Partizanai: Istorija ir dabartis

Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ

SIEKDAMI palaikyti išeivijoje gyvą valstybinę mintį, kad tremties lietuvio valstybinė sąmonė neblanktų, o ypatingai norėdami būti paskata jaunajai kartai susimąstyti ties busimosios Lietuvos klausimais ir pergalvoti jų sprendimą, su šiuo “Į Laisvę” nr. pradedame spausdinti LFB Visuomeninių Studijų Biuro ateities demokratinės Lietuvos sąrangos svarstymus atskirais kertiniais klausimais.

Tai yra tęsinys tų svarstymų, kurie yra spausdinti ‘‘Į Laisvę” 1943-1944 m. Jų pagrinde yra tezė, kad ateities Lietuvos sąrangoje demokratija būtų visur esąs ir viską tvarkąs šeimininkas, o ne tik iškilmių svečias.

Duodami šiuos svarstymus, norėtume, kad jie pasidarytų visų ar bent daugumos “Į Laisvę” skaitytojų svarstomuoju dalyku. Esame įsitikinę, kad šis kelias gali palaikyti gyvas intelektualines galias ir padėti ugdyti gyvąją mintį ateities Lietuvos gyvenimui kurti. Miela bus, jei “Į L.” skaitytojai aktyviai įsijungs į šiuos svarstymus.

Red.

Valstybė ir kultūra

DEMOKRATIJA IR KULTŪRA

Kultūros ir religijos sritis yra ypatingai glaudžiai susijusi su žmogaus asmeniu. Todėl demokratijoj asmens pirmenybė, kuri šiuo atžvilgiu įprasta vadinti sąžinės laisve, kultūros ir religijos srityje yra labiausiai būtina, labiau kaip bet kurioje kitoje žmonių gyvenimo srityje.

Totalizmas yra baisus ne tik tuo, kad paneigia politines laisves bei teises ar kad pajungia žmogų ūkio bei technikos vyksmui. Totalizmas, svarbiausia, baisus ypačiai tuo, kad verčia asmenį prisiimti jam svetimas pažiūras, sistemas, net meno stilių. Totalizmas įsakinėja kūrėjams, kas ir kaip turi būti kuriama. Totalizme valdančiųjų pažiūros bei nusistatymai yra ne tik kūrybai negatyvinis matas, kurio nevalia peržengti, bet ir pozityvinė norma, kūrėjui privali savo kūriniais patvirtinti, išaiškinti ir skleisti.

Totalizmas pasmaugia kūrybos laisvę dvejopu būdu: draudžia viską, kas nesutinka su generaline linija, ir įsako visą kultūros kūrybą rikiuoti pagal generalinės linijos šabloną. Šitas įsakinėjimas, kas ir kaip turi būti kuriama, ir sudaro tikrąją kultūrinio totalizmo esmę.

Kai valstybė pradeda įsakinėti, kas ir kaip turi būti kultūroje daroma, tada žūsta bet kuri kūrybos laisvė, asmuo tampa valstybės įrankiu, valstybei priklausančiu ne tik kaip darbo jėga, bet ir savo dvasia, kaip valstybinių pažiūrų reiškėjas.

Demokratinėje valstybėje taip pat nebuvo ir nebus visai viskas leidžiama net ir kultūros kūryboje. Visada bus dalykų, kurie bus varžomi. Jų apimtis ir pobūdis priklauso nuo tautos tradicijų, jos dvasios ir kultūros lygio. Tačiau niekada

demokratija neleidžia asmens pavergti valdančiųjų pažiūroms.

Demokratija, nors ir neteikdama asmens pasireiškimui absoliučios laisvės, įgalina asmenį laisvai apsispręsti ir pagal šį apsisprendimą kurti ir veikti. Demokratija reikalauja, kad

valstybė nespręstų ir neįsakinėtų kultūrinio gyvenimo turinio.

Todėl demokratijos vykdymas kultūros ir religijos srityse valstybėje yra pats svarbiausias. Politinė ar socialinė demokratija be kultūrinės demokratijos tėra demokratijos įvadas.

KULTŪRA IR PASAULĖŽIŪRA

Kiekvienas kultūrinis kūrinys, — vistiek, ar jis bus filosofinis, ar meninis, ar pedagoginis, — yra ne kas kita, kaip bet kurios žmogiškosios idėjos apipavidalinimas. Tačiau kiekviena žmogiškoji idėja savo ruožtu turi daugiau ar mažiau, ryškių ar neryškių pasaulėžiūrinių bruožų, tų bruožų, kurie kyla iš žmogaus atsakymo į būties ir gyvenimo tikslo klausimą. Taigi ir kiekvienas kultūrinis kūrinys yra daugiau ar mažiau pasaulėžiūrinis. Pasaulėžiūra ir žmogiškoji kūryba yra to paties žmogiškojo asmens išraiška.

Nepasaulėžiūrinės kultūros ir negali būti.

Tačiau kaip tiktai todėl, kad kultūra yra esmingai susijusi su pasaulėžiūra, kultūros kūryba priklauso sąžinės laisvės sričiai. Sąžinė apima žmogaus įsitikinimus, jo filosofiją ir religiją. Taigi pasaulėžiūra yra sąžinės turinys. Todėl sąžinės laisvė reiškia ir pasaulėžiūros laisvę.

Savo ruožtu pasaulėžiūra nėra tik vidinis žmogaus įsitikinimas, nėra tik jo žodis, bet ir jo darbas bei gyvenimas.

Žmogus nori ir turi pagal savo įsitikinimus ne tik mąstyti, bet ir gyventi. Jeigu tad valstybė skelbia įsitikinimų laisvę, o neleidžia šių įsitikinimų reikšti asmens ir bendruomenės gyvenime, tokia valstybės skelbiama įsitikinimų laisvė tėra laisvės apgavystė. Šia prasme negalima nepasipiktinti kaikurių demokratinėmis besiskelbiančių politinių grupių sąžinės laisvės supratimu, pagal kurį sąžinės laisvė tereiškia laisvę sąžinėje, bet ne laisvą įsitikinimų praktiką gyvenime.

Politinė ar kitokia grupė — skelbdama sąžinės laisvę ir kartu darydama prierašą, jog toji sąžinės laisvė nereiškia, “kad Bažnyčia, panaudodama autoritetą ir žmonių religinius įsitikinimus, kištųsi ir darytų savo politiką, tą politiką vestų į mokyklą, į socialinius žmonių santykius”, — galvoja ir elgiasi nedemokratiškai. Jos skelbiamoji sąžinės laisvė tėra laisvės fikcija, nes skelbti sąžinės laisvę ir sykiu neleisti su savo pasaulėžiūra eiti į kultūrinį (mokykla) ir socialinį (socialiniai santykiai) gyvenimą yra, Jules Simono žodžiais tariant, “melas akims dumti”. Savo sąžinei, savo vidaus pasauliui žmogus iš kitur laisvės nereikalingas, nes žmogaus vidaus pasaulio jokie išoriniai varžtai nepaliečia. Dėl vidaus pasaulio laisvės valstybė neturi ko pasakyti. Žmonija, kovodama dėl sąžinės laisvės, kovoja ne dėl laisvės sąžinėje, bet dėl laisvės sąžinės dalykams gyvenime, dėl laisvės pagal savo sąžinę gyventi ir kurti.

Savo įsitikinimus reikšti žodžiu šiandien leidžiama visose demokratinėse valstybėse. Bet turi ateiti laikas, kada savo įsitikinimus, kiek jie nepažeidžia kitų laisvės, bus galima laisvai reikšti ir darbu. Objektyvinis kultūros ir religijos gyvenimas yra sąžinės laisvės dirva, kurioje valstybė negali nieko įsakyti. Kaip valstybė negali apspręsti žmogaus sąžinės, taip lygiai ji negali apspręsti nė iš sąžinės kylančių darbų bei institucijų. Jei valstybė yra nekompetentinga žmogaus sąžinės srityje, tai ji lygiai nekompetentinga ir sąžinės objektyvacijų srityje.

Objektyvinių pasaulėžiūrinių darbų bei institucijų laisvė yra tikroji sąžinės laisvės prasmė. Šia prasme sąžinės laisvė turi būti demokratinės valstybės gerbiama ir saugoma.

PASAULĖŽIŪRA IR ŠVIETIMAS

Demokratinė valstybė, gerbdama ir saugodama sąžinės laisvę meno ir mokslo kūryboje, su didesniais sunkumais praktiškai nesusiduria. Neturi taip pat sunkumų sąžinės laisvę vykdydama ir religinių bendruomenių, jų apeigų bei organizacijos atžvilgiu. Tie sunkumai atsiranda paprastai jaunimo švietimo bei auklėjimo srityje. Nors demokratinės konstitucijos ir laiduoja tėvams pirmenybės teisę spręsti, koks auklėjimas turi būti teikiamas jų vaikams, — praktiškai dažniausiai pati valstybė stengiasi įsigyti švietimo bei auklėjimo monopolį. Vienur tatai vykdo per valstybinių mokyklų tinklą, privatinių neremdama, kartais joms nė mokyklos teisių nepripažindama. Kitur tatai vykdo netiesioginiu būdu, nesiimdama mokyklos monopolio, neskelbdama valstybinės mokyklos pirmenybės prieš privatinę, bet privatinę mokyklą palikdama jos pačios likimui, jos išlaikymą palikdama jos laikytojams, tiksliau — lankytojams. Tatai verčia šeimas, ypatingai mažiau pasiturinčias, naudotis valstybės mokyklomis, nors tai eitų nekartą prieš tėvų sąžinę. Taip praktiškai yra pažeidžiamas tėvų teisėtas noras savo vaikus auklėti sau patinkamos pasaulėžiūros dvasia. Dėl to:

Ši pagrindinė iš sąžinės laisvės vykdymo einanti tėvų teisė spręsti savo vaikų auklėjimo kryptį turi būti ne tik konstitucijoje įrašyta, bet ir praktiškai vykdoma.

Ruošdamas žmogų gyvenimui, ugdymas savaime reikalingas tam tikro nusistatymo tiek paties žmogaus, tiek gyvenimo atžvilgiu, — reikalingas pasaulėžiūros. Nepasaulėžiūrinis ugdymas yra negalimas. Todėl ugdomas veikimas turi būti atliekamas tų veiksnių, kurie šiuo atžvilgiu yra kompetentingi — tėvų ir jų pasaulėžiūrinės bendruomenės.

Šalia šeimos ugdymas paprastai vyksta mokykloje. Mokyklos ugdymas yra, kitoks ir negali būti, pasaulėžiūrinis. Pasaulėžiūrinis jis yra ne tik tuo, kad mokykloje dėstomi religijos ar dorovės dalykai, bet, svarbiausia, tuo, kad pasaulėžiūra persunkia daugiau ar mažiau visus dėstomuosius dalykus ir visus su auklėjimu bei lavinimu susijusius pedagoginius darbus.

Naujaisiais laikais iškilusi kova dėl konfesinės mokyklos yra kova ne dėl dviejų ar trijų savaitinių tos ar kitos religijos pamokų mokykloje, bet dėl pačios mokyklos ugdomųjų principų, dėl ugdymo grindimo pasaulėžiūrine laisve.

“Dėl to vieno fakto, kad dėstoma tikyba, mokykla dar netampa suderinta su Bažnyčios ir krikščioniškosios mokyklos teisėmis ir verta katalikų auklėtiniams lankyti. Tam tikslui būtinai reikia, kad visas dėstymas ir mokyklos santvarka, mokytojai, programos ir knygos kiekvienoje mokslo šakoje būtų tvarkoma pagal krikščioniškąją dvasią” (Pijaus XI encikl. “Divini illius Magistri”, liet. vert. 336 pslp.). Pasaulėžiūra mokykloje turi būti ne įnamis, bet viską apimąs ir viską tvarkąs šeimininkas. Svečio teisės pasaulėžiūrai mokykloje yra ir pasaulėžiūros ir demokratijos pažeidimas. Teisingai Pijus XI kitoj vietoj pastebi, kad “formalus palaikymas vieno tikybos mokymo, ir tai dar nekompetentingiems asmenims kontroliuojant bei varžant, o kituose ideologiniuose dalykuose planingai ir su neapykanta kalbant bei veikiant prieš tą pačią tikybą, niekuomet negali suteikti tikintiesiems pasiteisinimo motyvų laisvai pritarti tokiam religiją griaunančiam mokyklos tipui”. (Encikl. “Mit brennender Sorge”, liet. vert. 489 pslp.).

Mokyklos pasaulėžiūrinė prigimtis savaime nustato, kas gali ir turi spręsti mokyklos ugdomąją kryptį, jos dvasią. Pati demokratinė valstybė, būdama pasaulėžiūriškai neutrali, tai yra visoms pasaulėžiūroms vienodai taikydama sąžinės laisvės praktiką, suprantama, tokiu sprendėju negali būti. Mokyklos ugdomąją kryptį jos dvasią kompetentingai nustatyti tegali mokinių tėvai. Tik tėvus arba jų pasaulėžiūrines bendruomenes įgalinus spręsti mokyklos turinio reikalus, bus patikrintas sąžinės laisvės vykdymas vienoj iš pačių reikšmingųjų jos reiškimosi sričių.

ŠVIETIMO ORGANIZACIJA

Valstybei esant nekompetentingai spręsti mokyklos auklėjamąją kryptį ir jos dvasią, savaime aišku, reikalinga sukurti tokią švietimo bei auklėjimo organizaciją, kuri įgalintų tėvus vykdyti iš jų sąžinės einančius mokyklinius uždavinius, kuri betgi atsižvelgtų ir į valstybės teises mokyklos srity. Valstybė nėra tik mokyklos ūkio vedėjas. Kai kurie mokyklos turinio ir jos dvasios dalykai neginčijamai yra tiesioginis valstybės mokyklinis rūpestis, pvz. bendras švietimo lygis, mokyklų tinklas, einamųjų dalykų programos, tautinis auklėjimas, valstybingumas, žodžiu, švietimo bei auklėjimo organizacijoje yra neišvengiamas iš sąžinės laisvės vykdymo einančių tėvų teisių ir iš bendrosios gerovės einančių valstybės teisių sambūvis.

Kaip tėvų ir valstybės teisės švietimo bei auklėjimo organizacijoje praktiškai gali būti derinamos geriausiu būdu, nepažeidžiant nė katros šalies?

Geriausia, kad mokyklos laikytojas — būtų mokinių tėvai, praktiškai — tėvų pasaulėžiūrinės bendruomenės. Valstybės kompetencija: nustatyti bendrųjų lavinimo dalykų programą ir prižiūrėti jos išėjimą; prižiūrėti mokyklos tautinį auklėjimą ir valstybingumą; nustatyti mokytojų cenzą ir mokyklos patalpų sveikatos sąlygas; nustatyti mokyklų tinklą ir prižiūrėti bendrą švietimo padėtį; steigti valstybines mokyklas jokiai pasaulėžiūrinei bendruomenei nepriklausančių tėvų vaikams arba tose vietose, kuriose pasaulėžiūrinės bendruomenės savos mokyklos bet kuriais sumetimais nelaikytų.

Tačiau kol mūsų mokyklinės organizacijos idealas bus pasiektas, praeis laiko. Šiame pereinamajame tarpsnyje valstybės ir vietos bei veikmens savivaldybių laikomose mokyklose ugdomąją kryptį tėvai sprendžia tuo būdu, kad valstybė periodiškai (kas 10 metų ar kitais laiko tarpais) atsiklausia tėvų dėl mokyklos krypties. Kurią mokyklos kryptį kurio mokyklinio rajono tėvų dauguma pasirenka, toji mokyklos kryptis tame rajone iki naujo tėvų balsavimo yra privaloma. Tačiau jei kelių komplektų mokykloje susidarytų bent vienas komplektas kitos mokyklinės krypties mokinių, tai tasai komplektas ir turi būti skiriamas šios krypties mokyklai. Tuo būdu būtų įvykdyta pasaulėžiūrinės mažumos tėvų sąžinės laisvė.

KULTŪROS SAVIVALDYBĖ

Sąžinės laisvei praktiškai vykdyti šalia vietos bei veiksmens savivaldybių demokratinė valstybė turi sudaryti sąlygas ir kultūrinei savivaldybei susiorganizuoti. Kaip seniūnija, valsčius, apskritis yra vietos savivaldybės tam tikros kompetencijos vienetai, kaip žemės ūkio rūmai, pramonės rūmai yra veikmeninės savivaldybės tam tikros kompetencijos vienetai, lygiai taip atskiros pasaulėžiūrinės bendruomenės turi būti kultūrinės savivaldybės tam tikros kompetencijos vienetai.

Kultūrinės savivaldybės kompetencijai turi atitekti religijos ir kultūros, pirmiausia mokyklos, reikalų tvarkymas.

Reikia apgailestauti, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, sprendžiant švietimo organizacijos reikalą, žymus vaidmuo buvo skirtas vietos savivaldybės kompetencijai, bet visiškai buvo išleista iš akių kultūrinės savivaldybės kompetencija, išleista iš akių, kad kultūros srityje valstybės kompetencija, anot J. Messnerio, tėra “paremiamoji, bet ne kuriamoji”-

Ateities Lietuvos konstitucija turi aiškiai nustatyti ne tik kultūrinės savivaldybės kompetenciją, bet ir pagrindinius jos organizacijos dėsnius: kiek narių pasaulėžiūrinė bendruomenė turi turėti, kad įgytų bendruomenės teises, t. y. kad taptų kultūrinės savivaldybės vienetu; kokiu būdu negausios pasaulėžiūrinės bendruomenės turi būti įgalintos sudaryti kultūrinės savivaldybės vienetą; kas ir kaip tampa pasaulėžiūrinės bendruomenės nariu; ar galima likti šalia bendruomenių.

Negausios pasaulėžiūrinės bendruomenės gali būti įgalintos būti kultūrinės savivaldybės vienetu arba susitardamos bendrai reikštis, arba pagal susitarimą prisidėdamos prie kurio esančio kultūrinės savivaldybės vieneto.

Pasaulėžiūrinės bendruomenės nariais yra pilnateisiai krašto gyventojai, kurie valstybės nustatyta tvarka periodiškai gyventojų atsiklausiant laisvu noru pasisako priklausą tai ar kitai pasaulėžiūrinei bendruomenei. Tos pačios pasaulėžiūrinės bendruomenės nariais laikomi ir nario nepilnamečiai vaikai.

Suprantama, žmogus yra laisvas ir jokiai pasaulėžiūrinei bendruomenei nepriklausyti ir kultūrinėje savivaldybėje nedalyvauti. Tai yra sąžinės laisvės sritis ir bet kuri šioj srity žmogui daroma prievarta būtų nusikaltimas pagrindinei demokratinei laisvei.

Priekaištas, kad kultūrinė savivaldybė gali sukurti valstybę valstybėje yra nesusipratimas. Kaip nesukuria valstybės valstybėje vietos savivaldybė, kaip valstybės valstybėje nesukuria veikmens savivaldybė, lygiai taip ir kultūrinė savivaldybė negali valstybės valstybėje sukurti.

Be jokio pagrindo taip pat yra pravardžiavimas kultūrinės savivaldybės valstybinių lėšų pasidalinimo “kromeliu’’. Pati valstybė lėšų nekuria. Ji lėšas tik iš gyventojų surenka ir jas administruoja.

Jei valstybė surinktų iš gyventojų lėšų dalį gali skirti vietos savivaldybei, jei kitą dalį gali skirti veikmeninėms savivaldybėms, tai lygiai taip valstybė atitinkamą dalį gali skirti ir kultūrinei savivaldybei.

Kas gali ginčyti, kad kultūros savivaldybės reikšmė asmens laisvei ir bendrajai gerovei būtų menkesnė kaip vietos ar veikmens savivaldybės!

Natūralu, kad valstybės skiriamos kultūrinei savivaldybei lėšos būtų naudojamos atsižvelgiant pasaulėžiūrinių bendruomenių narių kiekio proporcijos.

Be abejojimo,

kultūrinės savivaldybės sunaudojamų lėšų atžvilgiu valstybei priklauso tokia pati priežiūros teisė, kokią valstybė turi vietos ar veikmens savivaldybės lėšų atžvilgiu.

KULTŪROS VISUOTINUMAS

Tautos kultūringumo lygis priklauso nuo pačiųjų tautos sluogsnių kultūringumo. Nelaikysime kultūringu krašto, kuris turės vieną antrą įžymesnį mokslininką, rašytoją, menininką, bet kurio gyventojų didžioji dalis bus neraštinga ir svetima kultūros kūrybai. Mokslas bei menas nėra tik tautos išrinktųjų privilegija, bet pačios tautos gyvybės sąlyga.

Išlaisvintoje Lietuvoje turi būti sudarytos sąlygos mokslo bei meno kūrybai pasiskleisti per visą kraštą, ir ji turi būti prieinama visiems tautos sluogsniams.

Tam turi padėti mokyklų ir kitų kultūros įstaigų vienodas paskirstymas per visą kraštą, užuot jas telkus tik atskiruose centruose. Tam turi padėti ir gabiųjų atranka mokyklose. J. Mausbachas teisingai pastebi, kad “ypatingų tautos asmenų rengimas yra sąlyga kiekvienam žymesniam istoriniam gyvenimui ir kiekvienai kultūros pažangai”. Bet kūrėjų negalima pagal reikalą išsimokslindinti kaip amatininkų, nes kūrėjas su savo talentu gimsta. Užtat juo labiau reikia pasirūpinti sudaryti sąlygas kūrėjo įgimtiesiems gabumams išsiskleisti. Neturi žūti nė vienas lietuviškasis talentas.

Nepasiturintieji jaunieji talentai turi gauti viešosios paramos savo moksliniams ar meniniams gabumams subrandinti. O savo moksline ar menine kūryba pasižymėję asmens turi būti įgalinti atsidėti tik savo kūrybai,atpalaiduojant juos nuo šalutinių verslų savo ir savo šeimai pragyvinti.

Bebręstančiųjų ir bekurianriančiųjų talentų materialinė globa yra vienas iš pagrindinių kultūros fondo uždavinių.

Kultūros lygiui kilti ir kultūros vertybėms pasklisti per visą tautą turi padėti ir mūsų augštųjų mokyklų reforma, be kita ko ir ta prasme, kad augštųjų mokyklų paskaitos būtų viešos ir visiems prieinamos ir kad augštoji mokykla brandos atestato reikalautų tik išduodama augštosios mokyklos baigimo diplomą.

TAUTINIS ĮNAŠAS VISUOTINEI KULTŪRAI

Tautos kultūriniai santykiai su kitomis tautomis, — savųjų kultūros laimėjimų perteikimas svetimiesiems ir kitų tautų kultūrinės kūrybos panaudojimas savajai ugdyti, — yra nė kiek nemažesnės reikšmės, kaip krašto politiniai ar ūkiniai santykiai su kitais kraštais. Todėl reikia sudaryti sąlygas žymesniesiems lietuvių mokslo ir literatūros veikalams išeiti svetimomis kalbomis, o žymesniesiems kitų tautų mokslo ir literatūros veikalams išeiti lietuvių kalba. Tatai reikalinga ne tik politiniams santykiams, bet ir pačiam tautinės kultūros kilimui.

Mūsų menininkų parodos turi lankyti užsienio kraštus, o savo ruožtu užsieniečiai menininkai su savąja kūryba turi būti įgalinti prisistatyti mūsų tautai. Taip pat mūsų daina, mūsų muzika lankytis svetur, kaip lygiai svetimųjų daina ir muzika turi lankyti Lietuvą. Mūsų mokslininkai, rašytojai, menininkai turi būti įgalinti aktyviai reikštis įvairiuose tarptautiniuose mokslo ar meno pobūviuose.

Tik šiuo keliu lietuvių tauta bus įgalinta įsijungti į visuotinę kultūrą, pasinaudoti jos laimėjimais ir ją praturtinti savaisiais. Tautinė kultūra yra pats sėkmingasis kelias tautai į pasaulį.

Ateities Lietuvos kultūrinės demokratijos uždavinys bus padaryti, kad šitas kelias būtų laisvas ir platus.

Tik naujos kartos, tinkamai išauklėtos ir išlavintos, galės užpildyti kultūrines mūsų spragas ir sudaryti naują kultūringesnę visuomenę.

St. Šalkauskis