DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINĖ KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE
(Tęsinys iš "Į Laisvę” Nr. 1 (38)
Jau dešimti metai trunkanti demokratinio ir vadistinio principų tarpusavinė kova Lietuvos,laisvinimo organizacijoje, — tūlam laisvojo pasaulio lietuviui iki gyvo kaulo nusibodusi, nemaža taurių patriotų į rezignaciją ir nusiminimą pastūmėjusi, nemaža neorientuotų žmonių suklaidinusi, nemaža tarpusavinio aitrumo tarp atskirų laisvės kovos organizacijų bei veikėjų sukėlusi, daug žalos pačiam Lietuvos laisvinimo darbui padariusi, savo nepabaigiamomis paliaubų derybomis toli pralenkusi Korėjos karo paliaubų derybų užtrukimą, — verčia pateikti viešumai objektyvią šios kovos medžiagą.
Red.
Antras veiksmas
Daug žadėjusi pradžia
1946 m. lapkričio 12 d. buvo sudarytas “politinis organas vyriausybės funkcijoms vykdyti”: pirmininkas — E. Galvanauskas, užsienių reikalams — S. Lozoraitis, informacijų reikalams — J. Brazaitis, tremtinių reikalams — D. Jesaitis, įkurdinimui — M. Mackevičius, finansams — J. Kaminskas. 1946 m. lapkričio 26 d. E. Galvanauskas rašė Lozoraičiui:
Gerbiamas ir Mielas Pone Ministeri,
Mes čia persitvarkėme darbo pasiskirstymo bei jo racionalizavimo požiūriu. Persitvarkymas užsitęsė ilgiau, kaip tai buvo manyta. Priežastys: susisiekimo bei žmonių judėjimo sunkumai iš vienos pusės,senos srovių tradicijos tarpusaviuose santykiuose — iš kitos. Bet tos kliūtys nugalėtos, “mašina” užvesta. Tikiuos, ji suksis sklandžiai, ir jos darbo išdavos bus palyginti visai pakenčiamos.
Artimiausiai ateičiai to darbo gairės Jums persiunčiamos. Dėl jų nekilo jokių ginčų. Mano manymu, reikėtų taipogi racionalizuoti mūsų polit. veiklą užsieniuose. Man labai būtų brangi Jūsų nuomonė šiuo klausimu.
Svarbu taipogi, kad mūsų delegacija taikos konferencijoms kuo greičiausiai susiorganizuotų ir pradėtų funkcionuoti. Čia Tamstai tenka pakelti sunkiausią atsakomybės naštą. Teisiniu požiūriu memorandumas (bendras) baigiamas ruošti.
Kaip stovi Jūsų persikėlimo klausimas i mūsų padangę ar bent arčiau jos?”
1946 m. gruodžio 11 d. atsakydamas į tai, Lozoraitis, be kita ko, rašo:
"Gerbiamas ir Mielas Ponas Pirmininke,
Vykdydamas Konferencijos nutarimą. dėl politinės akcijos organizacijos, o taip pat laikydamasis mano tuo dalyku padaryto pareiškimo (šeštojo posėdžio protokolo psl. 11), aš čia pat pranešu p. Vliko Pirmininkui, kad laikau tikslingiausia, kad Tamsta būtum prašomas apsiimti pavaduoti Tarybos narį užs. reikalams. Jei Tamsta su tuo sutiktum, šitoj Tarybos darbų srity nebūtų nė formalios spragos.
Mano persikėlimo į prancūzų okupacijos zoną. ar kur arčiau klausimu, kurį Tamsta palietei, man čia sunku spręsti pirmiausia apie šan-cus gauti okupacinės valdžios leidimą įvažiuoti... kiekvienu atveju būtų praktiška paprašyti okupacinės valdžios leidimo man atvažiuoti į prancūzų zoną porai mėnesių ar kelioms savaitėms. Be kita ko, reakcija į tokį prašymą galėtų kiek apšviesti tolimesnes perspektyvas.
Kai dėl mūsų politinės veiklos racionalizavimo, apie kurį Tamsta mini, tai, mano nusimanymu, pastatyti dalykams racionaliau reikėtų, kad mes galėtumėm 1) gauti žinių iš Lietuvos ir išviso Lietuvos reikalais ir jas platinti, 2) turėti daugiau žmonių, mokančių parašyti kas reikia ir atitinkamom kalbom ..
Toli einą sumanymai
1946 m. gruodžio 4 d. E. Galvanauskas pasiunti Lozoraičiui tokį laišką:
"Pone Ministeri,
Vykdomoji Taryba turės ilgainiui siekti jos pripažinimo. Oficialus prezentavimas šiuo tarpu yra dar perankstyvas. Tačiau galima būtų eventualiai pradėti zonduoti, kaip į tą klausimą žiūrėtų draugingų mums kraštų vyriausybės. Siekiant patirti mums rūpimųjų veiksnių pažiūras mūsų organo atžvilgiu, manyčiau,kad būtų pravartu jau dabar privačiai painformuoti palankius asmenis bei sluogsnius apie Vykdomosios Tarybos egzistavimo faktą.
Gal pirmas žingsnis pažymėta linkme galima būtų padaryti Vatikane, nes, mūsų žiniomis, šv. Sosto nuncijus Paryžiuje, žinąs apie Vykdomosios Tarybos buvimą, pareiškęs. kad nesą ko slėpti to fakto nuo Vatikano.
Aš labai vertinčiau Tamstos, Pone Ministeri, nuomonę bei samprotavimus ir sugestijas šiuo klausimu”.
1946 m. gruodžio 30 d. Vykdomosios Tarybos Pirmininkas (E. Galvanauskas) ir Finansų Tarnybos Valdytojas (prof. Kaminskas) pasiuntė Lozoraičiui tokį laišką:
“Ponui Ministeriui S. Lozorai'iu', Užsienio reikalų šefui
Reikalas: Finansai
Pone Ministeri,
Kaip Tamstai žinoma, Pirmos Konferencijos nutarta finansų srity “sukurti vieną finansinį centrą, jam pavesti Valstybės iždo funkcijas ir visai politinei veiklai disponuojama" lėšas naudoti biudžeto tvarka”. Tas centras (Finansų valdyba) yra sukurtas, ir mūsų finansų ūkis, būtent, planingas ir optimaliai racionalus lėšų parūpinimas, jų valdymas bei sunaudojimas Vliko pavestas Vykdomosios Tarybos nariui prof. J. Kaminskui.
Vykdomoji Taryba, turėdama galvoje Lietuvos tarptautinę padėtį ir tarptautinių įvykių (santykių) raidos tempą, laiko būtina ir finansine prasme planuoti darbą ilgesniam laikotarpiui.
Pirmučiausia mes turime padaryti savo iždo inventūrą, konstatuoti, ką mes turime de facto iždo kasoj, čia svarbu turėti ir mūsų pasiuntinybių bei konsulatų pranešimus apie jų kasos stovį 1946 m. gruodžio 31 d. Labai pageidaujama būtų gauti ir praėjusio laikotarpio (iki 1946. XII. 31) tų įstaigų pajamų ir išlaidų apyskaitą.
Dabar Finansų Valdytojas sudaro
1947 m. pirmam pusmečiui (1947. I. I.—1947. VII. I.) sąmatą. Todėl prašome visas mūsų įstaigas, esančias užsieny, sudaryti savo sąmatas 1947 m. pirmam pusmečiui, kiek sąlygos leidžia, jas realiau ir racionaliau numatant. Sąmatos pajamų pozicijoj prašoma pažymėti ir pajamas, gaunamas vietoje, iš mūsų emigracijos event. paramos ar kitokių šaltinių, jei tokie rastųsi. Suprantama, kad sunki mūsų visų būklė verčia mus būti ypatingai išlaidose kukliais. Sudarytas sąmatas prašome galimai greičiau prisiųsti V. Tarybai, prie jos pridėjus ti'umpą paaiškinamąjį raštą”.
Be Lozoraičio šį Tarybos Pirmininko ir Finansų Valdytojo laišką gavo dar Žadeikis, Balutis, Girdvainis, Šaulys, Turauskas, Graužinis, Gylys ir Bačkis. Tik pastarasis į jį teatsiliepė.
Nieko gera nežadanti rezignacija.
1947 m. vasario 7 d. Lozoraitis parašė Vliko Pirmininkui tokį laišką:
“Aukštai Gerbiamas Kunige Pirmininke,
Rašydamas Tamstai p. m. gruodžio mėn. 11 dieną, buvau pažymėjęs, kad kaip rodė atsiųstoji man dokumentacija, iš 8 (?) Vlike atstovaujamų partijų bei organizacijų tik viena buvo pritarusi be rezervų p. EG sudarytajai VT. Šį dalyką aš laikiau nepageidaujamą, nes Vliko narių savitarpis sutarimas ir jų teigiamas, be rezervų (bent kiek tai liečia oficialius pareiškimus) nusistatymas VT sudėties atžvilgiu yra vienas pagrindų tiek bendrosios veiklos sėkmingumui, tiek VT padėties bei darbo pastovumui. Šitaip galvodamas apie aplinkybes, kuriomis VT buvo sudaryta, aš turėjau vilties, kad ilgainiui jos pagerės. Mano viltis, deja, lig šiol nėra išsipildžiusi. Nuomonių skirtumai Vlike tebesireiškia ir pastaruoju laiku yra sukliudę pirmą pastangą sudaryti naujajai VT. Be to, tenka konstatuoti, jog p. EG vadovaujamos VT trumpas amžius ir staigus galas — nors ir iššauktas kitos priežasties, būtent, atsiradusio ponui EG reikalo išvažiuoti — taip pat nėra teigiamas veiksnys padėčiai nusistovėti.
Aš manau, kad kalbami nepalankūs reiškiniai yra šalintini, ir tikiu, jog ateity jie bus pašalinti resp. jų bus išvengta. Tačiau man jie sudaro atskirą problemą. Ištikrųjų, būdamas VT nariu ir kartu didelio atstumo nuo jos atskirtas, aš ne tik negaliu turėti atatinkamos įtakos į dalykų padėtį ar atmosferą, kurioje Vlikas ir VT dirba, bet dargi neturiu galimumo savo nusistatymą laiku pasakyti. Antra vertus, neturiu pagrindo vilčiai, kad artimu laiku galėčiau kur reikia persikelti, šitokiomis aplinkybėmis esu priverstas šiuo pranešti, kad su pasigailėjimu išeinu iš VT, prašydamas neimti mano akmens dėmesin sudarant naują VT, apie ką Tamsta esi maloniai minėjęs savo 1. 31. laiške.
Nėra reikalo, tikiuosi, pabrėžti atskirai, kad šis mano žingsnis esmėje nieko nepakeičia, nes kiek nusimanymo bei žinių turėjau lig šiol, tiek jų man lieka ir toliau, o lygiu būdu lieka kaip buvęs mano pasiryžimas sunaudoti juos Lietuvos tarnyboje, bendradarbiaujant su Vliku ir VT”.
Nors paskutiniame savo laiško sakiny Lozoraitis ir teigia, kad jo pasitraukimas iš VT “esmėje nieko nepakeiiča”, bet tai tėra būdas nutylėti tai, kas pasakyti tuo tarpu nenorima ar nepatogu.
Tikrąsias Lozoraičio atsisakymo iš VT, o tuo pačiu ir Berno susitarimo atsisakymo, priežastis galima tik spėti. Tam pagrindas galėjo būti cituotas E. Galvanausko 1946. 12. 4. laiškas dėl zondavimo VT pripažinimo. Tatai Lozoraičiui galėjo pasirodyti nesuderinama su “Kybartų aktais”. Tam pagrindas galėjo būti ir cituotas E. Galvanausko ir prof. Kaminsko 1946. XII. 30. laiškas finansų reikalais, subordinuojąs diplomatus, tegu tik finansiniu požiūriu, Vykdomajai Tarybai. Tam pagrindą galima spėti buvus ir prasidėjusius Lozoraičio santykius su VLAKu, kuris ėmė kalbėti krašto vardu. 1946 m. spalių 28 d. Lozoraitis tarp kita ko rašo dr. A. Vokietaičiui:
"Labai ačiū Tamstai ir kitiems dviem Informacijos Centro nariams (kurių parašų, deja, neišskaičiau) už laišką iš X. 9. Prašom perduoti, jei bus progos, mano labai širdingą padėką VLAKui už skiriamus man malonius žodžius ..
Trečias veiksmas
Pirmieji naujosios VT žingsniai
E. Galvanauskui iš VT pirmininkų pasitraukus, 1947. 4. 2. nauju VT pirmininku buvo išrinktas V. Sidzikauskas ir 4. 21. patvirtinta nauja VT sudėtis. Susidarius naujai VT, 1947. 4. 25. VT pirmininkas pasiuntė Lozoraičiui tokį laišką:
1947 m. balandžio 25 d. VYKDOMOJI TARYBA Ponui Stasiui Lozoraičiui Nepaprastam Pasiuntiniui ir Įgaliotam Ministeriui Romoje Mielas Pone Ministeri, Vykdomosios Tarybos pirmininkui prof. inž. Ernestui Galvanauskui iš jo eitųjų pareigų atsistatydinus ir išvykus iš Europos, kilo reikalas sudaryti naują Vykdomąją Tarybą. Visais balsais Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas tą misiją pavedė man. Po kiek ilgėliau užsitęsusių pertrakcijų su Vliką sudaromosiomis grupėmis, š. m. IV. 21 d. pristačiau Vlikui patvirtinti šios sudėties Vykdomąją Tarybą:
Vykdomosios Tarybos pirmininkas ir užsienių reikalams — Vaclovas Sidzikauskas,
Finansų, Ūkio ir Valstybės atstatymo reikalams — prof. inž. Juozas Kaminskas,
Informacijos reikalams — prof. Juozas Brazaitis,
Tremtinių reikalams — inž. Antanas Novickis,
Įkurdinimo reikalams — Dr. Domas Jesaitis.
V. Tarybos deklaracijos tekstą čia jungiu (priedas).
V. Tarybos pirmininkui išvykus į užsienį, jį pavaduos prof. Juozas Kaminskas.
Būdama vieningos rezistencinės lietuvių tautos valios išraiška, Vykdomoji Taryba kviečia Tamstą glaudžiai ir nuoširdžiai su ja bendradarbiauti. Ji sveikins kiekvieną iš Tamstos gautą pasiūlymą ar sugestiją, kaip lygiai ir konstruktyvinę kritiką.
Pagal Konferencijos (I) nutarimą, užsienių reikalai buvo rezervuoti Tamstai. Tačiau dėl negalėjimo atsikelti į VLIKo ir Vykdomosios Tarybos būstinę, kas, žinoma, kliudo efektyviai eiti prisiimtąsias pareigas, Tamsta dar šių metų sausio mėn. (vasario 7 d. Red.) iš Vykdomosios Tarybos pasitraukei. Tatai privertė mane greta kitų prisiimti ir čia suminėtas.
Užsienių Reikalų Tarnyboje artimai bendradarbiaus prof. Domas Krivickas ir p-lė Avietėnaitė, gi Dr. Antanas Trimakas eis ir toliau Vykdomosios Tarybos reikalų vedėjo pareigas. Jei sąlygos leis, subursim tam darbui ir daugiau mūsų diplomatinės tarnybos likučių, atsidūrusių Vokietijoje.
Turėdamas galvoje Tamstos pareiškimą, kad aukščiau paminėtas Tamstos žingsnis esmėje nieko nekeičia ir kad Tamsta esi pasiryžęs ir toliau bendradarbiauti su Vliku ir Vykdomąja Taryba, aš norėčiau šia proga išsiaiškinti su Tamsta ir drauge patirti Tamstos nuomonę bei nusistatymą dėl tikslesnio ir sklandesnio diplomatinio darbo mūsų sąlygose sutvarkymo. Aš neturiu noro brautis į Tamstos specifines atribucijas, kaip lygiai noriu skrupulingai vengti visko, kas galėtų pasunkinti ir be to nelengvą mūsų diplomatinių atstovų kaikuriose sostinėse padėtį. Kita vertus, norėčiau išvengti dualizmo, nevisiško duodamų direktyvų suderinimo ir pan. Tatai suponuotų glaudesnį Tamstos ir mano santykiavimą, dažnesnį nuomonėmis pasikeitimą. Visais tais klausimais turėsime progos išsiaiškinti susitikę Konferencijoje Paryžiuje. Tačiau būtų naudinga ir gera, kad dar prieš konferenciją Tamsta galėtum, kad ir neilgam laikui, pas mus atvykti paviešėti, pasitarti. Lauksiu Tamstos pasisakymo.
Teikitės priimti, Mielas Pone Mi-nisteri, mano ir mano kolegų gilios pagarbos pareiškimą. V. Sidzikauskas, Vykdomosios Tarybos Pirmininkas.
Tą pat balandžio 25 d. buvo pasiųstas bendras laiškas visiems pasiuntiniams dėl pasitarimų su Lenkijos egziliniais veiksniais.
Perkūnija giedroje
Į tuodu abu VT laiškus Lozoraitis atsakė 47. 5. 12. laišku, pirmą kartą laiško kertėje pavartodamas “LIETUVOS DIPLOMATIJOS, LIKUSIOS UŽSIENY, ŠEFAS”. Atsakymas būdingas:
‘‘Ponui Vykdomosios Tarybos Pirmininkui.
Esu gavęs Tamstos IV. 25. raštą. Pareiškimai ir kvietimai bendradarbiauti, kad ir kiek jie būtų kartojami, dalykų padėties, deja, nepakeis, ligi pasiryžimas bendradarbiauti ir pats bendradarbiavimas yra vienpusiškai — būtent, tiktai mano — vykdomas ir ligi mano laikysenai nuolat priešpastatomi neteisėti įvykę faktai, kurių paskutinis yra VLIKo pasikeitimas raštais su lenkų vyriausybe III. 14”.
Dėl Vliko paruošto rašto turinio St. Lozoraitis padarė tokią išvadą:
“Šitokiu būdu Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimas VLIKo rašte yra grąžinamas į Hymans’o projekto laikų plotmę, su tuo skirtumu, kad tada Lietuvos Vyriausybę vertė svarstyti tą klausimą tokioj plotmėj galingų užsienio veiksnių spaudimas, o šiandien jį ton plotmėn stato mūsų pačių visuomeniniai - politinė organizacija - VLIKas, savo nužiūrėjimu.
Aš protestuoju prieš šitą VLIKo laikyseną, nesuderinamą su Lietuvos interesais, ir išviso prieš III. 14. raštą, kuriam surašyti ir įteikti lenkų užs. reik. ministeriui VLIKas nebuvo ir nėra kompetentingas. Kompetencijos trūkumas matyti ir iš tos aplinkybės, kad kalbamą raštą Tamsta esi pasirašęs Tamstai nepriklausančiu “e. Užsienio Reikalų Ministerio p.” titulu, šitokios rūšies darbas yra tiek neįprastas ne tik tarptautiniuose santykiuose, bet ir kasdieniniame gyvenime, kad jis net negali būti protesto objektu. Vienintelė reakcija į jį tegali būti nusistebėjimas. Tas faktas, kad lenkų užs. reik. ministeris, kreipdamasis į Tamstą, tą titulą pavartojo, šitam VLIKo ir Tamstos žingsniui nesuteikia nei teisėtumo, nei orumo. Jei šita korespondencijos su p. Tarnowskiu dalis buvo sumanyta sudaryti precedentui, tai Lietuvos užsienio tarnybos nariai Lenkijos užs. reik. ministerio pavyzdžiu neseks.
Turėdamas galvoje visa, kas išdėstyta aukščiau, šiuo konstatuoju, jog VLIKo III. 14. raštas, adresuotas Lenkijos užs. ministeriui, yra neteisėtas, užsienio tarnybos nariams neprivalomas ir Lietuvos valstybei prievolių sudaryti negali.
Kalbėdamas apie dualizmą, dėl kurio Tamsta sakai, kad norėtum jo išvengti, Tamsta matomai teturi galvoje technišką dalyko pusę ir ją taip supranti, kad Įgalioti Ministeriai ir aš priimtumėm betkurį VLIKo sudaromą įvykusį faktą ir leistumėm bendrus mūsų pasitarimus panaudoti kaip tramplinus toli einančioms akcijoms. Šiuo klausimu mudviejų nuomonės tikrai skiriasi. Tačiau eilės mėnesių patyrimas ir paskutiniai įvykiai parodė, kad tarp Tamstos bei VLIKo iš vienos pusės ir manęs iš kitos esama dar gilesnio nuomonių skirtumo, būtent, dėl Lietuvos interesų, įstatymų ir prestižo, o lygiu būdu dėl taisyklių, kuriomis tvarkomi žmonių santykiai politikos darbe ir kurios yra pagrįstos lojalumu. Šitokiomis aplinkybėmis aš turiu pagrindo pabrėžti, jog be Tamstos žodžių apie nenorą brautis į mano specifines atribucijas, didesnė teisėtumo garantija yra tame, kad nei Tamsta, nei kitas kas neturi teisės in-tervenuoti į Vyriausybės suteiktų man įgaliojimų sritį.
Kai dėl Tamstos minimo mano pasitraukimo iš Vykdomosios Tarybos, tai turiu atitaisyti, kad pasitraukiau ne dėl to, kad negalėjau atsikelti į VLIKo ir V. Tarybos būstinę, o todėl, kad, negalėdamas ten persikelti, neturėjau galimumo daryti įtakos į dalykų padėtį tose dviejose organizacijos, į padėtį; kurioje galimi tokio atsitikimai kaip VLIKo III.14. raštas. Šia proga primintina, jog du kartu buvau reiškęs pageidavimą, kad man būtų parūpintas okupacinei valdžios leidimas atvažiuoti į Vokietiją, bet ir šiandien dar — 6 mėnesiams išėjus — nežinau net, ar kas buvo tuo reikalu padaryta ...
Jungiu mano gilios pagarbos žodžius, prašydamas perduoti juos Tamstos kolegoms, kuriems dėkoju už atmintį.
Lozoraitis”.
Čia primintina, kad 1947 m. sausio - vasario mėn. Vliko ir VT pirmininkai lankėsi Paryžiuje ir Londone. Jiedu turėjo pasikalbėjimų su londoniške Lenkijos vyriausybe, su kuria priėjo kaikurių konkrečių formulių. 1947. 4. 15. Vliko posėdyje “išklausius Krivicko nuomonę dėl susitarimo su lenkų egziline vyriausybe (prot. Nr. 160 p. 2), susilaikius Jurgaičiui (SD, Red.), Utarai (US, Red.) ir Vaitiekūnui (LDF, Red.), nutarta priimti patiektoje redakcijoje atsakymą į lenkų notą”. Berno sutarimu pripažinus Vilkui seimo funkcijas, o VT — vyriausybės funkcijas, dabar neigti Vlikui kompetenciją dėl sutarčių su kitomis vyriausybėmis yra lygu pripažinti ką namo savininku, bet netrukus neigti jam teisę vaikščiot pro jo duris.
BDPSUD už Lozoraitį
Kodėl tad Lozoraičio pasisakymas toks priekabingai rūstus? Tatai paaiškina tuo metu ėję BDPS Užsienių Delegatūros biuleteniai. Viename jų skaitome:
“Tūlo "egzilinės vyriausybės užsienių reikalų ministerio” svajonė subordinuoti pasiuntinius mūsų vidaus ir tarptautinės teisės požiūriu absoliučiai nelegaliam jo organui, išimtinai “tremtiniškos valios” provizorinei draugijai, nesančiai ir negalinčiai būti pripažinta jokiu tarptautinės teisės subjektu — netrukus baigtųsi mūsų diplomatinių postų juridinės bazės likvidavimu. Tenka d:džiai apgailestauti ir jau susirūpinti, kad šitos pretenzijos vis dar ne tik nesibaigia, bet būna palydimos naujais nepagrįstais priekaištais ar net daugiau nei blogo skonio insinuacijomis pasiuntinių darbą, legaliai koordinuojančio asmens bei vieno k to jo bendradarbių adresu. (BDPSUD biul. Nr. 4/5).
Nepasisekusi konferencija
Kad esmėje ne Vliko - lenkų vyriausybės susitarimo turinys taip rūstino Lozoraitį, o tik Sidzikausko po tuo susitarimu parašytas titulas “e. Užsienių Reikalų Ministerio p.”, tatai parodė Paryžiaus konferencijos tuo klausimu pasisakymas. Tiesa, į pačius Vliko - Lozoraičio santykius konferencija nieko nauja neįnešė, vargais negalais sulipdžiusi tuo reikalu rezoliuciją:
“Lietuvos valstybės suverenumo teisių vykdymui atstatyti Vadovaujantieji Veiksniai, turėdami galvoje
I Konferencijos nutarimus, laiko reikalinga, kad sakytų veiksnių bendradarbiavimas būtų dar glaudesnis ir tobulesnis”.
Lozoraitis laisvinimo organizacijos reikalu siūlė tokią formulę:
"Lietuvos valstybės suveranumo teisių vykdymui atstatyti vadovaujančiųjų veiksnių tarpusavio santykiai ir jų respektyvinės kompetencijos nustatytos I-osios Konferencijos.
Tačiau turėdama galvoje nepaprastas darbo sąlygas, paskirų veiksnių teisinę padėtį ir jiems skirtą atsakomybę, II-oji Konferencija nusistato: 1. Prieš darydama svarbesnius žygius politinėj-diplomatinėj srity Vykdomoji Taryba tariasi su Lietuvos pasiuntinių kolegija. 2. Esant reikalui skubiai reaguoti į kurį tarptautinį reiškinį ar padaryti demaršą, pasiuntinys ar pasiuntiniai, kuriam ar kuriems toks reagavimas ar de-maršas reikia padaryti, daro tai savo sprendimu ir nuožiūra...”
Ant dviejų kėdžių
Po II-os konferencijos min. Lozoraitis drauge su min. Žadeikių lankėsi Vlike, dalyvavo jo posėdyje, kuriame Lozoraitis užtikrino Vlikui savo bendradarbiavimą. Tačiau iš Vokietijos Lozoraitis nuvyko tiesiai į pasitarimus su VLako atstovais Šveicarijon, ir ką su jais tarė, Vlikui pranešti nesiteikė. Lozoraitis tada aiškiai sėdėjo ant dviejų kėdžių: vilkinės ir vlakinės. Tatai rodo dr. Šaulio 48. 4. 1. atsakymas Lozoraičiui į jo
48. 3. 17. laišką. Šaulys be kita ko rašo:
“Visas kalbamų dalykų sunkumas yra, kad už J. D. nugaros turime reikalo su XX-ais, kurių esimu galima būtų patikėti, jeigu būtų visiško pasitikėjimo ir J. D. ir kitais jo bendradarbiais. Deja, to pasitikėjimo, matyti, dar nėra, nes yra tai nauji žmonės, platesnei visuomenei mažai tepažįstami (aš asmeniškai visai jų nepažįstu) ir su nepakankamu mūsų visuomenėje svariu, kad pats jų vardas būtų užtenkama garantija tam, kas jų teigiama.
Man pačiam sudaro tas klausimas labai sopamą casus conscientiae. Kaip ir iš p. P. Z. savo laiku rašyto laiško matyti, ir jis drovisi turėti reikalo su nežinomais žmonėmis, juo labiau organizuoti jiems pagalbą. Kas gali garantuoti, kur ta pagalba nueitų, kaip ji būtų naudodama, o, svarbiausia, ar yra tikrumo, kad ji pateks į reikiamas rankas?”
Tatai patvirtina ir LAICotuometinio direktoriaus K. R. Jurgėlos 47. 12. 6. Lozoraičiui rašytas laiškas, kur be kita ko skaitome:
“Bendrais reikalais rašant, norėčiau pareikšti kiek nusistebėjimo Tamstos rodomu perdėm ryškiu santykiavimu su, kaip mes juokais vadiname “vlachovcais” (ne vlasovcais)..
Šitos aplinkybės paaiškina, kodėl Lozoraitis vengė tiesaus atsakymo į VT pirmininko kvietimą susitikti ir pasiaiškinti kaikuriuos konkrečius veiklos klausimus (santykiai su lenkais ir k.). Pirmas toks kvietimas po II-sios konferencijos buvo 47. 12. 28. Į tai Lozoraitis atsakė, prašydamas pranešti pasitarimų programą. VT pirmininko 48. 1. 30. laišku tatai buvo padaryta. Atsakymo nebuvo. VT pirmininko 48. 7. 28. laišku kvietitimas kartojamas, nurodant pasikalbėjimams konkrečius dalykus. Į tai Lozoraitis 48. 8. 10. laišku atsiliepė, protestuodamas:
“Šia proga aš protestuoju prieš tai, kad VLIKas pasipriešino mano dalyvavimui pasitarimuose, tuo su-trukdydamas man susitikti su pogrindžio atstovais”.
(Protestuodamas Lozoraitis buvo spėjęs pamiršti, kad į savo pasitarimus 1947 m. rudenį su VLAKo atstovais jis ne tik Vilko nebuvo kvietęs, bet ir po pasitarimų nesiteikė Vliko apie juos painformuoti.)
Nauja padėtis ir pasitarimai Lugane
Be abejojimo, Baden-Badeno susitarimai Lozoraičiui iš esmės buvo nepriimtini, nes jie kaip tiktai atsirėmė į demokratinį laisvinimo organizacijos principą ir jį neabejotinai sustiprino. Svarstant “tolimesnės veiklos organizacinius reikalus”, D. be kita ko pareiškė:
“VLAKo užsienio delegatūros klausimas bus baigtas jo pranešimu delegatūros nariams, priėmusiems įgaliojimus, kad turint galvoje susitarimą su Vliku ir V. Taryba Vlako Užsienių Delegatūra nebetenka pagrindo veikti”.
Ši nauja padėtis laisvinimo organizacijoje vertė ir Lozoraitį savo santykius su VLIKu peržiūrėti. Tatai liudija VT pirmininko pasikalbėjimai 48. 9. 3. Lugane. Jo pro memorijoj, pasirašytoj ir dr. Šaulio bei Lozoraičio, skaitome:
“Vykdomosios Tarybos pavestas
1948 m. rugsėjo 3 d. atvykau į Lugano pasimatyti ir pasikalbėti su pp. St. Lozoraičiu ir Dr. J. Šauliu. Pradėdamas pasikalbėjimą, pareiškiau: “Prašau žiūrėti į mane kaipo į “messagèr de bonne volonté”. Iš lyginę nesklandumus mūsų visuomeniniame, jei taip galima pavadinti, sektoriuje, susitarę su krašto rezistenciją apjungiančiu organu ir sutvarkę su juo ryšį, mes norime išlyginti mūsų, t. y. VLIKo ir Vykdomosios Tarybos, santykius ir su mūsų diplomatiniu sektorium. Aš neturiu pavedimo tartis ir eventualiai susitarti su pp. Lozoraičiu ir Dr. Šauliu klausimais, kuriais mūsų nusistatymai iki šiol skyrėsi ir gal ir šiandien skiriasi. Tokio pavedimo aš nebūčiau galėjęs priimti, turėdamas galvoje daromus man priekaištus, esą aš intriguojąs prieš diplomatinius postus ir ypač prieš p. St. Lozoraitį. Man pavesta tik pasiinformuoti apie pp. Lozoraičio ir Šaulio nusistatymą ir pažiūras rūpimais mums klausimais, duoti jiedviem reikiamų paaiškinimų ir išsiaiškinti, o jei galima, tai ir susitarti dėl tolesnės procedūros. Po to pateikiau žiupsnį informacijų iš mūsų padangės.
Pasikeitus nuomonėmis įvairiais klausimais ir paklausimais išsiaiškinę kaikurias Baden-Badeno susitarimo aplinkybes pp. St. Lozoraitis ir Dr. Šaulys pareiškė, kad jie irgi nuoširdžiai siekia susipratimo su VLIKu, tačiau kaikurie antcedentai, ypač Baden-Badene pavartota iš VLIKo žmonių pusės procedūra ir kun. Mykolo Krupavičiaus pareiškimas Baden-Badene, kaip jis atžymėtas suglaustame protokole, verčia juos daryti tokį pasiūlymą:
VLIKas ir Vykdomoji Taryba kiek galint detaliau suformuluoja savo pasiūlymus visais klausimais ir atsiunčia juos į Lugano; pp. Lozoraitis ir Dr. Šaulys juos apsvarstys, jei bus reikalinga, susižinos su kitais diplomatinių misijų šefais ir nuspręs, ar bus tikslo ir prasmės jiedviem atvykti pas mus. Kitaip jie bijo, kad jų apsilankymas pas mus vietoj padėtį pagerinti rizikuotų ją pabloginti, šiaip jau juodu yra pasiruošę pas mus atvykti ir Dr. J. Šaulys prašė išrūpinti jam prancūzų įvažiavimo vizą.
Čia atpasakotą pp. St. Lozoraičio ir Dr. J. Šaulio pareiškimą aš priėmiau dėmesiui ir pasižadėjau referuoti jį VLIKui ir Vykdomajai Tarybai. Lugano, 1948 m. rugsėjo 3 d.
Dr. Šaulio mirties šešėly
Po minėto rugsėjo 3 d. trijų pasitarimo Lugane ir vėlesnių VT pirmininko Sidzikausko pasikalbėjimų su dr. Šauliu prieita vieningos minties, kad VLIKo ir pasiuntinių sėkmingam bendradarbiavimui būtų naudinga prie VT turėti nuolatinį pasiuntinių delegatą. Tokiu buvo numatytas dr. Šaulys, pagal Urbšio telegramą Lozoraičio pavaduotojas. Tačiau nelauktai 1948. 10. 18. dr. Šaulys mirė. Lozoraitis 49. 1. 10. laiške VT pirmininkui pranešė, kad kelionę į Pfullingeną jam sutrukdė dr. Šaulio mirtis ir kad dabar ta kelionė tenka nukelti po VLIKo ir VT pirmininkų kelionės į Jungtines Valstybes. Grįžtant VLIKo ir VT pirmininkams iš Amerikos, VT pirmininkas dar iš JV paklausė Lozoraitį dėl jo apsilankymo VLIKe. Lozoraitis 49. 6. 17. laišku atsakė, kad
"Dėl savo eventualios kelionės į Tuebingeną dar negaliu nieko pasakyti. Prieš kelias savaites kilo kitos kelionės sumanymas, kuris tebėra aktualus. Jei jis būtų įvykdytas, aš būčiau priverstas kitų planų svarstymą atidėti porai mėnesių”.
Tuo ir pasibaigė Sidzikauskinis VLIKo-Lozoraičio santykių tarpsnis. 1949. 8. 9. persitvarkius VT sudėčiai, VT pirmininko pareigos atiteko pačiam Vliko pirmininkui, o Užsienių Reikalų Tarnybos Valdytojo — Brazaičiui. Naujasis Užsienių Reikalų Tarnybos Valdytojas
49. 9. 1. be kita ko Lozoraičiui rašė:
"Šia pačia proga norėčiau pasiteirauti, kaip vertinate galimybes įvykdyti pernykšius ketinimus — atvykti į Vokietiją, kad galima būtų išsikalbėti dėl praktiškų Lietuvos laisvinimo akcijoje bendradarbiavimo būdų”.
Lozoraičio 49. 9. 24. atsakymas į tai buvo palankus.
(Bus daugiau)
Būkim ramūs ir brandūs. Londono konferencijos (JV, D. Britanijos ir Sov. S-gos URM 1945 m.) nepasisekimas neteikia nieko bloga, tik gera. Jis nesukūrė sunkumų; jis tik atskleidė senuosius sunkumus, kuriuos buvo užtemdęs karas. Gerai, kad mes dabar sužinome faktus; kad mes iš pat pradžių parodėm, jog tvirtai stovime už pagrindinius principus.
J. F. Dulles