LITERATŪROS IR VISUOMENES ŽMOGUS
Sukakčiai, kuri negali būti pamiršta
STASYS SANTVARAS
Savo stambiausią darbo vaisių, pavadintą Vaižgantas, prof. Juozas Brazaitis pradeda tokiom pastabom:
“Jis per vasaros naktį išsėdėjo Nemuno slėny. Jau saulė ir aukštai buvo pakilus, o jis vis sėdėjo ir žiūrėjo į upę ir kalnus. Ir gera jam buvo. Atsiminė Igno Chodzkos žodžius :
“Graži mūsų Lietuva. Nepadarė jos Dievas prastesnės už kitus kraštus. Gamta ir čia, lygiai kaip kur kitur, gausi grožybėmis, galinčiomis pamėginti akis, užimti vaizduotę, pakelti sielų ir pagirdyti ją malonumu. Daugel vietų, dar mažai težinomų, laukia paišytojo arba giesmininko plunksnos, kuri apreišktų pasauliui jų buvimą, o tautiečiams padėtų suprasti jų grožybes”.
Ir kilo klausimas: o ar sulaukė? Įspūdžiams pasiduodamas, jis drįso sukrauti pirmąkart eiles . . .
Tada jis buvo — tik mokyklą baigęs, tas busimasis Vaižgantas. Bet jaunas noras Lietuvai tarnauti Vaižgantui išliko visą amžių”.
Tai graži rytmečio idilė. Joje alsuoja lietuviškos vasaros šilima. Ir nereikia aiškinti, kad tie reginiai, sukelią ryžtą gyventi ir veikti, tai Nemunas prie Kauno. Tačiau parinkti žodžiai nebuvo jokia pastanga J. Brazaičio veikalo idiliškumui iškelti. Tai buvo noras pažadinti mintį, kad mes vėl stovim prie tų pačių, tik gal dar sunkesnių, problemų ir uždavinių. Atsigaivinti nutolusiu tėvynės paveikslu, lyg nektaro taure, berods, ne vienam mūsų išeitų į sveikatą. Nesgi tik ten, prie Nemuno, mūsų pradžia ir pabaiga.
Kai nubėgo tiek laiko nuo Vaižganto kūrybos studijos pasirodymo (1936 m.), cituoti žodžiai jau tinka ir pačiam prof. Juozui Brazaičiui apibūdinti. Juozui Brazaičiui — literatūros ir visuomenės žmogui. Ak, argi, jis, kaip Vaižgantas, neatidavė visų savo jėgų Lietuvai? Atbėgo kiti laikai, mums atnešdami pluoštą laisvės pragiedrulių ir vėl mus skandindami pavergimo kančioj. Tų kontrastingų laikotarpių scenoj J. Brazaitis atliko tiek darbų, kiek gali atlikti sąmoningas, taurus ir veiklus lietuvis patriotas. Va, dėl to ir negali būti pamiršta sukaktis, kurią nutylėjo visa laisvojo pasaulio lietuvių spauda, lyg tebeliudydama mūsų tarpusavį nesugyvenimą ir pakrikimą. O toji sukaktis — prof. J. Brazaičio 60-tasis gimtadienis.
Visų pirma — žmogaus, asmenybės apvadai. Tokiom pastangom šiuo atveju nėra konkrečios, rašytinės, medžiagos. Bandysiu improvizuoti, visai nereikšdamas pretenzijų į tobulą prof. J. Brazaičio paveikslą.
Paprastai, kai minimi pasižymėjusių žmonių jubiliejai, stengiamasi vienon krūvon surinkti jų darbus ir nuopelnus, tartum visuomenei jie būtų absoliučiai nežinomi. Tokie rašiniai būna geri ir net akademiški, tik vargu jie šildo gerbiamojo širdį. Antra vertus, kai reikia patikslintų žinių, tai dabar jų galim rasti savo enciklopedijoj ar į ją panašiuose leidiniuose. Apie prof. J. Brazaitį tokį straipsnį rašyti man būtų ypačiai sunku, nes mudviejų pažintis dar ir dabar nėra dulkių apnešta. Aš bandysiu į jį pažvelgti pro asmeninių atsiminimų langą, vis tebesitikėdamas, kad pro langus trykšta šviesa ir šilima, kad toj šviesoj gal būna ryškesni ir natūralesni minimo asmens kontūrai.
Kai grįžau iš Valakų žemės (tai buvo taip seniai, kad net senobiniai kraštų pavadinimai atrodo esą per jauni!), gyventojų skaičium beaugančiame Kaune gana sunkiai radau įmanomesnę pastogę. Ji atsirado Ugniagesių gatvelėj, Tėvų Marijonų naujuose namuose, visai netoli nuo Valst. Teatro, kuriame pradėjau dirbti. Patalpa buvo daugiau ilga, negu plati, su vienu dideliu langu, teaprėpiančiu kraštelį dangaus ir nedažytą plytų sienos nuobodų plotą.
Tame pačiame bute, kurio atskiri kambariai buvo nuomojami, gyveno prof. Juozas Brazaitis, rašytojas Ant. Vaičiulaitis ir, rodos, dail. Tel. Kulakauskas, visi trys jauni ir originalūs vyrai. Man teko galinis kambarys, tik siena atskirtas nuo J. Brazaičio. Naudojomės bendru koridorium ir keliom durim išeiti iš namų į Ugniagesių gatvelę, į Šaričių bažnyčios šventorių ir į Laisvės alėją. Ilgainiui, kai lietuvis nei dieną, nei naktį nebuvo saugus savo namuose, ta gausybė durų padėjo prof. J. Brazaičiui ištrūkti pradžioj nuo enkavedistų, o vėliau nuo geštapininkų “vizitų”. Jo kambarys buvo iškrėstas ir apverstas aukštyn kojom, bet jis pats tiesiog neįtikimu būdu nuo areštų išsisuko. Puikiai prisimenu tą kambarį ir jo šilimą, nesgi ten tiek daug malonių ir jaukių valandų buvo praleista .
Žmones jungia nebūtinai tik pasaulėžiūriniai ar ideologiniai įsitikinimai. Gana dažnai juos tvirtu ryšiu suriša paprastas bičiuliškumo jausmas, nenuperkamas nei už aukso plytą. Aš dar neturėjau progos suabejoti, kad tas retas radinys, virtęs ilga ir patvaria bičiulyste, man buvo prof. Juozas Brazaitis. Mudviejų pažintis prasidėjo nuo oficialių apsilankymų iš kambario į kambarį, nuo prasilenkimų koridoriuje, nuo kasdieniškų ir konvencionalių pasikeitimų žodžiu. Ir jau susipažinimo užuomazgoje mudu abu nuvokėm savo idealų, siekimų ir įsitikinimų kryptį. Nepaisant visa, nepaisant ir kai kurių pokalbių, kuriuose mudviejų nuomonės išsiskirdavo, širdysna žengė bičiulystės pergalė. Ak, ji negimė tą pačią dieną, kai susipažinom! Turėjo nutekėti laiko, kaip sraunaus upės vandenio, turėjo nuoširdumu ir atvirumu nušvisti veidai. Po truputį artėjom vienas į kitą, o tą “truputį” kartais paspartindavo ir juokingi nutikimai. Prisimenu įvykėlį, kurį, kaip kokį anekdotą, šia proga noriu papasakoti.
Gana dažnai pasitaikydavo, kad tuo metu, kai aš turėdavau eiti į teatrą, jaunas prof. J. Brazaitis, sunkiu portfeliu nešinas, grįždavo iš universiteto. Buvo tamsi ir nelinksma vėlybo rudenio diena. Lauke ne lijo, bet darganojo — purškė veidan šlapia ūkana. Aš, kaip man atrodė, pasiėmiau skėtį, išėjau į Ugniagesių gatvelę ir plačiu žingsniu pradėjau žėgliuoti į savo Alma Mater. Iš tolo pamačiau prof. J. Brazaitį, besiartinantį į mane su plačia, vos juoką besulaikančia šypsena. Žinoma, nesuvokiau, kur glūdi jo gero nusiteikimo šaknys. Kai susidūrėm akis į akį, pasirodė, kad aš buvau ta juoką kelianti būtybė, nes, vietoj skėčio, nešiausi į dangų iškeltą lazdą. Mat, irgi profesoriaus būta!
Kai tūnodavau savo kambary ir ką nors dirbdavau, retai pasitaikydavo toks vakaras, kad apie 20 val. neišgirsčiau švelnaus tuksenimo į sieną. Tai būdavo ženklas, kad prof. J. Brazaitis kavą jau išvirė ir kviečia pas save pasišnekučiuoti. Tik vakarai ir buvo tas mielas laikas, kurio neįmanoma pamiršti.
Aš tada mėgau gerti daug ir stiprios kavos, tą patį pomėgį turėjo ir prof. J. Brazaitis. Tik jis į “smalinę” kavą beveik pusę puodelio pripildavo cukraus (antrą tokį subjektą dabar pažįstu — tai L. E. leidėjas J. Kapočius). Gal tuo cukrum jis ir buvo gyvas, nes beveik reguliariai eidavo gulti apie 2 val., o keldavo 7-tą; kai nueidavom kartu į restoraną ar valgyklą pavalgyti — aš sukirsdavau visus patiekalus, o Brazaitis neįveikdavo ir žvirblio davinio. Man iki šiol tebėra mįslė, kaip žmogus, tiek daug dirbdamas ir taip mažai valgydamas, gali ant kojų išsilaikyti. Argi jo energijos šaltinis buvo kava ir ta gausa cukraus. Atrodo — ne. Prof. J. Brazaitis, kiek aš jį pažįstu, didelius išteklius vitališkumo ir fizinių jėgų paveldėjo iš savo giminės. Kresnas, vidutinio ūgio, stipriai sudėtas, mielas ir patrauklus savo dvasine šilima, bet tvirtas ir gal net atkaklus savo pasiryžimuose, principuose ir siekiuose.
Kavos vakarai pas Brazaitį nebuvo tik to šiltų kraštų vaisiaus gurkšnojimas. Graikų žodį atgaivindami, galėtumėm pasakyti, kad gana dažnai tie susitikimai būdavo tikri simposiumai. Ak, juk tada buvom daug jaunesni, tai ir į įvairias problemas kibom nuogom rankom ir degančiom širdim. Literatūra, teatras, dailė, valstybės ir visuomenės reikalai — viskas ten buvo vėtoma ir mėtoma. Pažangos ir kultūrinių laimėjimų buvo šaukte šaukiamasi! Tartum būtumėm nujautę, kad reikia skubėt, kad laisvės valandos baigiasi, kad ant Lietuvos vėl grėsmingi debesys kyla.
Nors iš Italijos parsivežiau tiek dvasinio lobio, kiek jo tada pajėgiau aprėpti, bet jaučiau, kad prof. J. Brazaičio artumoj aš augu ir stiprėju. Poezijos mene visuotinės ir lietuvių literatūros mene jis nardė su tokia nuovoka ir erudicija, kuri mane stebino ir jaudino. Jo skatinamas ir pakritikuojamas esu parašęs pluoštą eilėraščių, tilpusių Giesmėse apie saulę ir sielą. Eilėraščiai iš to pluošto: Aš pažinau Tave, Kalėdų rytas, Generole — ir dabar tebėra mano mylimi darbai, kai tuo tarpu apie Vabalėlį jau ir klausyt nebenoriu!
Erdviame prof. J. Brazaičio kambaryje, elegantiškai ir skoningai apstatytame, lyg vienuolio metraštininko celėj, žiburys užgesdavo su gaidyste. Jis taisydavo Aušros mergaičių gimnazijos, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, sąsiuvinius(kai-kada ir man jų pluoštą įkišdavo, bet tik retais atvejais man pavykdavo jo mokinių laipsnius pagerinti!) jis rengdavosi paskaitoms universitete, kurias skaitė su retu gražbylu-mu ir patrauklumu, rašydavo literatūros ir teatro kritikas spaudai, ilgas valandas praleisdavo prie stambesnių literatūros studijų. Mano akivaizdoj gimė jo Vaižgantas ir Lietuviai rašytojai — tokie literatūros mokslo veikalai, kurių ir laukdami mes nesulaukiam, nes ten,
Lietuvoje, objektyvūs to pobūdžio darbai šiuo metu neįmanomi, o čia, dažniausiai, paslenkam tik piktokom recenzijom pasišvaistyti.
Apie penkis metus su dideliu kruopštumu, metodingumu ir planingumu J. Brazaitis rinko medžiagą apie Maironį. Parašė jis Maironio monografiją, kelių šimtų puslapių veikalą, ir jos porą nuotrupų periodikoj paskelbė, tik, deja, nelaimės užgriuvo anksčiau, negu ji buvo išleista. Monografijos rankraštis liko Lietuvoj, bet ar kada nors jis bus rastas ir atspausdintas? Man teko būti būrely išrinktųjų, kuris matė monografijos rašymo “virtuvinį” darbą, kuriam teko nevieną jos skyrių perskaityti. Dėl daugelio prarastų vertybių mes nūdien atsidustam, — prarasta vertybė yra ir J. Brazaičio monografija apie Maironį.
Prof. J. Brazaičio celėj niekad nestigdavo viešnių ir svečių. Mergaitės ateidavo paaimanuoti, pasiguosti ir paverkti dėl įvairių nesėkmių gyvenimo ir meilės istorijose. Tai gal būdavo išsiblaškymas ir atgaiva darbais apsikrovusiam vyrui. Tačiau gana dažnai jį lankydavo ir to sambūrio dalyviai, kurie Kaune pradėjo leisti “XX Amžiaus” dienraštį. Jau tada buvo galima matyti, kad sambūrio smegenys yra prof. J. Brazaitis. Iš to būrio šaunių vyrų keli jau yra mirę Sibire ar Lietuvoj. Tai buvo ta grupė ateitininkų, iš kurių ilgainiui, žinoma, ir tragiškiems įvykiams veikiant, išaugo Lietuvių Frontas. Fronto lyderis, kaip žinom, tebėra prof. Juozas Brazaitis.
Kai Lietuvą užgriuvo okupacijos, prof. J. Brazaitis pasimetė su grožine literatūra, nuėjo į pogrindį, pasinėrė visuomeninėj ir politinėj veikloj, Laikinojoj vyriausybėj buvo švietimo ministras ir ėjo ministro pirm. pareigas. Žinoma, jis ir tais darbais įmynė gilius pėdsakus tėvų žemėn, bet man nuoširdžiai gaila, kad dėl to mūsų literatūros mokslas ir kritika dviem dešimtmečiams neteko itin stiprios asmenybės. Darbai Vlike vokiečių okupacijos metu, dengimasis nuo geštapo agentų po įvairiom kepurėm, informacijos ir užsienio tarnybos valdytojo pareigos Vokietijoj, veikla Lietuvių Fronte, politinės brošiūros, kurias jis rašė ar redagavo — In the Name of the Lithuanian People (1946), Ein kleines Volk wird ausgeloescht (1948), Living in Freedom (1948), Appeal to the United Nations on Genocide (1951), J. Daumanto Partizanų redakcija ir papildymai — visa tai yra darbai, kuriuos taip pat kas nors turėjo įveikti. Tačiau J. Brazaičio studija Vaižgantas (1936), Lietuvių rašytojai (1938), dingusi Maironio monografija (nekalbant apie Literatūros teoriją ir kt., jo literatūros vadovėlius, plačiai vartotus aukštesniosiose Lietuvos mokyklose), jo suredaguoti, atitinkamu komentaru palydėti ir su Vyt. K. Jonyno iliustracijom išleisti Donelaičio Metai (1940), jo redaguoti Pietario Lapės gyvenimas ir mirtis, Pietario Algimantas, Lazdynų Pelėdos Klaida (1939), Maironio Pavasario balsai (1940) ir visa eilė jo literatūrinių straipsnių Liet. Enciklopedijoj (pvz., Maironis, Donelaitis) — man asmeniškai spinduliuoja itin gaivia šilima, tautos kultūrinių lobių šilima, kuri, be abejonės, savo spinduliais sieks daug tolimesnius ateities akiračius.
Žmogaus nueitas kelias, visi to kelio posūkiai ir vingiai, tai jis pats, tai jo asmenybė. Tas kelias, kurį tik vienu kitu brūkšneliu tepalietė mano asmeniniai susitikimai su prof. Juozu Brazaičiu, toli gražu nėra pilnas jo asmens apibūdinimas. Visa tai tėra tik nuotrupos, nubėgusių dienų atspindžiai, iš kurių galima pabandyt sudėlioti gal nors šiek tiek ryškesnį jo pavidalą.
Ypačiai būdingas prof. Juozo Brazaičio bruožas, tai jo darbštumas. Nėra jokia pasaka, kad ilgą metų eilę per naktį jis temiegodavo tik 5 ar 6 valandas. Ir tai tęsėsi diena dienon be atsikvėpimo, be atvangos, be regimesnio bandymo prasiblaivyti ar išsiblaškyti. Buvo laikai, kada ir aš per parą dirbdavau po 16 valandų. Taip, intensyviai padirbęs penkias ar šešias savaites, — aš būtinai turėdavau kur nors galvą nutrūkti. Jei nieko geresnio neatsirasdavo — valandas prasėdėdavau iki lubų prirūkytoj Konrado kavinėj. J. Brazaitis ir to atitrūkimo nuo pareigos ir darbo sau neleisdavo. Savo jungą jis traukė, širdį paplakdamas kava, poilsiu ir atvanga visai nesirūpindamas. Ir to darbštumo vaisiai buvo daugiau, negu regimi: nuo 1932 — 1940 m., vadinasi, per aštuonis metus, gimė jo Vaižgantas, Lietuviai rašytojai, Maironis, tie jo redaguoti mūsų literatūros klasikų veikalai, jau nekalbant apie mokyklinių vadovėlių ruošą, paskaitas universitete (kurioms paruošti juk irgi reikėjo laiko), pamokas Aušros mergaičių gimnazijoj, nemenkus pluoštus straipsnių periodikai. Savo gyvenime regėjau dinamiškų ir darbščių žmonių, regiu jų ir dabar (pvz., komp. Jul. Gaidelis), bet tų darbininkų pirmoj gretoj tebestovi prof. J. Brazaitis. Jeigu ne savo būdu, tai darbštumu ir pareigų apsikrovimu jis yra tikrai panašus į Juozą Tumą-Vaižgantą.
Čia galėtų kilti klausimas, kokia gi buvo ta man pažįstama prof. J. Brazaičio darbo technika. Šiokį tokį atsakymą gal duotų klausimo perskėlimas į dvi dalis: a) pasiruošimas darbui, b) patsai darbo procesas.
Prof. J. Brazaičio pasiruošimas būdavo iš anksto planuojamas ir didžiai rūpestingas. Minėjau, kad Maironio monografijai rašyti jis rengėsi apie penkis metus. O tai reiškė ne tik Maironio kūrybos studijas, bet ir žinių rinkimą apie tautos atgimimo poetą mokslinės anketos pagalba, intensyvų susirašinėjimą tuo reikalu su nemenku kiekiu Maironio draugų ir pažįstamų, telkimas pasisakymų apie jo kūrybą, tų pasisakymų kritišką peržvelgimą, eilų asmeninių pokalbių su Maironio artimais bičiuliais ir bendradarbiais, ieškojimą įtakų ir paralelių kaimynų literatūrose. Po to eidavo surinktos medžiagos klasifikavimas, veikalo plano apmatų statyba, visa eilė pastabų ir nuorodų sau pačiam, o tik tada energijos įkinkymas į konkretų darbą. Ir iš to vieno pavyzdžio gal nesunku susidaryti vaizdą, kad žmogui reikia turėti apstą intelektualinių galių, kad tokioj medžiagos girioj nepaklystum.
Darbo procesas: vienu žvilgsniu pažvelgus į prof. J. Brazaičio rankraštį, galėtum atkakliai tvirtinti, kad jis rašė greitai, švariai ir sklandžiai. Tačiau taip atrodydavo tik originaliniai jo darbo puslapiai. J. Brazaitis, gal jau tokia jo prigimtis, sau pačiam yra daug rūstesnis kritikas, negu tam, kurio darbus jis nagrinėja. Kuriam laikui praslinkus, parašytus puslapius jis pradeda braukyti ir taisyti, kraudamas žodį ant žodžio, sakinį ant sakinio, ištisas pastraipas nubraukdamas, darydamas įtarpas, apstatydamas baltus popierio pakraščius ištisom sakinių kolonom ir piramidėm. Nežiūrint šitokių išbraukymų, papildymų ir pakeitimų, ir tokie J. Brazaičio rankraščiai turėjo regimą tvarką ir net savotišką estetinį vaizdą. Paskiau jie būdavo perrašomi mašinėle, dar kartą kitą perskaitomi, bet jau ne taip sopulingai.
Matydamas tokį kruopštumą, aš ne kartą savy atsidusdavau: ak, pone Dieve, nesaldi yra ir literatūros kritiko bei nagrinėtojo duona! Tai juk taip pat kūryba. Ji turi būti ypačiai skausminga žmogui su tokia tyra sąžine ir tokiu giliu atsakingumo jausmu, koks buvo ir tebėra prof. Juozas Brazaitis!
Arčiau gyvendamas, pastebėjau ir dar vieną kitą J. Brazaičio asmenybės bruožą. Jo darbštumas liudija ir jo valingumą. Neatskiriama tų pradų dalis yra jo atmintis, berods, daugiau įgimta, kaip išlavinta Viešpaties dovana, kurioje, beveik, be paklaidos sudėta ypačiai daug žinojimo ir pažinimo. Jei neklystu, atmintis yra didelė talkininkė žmogaus orientacijai ir erudicijai. Prof. J. Brazaitis, kiek aš jį pažįstu, yra dinamiškos orientacijos vyras, kūrybingas žmogus, literatūros ir visuomenės gyvenimo eruditas.
Kartais gal nereikia vengti ir patoso. Pasinaudodamas ta popurialia retorikos priemone, drįstu tarti, kad ypačiai vaiski gėlė J. Brazaičio švarko atlape yra jo ciceroniška gražbylystė. Kodėl gėlė? Todėl, kad jo gražbylystė yra ne tik girdima, bet ir regima. Man teko dalyvauti neviename pobūvy ar susirinkime, kur J. Brazaičiui tekdavo kalbėti “ex-promptu”. Ir visada jo kalbos, vaižgantiškai tariant, būdavo deimančiukai. Dėl to gražbylumo jį mylėjo Aušros mergaitės, kiek žinau, dėl to gražbylumo dūsavo ir ne viena universiteto studentė. Daugeliu atvejų tas aukso krūvis J. Brazaičiui daug padėjo ne tik kasdieninį darbą dirbti, bet ir kovos lauke nuo priešų gintis .
Gali į “atklanes” nubristi bepasakodamas apie atskirus žmogaus asmenybės bruožus, o jo sielos, jo dvasinio veido, vistiek dar nebus matyti. Prof. J. Brazaičio būdas, kaip daugelio žmonių, yra sudėtinga mašina. Pirmasis įspūdis — nutviskusi šypsena ramiam ir jaukiam veide! Tas šypsenas J. Brazaitis, kaip geras psichologas, dalina draugams ir nedraugams. Sprendimą labai sunku daryti — gal jo būdo žymė yra prigimties dovana, o gal kultivuota priemonė su žmonėmis gyventi ir dirbti. Man asmeniškai ji atspindi ramų, natūralų ir nuoširdų žmogų. Tačiau savo vidaus gelmėj J. Brazaitis yra mąstanti, kontempliuojanti ir kenčianti siela. Tyra ir dora siela, bet nestokojanti užsikirtimo, kartais priskirianti sau bausmes ir atgailas, kurių realiam gyvenime neturėtų būti. Tuo požiūriu J. Brazaitis yra mistikas. Žmogus, kurį gerbi ir myli, kurio skausmingai ilgiesi. Ak, jis yra metraštininkas, kurio celėj žiburys užgęsta su gaidyste! Žmogus paženklintas sopulingu vienišumu. J. Brazaitis — toks dažnas svečias auditorijose ir tautiečių sambūriuose, o esmėj tokia vieniša siela! Ištikro, originalu jis niekada nebandė būti, jo dailus ir skoningas drabužis, kaip ir išprusinta jo laikysena, kažkuo ypatingu iš kitų tarpo nesiskyrė. Būdingas savo kresnumu ir dvasingu veidu, rami ir išlaikyta charakterio linija. Man rodosi, J. Brazaitis yra darbo ir pareigos vyras. Vieną ar kitą uždavinį įveikęs, jis vėl užsidaro savo celėj ir skendi sopulingam vienišume.
Nelengva buvo atsigrįžti į prof. Juozo Brazaičio literatūros mokslo ir kritikos darbus. Apie asmenį gali pašnekėti ir šį tą iš atsiminimų dubenio pasisemdamas. Konkretūs darbai reikalauja įsigilinimo į juos, reikalauja konkrečių studijų. Bet ką studijuosi, kai turi tik pliką delną? J. Brazaičio to pobūdžio darbų Amerikoj neturiu ir net, aplinkui pasidairęs, nežinojau, kur būtų galima nors dalį jų gauti. Sukaktuvininko ir mano geri bičiuliai pasistengė — ir aš vienu kitu spausdintu rašiniu buvau aprūpintas. Talkininkams už tai nuoširdi mano padėka.
Negavęs daug laiko šiems įspūdžiams rašyti (o tai yra kasdieninė mūsų opa!). Vis dėlto turėjau ištisą savaitę dvasinio džiaugsmo, galima sakyti, tikrą puotą. Skaičiau visą atliekamą laiką, protarpiais grįžau į Ugniagesių gatvę, į tą J. Brazaičio kambarį, kuriame gimė dabar mano skaitomi raštai. Tai nebuvo ta idilė, kurią išgyveno Vaižgantas prie Kauno, per naktį žiūrėdamas į tolin tekančius Nemuno vandenis, bet grįžimas į tas pavasario dienas, kada lietuvis savam krašte buvo laisvas kurti ir laisvas savo pastangomis tikėti.
Skaitymo rezultatai — atgaivinti asmeniniai įspūdžiai, nuvalytas dulkių klodas nuo to, kas vieną kartą jau buvo regėta ir išgyventa. Tų įspūdžių pluošteliu čia ir bandysiu pasireikšti.
1931 m. “Židinio” nr. 1, dešimty spausdintų puslapių (27-36 psl.), J. Brazaitis nagrinėja Šatrijos Raganos “Irkos tragediją”. Nagrinėja tą novelę formaliniu požiūriu, ryškindamas autorės kūrybinio darbo technikinius sugebėjimus. Tokių studijų mūsų dailusis žodis dar nėra turėjęs. J. Brazaičio straipsnis gal buvo taikytas ano meto Lietuvos mokyklai, bet iš jo spindi nagrinėtojo nuovoka ir literatūros kritiko įžvalgumas. Apybraižą paskaitęs, regi Irkos tragedijos kiekvieną giją, regi lūžį po lūžio, kuris su vaikišku sopulio pajautimu atsispindi jos sieloj. Taip pat regi ir tai, kad Šatrijos Ragana, pakrypusi į psichologinę novelę, anuomet buvo moderni rašytoja, jei tas žodis “moderni” aplamai turi kokią nors reikšmę.
“Karys ir karas literatūroje” (Židinys nr. 11, 377-384 psl., 1935 m.) — kitas J. Brazaičio studijinio pobūdžio darbas, kuriame jis gilinasi į lietuvių tautosaką — liaudies dainas, ir ieško jose karo atgarsių, herojizmo. Tautosakos archyve peržiūrėjęs kelis tūkstančius dainų, maža ten to žanro posmų terado. Senovės lietuvių karių dainos pradingsta, nes aristokratija sulenkėjo, o liaudis jų neišlaikė, neperdavė iš kartos į kartą. J. Brazaitis teigia, kad, prie varta į svetimas kariuomenes varomas lietuvis negalėjo herojinių dainų dainuoti. Tai daugiau šeimos dainos, liūdno atsiskyrimo su šeima ir mergele dainos. Kareivis išjoja į svetimą šalį, o grįžta žirgas, nešdamas kareivio kruviną mundierą ir kepurėlę. Heroizmas suskamba tik vienoj kitoj senesnėj dainoj, kurių maža tėra išlikę.
Jis, tas herojizmas, vėl ima skambėti nepr. Lietuvos karių dainose. Tačiau Lietuva yra maža ir taiki valstybė. Aistrose skęsta tik didžiosios tautos ir valstybės, daug turinčios, norinčios dar daugiau svetimų žemių prisigriebti. Laisvos Lietuvos kareivis jaučia tą pavojų, tad liūdesio gaida skamba ir jo dainose, nors jam nestinga jau herojinio ryžto (taip didvyriškai pasireiškusio partizanų kovose! St. S.). Be to, jis jau yra išsivadavęs iš priklausomybės šeimai, jo idealai — tėvynė, jos laisvė ir tos laisvės gynimas.
Savo rašinyje apie karį ir karą literatūroje J. Brazaitis pasako minčių, kurios ir šiandien tebeturi tą pačią gilią prasmę: “Vydūnas giliai pažvelgė į tikrąsias karo priežastis — į paties žmogaus sugedimą. Tai mūsų dienų netikros kultūros padaras. Jis parodė ir išeitį — ugdyti pačiame žmoguje žmoniškumą: sugebėjimą apvaldyti
savyje materialinės prigimties egoizmą ir palenkti jų dvasiniam pradui. Jo žodžiai įgauna ypatingos reikšmės mūsų metais, kada senoji Atėnė, ginkluota ietimi, vedusi vyrus į kovą, įkvėpusi valstybės vyrams išmintingas kalbas, auginusi taikos metais alyvos medžius, šiandien vis labiau išstumiama raudonojo Marso, kuris temoka tik ietimi svaidyti” ...
“Raštai daugiausia parodo tautinės sąmonės laipsnį”—sako J. Brazaitis pradėdamas kalbėti apie Simaną Daukantą lietuvių tautinės sąmonės evoliucijoje (Židinys nr. 2, 129-139 psl., 1936 m.). Tai studijinio pobūdžio jo darbas, dalinamas į tokius skyrius: Įžanga, Tautinės sąmonės linkui, Valstietiški metmenys, Europiški ataudai, Lietuviškas raštas, Pabaiga. Daukanto tautinės ideologijos realizavimas tautoje.
Paviršium pažvelgęs, galėtum tarti, jog Daukanto idėjų ir teigimų nagrinėjimas, tai istoriko dirva. Betgi S. Daukanto raštai yra įdomūs ir literatūros žmogui. J. Brazaitis pažvelgė į Daukantą kaip rašytojas ir rašyto žodžio kritikas. Šis jo darbas ypačiai ryškus savo erudicija, o taip pat vaizdžių ir pagrįstu iškėlimu faktų, kurie net mūsų šviesuomenės tarpe nėra giliau pažįstami. Kai mūsų rašto ir tautos istorija nūdien yra begėdiškai falsifikuojama, kai mes patys pradedam vis mažiau žinoti apie savo tautą — J. Brazaičio Simanas Daukantas lietuvių tautinės sąmonės evoliucijoje galėtų prašokti bet kurį mūsų periodinį leidinį.
Židinio 2 nr. (157-164 psl.) 1937 m. atspausdintas J. Brazaičio straipsnis Sofijos Pšibiliauskienės biografijai. Deja, tai rašinio tik antra dalis. Man labai gaila, kad negavau paskaityti pirmos to straipsnio dalies. Kadaise skaičiau jį visą, bet atminty ir jo nuotrupų nebeliko.
Antroj studijos daly sutelkta nemenkas pluoštas medžiagos Lazdynų Pelėdos biografijai. Čia ištraukos jos laiškų P. Višinskiui, rašytų tuo metu, kai ji buvo palinkusi į liberalizmą. Čia keletas pastraipų kun. M. Krupavičiaus vaizdingų atsiminimų, čia jos laiškų citatos kun. J. Tumui - Vaižgantui. Kiekvieną jos pačios ar kito pasisakymą apie ją palydi J. Brazaičio objektyvūs paaiškinimai.
Lazdynų Pelėda buvo bajorė, Žemaitijoje turėjusi dvarelį, o koks juodas vargas skamba iš dažno jos laiško! Tą juodą vargą paliudija kun. M. Krupavičius. Visą jo nuogumą regim ir Vaižgantui rašytuose laiškuose. Pati nesėkmių prislėgta Lazdynų Pelėda atžeria iš savo kuklių honorarų ir duoda kiekvienam, kuris tik į ją kreipiasi, tardama: “Kiek galiu uždirbti, dalinuosi su našlaičiais; vargstame sunkiai. Rinko kariuomenei dovanas; aš, iš Švyturio gavus, dalį daviau vaikams (mirusios marčios vaikams. St. S.), dalį atidaviau komisijai”.
Būdama dvarininkė, ji rengdavosi kaip paprasta kaimo moterėlė. Lazdynų Pelėdos išgyvenimai nepriklausomybę atgavusioj Lietuvoj, kur jauni valdininkai dar neskyrė juodo nuo balto, šiandien skamba kaip ištrauka iš rūstaus realistinio romano. Ir minimos medžiagos paskelbimu prof. J. Brazaitis didžiai praturtino Lazdynų Pelėdos pažinimą.
Kai sukako 30 metų nuo J. Biliūno mirties (1937.12.7) — J. Brazaitis Židiny (Nr. 12, 545-553 psl., 1937 m.) paskelbė Rašytojo išsivadavimą, Biliūno laiškuose. Tai buvo naujas ir įdomus žvilgsnis, nes nei anuomet, nei šiandien dar netrūksta jėgų, kurios Biliūno paveikslą stengiasi įsprausti į siaurą ir apibrėžtą rėmą.
Rašinio pradžioj J. Brazaitis pažeria pluoštą įdomių minčių apie menininką ir jo ryšį su visuomene, apie menininko pašaukimą ir jo konfliktus su savo individualumu ir artima visuomene, apie meno reikšmę tautai ir atskiram žmogui. Brazaitis taikliai taria, kad “Veidmainys poezijoj pasislėpti negali”. Menininkas turįs būti ištikimas pats sau, turįs būti nuoširdus, nors dėl to tektų kentėti ir vesti kovą su savim.
Toliau J. Brazaitis piešia karšto liberalo, socialdemokrato ir visuomenės veikėjo Biliūno paveikslą. Paveikslas objektyvus, neiškreiptas ir dvelkiąs žmogiška šilima. Rūpestingai parinktom citatom iš Biliūno laiškų, savo samprotavimais ir komentarais autorius tą paveikslą dar labiau sustiprina ir pagyvina (jei teisingai prisimenu, to naujo žvilgsnio į Biliūną nepuolė ir ano meto lietuviai liberalai). Minties požiūriu stipriai kondensuotame darbe matai Biliūno vargą ir kančią, įsijauti į jo dvasinį nerimą bei savęs jieškojimą, aiškiai regi vykstantį jo dvasioj lūžimą, kai iš visuomenininko ir partiečio jis pamažu išsivaduoja ir tampa tik rašytoju. Atseit, jis randa gyvenimo tikslą ir prasmę.
J. Biliūnas turi nemažai gražių sumanymų, ir pradeda rašyti. Jis sukuria Vagį, Brisiaus galą, Lazdą, Žvaigždę, Ubagą,ir, pagaliau, Liūdną pasaką; anot J. Brazaičio, “vis tai gražios nuolaužos Biliūno dvasios, šitos naujosios, didžiai humaniškos, kenčiančios, užjaučiančios, suprantančios ir su gyvenimo būtinumu tauriai susitaikančios.”
J. Biliūnas, kaip žinom, mirė džiova. J. Brazaitis duoda taurų paveikslą žmogaus dvasios, trokštančios gyventi ir kurti, bet aiškiai nuvokiančios, kad gyvenimo dienos baigiasi. Biliūnas atvirsta į tikėjimą, nuolat skaito Evangelijas. Kad nebūtų įtartas ir apšauktas tendencingu, ir tą teigimą J. Brazaitis paremia citata. Jo rašinys yra tikrai vertinga medžiaga Biliūno asmenybei pažinti.
Verčiamas skubėti, prabėgom pažvelgiau tik į vieną kitą prof. J. Brazaičio literatūros mokslo darbą. Tų jo darbų žymiai daugiau. Ir kyla man mintis: ar negalima būtų Brazaičio literatūrinius straipsnius surinkti ir išleisti juos atskiru leidiniu. Emigraciniame gyvenime ne vienu atveju toks leidinys galėtų būti gausus šaltinis pasisemti žinioms apie savo tautos grožinę literatūrą. Gyvendamas ta pačia idėja, susitinku ir su J. Brazaičio Vaižgantu. Būtinai reikėtų išleisti ir to veikalo antrąją laidą. Jaunesnėse kartose Vaižgantas, ta ypačiai ryški ir originali asmenybė mūsų rašto istorijoj, jau yra tik legenda. Jeigu jis jaunimo sąmonėj dar tebėra gyvas, tai tik iš tėvų ar mokytojų pasakojimų nuotrupų apie nuolat skubantį baltagalvį senelį, apie gyvąją lietuvių tautos sąžinę. Plačiau pasklidusi jo darbų studija, aš neabejoju, dar galėtų Vaižgantą iš legendos prikelti ir svečiam krašte.
Ir tokia studija yra prof. Juozo Brazaičio Vaižgantas. Ją išleido Vytauto D. Universiteto Teologijos - Filosofijos fakultetas 1936 m. Veikalo tekstai užima 185 smulkoko šrifto puslapius. Vaižganto bibliografijai skirta penki puslapiai — ji pradedama 1895 m. ir baigiama 1933 m. Studijos turinys: Užuomazgos; Sceniniai vaizdai, Alegorijos, Vaizdelių mėginimai; Palaidieji žiedai: Kelionių vaizdai, Karo vaizdai, Aukštaičių vaizdai; Suklestėjimas: Pragiedruliai: Gondingos kraštas, Pragiedruliai: Vaduvų kraštas; Dėdės ir dėdienės; Pragiedruliai: Šeimos vėžiai; Smulkioji beletristika; Visuma: Kūrybos pasaulėvaizdžio pradmenys, Talentas ir literatūrinės formos, Vaižganto stilius, Vaižgantas tautos kūryboje. Savo darbą J. Brazaitis aptaria kukliai: Vaižgantas — apmatai kūrybos studijai.
Įspūdžiai smarkiai prasitęstų, jeigu bandyčiau tą didelį ir solidų J. Brazaičio veikalą kiek išsamiau nagrinėti. O, kiek šiame Vaižgante sutelkta minčių apie Lietuvą, apie lietuvių tautos kovas dėl laisvės ir kultūros, apie jos prisikėlimą! Apmatuose kūrybos studijai Brazaitis švyti visa turtinga savo dvasia. Literatūros mokslininko erudicija atsiskleidžia, kai jis, nagrinėdamas Vaižganto kūrybą, atsiremia į graikų, romėnų, vokiečių, anglų, prancūzų, italų, ispanų ir rusų literatūras. Tokiame fone visom spalvom suspindi Vaižganto asmens ir kūrybos savaimingumas, jo valia, jo filosofija, jo talentas gyventi ir kurti Lietuvai. Čia ir vėl man prisimena Ugniagesių gatvelė ir ta metraštininko celė, kurioje žiburys, apgaubtas žalsvu gaubtuvu, užgęsdavo tik parytėm. Kai tiek dvasinių jėgų buvo sutelkta ir darbo įdėta, tai veikalas ir laiko atneštose audrose nepradingo.
Praskleiskim uždangą, anot Maironio, ir nors truputį iš arčiau pažvelkim į tą J. Brazaičio veikalą. Pats autorius 7 psl. apibūdina savo darbo pobūdį:
“Kiekvienos kūrybos nagrinėjime gali būti daugiau žiūrima į kūrybos istoriją (į impulsus, paskatinusius kurti, kūrybos pavyzdžius bei įtakas, kūrybos proceso psichologiją); gali būti daugiau dėmesio kreipiama į patį sukurtąjį produktą, į tą medžiagą (tematiką ir problematiką), kuri veikalą įprasmina, ir pagaliau į tą žodžio meną, kuriuo pasireiškia tas kūrėjo viduje susiformavęs pasaulis. Šitame rašinyje, nors atsižvelgiama į Vaižganto kūrybos istoriją, tačiau dėmesys labiau sukoncentruojamas į pačią objektyviąją kūrybą, į objektyvų kūrybos produktą, į Vaižganto beletristiką, ne į Vaižgantą beletristą”.
J. Brazaitis apibūdina ir tą areną, kurioje jo nagrinėjamas rašytojas veikia: “Į visuomenės gyvenimą Vaižgantas išėjo, kada reiškėsi įtempta kova tarp trijų jėgų: senosios lenkiškos aristokratiškos kultūros, naujosios lietuviškos demokratiškos kultūros, rusų politinio režimo. Visas Vaižganto gyvenimas ir buvo kova dėl lietuviškos demokratiškos kultūros”.
Turėdamas aiškų tikslą, gilindamasis į laiką ir sąlygas, kuriose Vaižgantas kūrė, J. Brazaitis vis giliau pasineria į nagrinėjamo autoriaus kūrybos gelmes. Baigdamas Užuomazgas, 32 psl. jis rašo: “Vidaus nujautimas jį lenkė į vaizdelius, bet tas polinkis suvedė Vaižgantą į tam tikrą konfliktą su visuomene, kuriai atstovavo spauda. To meto laikraščių psichikoj dar tebevyravo šiokios ar tokios utilitarinės literatūros supratimas, visai epochai labai charakteringas. Vaižgantas, šitoje epochoje pats tokią literatūrą kurdamas, anksčiau už kitus išgyveno evoliuciją iš utilitarinės didaktinės literatūros į estetinę. Tame kelyje beieškodamas savos formos, perėjo dramos žanrą, kuris pasirodė svetimas jo pasaulėvaizdžiui, perėjo alegoriją ir sustojo prie vaizdelio, jau ne didaktinio, tik grynai estetinio. Tokia literatūra dar nebuvo sava epochai. Bet ji ateis po kelerių metų, revoliuciją praleidus. Tada ir Vaižganto naujasis žanras, atsiminimas, vaizdelis, bus kitaip sutiktas”.
J. Brazaitis toliau su atsidėjimu nagrinėja Vaižganto kelionių vaizdus, Karo vaizdus ir Aukštaičių vaizdus. “Kelionių aprašymuose paprastai sumišę įvairūs žanrai: grynasis reportažas, publicistika, filosofija, dailioji kūryba”. Ir 50 psl. autoriaus išvada: “jeigu Vaižganto aprašymams daugely vietų trūksta beletristinės vertės, tai dėl to, kad Vaižgantas pirmiausia reiškia savo tiesioginius jausmus, o ne tais jausmais apgaubtą objektyvų gamtos ar žmonių vaizdą”.
Iš Karo vaizdų J. Brazaitis aiškiai išskiria Rimus ir Nerimus, tą klasišką Vaižganto kūrinį, tardamas: “Ir idėjos taurumu bei gilumu, ir jos atvaizdavimu lietuviškais pavidalais, ir meniška formine struktūra šitas veikalas yra vienas iš gražiausių, kur iš viso turime savo literatūroj”.
Aukštaičių vaizdeliuose Vaižgantas keliąs aikštėn veikėjo charakterį ir įžvelgiąs ryšį tarp žmogaus ir gamtos, kosmo. “Tai jau ne tik Vaižgantas stebėtojas, bet ir Vaižgantas filosofas. Sitų Vaižganto vaizdelių romantinės ideologijos ir psichologijos šviesoje daros aiškesnė mūsų tautos atgimimo veikėjų dvasia”. Tačiau, — sako Brazaitis, — “neatsargu visos lietuvių tautos charakterį įžiūrėti tik rezignuojančiuose, elegiškuose bruožuose. Dėl to ir Vaižganto lietuvių tautos susakyti bruožai yra tik daliniai, vienos epochos sukurti. Juo labiau, kad pats Vaižgantas, lygiai kaip ir Baranauskas, visur akcentuoja Lietuvos įvairumą”.
Suklestėjime J. Brazaitis nagrinėja didžiuosius Vaižganto veikalus — Pragiedrulius (Gondingos kraštą ir Vaduvų kraštą), Dėdes ir dėdienes, Šeimos vėžius (trečia Pragiedrulių knyga) ir Smulkiąją beletristiką. Pabrėžęs, kad savo Pragiedruliais Vaižgantas norėjęs parodyti lietuvių tautinės sąmonės kilimo pragiedrulius, autorius gilinasi į veikalų idėją ir formą, gilinasi į veikėjų charakterius, objektyviai keldamas teigiamus ir neigiamus kūrinio bruožus. Čia nestinga įsigilinimo į laiko dvasią, aplinkybes ir sąlygas. Tą medžiagą pažindamas, J. Brazaitis nesunkiai pasineria į Vaižganto sukurtą pasaulį. “Ir miške kartais pamatai visa viršūne aukštesnę pušį už kitas. Ta pušis yra aukštesnė, bet vis dėlto ji, pušis, tik labiau pastebima. Tie pragiedruliai žmonės turi savyje savo kampo žmonių bruožus, tik labiau sukonden-suotus”, — rašo J. Brazaitis.
Suklestėjimą perskaitęs, pajunti, kokį didį dvasios polėkį Vaižgantas mums paliko. Daugumas problemų, kurias jis matė ir kėlė, ir šiandien aktualumo neprarado. Tą pastebi ir J. Brazaitis, kai bando aptarti ir išryškinti Vaižganto Gondingos krašto veikėją Virbalą Gustį: “Jeigu jis būtų buvęs tų pačių žemaičių tarpe, jis būtų buvęs stipresnis, bet kada jis išeina iš bendruomenės, jis pasijunta silpnas. Suklumpa. Tai primityvaus žmogaus psichologija. Ir tai buvo daugelio lietuvių tragedija. Tik atitrūkę iš Lietuvos — jie pasiduoda svetimoms įtakoms; tik sykį suklupę, jie esti atstumiami ir sumindomi. Ta žmogaus tragedija tebegyva lietuvių tarpe”.
Toliau J. Brazaitis kalba: “Vaižganto žmonės dažnai tik manosi dirbą savo valia, savo nusistatymu, o iš tikrųjų skatinami įgimto instinkto augti, tobulėti, skatinami pačios gamtos, kurioje gyvena. Gamta ir apsprendžia žmogaus charakterį, gamta lemia žmogui mylėti, kovoti, veikti.
Tikėdamas viso kosmo paskyrimu augti, klestėti, tobulėti, Vaižgantas savo pasaulėvaizdį padaro tokį giedrą, optimistišką. Net rezultatas kovų dėl kultūros jam vaidenasi giedras”.
Pats Vaižgantas Pragiedrulius vadino epopėjos vardu. J. Brazaitis tuo klausimu taip pasisako: “Vaižganto Pragiedruliai neeiliuoti. Bet jeigu eiliuotumas reiškia tam tikrą poemos muzikalinį charakterį, tai negalėtume pasakyti, kad to muzikalumo nėra Pragiedruliuose. Jo esama labai daug. Tik jis reiškiasi ne rimais, ne pėdomis, bet pačio sakinio ritmu ir melodija. O į tą sakinio melodiją Vaižgantas labai atsižiūri, lyg jis skirtų savo veikalą ne skaityti, bet retoriškai sakyti. Tad jeigu jau skirti Pragiedrulius prie kokių esamų žanrų, labiausiai pritiktų jiems neeiliuotos poemos vardas”.
Vaižganto Dėdės ir dėdienės, anot Brazaičio, vaizduoja dviejų socialinių epochų susidūrimą: pabaigą baudžiavos epochos ir pradžią pobaudžiavinės. Iš tos J. Brazaičio studijos puslapių parinkau tik porą citatų, kurios, tikiuosi, mums padės priartėti prie Vaižganto veikėjų ir jo veikalo idėjos: “Sukurdamas Rapolo, Mykoliuko, Severijos tipus, — sako Brazaitis, — Vaižgantas davė pažinti įvairius aukštaičių psichologijos ir etnografijos bruožus. Iš antros pusės Vaižgantas išsiveržė iš to vieno lietuviškojo pasaulio ir įjungė jį į bendrą kosmo tvarką”. Ir toliau: “Tik žmogus tas gaivalines iš gamtos trykštančias jėgas, kaip pavasario upelį, gali pakreipti taip, kad pats tobulėtų, arba taip, kad pats save fiziškai stelbtų, bet tobulėtų dvasiškai ir stiprintų, sakysime, savo rūšį. Iš čia ir eina bet kokis pasiaukojimas vardan aukštesnių idealų, vardan giminės, vardan tautos. Tą paskyrimą atlikęs žmogus jaučiasi laimingas ir gali ramiai iš regimojo pasaulio mylėti, nors kitų nepastebėtas, neatlygintas”.
Kalbėdamas apie Vaižganto Pragiedrulių trečiąją knygą Šeimos vėžius, J. Brazaitis iškelia tokią jų mintį: “Autorius atkreipia savo dėmesį beveik išimtinai į lietuvių šviesuomenę, į lietuvių šviesuomenei gresiančius vėžius. Karazijos mintimis sekant, tų pavojų buvo įvairiopų: karjeros vėžys, kuris neleido tauton grįžti; materializmo vėžys, kuriam pasidavęs inteligentas, pasak Vaižganto, jau net vaikų skaičių laiku sumeta neva sulig savo ištesėjimu; toliau — skepticizmo vėžys, kuris inteligentus daro svetimus religinei tautos nuotaikai; internacionalizmo vėžys, kuris inteligentus padaro beveidžius ir veidmainius, nes jie toli nėra persiėmę noru visą žmoniją palaiminti. Tačiau visų baisiausias yra šeimos vėžys, kuris net pačią šaknį pakerta, kad nei žiedas, nei vaisius negali būti tautiškas”.
Berods, komentarai čia nėra reikalingi. Vaižganto šeimos vėžiai yra tokis veikalas, kurio ir šiandien dar negalim dėti į archyvą. Apgailėtina tik, kad šis jo kūrinys meniniu požiūriu neprilygsta Dėdėms ir dėdienėms, neprilygsta ir kitiems jo darbams. Apstu jame publicistikos, daug kultūros žinių — vertingų, įdomių, bet nebeletristiškų. Pasak Brazaičio, šitame veikale Vaižgantas norėjo pamokyti, pabarti.
Jeigu 148 puslapiuose J. Brazaitis gilinosi į Vaižganto kūrybą, ją nagrinėjo, išlukšteno jos pasaulėvaizdį, idėjingumą, davė veikėjų apibūdinimus, tai Visumoj daugiau reiškiasi pats kritikas ir literatūros mokslininkas. Kartoju: reikia J. Brazaičio Vaižgantą išleisti antra laida, o tik tada platesni lietuvių visuomenės sluoksniai (ypač jaunimas) galės iš arčiau pažinti ne tik Vaižgantą, bet ir patį Juozą Brazaitį.
Visumoj man ypačiai reikšmingas atrodo J. Brazaičio pasisakymas apie Vaižganto stilių: “Vaižganto stilius yra veiksmažodinis, dinaminis, akustinis, plastinis, konkretus, subjektyvus, platus, apibendrinamasis. Šitos žymės išskiria jį iš kitų rašytojų”.
Ypačiai originali J. Brazaičio mintis iškyla, kai jis kalba apie Vaižgantą tautos kūryboje: “Vaižgantas tikino esąs romantikas, prof. Mykolaitis tuo abejojo. Būtų išvengta tos diskusijos, jei Vaižgantas būtų atstovas lietuviško baroko, kuriame randa vietą abudu tie antinomiški dalykai. Baroko terminas Vaižgantui pritiktų geriau už kitus, jeigu jau norime pažymėti tarptautiniu terminu”. Nes “Vaižgantas į daiktus žiūri be perspektyvos, iš arti. Artimus dalykus gausiai ornamentuoja; ornamentuoja plastinėmis, akustinėmis žymėmis. Jas taip sustiprina hiperbolėmis, gradacijomis, kontrastais
ir kitomis figūromis, kad sudaro dinamizmo, įvairumo, gausumo efektą”. Iš tikro, tai juk ir yra būdingi baroko stiliaus bruožai.
Nedera man net aiškinti — savaime suprantama, kad aš daviau tik griaučius J. Brazaičio Vaižganto. Tą apžvalgėlę baigdamas, noriu tik štai ką pridurti: sukaktuvininko veikalas pasižymi analizės gilumu, įžvalgumu, lyginamuoju moksliniu metodu, objektyvumu ir darbo savaimingumu bei brandumu. J. Brazaitis savo veikale ne gaudo ore lakstančių frazių, bet žvelgia į konkrečią medžiagą ir, ja pasiremdamas, daro aptarimus ir sprendimus. Tuo požiūriu J. Brazaičio Vaižgantas, nors nėra visai vienišas liet. literatūros moksle, bet yra itin iškilus veikalas.
Apie Juozą Brazaitį visuomenės veikėją ir politiką turėtų rašyti visuomenininkai ir politikai. Mano pažiūra šiuo klausimu tegali būti labai trumpa: J. Brazaitis pasimetė su grožine literatūra, pasinėrė visuomeninėj ir politinėj veikloj tada, kai Lietuva jau buvo okupuota — pirma rusų, paskui vokiečių, o po to vėl rusų. Abiejų okupacijų metu J. Brazaitis aktyviai reiškėsi visuomenės ir politikos gyvenime. Žinoma, ir tokiu tragišku metu tebėra gyva visuomenė, šiuo atveju — tauta, tebėra gyva ir politika. Tačiau, mano išmanymu, tokio meto veikėjams jau žymiai daugiau tinka kovotojo, rezistento vardas, bet ne politiko. J. Brazaitis, kiek aš jį pažįstu, buvo atkaklus ir drąsus kovotojas.
Vidurnaktis skubėdamas atbėga, kai aš vis dar kalbuosi su nutolusių dienų bičiuliu prof. Juozu Brazaičiu. Ką besakydamas, ką begalvodamas, vis matau jo veido jaukų, o drauge ir liūdesio kupiną šypsnį. Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga (Židinys Nr. 5-6, 1938 m.) J. Brazaitis prabilo apie Dvasinį lietuvio veidą nepriklausomoj Lietuvoj. Ten jis lietuvio dvasioj matė šiuos bruožus: rytietiškąjį, vakarietiškąjį, lietuvinį ir miniažmoginį. Pats Juozas Brazaitis, augęs, mokslus ėjęs nepr. Lietuvoj, studijas gilinęs Vak. Europoj, yra tipingas lietuvis vakarietis kilniausia tų žodžių prasme. Jis yra gilios dvasinės kultūros vyras, grožinės literatūros metraštininkas. Mano sveikinimas jam tegu būna dar sykį pakartotas liudijimas: ten, Ugniagesių gatvelėj, jo celėj, žiburys po žalsvu gaubtuvu užgesdavo su gaidgyste. Esu tikras, tie kūrybinio entuziazmo laikai ir jam tebėra patys mieliausi ir brangiausi.
