RAŠYTOJAS TĖVYNĖS MEILĖS SROVĖJE

VAINIKAS ANT ALOYZO BARONO KAPO

JURGIS GLIAUDA

Nėr už kelionę sunkesnio daikto pasauly.

Homeras

Prieš vienuoliką metų trisdešimt šeštame “Lietuvių Enciklopedijos” tome tilpo lakoniškas, tačiau tobulai išsamus rašytojo Aloyzo Barono veido škicas. Tai Kazio Bradūno žodžiai: “Geriausiuose savo knygų puslapiuose Baronas lieka ištikimas realų gyvenimą vaizduojančio, bet filosofuojančio ir paradoksais besisvaidančio rašytojo keliui, kuriame dviejų žemynų patirtis liejasi vingiuoton, sriaunion pasakojimo upėn, tolydžio vis skaidrėjančion ir vis labiau apsivalančion nuo ankstesnių barokinio stiliaus sąnašų”.

Ištisus vienuoliką metų po šios definicijos Aloyzas Baronas buvo vienas aktyviausių autorių. Jis nesitenkino romanu ir novele; jis turi stiprių laimėjimų lyrikoje ir satyriniame eilėraštyje. Vis dėlto šakotas ir įvairiažanris Aloyzas Baronas visų pirma yra romanistas. Tai jo kūrybinė teritorija, kurioje jis gali kuo plačiausiai išskleisti savo gyvenžiūros savitumus ir demonstruoti savitą vaizdavimo formą.

Jeigu viskas, kas rašyta apie jo kūrybą, būtų surinkta — susidarytų efektingas jo amžininkų nuomonių vitražas.

Tačiau, kaip žinia, ne svetimomis nuomonėmis rašytojas gyvas. Jo amžininkai ateina ir praeina, ištveria gi jo veikalų personažai ir jų pasauliai.

Poeto lyriko laidotuvėse graudžiai verkia mūza Euterpė, nes poetui dovanotos lyros stygos nutyla. Palikonys, poeto gerbėjai, galės šimtais metų kartoti poeto sukurtas strofas, pritarti joms, gėrėtis jų sandara ir į jas įtalpintais jausmais. Tai bus poeto palikimas, absoliuti jo individualybė. Tai bus jis pats, išlikęs savo lyrikoje po savo fizinės mirties.

Prozos ir epo kūrėjo laidotuvėse mūza Calliopė apžvelgia rašytojo laidotuvių minią. Šio žanro rašytojo mirtis nepaliečia jo kūrinių personažų. Palikuonims jo kūryba nėra palikimas, bet dalis jų pačių, į jo laidotuves susirinkusiųjų. Literatūriniai personažai nemiršta. Argi mirė kunigas Vasaris, Putinui mirus, argi mirė Senas Žvejys, Hemingvėjui nusišovus? Literatūrinio personažo likimas nepareina nuo jo kūrėjo mirties. Toks yra kūrybinio pasaulio stebuklas.

Fiziniai nematomi, juslėmis nesugaunami, mirusiojo rašytojo sukurti personažai dalyvauja paskutiniame atsisveikinime su mirusiuoju; dalyvauja jo laidotuvėse; meta saujas žemės ant rašytojo karsto dangčio, — ir žemės grumstai kurčiai dunda: gyvojo saliutas mirusiajam. Jie įsijungia į “Angelas Dievo” melodiją. Jų balsus kartu su gyvųjų, realių žmonių balsais taršo kartais kapinių vėjas, kartais glosto tyla, kartais rudeninis lietus apverkia kartu su likusiais, su velionio mylimaisiais . . .

Kokia gi minia jo veikalų personažų susitelks prie Aloyzo Barono šviežio kapo Vėlinių vakare? Jis juos sukūrė ir įsakė jiems gyventi iliuziniame jo romanų pasaulyje. Jis įdvelkė gyvybės į jų astralinius kontūrus, sudarė jiems sąlygas džiaugtis, kovoti, verkti ir skaudžiai kentėti. Jis sukūrė jų daug, labai daug, gal būt visą lietuvišką valsčių, nelyginant su William Faulkner sukurtu “YOKNAPA-TAWPHA” valsčiumi. Sukūrė juos Aloyzas ir tarė: “FIAT — gyvenkite!” Ir nenustatyta laiko prielaida: jūs gyvensite ilgiau, kaip kad mano kūnas . ..

Rašytojas Aloyzas Baronas mirė netikėtai, beveik staigiai, tragiškai. Ligos ir mirties išvakarėse jis atlankė toliausią lietuvių rašytojų citadelę, Angelų didmiestį prie Pacifiko, tačiau palaimingos telepatijos stoka neįkvėpė čia surengti buv. Rašytojų draugijos valdybos pirmininkui nei ekspromptinio banketo, nei kuklaus pažmonio kūrybininkų tarpe. Lietuviškame Angelų miesto danguje šis neeilinis tolimo svečio vizitas buvo lyg meteoro skrydis — pašėlusiai greitas, nesugaunamas: nėra nė akimirkos pamoti ranka aukštybėse žibančiam svečiui.

Bet gi, tarytum telepatijos nutvieksta “Lietuviškosios knygos leidykla” paskutinės jam gyvam esant išleistos “Laivai ir uostai” knygos įraše patalpino pilną jo parašytų knygų sąrašą. Toks tragiškai prasmingas kūrybinio degimo sąvadas: “Tarp 33 įvairiažanrių knygų yra 17 kūrybinės prozos knygų, o “Draugo” atkarpoje baigtas romanas subalansuoja: 18.

Šiuose knygose - romanuose ir novelių rinkiniuose susitinkame su realiai-miražine jo personažų minia. Juos galima nagrinėti įvairiais aspektais — pagal asmens būdo ypatybes, bei jų idėjinį kunkuliavimą ar aiškintis jų dvasinį gyvenimą sausroje ar pertekliuje. Šiame rašiny paliesiu personažų santykį su didžiąja Lietuvos istorinės martirologijos sfera — su rezistencija okupaciniam režimui. . .

Gera rašytojui mirti — jam nepristigs karstnešių: tai jo personažai, kada kapas supiltas, eina gyventi be memento mori baimės.

Tai nėra patoso akordai — tai realybė, literatūrinio pasaulio patvarumas, rezistencija fizinei mirčiai.

Aloyzo Barono personažai gimė iš jo analitiškai bręstančios gyvenžiūros. Jų pirmieji, kaip jaunas autorius, buvo lyrinio nusiteikimo skeptikai ir cinikai. Tai lyrinių pavadinimų romanų "Žvaigždės ir vėjai”, “Debesys plaukia pažemiu” ir kt. žmonės. Trisdešimties metų tįsoj personažų psichinė struktūra kito kartu su autorium. Buitis svetur, reliativizmo parankumas, pragmatizmo atakos ir jų tragiką formavo romanų ir novelių žmones. Šitokio kūrybinio derlingumo autorius gavo kelias literatūrinių konkursų premijas ir mirė, centrinės - biurokratinės premijos nesulaukęs.

Jo paskutinysis romanas “Antras gyvenimas”, ėjęs “Draugo” atkarpoj, dramatišku sutapimu baigtas jo laidotuvių dieną. Taip nepalyginamasis romanistas iki paskutinės savo gyvenimo minutės stovėjo savo misijos avangarde.

Jo sukurtoji visuomenė yra daugiaveidė. Jo žmonės nori gyventi. Jie sumanūs, protingi, kartais labai pikti, kartais švelniasieliai, akli likimo išdaigose. Jie pėdina mūsų planetos takais ir šuntakiais, atrodo, labiausiai pamėgę Illinois ir Indianos gamtovaizdį ir panašių į Cicero miesto gatvelių raizgyną. Paskutinio romano “Laivai ir uostai” motto yra Homero posakis: “Nėr už kelionę sunkesnio daikto pasauly” gali būti imamas motto vietoje kiekvienam Aloyzo Barono veikalui.

Mūsų autorius pritarė Homerui: gyvenimas yra sunki kelionė ir personažai savo gyvenimo būdais įrodė, kad tai tiesa. Todėl tiek daug erdvės ir laiko judėjimo elementų jo veikalų pavadinimuose: “Žvaigždės ir vėjai”, “Debesys plaukia pažemiu”, “Antrasis krantas”, “Valandos ir amžiai”, “Lieptai ir bedugnės”, “Vėjas lekia lyguma”, “Laivai ir uostai” . . . Apstu judėjimo sąvokos elementų jo novelių pavadinimuose. Net gi savo vedamuosiuose jis neretai rėmėsi stabilumo sąlygotumu. Tik judėjimas, tik kaita, tik kelionė — tai tikras gyvenimas ir kūnui ir dvasiai.

Kiekvieno autoriaus santykiai su jo personažais, tariant paradoksą, nuo autoriaus nepareina. Tie santykiai autoriaus diktatui nėra pavaldūs. Jeigu autorius priverstų savo personažus elgtis taip, kaip jis nori, tokio klusnaus personažo iš viso, kaip gyvo asmens, nebus. Jo vietoje stovės manekenas, didaktiška schema. Pirmųjų Aloyzo Barono romanų personažai per ieškojimų sąvartas kai kada žengė kartu su jaunuoju autoriumi; vėliau jie ėjo savais, atskirais takais. Mažai nagrinėtas Aloyzo Barono novelių žmogus ir novelės konstrukcijos forma, jam vengiant čia staigmenos anekdotizmo, sprogstančios pabaigos. Noveles jis rašė visad buitiškai - tikroviškai. Kol dar nėra paskelbtas visas jo pomirtinis palikimas, negalima suvokti “viso Barono”, nei jo veikėjų visumos.

Naujoviška literatūrinės kritikos sfera: autoriaus santykiai su savo personažais. Štai Gustave Flaubert’as prisipažino, kad jis buvo jutęs arseniko apsinuodijimo negalavimus, rašydamas apie savo personažo nusinuodijimą arseniku. Bet personažo veiksmai stovėjo už autoriaus valios ribų. Tad autorius ir jo fikcija imami kaipo tolygūs bendrojo epizodo partneriai. Čia atsiskleidžia autoriaus kūrybinio proceso sąlygotumas ir realybės transformacija į veikalo medžiagą. Tiktai savo įtikinamąja interesų gynyba personažas pelno savo teisę gyventi, ne mirti. Šią ypatybę randame daugelyje Aloyzo Barono vaizduotų epizodų: meilės poveikis, kerštas, kova dėl karjeros ir duonos kąsnio, nusivylimo slogis, ir kt. Autorius prirašė 5000 puslapių kūrybinės prozos — taip susidarė daugybė teminių sektorių, ties kuriais sustos nagrinėtojai.

Netenka abejoti, kad pamėgtoji kelionės metafora yra atitikmuo smarkiam, veikliam, degančiam gyvenimui, kuris spindi idėjinės ir ginkluotos rezistencijos ženkle.

Pasaulinėje literatūroje prancūzų nobelininkas Albertas Camus, gimęs literatūrai via prancūziškoji rezistencija, vėliau pagimdė personažus kupinus sielvarto, jų siekių stoka atsitrenkė į egzistencialinį absurdą. Literatūrinėje absurdo teorijoje — toje sąvokoje nėra vilties, nėra pasitikėjimo prasmės. Absurdas teigia:    gyvenimas yra nuogas buvimo aktas — šalia to viskas pralaimėjimas arba naivi liuzija.

Aloyzas Baronas patyrė realią rezistenciją ant savo sprando. Jo brolis Benjaminas žuvo pokario partizanų eilėse. Jo artimi draugai pakirsti rezistencinių kautynių kulkų. Jis pats išgelbėjo, kaip sakoma, “savo nuogą gyvybę”. Žiaurių bausmių akyvaizdoje jis redagavo satyrinį “Pogrindžio kuntaplį”. Paieškomas, ištrūkęs, gaudytas, išbėgęs . . . Nenuostabu, kad mūsų autorius susitinka savo kūryboje su rezistencijos žmonėmis. Jo personažai nesuabejoja, — jiems kad ir beviltiška rezistencija nėra absurdas; jie tiki rezistencijos prasme: ne sau, ne, ne sau, bet ateities dienoms!

Rezistencijos prasme suabejojęs personažas nustoja būti rezistentu.

Aloyzas Baronas anksti suprato, kad rezistencija prieš okupaciją, prieš savo valstybės griovybą, nesanti slogus absurdas. Toks žiaurus procesas turtina gyvenimą, neša jam naujų gyvensenos spalvų, naujų patyrimų. Rezistencija mumyse vadinama ginkluota kova dėl savo tautos interesų. Rezistentas gi yra laisvės kovotojas. Rašytojiškai žiūrint, šalia kūniškos, materialios kovos rezistencija atidarė daugybę durų į žmogaus psichės labirintus. Rezistencija sudaro dalį plačios ir daugiažanrės Aloyzo Barono kūrybinės stichijos.

Pasaulinėje literatūroje iki šiol gyvos moralinės ir ginkluotos rezistencijos temos, nes pokario laikais daug kur diktatūrų prievarta nesilpnėja, bet auga griežtyn.

Ne visi žino, o kas žinojo, gal jau pamiršo, kad pirmasis Aloyzo Barono garsėjimo debiutas buvo 1950 metais, kada jis panaudojo rezistencijos motyvą. Su novele “Srovė” jis laimėjo pirmąjį Amerikos lietuviuose novelės konkursą, gavęs pirmąją to konkurso premiją. Tai buvo Čikagos lietuvių literatūros draugijos novelės konkursas, paskelbtas 1949 metais. Jury komisiją sudarė: Jonas Aistis, Nora Gugienė, Vincas Krėvė Mickevičius, Sonė Pipiraitė ir Juozas Varkala. Buvo pasiūlyta konkursui net 48 novelės. 1950 metais rugsėjo 8 dieną tarp trijų premijuotųjų Aloyzas Baronas gavo pirmąją premiją.

Novelė “Srovė” buvo atspausdinta metraštyje “Literatūra”. Tai stambus, 58 puslapių, kūrinys.

“Srovėje” matyti visi būsimojo romanisto rašymo ypatumai, kuriuos paryškino itin jautrus lyrinis koloritas. Tai rezistencinė novelė par excellence. Mes galime grožėtis jaunojo autoriaus laipsniškomis išlankomis ir į realizmą, ir į lyriką, ir gabiai sprendžiamais sudėtingo meilės trikampio galvosūkiais. Esminis novelės fonas tai nepavojingo, vadinamojo “miesčioniško” buvimo susidūrimas su pavojingu, rezistenciniu stoviu ir buityje, ir dvasioje. Žmogus, autoriaus interpretacijoje, negali likti savimi patenkintas, ramus, apatiškas, nenusitverti ginklo, netapti idėjos mobilizuotas ginti Gėrį, kada Laisvei ir Gėriui gresia pavojus, kada siautėja Blogis.

Nustebęs prašalaitis šioje novelėje, matydamas, kad tragiškas finalas pakibo ties pasiryžėliais, klausia: “Jūs galėtumėt gyventi puikiausiai. Kas jus verčia daryti tokius beprotiškus žygius? Juk jūs tik sau kenkiant. Argi jūs galite ką nors mums padaryti, kuriems visas pasaulis nieko nepadaro? Aš nesuprantu, kas verčia jus?” (psl. 303).

Atsakymas į tą klausimą, vainikuojąs šią įspūdingą, su tikro įkvėpimo žara parašytą novelę, buvo deklaracinis sprendimas, gaivališkas idėjos nusakymas. Atsakymas buvo toks: “Srovė, srovė, vaikine. Tėvynės meilės srovė”.

Šiuo savo personažo atsakymu Aloyzas Baronas atrado formulę. Rezistencija nėra paragrafais detalizuota programa, nėra pašėlimo absurdas. Rezistencija yra įkvėpimo galia, kuri kovotojus apsaugo nuo nusiminimo ir stumia į kautynes. Tai “Tėvynės meilės srovė”. Tai perpetuum mobile — amžinasis stūmoklis.

Šiuo principu paženklinti visi Aloyzo Barono veikalai, rašiniai, straipsniai, kurių tematika kaip nors susiliečia su kova dėl savo krašto laisvės. Rezistencija pristatoma kaip būvio ir būties pilnumo principas. Tėvynės meilės srovė .. .

1971 metais, dvidešimt vieneri metai po “Srovės” pasirodymo, Aloyzas Baronas vėl visu veidu atsigrįžta į ginkluotos rezistencijos temą. Jis rašo romaną “Vėjas lekia lyguma”, kuris buvo atžymėtas Lietuvos Atgimimo sąjūdžio romanų konkurse. Tai gaivalingas herojinis romanas, iš kurio siužeto visiškai išguita kasdieniškoji buitis. Čia ginkluotoji rezistencija tampa buitimi. Susišaudymai, slėptuvės, ginklas karštame delne ir mirtys — viskas šiame romane yra šiurpi kasdienybė su istorinės patetikos akompanimentu. Nėra nė gyvenimo už šios šiurpios realybės. Be kovų dėl laisvės gyvenimas tėra merdėjimas, vergiškumo našta. Tai, kartu, savanoriškas martirologijos spektaklis.

Autorius vynioja ilgą partizaniados metraščio ritinį. Tai vienas išeiviškosios literatūros veikalų, kurio puslapiai dega įtampa.

“Esamiems ir būsimiems šešiolikmečiams, kad atsimintų, kaip lietuviai gynė brangiausią Tvėrėjo žmogui duotą turtą — laisvę”. Šį testamentinį motto autorius įrašo į partizaninį romaną. Su tomis sugestijomis jis įveda skaitytoją į pokarinės lietuviškos kovos dėl laisvės epopėją.

“Srovė” (1950 m.) ir “Vėjas lekia lyguma” (1971 m.) veikalai buvo Aloyzo Barono idėjinė pastanga priversti įsikūrimo rūpesčiais gyvenančią ir vėliau sočiai įsikūrusią išeiviją prisiminti, kad kitais rūpesčiais ir pasiaukojimo šiurpu gyveno ir tebegyvena okupuotos Lietuvos patriotai, kurie liko tėvynėje. Romane “Vėjas lekia lyguma”, kaip ir novelėje “Srovė”, finalo akordai skamba didžia tolimos pergalės viltimi: “Jie (laisvės kovotojai) yra gyvi ir bus gyvi per amžius” (177 psl.).

Kada 1971 metais kompartijos auklėtinis Vytautas Bubnys pataikė į toną, išleidęs romaną “Alkana žemė”, niekinantį pokario laisvės kovotojus, Aloyzas Baronas — plačiai apžvelgdamas antipartizaninį ir pamfletuojantį V. Bubnio romaną — rašė (“Į Laisvę”, 1972, Nr. 56 (93):

“Partizanai romane visą laiką vadinami banditais ... jie prievartautojai ir plėšikai ... visi jie girtuokliai ir žmogžudžiai. . .”

Aloyzas Baronas demaskavo V. Bubnio leksikos “partiškumą” ir istorinės tiesos kraipinius. Tame pat nagrinėjime nurodyta:

“Nors vaizduojamas laikotarpis vyksta antrosios sovietinės okupacijos pradžioj, tačiau pačiame romane rusų nėra. Kai kovojama, tai tarpusavyje, atseit, buržujai lietuviai kovoja prieš lietuvius, norinčius liaudžiai gero. Visi partizanai čia niekšai ir neįsivaizduojamai suniekinti”.

Tai, aišku, nebuvo polemikos ieškojimas. Tai buvo nurodymas, kad su istorine tiesa negalima elgtis demagogiškai, plėšikiškai ir kvislingiškai. Patriotinės ginkluotos rezistencijos faktas sovietiniam režimui yra ir visad bus vienas labiausiai slėptinų istorinių epizodų. Net ir dabar viešpatauja ta pati pirmųjų okupacinių metų tendencija visaip klaidinti, visaip dergti ir šmeižti patriotinę rezistenciją, senai sunaikintus laisvės kovotojus. Tai yra patriotinės rezistencijos idėjos dergimas, nes ta idėja yra permanentinė, amžina, vis savaip atsinaujinanti ateinančiose kartose, ką mes dabar itin aiškiai matome.

Ten daug tokių knygų, kaip V. Bubnio, prirašyta. Jų turinys nuostabiai vienodas, tarytum tai vieno autoriaus gana įkyrus, partizanofobijos įkvėptas monologas, tik autorių vardai skirtingi. Sovietinė propagandos mašina, kaip buv. kadaise Goebbels’o propaganda, pripažįsta, kad nuolatinis melas, tūkstantį kartų pakartotas melas, tampa įtikinimu. Bet taip nėra. Vien tiktai pogrindinės spaudos okupuotoje Lietuvoje aktyvumas rodo, kad žmonės drąsiai galvoja pro patria, lietuviškai.

Tačiau rezistenciją degraduojančių knygų ten tiek daug, kad tas faktas rodo — rezistencinė tema neužmirština laisvoje išeivijoje. Juk, pogrindžio poeto Vilties pareiškimu, “jeigu jūs apie tai nerašysite, kas berašys?”

Aloyzas rimtai įžengė į šio žanro lankas, nežaisdamas tariamos modernistikos stiliumi bei eksperimentavimu, bet remdamasis patetiška realybe. Jis norėjo būti ištikimas istorijai. Turime sutikti, kad anapus, kartu su režimo slogučio atoslūgiais, matome ir šviesesnių metamorfozių patriotikos traktavime, tačiau didesnių vilčių dėti negalime. Esminė politika ten visad rodė ir rodo, kad tikroji istorija nebuvo ir nebus persona grata. Istorija ten yra politikos tarnaitė. Į patriotinių laisvės kovų aruodus Aloyzas Baronas įnešė savo dovį, ką mums ir rūpi akcentuoti šiam žanrui skirtame žurnale.

Tas temas jis neretai lietė savo vedamuosiuose, nagrinėjimuose. Ir, gal būt, tuose raštuose, kurie dar neišvydo viešumos.

Busimiesiems nagrinėtojams, skaldant didelio ir produktyvaus rašytojo kūrybinį palikimą, bus paranku visą medžiagą imti sektoriais: lyrika romane ir novelėje, plati emocijų skalė, sarkazmo ir satyros notos jo prozoje, religiniai romanai, socialinės tiesos alkis . . . Šiame rašiny, kuris duotas proginiai laisvės kovų motyvams ir senoms laisvės kovų kanonadoms skirtam žurnalui, paliesta apytikriai Aloyzo Barono kūrybinio dovio dalis: autoriaus santykis su rezistencija.

Nėr už kelionę sunkesnio daikto pasauly, atsiduso Homeras. Gyvenimas, kaip kelionė, taip pat nėra lengvas daiktas. Juo labiau, jeigu rikiuojanti gyvenimą jėga yra principas ir ištikimybė principui. Taip jau buvo lemta, kad mums teko matyti didelio ir atviros širdies rašytojo gyvenimo kelionės finalą. Jo laivo uostas, nuolatinis ir be išplaukimo į jūrą, dabar anapus horizonto . . .

Kaip rašinio pradžioj tarta, jo personažai kartu su gyvaisiais palydovais nulydėjo jį pro kapinių vartus, bet kartu su savo kūrėju personažai neliko kapuose, jie grįžo gyventi į gyvenimą. Toks tai stebuklas kūrybiniame gyvenime. Ir jeigu nemirs laisvės kovų personažai, kartu su jais nemirs ir rezistencijos idėja.

Kada Nijolė Baronienė ir Baronų atžalynas, sūnūs Gintaras ir Saulius, graudulio akimirkoj sustos prie knygų spintos, kur didelė lentyna pilnutiniai pilna Aloyzo Barono knygų, tepajunta — tai vyro ir tėvo bekraštis pasaulis. Jo kūrinių žmonės visame pasaulyje tebegyvena: Amerikoj, Kanadoj, Europoj ir kitatiaučiuose per vertimus. Ir slaptais kanalais pasiekia jie jų Tėvynę, Lietuvą. Rezistencijos gaudesys, vis stiprėdamas, žengia su jais . . .