JUOZAS BRAZAITIS

PROF. JUOZAS BRAZAITIS

Nepailstantį lietuvių besąlyginės kovos žmogų, buvusį Laikinosios Vyriausybės laikinąjį pirmininką ir Lietuvių Fronto vieną kūrėjų

profesorių JUOZĄ BRAZAITĮ,

sulaukusį šešiasdešimtis metų, sveikina ir linki ištvermės

L i e t u v i ų   F r o n t a s

Šešias dešimtis jo dienos lapų verčiant Prabėgusios dienos

Juozas Brazaitis, tuomet dar Ambrazevičius,* tėvų džiaugsmui pirmą kartą pravirko 1903 m. gruodžio mėn. 9 d. Trakiškių k., buvusiame Kvietiškio vls., netoli Marijampolės. Taigi, ir jis sūduvis, kilęs iš tų Užnemunės apylinkių, kurios tautinio atgimimo kovai mums davė daugiausia šviesuolių, knygnešių. Jo tėvas buvo šviesus ūkininkas ir apsisprendęs lietuvis, kurio būde nebeslypėjo baudžiavų prislėgto žmogaus bruožai. Visi užnemuniečiai, anksčiau nei kiti atleisti iš baudžiavos, tuos baudžiavinius būdo bruožus dviems gentkartėmis anksčiau prarado nei kitų apylinkių lietuviai, todėl visų sūduvių būde pastebimas ryškesnis savarankiškumas ir “aš — žmogus”. J. Brazaitis pradėjo mokytis dar rusų pavergtoje tėvynėje, bet baigė jau nepriklausomos Lietuvos gimnaziją 1922 Marijampolėje. Lietuvos Universitete apsisprendė lietuvių kalbos ir literatūros studijoms, pasirinkdamas Teologijos-Filosofijos fakultetą, kur tuo metu lietuvių literatūrą skaitė prel. J. Mačiulis-Maironis. Ir Maironis studentą J. Ambrazevičių sužavėjo ne tik lietuvių literatūros paskaitomis, su kuriuo jaunas studentas ginčijosi dėl K. Donelaičio hegzametro ir kitų autorių, bet sužavėjo ir sava asmenybe, todėl vėliau, tame pat fakultete užėmęs savo mokytojo Maironio lietuvių literatūros katedrą, prof. J. Ambrazevičius Maironiui daugiausia domės skyrė, apie jį daug rašė ir savo disertacijos tema Maironį pasirinko. Literatūros studijas J. Brazaitis baigė 1927; jas pagilino Bonos univ. 1931-32 m. pas prof. O. Walzelį, pasaulinio garso literatūros žinovą ir kritiką, kur buvo pakviestas dalyvauti ir uždarame prof. O. Walzelio literatūros seminare. Be pedagoginio darbo 1927-43 Kauno “Aušros” (mišrioje, vėliau mergaičių) gimnazijoje ir 1934-43 lietuvių literatūros paskaitų bei seminarų Vytauto D. universitete J. Brazaitis dar buvo 1939 Valstybės Teatro dramos repertuaro komisijos narys, 1939-40 turėjo pareigų Lituanistikos Instituto lietuvių literatūros skyriuje, buvo Valstybinei literatūros premijai skirti komisijose, nuo 1930 m. literatūros skyriaus patarėjas “Sakalo” leidykloje ir visos eilės literatūrinių konkursų komisijų narys, taip pat Švietimo ministerijos paskirtas 1935 Lietuvių Tautosakos Archyvo tarybos nariu, kur iki 1940 m. rudens jis buvo šios tarybos sekretorius.

* Nepriklausomos Lietuvos metui Ambrazevičiaus pavardę dažnai rašau sąmoningai ne tik todėl, kad šią pavardę sukaktuvininkas dėvėjo, bet ir norėdamas išvengti neaiškumų bei maišaties. Tuo metu literatūrinius straipsnius Židinyje (ir dar tremtyje — Žiburiuose) J. Brazaičio slapyvarde pasirašinėjo visai kitas asmuo, o šiandien nevienas prof. J. Ambrazevičių ir ano meto J. Brazaitį ima draugėn suplakti.

Mokytojas ir profesorius

Nuo 1927 jis buvo Kauno “Aušros” mergaičių gimn. lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Iš šio kasdieninio darbo išaugo ir jo vadovėliai: Literatūros teorija 1930 m. (dar iki šiol nesulaukusi geresnio pakaito), su J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu Visuotinės literatūros istorija I-II 1931-32 m. ir su A. Skrupskelienė ir A. Vaičiulaičiu Naujieji Skaitymai I-III 1936-38 m.; jie visi susilaukė papildomųjų laidų, buvo perspausdinti ir tremties mokyklai. Kiek geras buvo J. Brazaitis dėstytojas ir auklėtojas, geriausia liudija ta gili buvusiųjų jo mokinių pagarba jau Vytauto D. universitete, kurią nuolatos girdėdavome iš kitur atklydusieji, pagarba, kuri nekartą girdima ir tremtyje. Šiaip man nuo 1938 teko būti dažnu lietuvių literatūros proseminarų ir seminarų liudininku, kur “Aušros” mergaičių gimnazijos buvusios auklėtinės buvo tuojau atpažįstamos iš daug platesnio atžvilgio į literatūrą. Tuomet seminarų dalyviai pas mus ateinančiuosius dalyvius skirstydavome maždaug tokia seka: “Aušros” mergaitės (J. Ambrazevičius), Kėdainiai (J. Paukštelis), Pasvalys (VI. Kulbokas), Rokiškis (J. Tarvydas) ir kt. vis mažiau ryškesni. Bet jų tarpe dar savotiška buvo išimtis, tai P. Būtėno mokiniai, išsiskyrę dideliu sakinio pažinimu ir per žodį ateiną į literatūros nagrinėjimą.

Nuo 1934 m. J. Brazaitis Vytauto D. universitete, tuomet buvusiame dvilypiame Teologijos-Filosofijos fakultete, skaitė lietuvių tautosakos ir lietuvių literatūros kursus. Džiaugiuosi buvęs jo klausytojas, nes jis man tikrai atskleidė lietuvių tautosakos gilmenas. Lietuvių tautosaką tuo metu man teko klausyti dvejų Vytauto D. universiteto dėstytojų: Humanitarinių mokslų fakultete — dr. J. Baldžiaus pagrindinai (8 sem. valandas ir pratybas) ir J. Ambrazevičiaus gal kiek daugiau epizodiškai. Kiek J. Baldžiaus lietuvių tautosakos ir etnologijos paskaitos buvo išdrikusios, be sistemos, tiek J. Brazaičio suglaustos, tiesiog “nežodingos”, betgi jos perteikė naujausius Europos tautotyros ir tautosakos mokslo pagrindus, į kuriuos buvo neatplėšiamai įjungta ir lietuvių tautosaka. Tai buvo puikiai ir kruopščiai paruoštos, visada naujai papildomos ir labai griežtos sistemos paskaitos, kurių, nusivylę J. Baldžiumi, ateidavo paklausyti humanitarai lituanistai ir etnikai, jų tarpe R. Jablonskytė ir M. Alseikaitė-Gimbutienė, abi nusukusios vėliau į proistorę, bet pas J. Ambrazevičių dalyvavusios ir tautosakos pratybose. Ir turiu prisipažinti, kad tik J. Ambrazevičiaus paskaitos bei platesni su juo pašnekesiai tautosakos klausimais, kaip ir pašnekesiai su Lietuvių Tautosakos Archyvo direktorium dr. J. Baliu, išlaikė mano dėmesį tautotyrai ir nepamečiau tautotyros po nevykusių J. Baldžiaus paskaitų, kaip yra padarę kiti. O kiek prof. J. Brazaitis man buvo tautotyrai davęs, pajutau jau svetur, naujų dėstytojų pasiklausęs. Iš prof. J. Brazaičio paskaitų dar ir po 20 metų prisimenu nuostabias dainų, pvz. Ei, ūžkit ūžkit, mano girnatės ir Malu malu viena, ar pasakos apie gudrų siuvėją analizes. Jis pasakose iškeldavo ne tik pasakos turinį, kuris pasaulyje daugiau-sia keliauja, bet ir jos išbaigimą, kuriame labai ryškiai prasiveržia tautos būdas, — taigi, kas pasaką ar sakmę padaro sava, šiuo kartu lietuviška. Jis gražiai palygindavo lietuvio ir latvio būdo skirtumus, papasakodamas lietuvio ir latvio kelionę traukiniu ir jų elgesį po katastrofos: lietuvis likęs sėdėti ir kalbėjęs toliau rožinį, o latvis iššokęs, pakišęs petį po vagonu ir rodęs, kad jis, suprask, keliąs. Taigi, lietuvis daugiau esąs susikaupimo ir laukimo žmogus, o latvis — veiklos, stipriau paveiktas Vakarų kultūros. Prof. J. Brazaitis keliomis sakmėmis ir keliais kitais prasklaidiniais pavyzdžiais sugebėdavo paryškinti nevieną, tikrai lietuviui būdingą bruožą. Ir su nuostabiu džiaugsmu dar kartą perskaičiau jo tautosakos paskaitų (1939) užrašus, kuriuos užtikau 1952 seserų kazimieriečių bibliotekoje; sesuo Palmira juos čia atsivežė.

Lietuvių literatūros paskaitose J. Brazaitis buvo naujas, iš dalies gal perteikiąs ir vokiečių didžiojo literatūros teoretiko O. Walzelio mokslą, tačiau ne vergiškai paimtą iš Gehalt und Gestalt ir kitų jo veikalų, bet lietuviškai sulydytą ir susintetintą. J. Brazaitis į lietuvio literatūrinį kūrinį žiūrėjo estetiškai, psichologiškai ir kartu pasaulėžiūriškai. Toks jo į literatūrą pažvelgimas tuo metu pas mus buvo tikrai naujas ir kartu patrauklus visumos sinteze, tiesa, daugiau pritaikoma vėlesnei lietuvių literatūrai, ne jos pradmenims. Ir visa savo kritine jėga J. Ambrazevičius išsitiesdavo ryškindamas paskaitose Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdos ir J. Biliūno lūžius, “tapydamas” aukštaičio rytiečio Vaižganto Vaduvas ir alegorijas, liesdamas Maironio lyriką ir Kame išganymas. Tada studentai kartu su prof. J. Brazaičiu nuskęsdavo į nagrinėjamus autorius, auditorijoje nebelikdavo jokių pašalinių garsų, nuo kurių nebuvo laisvos auditorijos kitų lietuvių literatūros dėstytojų, dažnai literatūrą suvedančių į bibliografiją ir biografiją. Visos prof. J. Brazaičio paskaitos buvo “suspaustos”, išbaigtos ir pabaigtos. Užsirašęs gabaliukus pažodžiui, negalėdavai ir žodžio išbraukti; suspausti buvo ir laisvi žodiniai įtalpai, papildomi skaitomųjų paskaitų pastraipose. Aplamai, paskaitos glaustumu prof. J. Brazaitis prilygo prof. St. Šalkauskiui, nors visą laiką studentams atrodydavo, kad prof. J. Brazaitis nė nepasirašęs kalba, ir tik verčiami lapai liudijo jį užrašus turint. Šiaip skaitydavo ramiai, nepergreitai, visada stačias, dažniau iš kairės katedros pusės stovėdamas, skaitydavo visada 2 valandas, niekada ne vėluodamas, ir, rodos, per ketverius paskutinius metus tik kokį kartą praleidęs. Po paskaitų neskubėdavo, su studentais tęsdavo probleminius pokalbius iki dekanato durų, — kartais net visą valandą.

Visa literatūros žinijos prasklaida prof. J. Brazaitis sušvisdavo per pratybas (proseminarus ir seminarus). Nevisada studentas parašydavo tikrai gerą referatą, kuris vėliau pataisytas nukeliaudavo ir į spaudą; nevisada po referato kildavo tuojau diskusijų. Bet prof. J. Brazaitis iškeldavo kelis klausimus, išryškindavo kokią nors referato mintį ir... diskusijos įsiliepsnodavo, tačiau joms jis neleisdavo iškrikti į lankas ir visą laiką turėdavo “vadžias” ir diskusijos būdavo sugrąžintos į pagrindinius referato klausimus. Seminarų metu prof. J. Brazaitis buvo tikras vadovas, nors dažnai pats studentas tikėjo, kad šios diskusinės mintys esančios jo paties (studento) išmąstytos, bet ne iš šalies paskatintos. Ir pratybų baigmėje prof. J. Brazaitis suimdavo referatą ir diskusijas keliais sakiniais, kad net mes pajusdavome, jog mūsų kokios dvidešimties dalyvių vienu ar kitu literatūros klausimu žvilgis yra pagilėjęs, akiratis prasiplėtęs. Naudingu tapdavo ir kiekvienas, kad ir menkokas, referatas, nors jis rašiusiam gal ir nebūdavo įskaitytas; tas paslaptis gaubė didelis pratybų sąsiuvinis ir asmeniška pastaba rašiusiajam.

Savaip vadovaująs buvo prof. J. Brazaitis ir per pakalbinimus (kolokviumus) ar egzaminus. Jis buvo toks pat reiklus, kaip pratybose, tačiau nebuvo smulkmeniškas. Lietuvių literatūros nesuvedė į datas ir vardus, o reikėdavo išryškinti vieno ar kito autoriaus literatūrinė visuma. Todėl, turėjus gimnazijoje senosios pažiūros į literatūrą mokytojus, prof. J. Brazaičio pakalbinimai nebuvo tam lengvi, kol studentas į literatūros esminius klausimus įprasdavo, nes J. Brazaitis vis reikalaudavo, nors ir padėdamas, kūrinio prasklaidos, ieškodavo ryšio tarp autoriaus ir kūrinio ir t.t. Būdinga viena smulkmena, kada, išlaikius pas prof. J. Brazaitį kam nors lietuvių literatūros egzaminus, susimesdavo kiti studentai lituanistai savotiškam posėdžiui. Tuos pačius egzaminų klausimus perdiskutuodavome, ieškodavome visų galimų atsakymų ir pan. Taigi pasidarydavome kelių valandų literatūrines pratybas, kuriose dalyvaudavo tiek filosofai, tiek humanitarai sutartinai. Vėliau kuris “laisvojo seminaro” dalyvis sužinodavo ir paties prof. J. Brazaičio nuomonę vienu ar kitu paliestuoju literatūriniu klausimu. Taip 1939 rudenį toks “seminaras” užtruko geras dvi savaites, kol visi “netikintieji” sutarėme, jog K. Korsako-Radžvilo literatūros kritikos pagrinde vistiek yra V. Bielinskij, nors pradžioje kaikurie humanitarai neigė ir kaltino prof. J. Ambrazevičių netiksliai egzaminų metu klausimą formulavusį; tada vėl kai kurių buvo perskaitytas J. Bielinskij ir prof. J. Ambrazevičius rastas teisiu. Būdinga, kad prof. J. Brazaitis, tada dar Ambrazevičius, per trumpą laiką suspėjo sudaryti ir savo literatūrinę “mokyklą”. 1941 rudenį pastebėjome, kad ateina gimnazijas baigusiųjų, kurie kelia kaip prof. J. Ambrazevičius literatūrinius klausimus, nors kitų gimnazijų auklėtiniam tai buvo visai svetima. Tie naujieji išaiškėjo esą prof. J. Ambrazevičiaus seminarus lankiusiųjų mokiniai. Taigi, sėtasis grūdas jau dygo.

Vertinant prof. J. Brazaičio darbą Vytauto D. universitete, tenka pripažinti jį vaisingą buvus, o tai šiandien išryškina ne tik vieno kito mūsų jaunesnės kartos atstovų literatūrinė kritika, bet ir Lietuvos okupantai, vis tebepuldami visokias “literatūrines atgyvenas”, — taigi, Vakarų Europos literatūrinę sampratą, kurios vienas iš didžiųjų skelbėjų ir buvo prof. J. Ambrazevičius-Brazaitis. Ir tik labai gaila, kad šis sėjos baras jam teko nepilną dešimtį metų tedirbti (1934-40, 1941-43).

Visuomenininkas, publicistas ir politikas

Paskaitose prof. J. Brazaitis mėgo sustoti prie Vaižganto Šiukštų dėdės ir perkelti aną didingą orės vaizdą į visuomeninę plotmę, dažnai ją baigdamas ir Maironio skundu.

“Iš pradžių ilgokai tematyti beveik nekrutą keturi didžiuliai ragai... Paskui pasirodo didžiulės galvos... Negailestingai atlaužti aukštyn snukiai... Galvos lyg pačios savaime oru plaukia, pamažu, užsimerkusios, reikšdamos begalinę kančią ir priverstinę kantrybę... Už jungo..., pagaliau, matyti žmogysta, pasilenkusi žemyn ir dar perkrypusi kairėn...”.

Taip, didingas orės vaizdas prof. J. Brazaičio ryškinimu virsdavo nemažiau didingu mūsų atgimimo ir kovų vaizdu, kur tokie pat Mykoliukai dienas naktis arė, kiti nemažiau akėjo, sėjo ir, pagaliau, šiandieną derliaus esame susilaukę. Bet derlius esąs nevisuotinis: kiekvienai kartai vėl reikią išsiauginti, o mums esą dar sunkiau, kad perdaug nesuartų dirvonų turime, kur turįs kristi sėmuo. . . Visuomeninio darbo “begalinę kančią ir priverstinę kantrybę” bei pasilenkusią, viską pamiršusią žmogystę, kuri kažkada sutraukė vieną kartą paskutines smuiko stygas, jis padarydavo tiek patrauklią, jog, rodos, kiekvieną mus permesdavo iš tylios auditorijos į mūsų laukiančius kultūros ir visuomeninio darbo dirvonus, pasiimančius visą Mykoliuko dalią; jis kalbėdavo tiek nuoširdžiai, jog prie katedros prof. J. Ambrazevičius lyg išnykdavo ir virsdavo pats Mykoliuku, suaugusiu į dvylio, laukio ir Mykoliuko neišskiriamą trijulę.. . Taigi, 1939 m. po vienos tokios prof. J. Brazaičio vaižgantinės paskaitos (A. Jakšto ir Vaižganto jungas?) a. a. Jonas Virbickas, jau tuomet pasiėmęs visuomenininko dalią, pastebėjo, kad tas “dvylio, laukio ir Mykoliuko” jungas ar tik nebus kartais mūsų Ignas (Skrupskelis), Pranas (Dielininkaitis) ir Juozas (Ambrazevičius). Ir tada mums jauniesiems atrodė šie žodžiai panašūs į tiesą, nes ši trijulė nejuokais lietuviškuosius dirvonus arė. Toji tiesa dar daugiau išryškėjo, kai 1940 iš jungo buvo bolševikų okupacijos išplėštas dr. Ignas Skrupskelis (1903-1942 Vorkutoje), ir 1942 mirė Šiauliuose dr. Pr. Dielininkaitis (g. 1902), kada prof. J. Brazaitis liko vienas ir kai nebetekęs jungo draugų, pats vienui vienas ėmė arklą traukti ir vagą lyginti.

Visa J. Brazaičio visuomeninė veikla, kuri vėliau jį mums taip negailestingai iš kultūrinių dirvų išgrobė, ryškintina trejopai: publicistinė, organizacinė (visuomeninė siaurąja prasme) ir politinė. Kiekvienoje jų prof. J. Brazaitis įmynė ryškias pėdas, kiekviena jų verta atskirai minėti, nors dažnai vienon draugėn “suaugusi”, kaip ir anas vaižgantinis Mykoliukas su jungu jaučių.

Ž u r n a l i s t a s   i r   p u b l i c i s t a s.   J .Brazaitis mūsų spaudoje ėmė rašyti dar 1921, taigi nė gimnazijos nebaigęs. 1923 m. jis atėjo į “Lietuvos” dienraštį ir buvo ten vienas redaktorių iki 1927; laikas nuo laiko vėliau prikišdavo rankas ir prie “Ryto”; 1936-40 vienas “XX Amžiaus” redaktorių, vėliau pogrindinio “Į Laisvę”, taip pat ir šiame krašte, na, ir nuo 1951 vienas “Darbininko” redaktorių, žodžiu apie 20 metų nuolatos žurnalistinę duoną valgęs.

Publicistą J. Brazaitį iš arčiau teko stebėti nuo 1938 m., kai jis ateidavo panėšėti “XX Amžiaus“ naštos. Tuomet šio dienraščio vedamieji, pasirašyti Servus slapyvardžiu tikrai skyrėsi savo įžvalgumu ir buvo aktualūs. Jie buvo lygūs Igno Petrikonio (Skrupskelio) vedamiesiems. (Ig. Skrupskelį noriu laikyti 1936-40 m. žymiausiu mūsų publicistu, kokių mes iki šiol vos keletą teturėjome ir teturime). Vienas ir kitas galėjo didžiausios įtampos metu (menu 1938 m. lenkų ultimatumo, 1939 m. Klaipėdos praradimo, 1939 m. mobilizacijos, sutarties su Sov. Rusija ir 1940 m. okupacijos dienas) rašyti ir spręsti gana įžvalgiai griūtinius rytdienos klausimus. Ir šiaip nemažiau byli buvo J. Brazaičio plunksna, kai paliesdavo kurio nors bendradarbio straipsnį: jis surasdavo tokį žodį, kuris prasmukdavo pro ano meto cenzūros žirkles ir kartu labai daug pasakydavo. J. Brazaitis pats buvo toks “cenzorius”, kuris apsivyniodavo apie cenzoriaus žirkles ir neiškarpytas likdavo. Nekartą atsimenu jo su Ig. Skrupskeliu išlygintus apžvalginius straipsnius “XX Amžiuje” ar “Židinyje”, ypač Lietuvos metines apžvalgas “Židinyje”, kurias kartais panūsdavo pataisyti ir papildyti dar vienas “Židinio” žmogus. Ir, deja, kai iš cenzūros straipsnis sugrįždavo, tai apžvalgose tebuvo likęs Ig. Skrupskelio ir žaliu rašalu papildytas J. Brazaičio žodis, nes Visuomeninio Darbo Vadybos cenzorius būdavo nurinkęs visus trečiojo įtarpus ir žodžius. Būdinga, kad ir šiaip labai aštrūs Servaus ar kiti J. Brazaičio straipsniai, pvz. “Graboriai Kauną užplūdo”, nenukarpyti ar mažai cenzoriaus paliesti šviesą išvydo.

Servus “XX Amžiuje” rašė būdinga kalba, ir jo stilius buvo nepaslepiamas, kurie jį arčiau pažinojo ar stebėjo per paskaitas, pratybas. Servus, “Židinio” J. A. ir šiaip J. Ambrazevičius buvo vis tas pats, lengvai atpažįstamas, tačiau 1940-41 m. bolševikinei NKVD įstaigai Servus vistiek buvo palikęs nežinomas. Dar 1941 m. gegužės mėn. Servaus, Hispano (J. Ereto), J. Dauliaus su J. Sauliumi (St. Ylos) NKVD teiravosi prof. Vcl. Biržiškos, kas tuos slapyvardžius būtų vartojęs; dar 1941 biržely laikraščių komplektuose NKVD tebebuvo prirašyta šiems slapyvardžiams naujų klaustukų paties A. Sniečkaus ranka. Taip pat paaiškėjo, kad J. Brazaičio rašytų Servaus slapyvardžiu vedamųjų rankraščių nepasivogė nei prieš 1940 birželį Kauno Panevėžio gatvės tariamai etnografinis archyvas, nei nepateko kitu būdu į NKVD rankas. Po 1941 liepos paaiškėjo, kad tiek “etnografai”, tiek NKVD teturėjo 3-4 mašinėle rašytus ir mašinėle tetaisytus rankraščius, bet nieko juose nebuvo parašyta J. Brazaičio plunksna ar pieštuku, ir todėl “etnografai” juos priskyrė dr. L. Bistrui, o NKVD — dr. Ig. Skrupskeliui.

Nemažesnis publicistas politikas išsiskleidė prof. J. Brazaitis 1942-44 m. pogrindžio “Į Laisvę” ir “Lietuvių Biuletenio” vedamaisiais, nors tuokart reikėjo rašyti skirtingiems skaitytojams ir skirtingai laikraštėlio apimčiai. Tačiau dabar savo profesorių jo mokiniai žiauriai “cenzūravo”, kad pradingtų su savo sakiniu ir žodžiu J. Ambrazevičius, kad jis liktų svetimiesiems neatpažįstamas. Ir kai praeidavo per mūsų trijų rankas, tai senasis sūduvis Servus prašnekdavo žemaičių ir rytų aukštaičių žodžiais: jis buvo stipriai “nuservintas” ir pavirsdavo į mūsų prasimintą Mazuolinį (tuo žodžiu “Į Laisvę” trijulė savo pokalbiuose slėpė J. Ambrazevičių). Todėl nenuostabu, kad 1948 m. prof. J. Brazaitis, perskaitęs savo rašytus ano meto vedamuosius, prisipažino:

—Kartais lyg mano, kartais lyg svetimų rašyti...

Koks iškilus publicistas prof. J. Brazaitis, šiandieniniams “Į Laisvę” skaitytojams, tai netenka daug aiškinti, nes kiekvienas suvokiame, paskaitę jo redaguotą prieš kelerius metus “Į Laisvę”, o šiuo metu ir atskirus “Darbininko” puslapius. Tik baigdamas noriu dar sužymėti porą smulkmenų, kurios išryškina labai aštrią ir greitą prof. J. Brazaičio publicisto-politiko orientaciją. Jos abi yra susiję ir su mumis tiesiogiai.

Dar 1941 m. vasarą a. a. mūsų Jonas Virbickas pasakojo, kaip buvo mintas “Į Laisvę” vardas. Jis esą su pirmuoju puslapiu nuėjęs pas prof. J. Ambrazevičių. Laikraščiui buvo surinkęs LAISVĖS antraštę. J. Brazaitis prie “Laisvė” pridėjęs “Į” ir ištaisęs galūnę, sakydamas, kad 1941 m. sukilimas tėra dar žingsnis į laisvę, bet ne laisvas gyvenimas. Taip ir buvęs parinktas šiam dienraščiui vardas, kurio pirmosios laidos tebuvo vieno puslapio.

Arba dar 1941 m. ruduo. Ugniagesių 6. J. Brazaitis parašė pirmąjį pogrindžiui Lietuvių Fronto atsišaukimą. Atėjo prof. dr. A. Damušis. Jiedu perskaitė ir nusprendė atsišaukimą leisti. Bet kokiu vardu? Išspausdinsi Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu, tai gali griebti vokiečiai visus jiems žinomus LAF veikėjus. Tuo metu jau L. Prapuolenis buvo suimtas ir išvežtas. Rodos, buvo suimtas ir, vėliau žuvęs, gyd. Br. Stasiukaitis ir kiti. Ir štai prof. J. Brazaitis išsiima plunksną, nubraukia “aktyvistų”, ir lieka Lietuvių Frontas, — taigi, nauja organizacija vokiečių geštapui, bet lygiai sava saviesiems, kurie LAF dažnai vadino trumpai Frontas. Šios abi smulkmenos, man atrodo, geriausia išryškina, kiek prof. J. Brazaitis įžvalgus dienos sąvartose, tiek kartu buvo Servus ar ir kituose jis vedamuosiuose.

V i s u o m e n ė s  veikėjas J. Brazaitis gal daugeliui mažiausia žinomas, nes visur jis mieliau pasirinkdavo darbo naštą, bet ne viešumą, visur norėjo likti lyg nuošaliau, nors tuo pat metu ten vadovavo. Ir toks jo pasirinktasis veiklos kelias nebuvo kokia nors viešumos baimė ar anuo metu baimė prarasti valstybinę tarnybą, bet tik paties J. Brazaičio įsitikinimas, kad pačiam darbui reikia daugiau žmonių, negu vadovavimui. Todėl šiandien mažai kam žinoma, kad 1926 m. jis buvo Šatrijos Meno D-jos vienas steigėjų, kuris su a. a. Ig. Skrupskeliu, Ig. Petrušausku ir kitais nužymėjo pirmuosius veiklos bei viešumos (1927 m. literatūros vakarą) kelius; Šatrija jis ir vėliau domėjosi ir gal už nevieną kitą vyr. šatrijietį daugiau padėdavo ir prisidėdavo auka. Taip pat jis 1938-40 m. vadovavo Ateitininkų Sendraugių Sąjungai, nė kiek nebijodamas “susitepti” Švietimo Ministerijoje, nes tuo metu sendraugių veiklai tikrai reikėjo naujo ir drąsaus žmogaus. Taip pat jis 1938-40 m. prisiėmė ir Lietuvių Kalbos ir Literatūros Mokytojų S-gos pirm. pareigas. Pridėkime, kad J. Brazaitis dar talkino žurnalistams, rašytojams ir kt., jų reikalais Švietimo Ministeriją lankydamas, paprastai tada, kai kiti pajusdavo mačiau begalį padaryti, negu J. Brazaitis, nevengiąs tais reikalais ir labai kieto žodžio pasakyti. Pridėkime, kad maždaug nuo 1937 m. apie jį su a. a. dr. Ig. Skrupskeliu, a. a. dr. Pr. Dielininkaičiu, dr. A. Damušiu ėmė burtis naujas tarpfakultetinis ir tarpkorporacinis studentų visuomenininkų ratelis, kuriam J. Brazaitis 1939 m. rudenį, Ugniagesių 6, nusakė tikslus: “būti kiekvienam raugu ir druska miesčionėjančioje visuomenėje”, — būtent, eiti į visuomenę, prisiimti darbo naštą ir apie save telkti branduolį, kuris suburtų kultūros ir visuomeniniam darbui visas pozityviąsias tautos jėgas. Nežinau, ar tas ano meto visuomenininkų ratelis sietinas su šiandieniniu Lietuvių Frontu, ar laikytinas atskiru būreliu. Viena man tėra aišku, kad po 1941 m. sukilimo visus gyvuosius 1939-40 m. pokalbių dalyvius sutikau frontininkų gretose, vėliau su jais dalinomės ir pogrindžio naštas.

P o l i t i k a s  J. Brazaitis lietuvių visuomenei teišryškėjo 1941 m., kada jam teko prisiimti Laikinosios Vyriausybės darbų naštą ir jos vadovybę. Bet visiškai netikslu būtų J. Brazaitį telaikyti vien tik 1941 m. ir tremties dienų politiku, nors šiandien man sunku pasakyti, nuo kurių metų publicistas J. Ambrazevičius virto politiku. Man žinoma, kad jis dalyvaudavo Naujosios Romuvos bičiulių įvairiuose pasitarimuose, kur dažnai būdavo liečiami Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimai, kur gimė ir vadinamoji Naujosios Romuvos deklaracija (1936). Jau 1936 m. iš kairiosios srovės žmonių sužinojau, kad jų tarpe J. Ambrazevičius nešioja “pilkosios eminencijos” pravardę, nors tuomet dar jo asmeniškai nepažinojau. Ir tik pora metų vėliau jį pirmą kartą išgirdau viename slaptame krikščionių demokratų susibūrime politines išvadas formuluojant. Tada jis man išryškėjo šalia dr. L. Bistro, kun. M. Krupavičiaus, a. a. dr. Ig. Skrupskelio ir kt. esanti jau ryški politinė asmenybė, nes J. Brazaitis mokėjo įžvelgti giliau ir toliau negu dienos tikrovė siūlė. Labai gerai atsimenu 1939 m. vėlyvo rudens slaptą krikščionių demokratų suvažiavimą Ateitininkų ramovėje, kuriame pagrindinai buvo svarstoma Lietuvos politika Vilniaus krašte. Min. K. Bizauskas, tuo metu vyriausybės įgaliotinis Vilniaus sričiai, išryškino Lietuvos vyriausybės laikyseną, kuri norėjo atbėgusius iš Lenkijos žydus sulaikyti kiek ilgiau Lietuvoje, nes atbėgėliai žadėjo investuoti kapitalų. J. Brazaitis tuomet aštriai ir įžvalgiai, kai dabar atgal žiūrime iš dvidešimties metų perspektyvos, pasisakė prieš vyriausybės liniją. Jo nuomone, būsią geriau, jei kuo daugiau pabėgėlių lenkų ir žydų paliksią Vilniaus kraštą ir Lietuvą, nes mūsų pačių laisvės dienos taip pat labai miglotos. Todėl ir siūlė išleisti visus norinčius išvykti pabėgėlius ir internuotuosius, padaryti juos Lietuvos draugais. Gerai prisimenu, kaip jis prašė paveikti vyriausybę, kad tuojau išleistų visus pabėgėlius žydus, nes esą mes nežinome, kada Vokietija gali panorėti Užnemunės ar Lietuvos, kada Lietuvą ji panorės paversti tautinių mažumų kapais. . . Atrodo, kad J. Brazaičio paveiktas min. K. Bizauskas įkalbėjo vyriausybę išleisti visus žydų ješivos auklėtinius, ir taip rabinas Abraomas Kalminavičius (m. 1964.11.16) su savo auklėtiniais galėjo išvykti ir pasiekti Naujorką.

Nemažiau jis atsargus ir įžvalgus buvo Laikinojoje Vyriausybėje. Tuomet vienas iš kairiųjų žmonių (jis dabar yra grįžęs iš Sibiro*) J. Brazaičio veiklą apibūdino, kad Laikinojoje Vyriausybėje J. Ambrazevičius sukosi kaip medžiojama lapė ir sugebėjo neįsipareigoti, ko neišvengė jau visokį “ratai”. Pratęsiant jo politinę veiklą reikia suminėti, kad 1943-44 m. buvo Vliko politinės komisijos pirmininku, kur jis turėjo prilaikyti visus karštuolius ir vad. “anglų invazijos Palangoje ir Liepojoje” atstovus. Mano įsitikinimu, 1944 m. liepos 11 d. “Lietuvių Biuletenyje” paskelbtas J. Brazaičio vedamasis prieš Vliko 1944.VII (?) atsišaukimą buvo pats tikrasis ilgos Lietuvos okupacijos vertinimas ir iš jo atsirandančios išvados liekantiesiems ir pasitraukiantiesiems: “Kas lieka, renkasi krašte skubią mirtį; pasitraukiantieji — lėtą sunykimo ir nutautimo kelią”, šitaip skambėjo jo žodžiais ištarta mintis. Todėl jis aiškino, likimas krašte ir kova miškuose, kaip siūlė Vliko atsišaukimas (kurio svarstyme tada J. Brazaitis nedalyvavo) tegalįs būti tik sąmoningas savo krašte mirti apsisprendimas, panašus į Pilėnų karių, o kurie maną, kad daugiau padarysią Lietuvai svetur, — tegu traukiąsi...

*) A.a. prof. T. Petkevičius.

Kovojąs politikas buvo J. Brazaitis ir 1945.VII Wuerzburge, kada siūlė Laikinajai Vyriausybei notifikuotis, nors aiškiai žinojo, kad jos nariai galį būti internuoti ar net suimti. Jis tada laikė, kad tuo žygiu būtų atbaigtas 1941 m. sukilimas ir pradėtas ilgos distancijos laisvinimo varganas kelias. Šiandien atrodo, kad J. Brazaičio pasiūlytasis kelias būtų tikslingesnis buvęs, negu vėlesnės Vykdomosios Tarybos sudarymas, ir t.t.

Nemažiau įžvalgus buvo jo nevienas siūlymas Vykdomojoje Taryboje 1946-51 m., kurioje jis buvo informacijos ar užsienių reikalų tarnybos valdytojas. Tiek vienur, tiek kitur J. Brazaitis padėtį vertino labai realiai, nesileido į emigrantines iliuzijas ir iš visų reikalavo darbo, bet ne žodžių ir vidaus politikos aritmetikos, kuri laidojo tada Vliką ir visą mūsų laisvinimo veiklą. Tačiau žodžio politikams kietas J. Brazaičio nuolatinio darbo reikalavimas buvo nepriimtinas, ir jis buvo žodininkų apkaltintas ir iš Vliko išstumtas, neleidžiant nė pasiaiškinti... Ir būdinga, išstūmus iš Vliko J. Brazaitį, buvo užbaigta intensyvi informacinė veikla, nebeparuošta naujų svarbesnių memorandumų, nebepasirodė ir paruoštieji leidiniai. ..

Dienos kely

Prof. J. Brazaitį svetimų jam pasaulėžiūrų žmonės vadino “pilkąja eminencija” arba “pilkąja lape”. Ir tikrai jis daugeliui atrodo gana pilkas, nepastebimas kasdienos gyvenime, nors arčiau buvusieji žinome, kokia jis dvasios didybe žėruoja. Jo būde slypi aiškus paprastumas ir žmoniškas šiltumas kiekvienam. Mes, studentai ne tik jį mėgome, bet labai dažnai nueidavome pasitarti ir vien asmeniškais vargeliais. Prof. J. Brazaitis turėdavo laiko jiems išklausyti ir motinišku jautrumu paguosti, patarti. Šiaip kasdieniniame visame gyvenime buvo kuklus, pasakyčiau, ir perkuklus. Aiškiai prisimenu Vytauto D. universiteto profesorių (a. a. Pr. Dovydaičio, Z. Ivinskio) pasakojimus, kada prof. J. Ambrazevičiaus įteiktą Teologijos-Filosofijos Fak. leisti Vaižgantą norėjo Fakulteto taryba paversti disertacija ir priversti J. Ambrazevičių ją ginti, t. y. padaryti ir jį daktaru. Jis tada labai griežtai atsisakė, pabrėždamas, kad šis darbas tesąs tik įvadas . . . Arba 1939 m. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija suvažiavime jį išrinko nariu mokslininku. Į iškilmingąjį posėdį nesulaukėme jo ateinant. Jis išėmė iš “XX Amžiaus” ir savo biografiją, dar daugiau — iškirto ir savo pavardę iš baigiamojo posėdžio aprašo... Panašiai nutiko ir su šiomis jo sukaktuvėmis. Jis uždraudė minėti “Darbininkui”, “Draugui” ir kt. laikraščiams. Uždraudė plačiau minėti ir LF bičiuliams. Bet mes, jo buvę studentai, šio draudimo nepriėmėme, ir dabartinis “Į Laisvę” numeris j a m skirtas, nes, mūsų įsitikinimu, šį Lietuvos laisvės kovotoją turi pažinti ir jį sau pavyzdžiu imti tremties jaunimas. Mums vyresniesiems jis dažnai buvo tas nuostabus raugas ir druska.

Baigdamas ketinu paryškinti du jo asmens bruožus, kurie prisiminti šiandieną mums tikrai reikia. Tai J. Brazaičio tiesumas ir solidarumas. Prof. J. Brazaičio tiesumą geriausia atskleidžia 1950 m. Vliko posėdis, kuriame buvo apkaltintas vienas liberalinės grupės atstovas tariama neištikimybe Lietuvai. J. Brazaitis kaltinimą laikė tik grupine aritmetika. Jo nuomonei pritarėme ir kiti. Tris dienas vyko aiškinimasis tarp “jaunimo” ir “senimo”, bet tuometinio senimo neįtikinome, o jie mūsų neįtikino savo prielaidomis ir grasinimais iš JAV lietuvių veikėjų nutraukti Vlikui betkokią paramą, kol tas asmuo nebūsiąs pašalintas ir kol jo vietoje nebūsiąs priimtas nurodytasis. Per tas tris dienas J. Brazaitis su kitais kovojo ne už savos, bet už liberalinės grupės atstovą, tačiau “senųjų” politinės “sąžinės” negalėjo paveikti, nors tą reikalą atskiru raštu išdėstė Vlikui. Ir pirmame posėdyje naujasis anos grupės atstovas buvo nepriimtas, nes “jaunieji” su J. Brazaičiu balsavome ir politikoje už sąžinę. Nors tuo savo žygiu mes nieko tada nesugrąžinome, bet buvome vieningi, kad ir politikoje turi būti sąžinė, ne vien išskaičiavimai. Panašiai J. Brazaitis yra Lietuvoje gynęs Švietimo Ministerijoje ne vieną mokytoją, net ir iš mokyklos atleistąjį J. Žiugždą.

J. Brazaičio solidarumas ryškiausia pasireikšdavo visuomenės reikalams pinigine auka. Mes 1938-40 m. žinojome, kad visiems studentų reikalams prof. J. Ambrazevičius visados labai dosniai duodavo.* Ir kai 1939 m. rudenį staiga studentų ateitininkų reikalams reikėjo pinigo, buvo sendraugiams nustatytos tam tikros duoklės. Pas prof. J. Ambrazevičių nužygiavo Felė J. ir a. a. Vytautas Mačernis, kuris buvo išgarsėjęs “muitininkas”. Mačernis sugebėdavo, be nustatytosios duoklės dar ir priedelį išderėti. Sugrįžo, ir juokiasi Vytautas. Sako: “Numačiau prašyti 50 litų, bet prof. J. Ambrazevičius ir klausia besišypsodamas: “Ar jums užteks?”. Nebedrąsu V. Mačerniui buvę pasakyti, kad ir taip 25 litais daugiau paprašęs. Tada prof. J. Ambrazevičius su ta pačia šypsena išėmęs 300 litų ir padavęs. Panašiai jis elgdavosi ir su Soterijos aukų rinkėjais. Panašiai skirdavo ir kitiems lietuvių katalikų socialiniams ir visuomeniniams reikalams. Panašiai dalindavosi ir karo metu, taip pat ir tremtyje. Taigi, krikščioniškąjį solidarumą jis skelbė ne žodžiu, bet sava dalimi, savo įnašu. Ir teatleidžia man profesorius Juozas Brazaitis, kad šį jo labai asmeniškai nuo minios saugomą bruožą iškeliu, nes mano įsitikinimu tai ir yra ta sūriausioji druska, kurios tremties lietuviškoji visuomenė daugiausia pritrūko.

A. Mažiulis

3* Šį jo bruožą kartais praskleidžia ir dabar Lietuvoje skelbiama ano meto įvairi medžiaga.