Rezistencija prieš tremties dvasią

ANTANAS MACEINA

1. Tremtis kaip grėsmė tautai

Savo metu Joseph de Maistre yra pasakęs, kad “išvykėliai nieko negali ir nieko nereiškia — l’ėmigration ne peut rien et ne vaut rien”. Tai griežtas posakis. Tačiau dažniausiai jis yra teisingas, nes svetima gamtinė bei kultūrinė aplinka nesykį sunaikina jėgas, galėjusias gražiai išsiskleisti tėvynėje. Išrautas iš savo žemės, iš savo istorijos, iš savų papročių, tremtinys paprastai esti išstatomas visų vėjų pavojams. Jis jaučiasi nesaugus ne tik socialine prasme, kad nelengvai užsidirba duonos kąsnį, bet ir dvasine prasme, kad nežino, į ką jam atsiremti savo vidumi. Pavojus sudužti tremtiniui yra žymiai didesnis, negu krašto gyventojui. O jeigu tremtinių pasidaro dešimtys tūkstančių, tai tautai grėsmė stovi prieš pat akis.

Klaida tai būtų manyti, kad rezistencija yra tiktai uždavinys tėvynės atžvilgiu. Ne, rezistencija turi vykti ir tremties atžvilgiu. Tremtis yra pateisinama tautos istorijoje tik tada, kai virsta užuovėja, kurioje išsilaiko vertybės, niokojamos krašte. Todėl reikia ginti šias vertybes nuo tremties dvasios pasikėsinimo. Reikia šaukti tremtinius spirtis žudančioms tremties sąlygoms. Dabartinė laisvinimo kova yra žymiai platesnė, negu tik politinis svetimųjų informavimas arba politinių minčių brandinimas tarp mūsų pačių. Šiandien mums reikia ne tik išvaduoti kraštą, bet ir išgelbėti save pačius. Tėvynę niokoja bolševikinė dvasia, mus gadina tremties dvasia. Juk jeigu mūsų tremtiniai suskurs idėjiškai, paliegs morališkai, žlugs tautiškai; jeigu pradės rūpintis tik savimi, pamiršdami, jog yra kenčiančios tautos nariai, — mes veltui būsime palikę savo kraštą ir jieškoję prieglaudos svetur.

Taigi, šalia politinio uždavinio kovoti už mūsų krašto laisvę šiandien mums iškyla naujas uždavinys—kovoti už tremtinių tautinį ir žmogiškąjį gyvastingumą. Jau beveik dešimtį metų laukėme, tikėdamiesi greitai grįšią į paliktus savo namus. Deja, šis lūkestis neįvyko ir nėra ženklų, kad jis greitai įvyktų. Pasaulio eiga yra tokia, kad mūsų klajonės gali dar užtrukti ilgai. O juo ilgiau jos užtruks, juo tremties dvasia bus mums pragaištingesnė. Todėl dabar kaip tik ir yra atėjęs laikas pradėti rezistenciją prieš tremties dvasią. Kiekvieną emigraciją laukia išnykimas, jeigu joje neįsigali rezistencinis sąjūdis prieš pagundą virsti čiabuviu, prieš norą susikurti naują tėvynę, prieš sustingimą tautinėje srityje. Reikia tad kurti lietuviškojoje tremtinių visuomenėje šitokį rezistencinį sąjūdį; reikia ugdyti mumyse naują tremties sąmonę ir naują jos pergyvenimą, nes arba mes pasijusime esą keleiviai bei svetimšaliai arba išnyksime, kaip prieš mus išnyko jau neviena emigracija.

2. Du tremties tipai

Priešais mus stovi du tremties tipai, tiksliau sakant, du jos prototipai, du pirmavaizdžiai, kurie apsprendžia visas kitas tremties formas. Tai Odisėjo ir Abraomo tremtis.

Pasibaigus Trojos karui karžygis Odisėjas turi grįžti namo: į savo tėviškę Itakos salą, pas savo žmoną Penelopę ir savo sūnų Telemachą. Tačiau Poseidonas, tasai rūstus vandenų dievas, kliudo šiam grįžimui, ir Odisėjas yra priverstas ištisą dešimtį metų bastytis po Jonijos jūrą. Bet jis didvyriškai iškenčia šį pasmerkimą, atsispiria visokiom vilionėm ir pergali visokius pavojus. Lotofagų krašte, kurio gyventojai minta saldžiais kaip medus vaisiais, Odisėjas virvėmis pririša prie laivo verkiančius savo draugus, nes žino: kas šių vaisių paragavo, tas tėvynėn nebegrįžta. Plaukdamas pro sirenų kraštą, jis vašku užlipdo savo palydovų ausis, kad jie negirdėtų anų viliūgių balso, neatsispiriamai žavaus, tačiau nešančio mirtį: sirenos dainuoja prie trūnijančių kaulų tų, kurie savo ausų jų balsui neužsikišo. Septynerius metus jis džiaugiasi nimfos Kalipsės žavumais, bet galop juos pergali. Vienaakis Polifemas rengiasi suėsti jį ir jo draugus.

Lestrigonų karalienė, didžiulė kaip kalno viršūnė, uolomis apmėto praplaukiantį jo laivą. Burtininkė Kirkė mėgina visus juos paversti žemę knaisiojančiomis kiaulėmis. Tačiau Odisėjas pergali pavojus savo gudrumu, priešo silpnybių įžvelgimu ir kantrumu. Galop jūra išmeta jį, visiškai nuogą, į feakų salą. Jis grįžta namo, nieko iš tremties neparsinešdamas, tik gyvybę ir užgrūdintą šeimos bei tėviškės meilę.

Charono krašte buvo Abraomo tėviškė. Čia jis vedė Sarą, įsikūrė ir rengėsi gyventi. Jau turėjo bandų, ganyklų, tarnų. Tačiau vieną dieną Viešpats tarė jam: “Palik savo kraštą, savo giminę, savo tėvų namus ir eik į šalį, kurią tau parodysiu” (Gen 12, 1). Abraomas pasiėmė savo žmoną Sarą, mirusio brolio sūnų Lotą, pasiėmė bandas, tarnus ir iškeliavo. Kur yra toji Dievo ‘pažadėtoji žemė’, jis nežinojo. Abraomas stovėjo prieš visišką tamsą. Tačiau jis ėjo į šią tamsą. Jis virto klajokliu, keliavo iš krašto į kraštą, statydamas Viešpačiui altorius, kariaudamas su sutiktais nomadais, augindamas savo bandas ir savo šeimą. Nevieną sykį jis buvo nusivylęs ir kalbėjo Dievui: “Viešpatie, ak Viešpatie! Iš kur aš galiu žinoti, kad Tu man tai duosi” (Gen 15, 8). Tačiau, nepaisydamas šio žmogiškojo nusivylimo, jis savo klajonių nemetė ir niekur neįsikūrė. Viešpaties žodžiai — “Tavo giminė bus svetimšalė kiekviename krašte, kuris yra ne tavo” (15, 13) — jam buvo kelrodis jo klajonėse. Pats Abraomas ‘pažadėtosios žemės’ nepasiekė. Jis mirė dykumose ir buvo palaidotas Makpelos urvuose šalia savo žmonos Saros. Tik po pusės tūkstančio metų Abraomo palikuonys įėjo į ‘pažadėtąją žemę’, kad po pusantro tūkstančio metų vėl būtų iš jos ištremti ir po dviejų tūkstančių metų bandytų atgal į ją sugrįžti.

Tai yra graikiškoji ir izraelitiškoji tremties samprata. Katrą mes padarysime sava? Katra apspręs mūsų klajones po pasaulį? Kuo mes galop virsime: Odisėju ar Abraomu? — Tai klausimas, nuo kurio priklauso visas tolimesnis mūsų tremtinių likimas, nes po šiais pirmavaizdžiais slypi ne tik tautinės, bet ir pasaulėžiūrinės skirtybės. Odisėjas ir Abraomas yra stabmeldiškosios ir krikščioniškosios tremties simboliai.

Odisėjui tremtis yra pasmerkimas, ištikęs jį dėl Poseidono pykčio. Tai nelaimė, kurią jis stengiasi pergalėti. Todėl Odisėjas šios nelaimės metu nieko nekuria. Jis tik kantriai laukia,

kada pasmerkimas pasibaigs. Todėl Homeras Odisėją ir vadina “dieviškuoju kantruoliu” ir prasmingai leidžia jį nuogą jūrai išmesti į krantą. Nuogumo simboliu poetas nori mums nurodyti, kad tremtis, pergyvenama kaip pasmerkimas, žmogų apiplėšia. — Abraomui tremtis yra pašaukimas. Tiesa, šis pašaukimas yra labai tamsus. Bet jis yra. Todėl kiekvienas Abraomo žingsnis tremtyje yra šio pašaukimo liudijimas. Aplinka, su kuria jis savo klajonėse susitinka, yra jam ne vilionė ar pavojus, kaip Odisėjui, bet objektas savam gyvenimui kurti. Abraomas keliauja ne nuogas, bet nešinas savo paties susikurto gyvenimo turiniu: savo šeima ir savo turtu, savo papročiais, savo religija, savo bendruomene, kurios jis yra kunigas ir teisėjas, aprūpintojas ir gynėjas. Tačiau visur jis yra tik svečias. Jis niekur neįsikuria, niekur nepasidaro čiabuvis. Pašaukimo sąmonė neleidžia jam nė vienos šalies vadinti sava, nes nė viena jam nėra ta, kurią Viešpats yra žadėjęs.

Odisėjas nuolatos žiūri atgal. į savo paliktus namus, į savo šeimą, į savo tėviškę. Pati tremtis jam yra neistorinė iš esmės. Joje jis nejaučia ateities, nes ateitis jam yra tiktai grįžimas į praeitį. “Odisėjas, — gražiai pastebi E. Staiger, — nepažįsta išsivystymo. Vėlesnieji žmogaus gyvenimo metai jam nekyla iš ankstesniųjų, bet tik paprastai prie šių prisišlieja. Jau atvykęs į Troją, Odisėjas buvo subrendęs vyras. Trojos žygis truko 10 metų, tiek pat ir jo klajonės. Taigi Odisėjas turėjo grįžti namo jau senas. Tas pat ir su Penelope. Po 20 metų ji pasirodo tokia pat brandi ir trokštama moteris, kokią Odisėjas paliko” (Grundbegriffe der Poetik, 136-37, Zürich 1946). Tai gražus simbolis visam graikiškajam istorijos supratimui. Viskas graikams eina ratu, viskas grįžta į tą pačią padėtį. Laikas neturi ateities, jis turi tiktai praeitį. Tai, kas vadinama ateitimi, yra tik kelionė atgal. — Abraomas jokio žvilgio atgal neturi: jis žvelgia tiktai priekin. Ateitis yra vienintelė gairė, kuri šviečia jo kelyje. Todėl jis negrįžta atgal, nelaukia, nedelsia, bet kuria naują istorinę sąmonę, pagrįstą ne visų daiktų grįžimu atgal, bet ėjimu Apvaizdos nubrėžto tikslo linkui. Abraomas savo tremties sąmone yra pirmasis krikščioniškosios istorijos kūrėjas. Jis gyvena ateities kategorijoje, kaip vėliau ir visa Krikščionybė.

Odisėjas jieško prarastosios žemės, kuri jam yra gerai žinoma bei pažįstama. Tai yra jo tėviškė, konkreti, apčiuopiama, esanti čia, šioje tikrovėje. Odisėjo jieškinys yra ne idealas, bet realybė. — Abraomas jieško pažadėtosios žemės. Ji yra nežinoma: nei jos išvaizda, nei jos vieta pasaulio erdvėje. Tačiau ji stovi prieš Abraomo akis kaip Viešpaties pažadas, kaip idealas ir lūkestis. Ji nėra duota. Ją reikia pasiekti savo vargais ir savo darbu. Į ją reikia tikėti ir savo tikėjime ją jau mylėti. Ją reikia padaryti visos tautos ilgesiu; apie ją reikia pasakoti kartų kartoms; už ją reikia kovoti su visais klajonėse sutinkamais priešais.

Kas tad mes būsime savoje tremtyje: Ar tik pasmerktieji iškęsti jo viliones bei pavojus, ar ir pašauktieji skelbti pasauliui kažką nauja? Ar tik besidairantieji atgal ir todėl neistoriniai ar ir žvelgiantieji priekin, todėl nešą istoriją savo gyvenimu? Jiešką tik to, kas prarasta, ar siekią ir to, kas turi būti iš naujo susikurta? — Šie klausimai yra lemiantieji. Nuo jų atsakymo priklausys visa mūsų būtis — net smulkmenose.

3. Tremtis kaip liudijimas

Nėra abejonės, kad mes, išaugę krikščioniškosios kultūros dvasioje, galime apsispręsti tiktai už abraomišką tremties pergyvenimą. Nors graikiškoji tremties samprata ir slepia savyje puikios ištikimybės namams, tačiau savyje ji neturi dieviškosios Apvaizdos, neturi istorijos prasmės bei tikslo, todėl krikščioniškajai sąmonei darosi nepakeliama. Krikščionis tremtinys negali būti Odisėjo tipo. Jis tegali būti Abraomo dvasios keleivis, kuriam tremtis yra Viešpaties valios padaras, kuris gyvena ateities lūkesčiu ir kurio jieškojimai baigiasi naujos žemės atskleidimu.

Visų pirma tremtis savo esme yra liudijimas. Net jeigu tremtiniai ir negalvotų, kad jie pasauliui šį tą sako, tai pats jų buvimas liudytų, jog toji socialinė bei politinė santvarka, kuri žmones padaro benamiais, yra, kaip ją apibūdina pop. Pijus XII, “nesuderinama su žmonijos kilnumu bei gerove” (kalba 1945 m. gruodžio 24 d.). Reikia tad, kad tremtiniai ugdytų savyje šią liudijimo sąmonę. Reikia, kad jie taptų sąmoningais šaukliais ne tik ta prasme, jog reikalautų atitiesti jiems padarytą skriaudą, bet ir ta, jog įspėtų pasaulį neužmerkti akių prieš tykojančią grėsmę. Juk jeigu pasaulis pakenčia nežmonišką sistemą viename krašte, jis tuo pačiu netenka moralinio atsparumo ir atidaro šiai sistemai vartus į visas kitas šalis.

Šiuo atžvilgiu tremtiniai yra pasaulio sąžinė. Jie byloja jam ir teisia jį juo skaudžiau, juo ilgiau tremtis užtrunka ir juo daugiau tremtinių yra. Užtat reikia aštrinti šią sąžinę, kad ji bylotų, kad ji su savo likimu nesusitaikytų, neapsiprastų ir nenutiltų. Tremtinys visados turi jaustis esąs tremtinys. Jis niekad neturi virsti čiabuviu. Keleivinę tremtinio būseną jis turi prisiimti kaip savo pašaukimą. Kraštai, kurie tremtinius priima, skatina juos įsilieti į naują gyvenimą, sutapti su naujomis aplinkybėmis, nurimti savyje ir virsti ‘naujais amerikiečiais’, ‘naujais kanadiečiais’, ar ‘naujais australais’. Tai yra pastangos negirdėti pasaulio sąžinės balso, ją užmigdant. Reikia tad spirtis prieš tokį užliūliavimą. Tremtiniškoji sąmonė amžinai turi likti gyva, nes tik ji vienintelė yra laidas, kad tremtiniai savai tautai nežlugs.

Viršinis įsikūrimas neturi nieko bendro su keleivine tremtinio sąmone. Kai Izraelis buvo išvestas į Babilono nelaisvę, pranašas Jeremijas šitaip apibrėžė tremtinių uždavinius: “Galybių Dievas, Izraelio Dievas sako visiems belaisviams: Statykitės namų, apsigyvenkite juose, steikite sodų, valgykite jų vaisius, veskitės, gimdykite vaikų, apvesdinkite savo sūnus ir ištekinkite savo dukteris, didėkite, ne mažėkite” (Jer 29, 5-6). Kitaip tariant: pats Dievas įsako tremtiniams susikurti gyvenimo turinį. Pats Dievas įsako išvystyti savo žmogiškumą, kurti bendruomenę, stiprėti dvasiškai ir medžiagiškai. Graikiškojo-stabmeldiškojo tremties nuogumo krikščionikoji sąmonė nepažįsta ir nepripažįsta. Tačiau čia pat pranašas Jeremijas visa savo pašaukimo galia tremtiniams skelbia: “Negarbinkite svetimų dievų” (Bar 6). Svetimų dievų vardu galima suprasti ne tik Babilono stabus, bet ir visas kitas kultūrines vertybes, sukurtas svetimos dvasios ir todėl niekad negalinčias virsti tremtiniams savomis vertybėmis. Galima jas pasisavinti ir jomis naudotis, tačiau atsimenant, kad jos yra svetimos, todėl negarbintinos, kaip yra garbinamos tautinės vertybės. Tremtinio sąmonė turi pravestį sieną tarp naudojimosi ir garbinimo, tarp įsikūrimo ir susiliejimo. Ir kai ši sąmonė mūsų tremtiniuose bus išvystyta, tuomet tremties dvasia bus pergalėta.

4. Tremtis kaip žvilgis į ateitį

Yra tikra tremtinių nelaimė sustabdyti savos istorijos laikrodį tą valandą, kurią jie peržengė savos tėvynės sienas. Tautos istorija, vistiek, ar mes joje dalyvaujame ar ne, eina toliau. Gyvenimas išsivysto, gema naujos kartos, atsiranda naujų idėjų, naujų papročių, naujų visuomeninių formų. Gali tauta būti ir labiausiai pavergta, ji vistiek gyvena ir išsivysto. Tuo tarpu tremtiniai, atsidūrę svetur, sustingsta. Jų gyvenimas sustoja. Jie pradeda misti tuo, kas jau praėjo, bet ne tuo, kas dar turi ateiti. Todėl senienų dvasia virsta tremtinių būties apsprendėja. Jie patys darosi tarsi archeologinės iškasenos, įdomios tyrinėti, tačiau nebegyvos. Tiesa, tremtiniai nesykį išsaugo tai, ką jie išsinešė iš tėvynės, bet ne kaip gyvą pradą, kuris auga ir išsivysto, bet kaip užbalzamuotą lavoną.

Prieš šitą tad žvilgį atgal reikia pastatyti žvilgį priekin. Ne praeitis, bet ateitis turi būti istorinė tremtinio kategorija. Tremtiniai turi įsisąmoninti, kad praeitis jiems yra amžinai uždaryta; kad į senąją tėvynę, į tokią, kokią jie paliko prieš dešimtį ar penkiolika metų, jie niekados nebegrįš, net jeigu kraštas ir pasidarytų laisvas, nes tėvynė jau bus toli nužengusi savo istorijoje, kurioje tremtiniai nebedalyvavo. Nėra tad jokios prasmės tremtyje tik dairytis atgal. Žvilgis atgal žadina laukimą, o laukimas—delsimą. Tremtiniai žlunga kaip tik todėl, kad jie laukia ir delsia, užuot veikę ir kūrę. Jie laukia penketą, dešimtį, penkiolika, dvidešimt metų, paskui pagauna juos nusiminimas, jie moja į viską ranka ir išnyksta. Todėl žvilgis atgal turi būti nugalėtas žvilgio priekin, laukimas turi būti pakeistas veikimu ir delsimas — kūryba. Kova prieš senienų dvasią turi būti vedama visu griežtumu.

Tautiniai elementai tremtyje turi išlikti labai ryškūs. Bet jie turi išlikti gyvi; vadinasi, jie turi būti taip lygiai kūrybiškai tremtyje išvystomi, kaip buvo išvystomi tėvynėje. Nėra jokios prasmės tiktai kartoti tai, kas yra buvę: reikia kurti naujų vertybių, atsirėmus į tautinį pagrindą. Reikia kurti naujų papročių, naujų šokių ir dainų, naujų drabužių formų; nereikia leisti kalbai sustingti, kaip ji yra sustingusi senojoje lietuvių emigracijoje arba Kanados prancūzuose; nereikia leisti tik senų raštų, bet rašyti ir naujų; nereikia kartoti tik tų idėjų, kuriomis gyvenome prieš dvidešimt metų, bet reikia įsijungti į anttautinę problematiką ir tarti joje lietuvišką žodį. Konservavimas tremtyje turi būti pergalėtas nauju kūrybiniu entuziazmu.

5. Tremtis kaip gyvenimas anttėvynėje

Kun. P. Gaida savo gražioje knygoje ‘Išblokštasis žmogus’ teisingai vadina tremtinį “žmogumi be adreso” (161 p.). Iš tikro, tremtinys yra tasai, kuris yra netekęs egzistencinės savo erdvės: ne tik krašto, tėviškės ir buto, bet erdvės, kurioje vyko visa jo būtis. Tremtis, pasak kun. Gaidos, yra “dvasinis išbloškimas”, kai turėta egzistencinė forma nutolsta, ir žmogus lieka visame savo nuogume” (t. p.). Leisdamas jūrai Odisėją nuogą išmesti į feakų salą, Homeras simboliškai išreiškė šį žmogaus benamiškumą: netekęs tėvynės žmogus pasijunta esąs nuogas pačioje būtyje. Nenuostabu, kad jis jieškosi naujos egzistencinės erdvės, naujos tėvynės, kurion vėl galėtų įleisti šaknis. Ir čia kaip tik pasisiūlo viena iš tremties dvasios pagundų: pilietybę suteikusį kraštą laikyti savo tėvyne. Nevienas šiandien juk didžiuojasi esąs naujas ‘amerikonas’, naujas ‘kanadietis’.

Prieš šitą tad klaidingą ‘naująją tėvynę’ ir reikia išeiti kovon. Tremtinys negali turėti naujos tėvynės, kaip jis negali turėti nė naujų tėvų. Netekęs tėvų, žmogus pasilieka našlaitis amžinai. Netekęs tėvynės, jis pasilieka tremtinys — taip pat amžinai. Tėvynė yra neatstojama ir nepakeičiama. Mėginimas svetimą kraštą laikyti savo naująja ‘tėvyne’ yra savęs apgaudinėjimas, padarąs žmogų kažkokiu keistuoliu. Argi nekeistai mums skambėdavo žodžiai tų svetimšalių, kurie apsigyvenę Lietuvoje ir priėmę Lietuvos pilietybę, sakydavo: “Mes lietuviai”? Taip lygiai keistai skamba lietuviškose lūpose “Mes amerikiečiai” arba “Mes kanadiečiai”. Šisai klaidingas ‘mes’ yra tremties prasmės išdavimas: tremties kaip liudijimo ir kaip pašaukimo.

O vis dėlto ir tremtiniui reikia egzistencinės erdvės. Ir jam reikia šaknų bei ryšių. Čigono-valkatos gyvenimas nėra tremtinio gyvenimas. Tačiau ši erdvė ir šie ryšiai negali būti geografiniai: nė vienas tremtinių gyvenamasis kraštas negali virsti jų tėvyne. Ši erdvė ir šie ryšiai negali būti nė socialiniai: nė vienos šalies žmonės negali virsti tremtinio tauta. Ši erdvė ir šie ryšiai tegali būti dvasiniai: tremtinys tegali turėti tokią egzistencinę erdvę, kuri būtų iškilusi augščiau už visas svetimas geografines erdves ir už visas socialines bei ekonomines aplinkas. Tremtinys tegali gyventi dvasinėje erdvėje ir todėl jaustis egzistuojąs nebe tėvynėje, bet anttėvynėje. Kaip šiandien kalbama apie antvalstybę, kuri stovėtų augščiau už atskiras valstybes, taip lygiai šiandien yra laikas kalbėti ir apie anttėvynę, kurios paskirtis būtų teikti žmogui benamiui naujų ryšių ir naujų šaknų, nebe psichofizinių, pagrįstų krauju, žeme, socialinėmis tapatybėmis, bet tos pačios dvasios ir to paties liudijimo išpažinimu. Tremtiniai kaip tik ir turi būti šios anttėvynės kūrėjai. Tėvynės ilgesys, neišnaikinamas kiekvieno tremtinio širdyje, turi virsti ne naikinamąja ugnimi, bet kūrybiniu įkvėpimu, kuris tremtinius vestų anttėvynės linkme. Tremtinys gali ir net turi pasiimti iš gyvenamojo krašto visa, kas yra jame gero. Tačiau jis vistiek turi jaustis jame svetimšalis, svečias, pakeleivis. Ir šį jausmą jis turi perteikti savo vaikams. Net ir lankydami svetimas mokyklas, net ir kalbėdami svetima kalba, net ir įsijungdami į svetimą gyvenimą, jie visados turi pasilikti tremtiniai, vadinasi, žiną, kad jų tėvynė yra ne čia, kad jie čia tik gyvena, tik dirba, bet kad tikrasis jų kraštas, ana ‘pažadėtoji žemė’ yra kitur; kad jie yra įjungti į augštesnę bendruomenę, į anttėvynę, pralaužiančią gyvenamojo krašto sienas. Todėl ne tiek viršinis įsikūrimas kuriame nors krašte ardo tremtinio sąmonę, kiek dvasinis prisirišimas ir pamiršimas, kad tremtinio vaikai taip pat turi būti tremtiniai. Kovojant tad su ‘naująja tėvyne’, reikia priešais ją statyti anttėvynės idėją, ją tremtiniuose išpopuliarinti ir jų širdysna įdiegti. Tremtis turi būti mūsų gyvenimas anttėvynėje.

6. Rezistencijos uždaviniai

Skelbiant tad kovą tremties dvasiai, reikia visų pirma pergalėti tremties kaip pasmerkimo pergyvenimą, vietoje jo išugdant tremties kaip liudijimo ir pašaukimo sąmonę. Toliau reikia vietoje dairymosi atgal ir laukimo skatinti žvilgį į ateitį, kelti kūrybinius užsimojimus, stiprinti tremtiniškojo gyvenimo turinį. Galop vietoje pastangų susirasti ‘naują tėvynę’ reikia skiepyti tremtiniams anttėvynės mintį.

Ligi šiol politinė mūsų vadovybė žvelgė daugiau į lauką: ji žiūrėjo į svetimuosius ir juos informavo apie Lietuvos bylą. Tai buvo reikalingas darbas. Tačiau ateina laikas žvilgį pasukti ir į savo vidų: dabar reikia sutelkti dėmesį apie mūsų pačių tremtiniškąją bendruomenę, kad ji išliktų ir išsivystytų. Todėl tiek energijos, tiek planų, tiek išteklių didžiausią dalį dabar reikia palenkti lietuviškosios tremtinių kultūros linkme. Dėmesys jaunimui turi būti kuo didžiausias. Tautinės bendruomenės turi būti baigtos organizuoti. Tautinės parapijos išplėstos ir įkurtos ten, kur jų dar nėra. Mokyklos plečiamos.

Spauda stiprinama. Priešais mus stovi žiauri dilema: arba mes susikursime savą gyvenimą arba paskęsime svetimojo bangose.*)

*) Sutrumpinta paskaita, skaityta Europos LF bičiulių konferencijoje Tuebingene 1953 m. rugsėjo 5 d.

STOVYKLOS GYVENIMAS

ir vėl ėjo įprasta vaga... Prie virtuvės darbavosi senesnio amžiaus moteris su penkiolikmete mergaite... Prieš porą dienų užklydo jos beuogaudamos į stovyklos rajoną. Kadangi mergaitės brolis buvo stribas, saugumo sumetimais teko jas palaikyti stovykloje, kol persikelsim kiton vieton. Nustebo moterėlė, mus pamačiusi...

Prieš tai ir po to ji gal matė tik kautynių metu kritusių partizanų niekinamus lavonus miestelio aikštėje ir kažin, ar suprato, kodėl juos bolševikai pjūklais pjaustė, rožančiais žabojo, kodėl jiems, mirusiems, Gedimino stulpus ir kryžius nugaroje pjaustinėjo, kodėl juos, spardydami, savaitėmis po gatves valkiojo. . . Dabar ji mažiausiai tai jautė.

Kai vakarais, sutvarkę aprangą ir ginklus, susirikiuodavo 60 vyrų vakariniam patikrinimui, ji prisiglausdavo prie pušies liemens ir, ašaroms riedant per raukšlėtą veidą, kartu su mumis kalbėdavo maldos žodžius: “Viešpatie, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink, prašome Tave, ir mūsų tėvynei laisvės dienas . . . Duok mums jėgų pakelti sunkią partizano dalią . . . šventas Kazimierai, vadovauk mūsų kovai, kaip kitados stebuklingu būdu vadovavai mūsų tėvams ...”

Ir kai paskutiniai maldos žodžiai pranykdavo snaudžiančio miško gilumoje, ji dar neidavo gulti. Palikdavo ten pat suakmenėjusi rymoti ir klausytis prie laužo susėdusių vyrų tyliai niūniuojamos dainos.

J. Daumantas, Partizanai už geležinės uždangos