APIE VLIKĄ IR VLIKE
1. Gelbėjimas iš "valdžios krizės”.
Kad Vlike “nebegerai”, pripažįsta jau beveik visos jį sudarančios grupės. Jų centrai New Yorke svarsto planus jam reformuoti. Jeigu terūpėtų klausimas, kaip sėkmingiau organizuoti laisvinimo darbą, nesunku būtų susitarti dėl tų reformų. Bet prisideda ir kiti motyvai, kurie diktuoja reformų pobūdį: vienoms grupėms rūpi, anot VT pirmininko, raktines pozicijas išlaikyti savo grupės rankose; kitoms rūpi reprezentuoti valdžią ir ją išlaikyti Vliko rankose; trečioms rūpi valdžios aureolę nuo Vliko nukelti ant “šefo" galvos. Šitie antriniai motyvai kartais virsta pirminiais ir neleidžia surasti reformų projektams bendro vardiklio. Ar nebūdinga toms nuotaikoms yra pastaba spaudoje (Dirva 1954, Nr. 8), kad viena, iš priežasčių, skatinusių skubintis su reorganizacija, išnykusi, nes paskutiniu laiku praėjusi Vlike “valdžios krizė”. O jei praėjusi, tai sumažėjęs ir reikalas skubintis su reformomis.
2. Kas toji “valdžios krizė”. Jos pavojus atsirado susiklosčius vilkiniams žmonėms į du blokus, kurių vienas labiau tarės ginąs Vliko reikalus, kitas “šefo”. Pirmojo prieky atsidūrė pats VT pirmininkas su Ūkininkų S-gos, “Vienybės Sąjūdžio” ir dviem Kr. Dem. atstovais. Antrojo prieky atsidūrė Ūkininkų Partijos, Laisvės Kovotojų S-gos, Tautinio Sąjūdžio atstovai. Padėtis susidarė tiek aštri, kad VT pirmininkas kaltino tautininkų atstovą VT posėdžių raportus pateikiant Lozoraičiui ir L. R. Santarvei. Kad to nebūtų, nutarta. neleisti daryti VT nariams jokių užrašų posėdy. Dėl tų ir dar kitų priežasčių Vliko ir VT pirmininkai kreipėsi į Tautinio Sąjūdžio vadovybę, kad pakeistų savo atstovą. Bet tautininkų atstovo pakeisti nepasisekė, kaip tai buvo padaryta su liaudininkų atstovu. Padėtis tempėsi, o tuo tarpu artėjo metų galas su Vliko statuto punktu, kuris reikalauja naujų metų pradžioje perrinkti Vliko ir VT pirmininkus. Tas paragrafas įdavė į rankas priemonę VT pirmininko ir jo draugų opozicijai: ji grasino nebalsuosianti už dabartinius Vliko ir VT pirmininkus, čia ir buvo toji vidaus krizė, dėl kurios Vlikas galėjo likti be “valdžios”. Gelbėti iš jos ėmėsi centrai New Yorke. Spaudai buvo pateiktas jų susitarimo komunikatas, kuriame tas nelemtas paragrafas buvo siūloma suspenduoti. Centrai nutarė, bet jų atstovai Vlike nepaklausė (ne pirmas toks atsitikimas!) ir paragrafo nesuspendavo — negalima gi buvo išleisti iš rankos tokios priemones, kuria galima buvo paspausti. Ir paspaudė. Prieš Vliko posėdį buvo skyrium tarp kelių Vliko narių dramatiškas pasikalbėjimas, kurio esmė galėtų būti sutraukta taip: — VT pirmininkas: ar balsuosit už mane? Trys vienas paskui kitą: ne. VT pirmininkas: tai kas daryt? Ūkininkų Partijos atstovas: nekvestijonuok tautininkų žmogaus ir palik VT tos pačios sudėties. VT pirmininkas: Gi tada balsuosit už mane? Gavęs teigiamą atsakymą pareiškė priimąs sąlygą. Sutinkąs — kalbėjo pirmininkas dar metus pasiaukoti tautos labui. Tik tegul jau čia nekalbąs apie pasiaukojimą ir patriotizmą — įspėjo vienas iš dalyvių. Tada VT pirmininkas: prieš tautininkų atstovą užsiangažavęs ne tik jis vienas; dar ir jo kolegos ūkininkų Sąjungos ir mažlietuvių atstovai. Ūkininkų Partijos atstovas jį nuramino, pažadėdamas tuos sutvarkyti dar prieš posėdį. Ir sutvarkė. Gavus pažadą VT narių nejudinti, VT ir Vliko pirmininkai buvo perrinkti dar metams, nes buvo surastas bendro intereso vardiklis, šitai ir buvo pavadinta spaudoje “valdžios krize” Vlike.
“Valdžios krizė” pašalinta, bet liko darbų ir pareiškimų krizė. Kitoje vietoje buvo užsiminta apie Vliko darbų krizę, o čia keliais pavyzdžiais tenka nurodyti dar
3. Pareiškimų krizė. Vokiečių kalba leidžiamas Vliko biuletenis 1953.
11. 6 pirmame straipsny paskelbė, kad baltiečiai savo laisvinimo kovos centrą telkia Europoje ir dėl to laisvinimo organai Europoje. Ir argumentuoja: nors esą Baltijos tremtinių daugiausia įsikūrusių Jungt. Valstybėse, "tačiau įvykių eiga parodė, kad nei sutelktos jėgos Amerikoje ir net nei Eisenhowerio vyriausybės ryžtingai draugiška laikysena, nei Amerikos visuomenės šiltos simpatijos pabaltiečiams negali būti jokis lemiamas veiksnys jų kovoje dėl laisvės”. Taigi išeitų, kad Vlikas nenori pripažinti Amerikai lemiamo vaidmens mūsų laisvės kovoje. Tiesa, nepasakė taip pat, kad tas lemiamas veiksnys galėtų būti Vlikas Vokietijos užkampyje. Tačiau kai Amerikos pirmaujamo ir lemiamo vaidmens tarptautinei politikai, tiek T. Rytuose, tiek Artimuosiuose, tiek ir pačios Europos arenoje niekas neginčija, atrodo daugiau negu keistas toks Amerikos rolės nuvertinimas laisvinimo reikalams, skelbiamas Vliko ir dar kitataučiams.
Gruodžio 24 iš Miuncheno Amerikos Balso kalbėjo VT pirmininkas. Iš vykdomojo organo pirmininko galėtum laukti konkrečių įvykdytų per metus darbų kraštui. Bet jis tenkinosi tuščiomis bendrybėmis ir dar klaidinančiomis ir pavojingai gundančiomis a la; “mes jau galime nedvejodami tvirtinti: prošvaistės jau aiškios ir teisybės pasauly aušra jau ganėtinai ryški”. Arba: "siekimuose susilaukti tiesos triumfo jau atsiveria nauji horizontai”. Gaila, Dr. Karvelis ir Msgr. Krupavičius nebus įspėję VT pirmininko, jog Vlikas savo tremties pradžioje tokias ružavas iliuzijas buvo persirgęs. “Greitos įvykių raidos” teoriją atgaivinti ir skelbti kraštui yra jo gundymas . . . Kad VT pirmininkas laisvinimo veiksniais telaiko tik Vliką ir diplomatus, jo valia. Lig šiol tokiais veiksniais buvom pripažinę ir Altą, ir LLK, ir bendruomenę ir dabar manom, kad jie yra pozityvesni veiksniai už Vliką šiuo metu . . . Bet neskanu, kai VT pirmininkas skelbia: tautos dalis velka jungą, dalis laisvajame pasauly. Kai trys milijonai velka jungą, o trupiniai atsidūrė dar laisvajame pasauly, tai vienus ir kitus žymėti tuo pačiu tautos dalies vardu nėra nei teisinga nei juo labiau taktinga, kalbant taip kraštui. Medžio nevadiname medžio dalim, nors audra būtų atplėšus ir ne vieną jo šaką.
Eltos Informacijos 1945. 2 10 “informavo” taip: “Dalyvaujant Berlyno konferencijoje buvo galima įsitikinti, kad mes turime labai nuoširdžių ir gerų draugų. Visi paaiškinimai apie mūsų padėtį buvo mielai išklausomi, o mūsų pateikiamoji medžiaga — su susidomėjimu priimama”. Taigi Vlikas “dalyvavo” Berlyno konferencijoje! Užuojauta Bonnos vyriausybei, kuri Berlyno konferencijoje negalėjo dalyvauti. Vlikas tiek džiaugsmo parsivežė iš Berlyno “konferencijos”. Užuojauta Austrijos atstovui Figliui, kuris be jokio džiaugsmo parvyko iš konferencijos.
Dar vienas tokių informacijų faktas.
Eltos informacijos paskelbė apžvalgą, ką spauda rašė apie A. Smetoną jo mirties sukakties proga. Kaip tai atliko, terodė mažutė ištrauka iš “Darbininko”, kuris rašė: “Tautininkų žmonėse Smetona sugebėjo išlaikyti autoritetą tautos vado, kuris siekė jai gerovės, pozityviai ugdė tautos susiklausymą ir kūrybinę pažangą . . . demokratinėje visuomenėje Smetona buvo kaltinamas asmens laisvių užgniaužimu ir demokratinės minties natūralaus augimo stabdymu, kas demoralizavo tautą ir valdžios pasparnėje priveisė pataikūnų karjeristų”. O Vliko organas tų žodžių mintis štai kaip perdavė: “Žmonėse Smetona sugebėjo išlaikyti autoritetą. Jis siekė tautos gerovės, ugdė susiklausymą ir kūrybinę pažangą. Nenuostabu, kad Smetonos labai neužkenčia bolševikai”.
Tatai vadinas “tiesa”, kurios skleidimu Lietuvą laisvina ... Nesiskaitymas su žodžiais ir tiesa yra vienas iš ženklų tos dvasinės Vliko krizės, kuri labiausiai reikalinga neatidėliojamo gydymo.
