AR VADOVAUTI YRA NUSIKALTIMAS?
"Naujienose” gruodžio 29 d. Kv. ilgu straipsniu, vardu “Į kokią Laisvę”, sutiko “Į Laisvę” pirmą numerį. Jis rašė, kad “Į Laisvę” straipsniai parodę daug “ambicijos”, “arogancijos”, "veržimosi į vadovavimą”, “nesiskaitymo su priemonėmis”, “ne-išbalansuotumo politikoje, stiliuje ir gal psichikoje”, trūkumo "demokratinės kultūros”, kas tik rodą, kaip Lietuvių Frontas “supranta kultūrinę demokratiją”.
Atskirų rašinių, sako autorius, "vertingesne medžiaga laikytini: Žilvino daina ‘Partizanei’, J. Brazaičio ‘Srovė ir uola’, gana atviras, bet lygiai atvirai šališkas L. Prapuolenio ‘Atviromis akimis’, pora straipsnelių apie Lietuvos sovietinimą (vertingiausi numerio straipsniai), P. Juodvalkio ‘Iš Vliko veiklos’ (vietomis aštri ir taikli kritika, nors stebimės autoriaus charakterizavimu Vliko narių smurtininkais ir nusikaltėliais). (Nors tokių terminų tame straipsnyje nebuvo. Red.). Atskiro paminėjimo vertas L. U. str. ‘Palyginus ‘T. Sargą’ ir ‘Varpą’ — aštriu disonansu iš kitų tuščiavidurių straipsnių išsiskiria savo nuoširdžiu žodžiu, skirtu tiek saviesiems, tiek svetimiesiems, savo bendro kelio ir žmoniškesnių principų tarpusavio sugyvenime ieškojimu (tokios dvasios iki šiol iš katalikiškosios spaudos rasdavome tik ‘Aiduose’)”.
Tokius įspūdžius pirmasis “Į Laisvę” numeris pažadino “Naujienų" vertintojui. Su įspūdžiais paprastai nepolemizuojama. Jų atvirą, pareiškimą tenka priimti kaip charakteristiką norų, kultūrinio skonio, moralinio supratimo, o gal ir mokėjimo svetimą mintį suprasti dalies tos visuomenės, į kurią pataiko nueiti “Į Laisvę” su savo idėjomis ir informacijomis.
Atrodo tik, kad “Į Laisvę” vargiai galės sutarti su tos visuomenės dalies čia pareikštu neigiamu nusistatymu dėl vieno klausimo, kuris iš tikrųjų įprasmina visuomeninį veikimą — dėl v a d o v a v i m o. Vadovavimo terminas jos apgaubiamas miglotu turiniu ir padaromas baubu gąsdinti gal daugiau kitiems, nei sau. O iš tikrųjų kiekvienas, kas išeina į visuomeninį veikimą plačiąja prasme, sąmoningai ar nesąmoningai siekia vadovauti. Parapijoje kunigas, mokykloje mokytojas, spaudoje leidėjas ir žurnalistas, politikoje partija, partijoje lyderis — visi jie siekia vadovauti, t. y. savo pareikštomis mintimis, savo asmenybe, savo veiksmais daryti įtakos aplinkai ir laimėti jų mintis bei nuotaikas. Tai yra natūralus visuomeninis reiškinys. Kas kitus nori dėl jo smerkti, ar neslepia savyje iš tikrųjų noro kitus nuo vadovavimo atgrasinti, kad pats liktųsi tik vienas vadovavimo lankose ?
Visai kitas klausimas — kaip, kokiomis priemonėmis siekiama vadovauti — leistinomis ar neleistinomis. Vienos nuomonės ir šiuo klausimu nėra ir, tur būt, nebus. Vieni mano, kad bent siauresniame visuomeniniame veikime, politikoje, visos priemonės esančios leistinos, kurios tik veda į tikslą. Gal tai yra pati populiarioji nuomonė. Už tat jos šalininkams revoliucionieriška ar utopiška atrodo, kai kiti pasisako, jog ir politikoje tėra leistinos priemonės, kurios yra moralios. Jei dekalogo įsakymai, net septyni, saisto žmogaus elgesį su kitu žmogum prekyvietėje, teisme, darbo įmonėje, liepdami neskriausti artimo, tai jie turi saistyti ir politikoje. Nedoros etiniu atžvilgiu priemonės politikoje taip pat neleistinos. Ir juo institucija yra tauresnių užsimojpmų, juo labiau šitas reikalavimas saisto jos ir jos narių viešuosius veiksmus. Tokis reikalavimas instituciją ne pančioja, bet priešingai — jai padeda vadovauti, nes apsaugoja jos taurius siekimus ir jos charakterį nuo susidiskreditavimo, susiniekinimo.
"Į Laisvę” savo nusistatymu pritampa prie antrųjų ir savo praktiniu veikimu norėtų galimai arčiau jais pasekti. Iš to logiška visuomeniniame veikime išvada; gerbdami asmenis ir toleruodami jų nuomones, negalim toleruoti jų visuomeninių veiksmų, jei jie vykdomi neleistinomis priemonėmis, ir nekelti prieš juos balso.
Buvom kitados policinės prievartos verčiami tylėti visuomeninių negerovių akivaizdoje. Gali atsitikti, kad vartojama moralinė prievarta kitam nutildyti. Bet tiek viena, tiek antra tarnauja visuomeninio gyvenimo stagnacijai, pelėjimui. Ją paremti savi tylėjimu — tokio pikto įsipareigojimo negalime prisiimti.
Pagaliau jeigu politiniame gyvenime pasitaiko smurto ir nusikaltimo, tai juos tenka vadinti tais žodžiais, kurie lietuvių kalbos terminijoje tam yra skirti. Juos ne “Į Laisvę” išrado. Jie išrasti toli prieš bolševizmui atsirandant ir juos tenka taikyti ne tik bolševikų tam tikros rūšies veiksmams.
