Rezistencijos dvasia koncentracijos stovyklose
Kai kas iš esančių laisvėje nenorėjo tikėti, kad rezistencija Lietuvoje būtų buvusi tokia gyva, kaip ją aprašė J. Daumantas knygoje “Partizanai už Geležinės Uždangos”. “Menko tikėjimo” žmonės suabejojo net “Lietuvos tikinčiųjų laiško Pijui XII” autentiškumu, nors jis buvo liudytas jį nešusių krauju. Tada pasirodė buvęs rezistencijos priešas MVD buvęs pulkininkas Burlickis — ir jis liudijo Kersteno komisijai Muenchene apie rezistencijos įspūdingumą kaip jokis lietuvis (žr. Į Laisvę nr. 6). Ar ne keista — kai draugai nutyla, priešai prašneka; kai žmonės nekalba, akmenys prabyla...
Dar nuostabesnis buvo vokiečių gydytojo Joseph Scholmerio liudijimas. Jis trejus metus išbuvęs Vorkutoje liudijo apie lietuvių religinę dvasią ir jų katakombas Vorkutos kasyklose (žr. Į Laisvę nr. 7-44).
Šiuo kartu vėl grįžtam prie to liudininko. Jis šią vasarą skaitė pranešimą tarptautiniame kultūros laisvės kongrese Milane apie rezistencinį judėjimą apskritai Sovietų Sąjungos darbo lageriuose. Pasiremdamas savo trejų metų patirtimi ir ją papildydamas paskiau už jį grįžusių austrų bei vokiečių apklausinėjimais, jis atskleidė vaizdą, kuris laisvėje gyvenančiam patikimas tiek pat sunkiai kaip sočiam žmogui alkano pergyvenimai — alkano duonos ir laisvės... Čia pateikiame jo pranešimo santrauką.
*
Kiek kaliniai yra informuoti?
Sovietai rūpestingai saugoja, kad žinios apie vidaus opoziciją krašteir koncentracijos lageriuose neišeitų aikštėn. Tikrąją padėtį težino iš vienos pusės tik slaptoji policija, MVD ir partijos vadovybė, iš antros—rezistencijos nariai darbo stovyklose. Pastarieji yra gerai informuoti, nes naujos suimtųjų bangos nuolat atiteka į lagerius; taip pat jos teka iš vieno lagerio į kitą. Atskirų rajonų lageriai nėra vienas nuo kito izoliuoti. Pvz. Vorkuta, Karaganda, Taišet, Magadan dažnai keičiasi kaliniais ar dėl saugumo ar grynai dėl darbo technikos. Šitų besikeičiančių žmonių bendra suma siekia 15 milijonų.
Lageriuose, kurie yra lyg valstybė valstybėje, veikia daug nelegalių pasipriešinimo grupių, kurios daugiausia yra suorganizuotos tautiniais pagrindais ir apima atskirų tautybių kovojantį elitą. Radijo pranešimai iš vakarų Europos juos pasiekia nelegaliais kanalais, kurie jungia gyvenančius lageriuose su esančiais šiokioje ar tokioje laisvėje.
Vienybė tarp kalinių pogrindžio
Pasipriešinimo grupės lageriuose daro įtakos juos saugojančios kariuomenės daliniams. Yra tikras dalykas, kad karo atveju sargybų dalis pereitų į kalinių pusę. O karo atvejui lagerių rezistencijos yra paruošusios visas atsargumo priemones.
Nerusų rezistencijos grupių programose pačioje pirmoje vietoje yra jų tautinė nepriklausomybė. Pažymėtina, kad rusų rezistencijos grupės lageriuose neturi jokių pretenzijų rodyti pirmumą prieš kitas tautybes; jos pateisina kitų tautybių tautinės laisvės siekimus. Kovai prieš komunizmą jos visos yra suradusios bendrą, pagrindą, ko negalima pasakyti apie tautines grupes, esančias laisvėje, emigracijoje.
Rusų pasipriešinimo grupių programa sutampa su socializmu. Jos pripažįsta pažangą, kurios Rusija yra padariusi nuo spalio revoliucijos laikų; laiko teigiamu dalyku krašto industrializaciją, technikų kadrų paruošimą, mokyklų tinklo išplėtimą, naują sveikatos reikalų sutvarkymą. Bet jos atmeta diktatūrą ir reikalauja be jokių kompromisų asmens laisvės.
Kiekvienas iš belaisvių yra atė;ęs į lagerį kaip vienas iš grupės, kurios kiti nariai panašiai galvoja kaip ir jis, būdami ne lageryje. Kalinių suma parodo diferencijuotą vaizdą opozicijos, kuri yra išaugusi Sovietų Sąjungoje. Būdingi yra keturi tol opozicijos sąjūdžiai, kurie susibėga ir įsilieja dalimis vienas į kitą. Tai ūkininkai, darbininkai, tautybės, inteligentai.
Ūkininkų ir darbininkų opozicijos siekimai
Visoje Sovietų Sąjungoje ūkininkų nepasitenkinimas yra dabar nemažiau stiprus kaip prieš spalio revoliuciją. Šimtmečius būdingas rusų ūkininko troškimas turėti gabalą nuosavos žemės, kurį gali pats apdirbti ir nuvalyti pagal savo norą, šiandien yra didesnis kaip bet kada anksčiau. Jų politinė sąmonė nėra virtusi sąmoninga politine kova. Bet jų opozicija reiškiasi pasyvumu darbe, kartais sabotažu, kartais prasiveržusiu smurtu prieš dabartinius “dvarininkus” — kolchozo pirmininkus ir jų bendradarbius.
Supramoninus kraštą, Sovietų Sąjungoje kilo darbininkų klasė, kuriai visai tinka tos žymės, kurias Marksas buvo radęs ankstybojo kapitalizmo proletariate — jie menkai apmokami, beteisiai ir atiduoti savivalei, organizuotai, vykdomai valstybės. Sovietinės darbininkijos dauguma jaučia prieštaravimą tarp bolševizmo teorijos ir praktikos. Ji turi sąmonę ir pajautimą, kad yra “komunistinės klasės” išnaudojama. Darbininkijos politinis elitas formuojasi į konspiratyviai veikiančias pasipriešinimo grupes, kurios pasako ir toliau formuoja tai, ką jaučia Sovietų Sąjungos darbininkija pramonės centruose, ypačiai Leningrado ir Maskvos stambiojoj pramonėj. Tos grupės turi nors ir palaidą tarpusavio ryšį. Jų visų programa maždaug tokia: pašalinti parazitinę komunistinę klasę; įmones valdyti perduoti darbininkų taryboms, kurios būtų laisvu būdu renkamos; nustatyti darbo normas ir atlyginimą turi darbininkų organai.
“Pasipriešinimo universitetas”
Dešimtmečio kovoje prieš tautines nerusų grupes, siekiančias nepriklausomybės, Maskvai nepasisekė lig šiol palaužt jų valios. Ukrainoje, Baltijos kraštuose ir kituose režimo pastangos sutelktos sunaikinti kraštų inteligentiją, kuri beveik be išimties sugrūsta į lagerius ir kurios šeimos deportuotos į Sibirą ar centrinė Aziją. Po pluta, kuri tariamai reiškia prievarta išgautą “nusiraminimą” slypi sukilimo ir išsilaisvinimo pasiryžimai.
Intelektualinis elitas lageriuose apima kokius 300,000 žmonių su augštuoju išsilavinimu iš visokiausių tautų. Jame yra dvasinio pasipriešinimo potencialas, sunkiai įsivaizduojamas Vakarų žmogui. Inteligentijos likučiam nuo 1936-8 valymo ir baigiant septyniolikamečiais iš Leningrado vidurinės mokyklos komsomolcais lageris yra “pasipriešinimo universitetas”. Jie nėra rezignavę, jie mokosi toliau, dalinasi patirtimi ir mintimis apie rytojaus pasaulio santvarką.
Šio dvasinio elito, tikro internacionalo, kuriam priklauso kaliniai ir iš kraštų šiapus uždangos, nesitenkina vienos Sovietų Sąjungos problemomis. Didžiuosius politinius, socialinius ir mokslinius Vakarų klausimus jie diskutuoja su tuo pačiu interesu kaip ir Sovietų Sąjungos reikalus. Jie jaučiasi savo likimu su jais susiję, šiapus sovietinių sienų tur būt nėra tokios grupės, kuri galėtų prilygti tą inteligentiją lageriuose tarptautinių problemų pažinimu, laisvės pasiilgimu ir pasiryžimu už tą laisvę aukotis. Ji yra įsitikinus, kad intensyvioms ir bendroms Vakarų bei laisvės siekiančiančioms jėgoms Rytuose pasiseks laisvę išgelbėti nuo grėsmės, kokios lig šiol nėra buvę .
Opozicinės šviesuomenės credo
Opozicinės inteligentijos pažiūras į laisvę galima suglaustai išreikšti:
* ir po Stalino mirties Kremliaus politikos tikslas nepasikeitė — pavergti visą laisvąjį pasaulį komunizmui;
* šiam tikslui tarnauja milžiniškas ginklavimasis;
* koegzistencija ir atolydis yra taktinis manevras, kad būtų laimėta pertrauka vidaus konsolidacijai ir sukurta karinė ir pramoninė Rytų persvara prieš Vakarus;
* kai tik tatai bus pasiekta, koegzistenciją tuojau pakeis nauja ofenzyvinė fazė;
* vidaus opozicija komunizmui nepajėgs nuversti komunizmo be Vakarų pagalbos.
Apviltas tikėjimas Vakarais
Po Stalino mirties Sovietų Sąjunga iš vidaus buvo pribrendusi sugriūti. Tautos, esančios Sovietų Sąjungoje, laukė, kad laisvasis pasaulis ateis į pagalbą. Bet Vakarų vyriausybės pasiryžo laukti ir pražiopsojo didelį istorinį uždavinį. Vienintelis ženklas iš vakarų buvo birželio 17 sukilimas rytų Vokietijoje, kuris uždegė Vorkutos streiką.
Birželio 17 sukilimas sovietinėje informacijoje buvo iškraipytas. Tačiau kaliniai susivokė gana tiksliai. Tik suklydo jie dėl Vakarų pagalbos. Birželio 17 sukilimas buvo ženklas, kaip paskiau paaiškėjo, ne tik Vorkutoje. Maždaug tuo pačiu metu streikas buvo ir Norilske, Sibiro lageriuose, austrų belaisviai grįžę pasakojo ir apie streiką Kazachstane. Streikai ir birželio 17 sukilimas rado gyvo atgarsio tarp Leningrado darbininkų.
Tačiau tarp birželio 17 sukilimo ir Vorkutos streiko buvo didelio skirtumo. Pirmasis neturėjo jokios centralizuotos vadovybės. Sukilo gaivališkai. Nukrypo prieš kalėjimus ir saugumo rūsius, užuot puolus valdžios centrus, susisiekimo mazgus ir tinklą. Sukilusieji laukė direktyvų iš Vakarų — iš radijo, iš karinės vakariečių valdžios, iš darbininkų sąjungų, iš Vokietijos bendrųjų reikalų ministerijos. Bet Vakarai nebuvo laukę ir nebuvo pasirengę, nesiėmė iniciatyvos tokiu istoriniu momentu.
Vorkutos streikas politiškai buvo labiau subrendęs. Jis buvo paruoštas politinės vadovybės, atsisakė iš anksto nuo toli siekiančių reikalavimų. Ir lagerio vidaus tvarkoje administracija padarė žymių nuolaidų.
Vidaus įtempimas Sovietuose šiandien yra didesnis nei prieš 1917 spalį. Bet jis padėties nepakeis ir ateity be pagalbos iš Vakarų. Režimui ištikimų yra gal 15% visų gyventojų. Tai saugumo tarnautojai, partijos nariai, gerai apmokamieji administracinio personalo nariai, įmonių ir kolchozų pirmininkai, dalis armijos karininkų. Taip pat dalis jaunimo, kuri yra susižavėjusi komunizmo idealais. Tačiau iš tos 15% tik dalis sutiktų kovoti ir mirti, jei kiltų lemiamoji kova.
Programa laisvėje
Opozocinė darbininkija, pavergta ūkininkija, inteligentijos ir tautybių rezistencija yra nebylė. Jie negali pareikšti savo reikalavimų pasaulio akivaizdoje. Bet jųjų nerašytoje programoje, dėl kurios jie sudeda milžiniškas aukas pogrindinėje kovoje, galima įžvelgti ateities idealą, — išlaisvintoje nuo komunizmo valstybėje:
1. “Dirbtuvės darbininkams’’—laisvai išrinktos darbininkų tarybos dirbtuvėm valdyti;
2. “Žemės ūkininkams” — panaikinti kolchozus ir sudaryti ūkininkų komitetus žemei padalyti;
3. “Valdžia tautai” — laisvai ir slaptai išrinkti nepriklausomas tautų atstovybes ir sudaryti vyriausybes.
4. “Panaikinti slaptąją policiją”— duoti kiekvienam piliečiui asmens, žodžio ir spaudos laisvę;
5. “Visiškas nusiginklavimas” — perjungti pramonę taikos meto gamybai ;
6. “Sienų atidarymas” — sumegsti glaudžius ryšius — ūkinius, kultūrinius, asmeninio draugavimo—su vakarų tautomis.
MUMS PRANEŠA
• Profesorius Pranas Dovydaitis Sibire yra miręs. Jis buvo išvežtas 1941. Ten jis buvęs slaptai įšventintas į kunigus ir ištrėmimo broliams patarnavo dvasiniais reikalais.
• Prof. kan. Pranas Kuraitis, kuris jau antrosios okupacijos metu buvo nuteistas 25 metams, dabar esąs grąžintas.
• Juozas Keliuotis, buvęs “Naujosios Romuvos” redaktorius, antros okupacijos metu buvo ištremtas trejiems metams, paskui grąžintas, dabar vėl esąs nuteistas 25 metams.
• Juozas Urbšys, buvęs paskutinis Lietuvos užsienių reikalų ministeris, išvežtas 1940, grąžintas į Vilnių, ir jam esanti mokama pensija. ......
• Patvirtinta, kad Vilniaus katedra uždaryta.
• Kaune Prisikėlimo bažnyčioje Žaliakalnyje yra įrengtas radijo fabrikas.
• Kaune kunigų seminarijos rektorius esąs kun. K. Žitkus.
