB įstatai sako, kad lietuviai į tautinę bendruomenę telkiami “tautiniam savitumui išlaikyti, lietuvių kultūrai ugdyti bei reprezentuoti ir padėti lietuvių tautai atgauti laisvę ir valstybinę nepriklausomybę”.

Lietuvių išeivijos misijai pavojus gresia ne tik iš tų, kurie “pabėgę iš lietuviškos erdvės, bando pabėgti ir iš istorijos”, bet ir iš statiškų pavergtos Lietuvos gyvenimo stebėtojų ir analizuotojų, kurie stebėjimo išvadų nelinkę pervesti į akciją, o į konkrečios veiklos darbininkus žiūri iš aukšto, jų nevertina, o dažnai ir pašiepia.

Gen. Stasys Raštikis savo “Kovose dėl Lietuvos” yra pastebėjęs, kad paskutinioji nepriklausomos Lietuvos vyriausybė artėjančią Lietuvai nelaimę matė, savo posėdžiuose problemas analizavo ir diskutavo, bet nesiėmė konkrečios akcijos, lyg laukdama, kad kažkoks stebuklas tą nelaimę nukreips kita linkme. Juozas Ardys, dabartinis JAV ir Kanados LFB centro valdybos pirmininkas, maždaug prieš trejus metus pastebėjo, kad ‘pamažu tampame žiūrovais’, kurių nebeįpareigoja mūsų tautos ‘nuostabus heroizmas’ ir ‘nebežadina išeivijos vienybei ir akcijai’ (“ĮL”, 1978 nr. 72-109). Už poros metų panašiais, laisvajam pasauliui karčiai priekaištaujančiais žodžiais išsireiškė vienas afganistaniečių rezistencijos vadų, kovojančių prieš rusų agresiją: “Pasaulis mūsų kovą stebi lyg futbolo rungtynes”.

Akcentuodami, kad labai vertiname žmones, kurie siekia giliau įsiskverbti į Lietuvos gyvenimo tikrovę ir ją iš arčiau pažinti, nes be tikrovės pažinimo solidarumas su tauta neįmanomas, norime pabrėžti, kad rezistencine prasme žinių rinkimas ir jų analizavimas nėra tikslas savyje, juo labiau kad atsiradus pogrindžio spaudai ir kiek palengvėjus abipusiams kontaktams ta informacija gan lengvai pasiekiama. Net Lietuvos žmonės pripažįsta, kad išeivija apie būklę Lietuvoje geriau informuota negu jie patys. Jei papriekaištauja, tai tik dėl stokos atitinkamos akcijos.

Imant konkrečius atvejus, reikia, pav., analizuoti politines rezistentų bylas, sovietų argumentus prieš Laikinąją Lietuvos vyriausybę ir jų pastangas sunaikinti laisvosios Lietuvos diplomatinį reprezentavimą laisvajame pasaulyje, tačiau reikšmingesniu reikalu laikome sąjūdžių už Sadūnaitę, Petkų, Gajauską pasaulyje organizavimą, Amerikos valdžios oficialaus pripažinimo išgavimą, kad Laikinoji vyriausybė nebuvo nacių kolaborantė ar laimėjimą Lietuvos atstovybės Washingtone reikale. Kažkas analizavo Sibiro lietuvaičių maldų autentiškumą, mes didesniu aktualumu laikome tų maldų kitomis kalbomis milijoniniu tiražu paskleidimą krikščionių pasaulyje.

Rezistencija yra akcija, ir ji gali vykti konkrečiose aplinkybėse. Tos aplinkybės skirtingos čia ir ten. Lietuvių Fronto sąjūdžiui rezistencines gaires nusmaigstė šviesūs to sąjūdžio kūrėjai, išmintingi ideologai ir idealistai kovotojai. Posūkis kitu keliu reikštų sąjūdžio likvidavimosi pradžią.

REDAKTORIUS ATSISVEIKINA

Po septynerių redagavimo metų, perleisdamas redaktoriaus kėdę visuomenininkui, patyrusiam žurnalistui ir mielam bičiuliui Vaciui Rociūnui, noriu padėkoti tikrai mielai skaitytojų ir bendradarbių šeimai, kuri “Į Laisvę” žurnalą padarė tokį, koks jis buvo. Neslopindamas kontroversiškų balsų, siekiau žurnalą padaryti atvirą visoms nuomonėms, kurioms salus rei publicae buvo lex suprema. Džiaugiuosi, kad Lietuvos pogrindžio nusistatymas daugeliu klausimų beveik pilnai sutapo su “Į Laisvę” linija.

Naujajam redaktoriui linkiu žurnalą padaryti dar įdomesnį, aktualesnį ir dar labiau solidaresnį su pavergtos lietuvių tautos lūkesčiais.

Jums visiems dėkingas

Juozas Kojelis