Antanas Baltūsis gimė 1915 m. balandžio 8 d. Vilkaviškio aps. Pilviškių vls. Gulbiniškių k. pasiturinčių ūkininkų Onos ir Antano Baltūsių šeimoje. Kartu augo sesuo Anelė, broliai Jonas, Jurgis, Feliksas ir Vincas. Pilviškiuose A. Baltūsis baigė pradžios mokyklą ir 3 gimnazijos klases Pilviškių vidurinėje mokykloje. Iki 8 klasės mokėsi Vilkaviškyje. 8 klasės ir brandos egzaminus išlaikė Šakių gimnazijoje. Nuo 1935 m. iki 1938 m. Vilkaviškio kunigų seminarijoje studijavo teologiją-filosofiją.
Nuo 1938 m. lapkričio 11 d. iki 1939 m. liepos 1 d. mokytojavo Vilkaviškio aps. Bartninkų vls. Rasių pradžios mokykloje. 1939 m. liepos 5 d. įstojo į Karo mokyklą ir tarnavo Pėstininkų karo mokyklos 26-ajame kavalerijos pulke. Mokyklą baigė 1940 m. spalio 2 d., Lietuvą jau okupavus Sovietų Sąjungai. Kaip ir visi šios XV laidos kariūnai aspirantai, gavo tik pažymą rusų kalba, kad baigė D.V.R.A. (Darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos) Pėstininkų karo mokyklą ir yra atsargos karininkas. Buvo gyvas, judrus, sportiškas ir gabus, gerai mokėjo vokiečių kalbą, silpniau – prancūzų. Nuo 1941 m. kovo 5 d. mokytojavo Vilkaviškio aps. Vištyčio pradžios mokykloje. Buvo vedęs. Žmona Anelė Tarnauskaitė.
Nacių okupacijos metais A. Baltūsis trumpą laiką ėjo Pilviškių vls. policijos nuovados viršininko pareigas. Tarnavo 252-ajame lietuvių policijos batalione, kuris 1942 m. gegužės 25 d. buvo pradėtas formuoti Kaune. Batalionas saugojo karinės ir ūkinės reikšmės objektus, sovietų karo belaisvius ir žydus, patruliavo miesto gatvėse ir vykdė besislapstančių karo belaisvių, žydų, sovietinių partizanų paieškos, konvojavimo ir transportavimo užduotis Kauno, Alytaus, Marijampolės, Panevėžio apskrityse ir Valkininkų valsčiuje. Nuo 1942 m. gegužės 20 iki birželio 20 d. jaun. ltn. A. Baltūsis su 36 kareiviais buvo išvykęs į Alytaus apskritį ieškoti sovietinių partizanų ir jų rėmėjų.
Skaityti daugiau: Antanas Baltūsis-Žvejys
GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus. Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas. Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje. Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo. Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.
GEN. POVILAS PLECHAVIČIUS labai veikliai reiškėsi Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jau 19l8 Žemaitijoje organizavo savo dalinius, partizanus. Tik jo dideliu ryžtu Žemaitija buvo apvalyta nuo banditų, plėšikų, buvo išvyti įsiskverbę bolševikai. Savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir sėkmingai kariavo lenkų, bolševikų frontuose, prieš bermontininkus.
Po nepriklausomybės karų, būdamas Lietuvos kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas, organizavo ir tobulino Lietuvos kavaleriją, buvo gen. štabo viršininku. 1927 gruodžio 17 perversmo vykdytojas ir vadas.
Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, jis buvo Vietinės Rinktinės vadas, sugebėjęs pasipriešinti vokiečių dideliam spaudimui. Vietinė Rinktinė nepateko į frontą, bet generolą ir jo štabą vokiečiai suėmė ir įkalino koncentracijos lageryje.
Pokario metais gyveno Vokietijoje. Paskui atvyko į Ameriką. Čia įkūrė Lietuvių Veteranų Sąjungą Ramovę ir ilgai jai vadovavo.
Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Ši knyga ir skiriama jam pagerbti.
Aplanko nuotrauka —Vytauto Maželio
Knygos fotografinė kopija 
Knyga Pdf 
Knyga internete 
Skaityti daugiau: Gen. Povilas Plechavičius
Geležinio Vilko rinktinės partizanai.
Iš kairės: Algimantas Gumauskas-Balandis, Kazimieras Popiera-Gegužis, Antanas Karpauskas-Kurtas ir Antanas Gudynas-Speigas.
Apie 1950-1951 m. (A. Vilutienės asmeninė kolekcija)
Popiera Kazimieras-Gegužis gimė 1931 m. Marijampolės apskrities Dambaukos kaime. Į] partizanų gretas įstojo 1948 m. (kitur 1950 m.), priklausė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Dešinio tėvūnijai. Žuvo 1952 m. sausio 31d. kartu su bendražygiais broliu Broniumi Popiera-Meška, Kazimieru Kurtiniu-Ąžuolu ir Leonu Vokietaičiu-Žveju apsupti priešų kareivių Marijampolės rajono Varnabūdės miške
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Geležinio Vilko rinktinės Ąžuolo tėvūnijos 1952 01 31. Varnabudės miške nukauti partizanai.
Iš kairės: P. Gumauskas-Pipiras (gyvas), B. Popiera-Meška, K. Kurtinys-Ąžuolas,
K. Popiera-Gegužis ir L. Vokietaitis-Žvejys.
https://partizanai.org/failai/html/kovojanti_lietuva.htm
Albinas Tindžiulis gimė 1910 m. rugsėjo 11d. Rokiškio aps. Pandėlio vis. Gineišių k. Baigė Pandėlio, Skapiškio mokyklas, Rokiškio gimnaziją, Karo mokyklą Kaune. Karo lakūnas. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Nuo 1943 m. Lietuvos fronto Kęstučio organizacijos narys.
1944 m. iš Alizavos apylinkių kaimų vyrų sudarė partizanų būrį, kuriam ir vadovavo. 1945-1949 m. Dariaus ir Girėno rinktinės partizanų būrio, veikusio Biržų ir Vabalninko vis. Alizavos, Kupreliškio ir Salamiesčio apylinkėse, vadas.
Žuvo 1949 m. sausio 31 d. Kupiškio aps. Aukštupėnų vis. Ožkinių k. partizanų rėmėjo Prano Rudžio sodyboje esančiame bunkeryje per MGB karinę operaciją.
Palaikai niekinti Kupiškio milicijos kieme esančiame tvartuke. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.
2013 m. kovo 5 d. A. Tindžiuliui suteiktas kario savanorio statusas (po mirties).
Šaltinis: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2019/201901_tindziulis_biog.pdf
Skaityti daugiau: Sausio 31 d. žuvę partizanai
Prisikėlimo apygardos partizanai Stasys Vaitkus-Gediminas (kairėje) -
vilki savadarbe uniforma, ginkluotos 1940 m. modelio Tokarevo automatiniu šautuvu,
ir Viktoras Bakanauskas-Vytautas - vilki ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos kariuomenės puskarininkio uniforma,
ant kurios užrištas Lietuvos laisvės armijos -Vanagų raištis, ginkluotas 1940 m. modelio Dekteriovo pistoletu-kulkosvaidžiu.
(Šiaulių .Aušros" muziejus)
Bakanauskas Viktoras-Vytautas gimė Šilavote. Partizanas nuo 1944 m. Partizanavo Kęstučio, vėliau Prisikėlimo apygardose. Nuo 1948 m. — Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Nemuno būrio, saugojusio rinktinės štabą, vadas, nuo 1949 m. — Maironio rinktinės štabo viršininkas. 1949 m. leido partizanų Maironio rinktinės Mindaugo tėvūnijos laikraštį „Kova dėl laisvės". Žuvo 1950 m. sausio 30 d. Grinkiškio valsčiuje netoli Pašušvio kaimo kartu su bendražygiais Zigmu Zakarka ir Stefanija Martišiūte
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
BAKAS Antanas, Antano, g. 1929 Nedolėje, Betygalos v., ūkininkų šeimoje. Palaikė ryšį su partizanais. Nuo 1949 perėjo į aktyvų pasipriešinimą. Žuvo 1949 01 29 Lenčių miške, Kėdainių r. Iš viso žuvo 7 partizanai.
DAUKŠA Stasys, Vytolio — Tautvydas, g. 1913 Martynaičiuose, Grinkiškio v. Žuvo 1949 01 29 mūšyje Lenčių miške. Iš viso žuvo septyni partizanai.
Skaityti daugiau: Sausio 29-30 d. žuvę partizanai
Lietuvos žemėlapis su jame pažymėtu Kaniūkų kaimu Šalčininkų rajone
1944 metais raudonieji partizanai nužudė keliasdešimt Eišiškių aps. Jašiūnų vls. Kaniūkų k. (dabar Šalčininkų r.) gyventojų, o kaimą sudegino.
Kodėl įvyko ši tragedija? Atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti partizanų ir vietinių gyventojų priešpriešoje, kuri Pietryčių Lietuvoje buvo ypač aštri.
Kaniūkų k. buvo įsikūręs Rūdninkų girios pakraštyje. Šiame miškų masyve nuo 1943 m. rudens bazavosi gausios sovietų partizanų pajėgos: čia veikė LKP (b) Pietų srities pogrindžio komitetas, vadovaujamas Genriko Zimano, Lietuvos partizaninio judėjimo štabo būriai, Raudonosios armijos Generalinio štabo Žvalgybos valdybai pavaldus būrys N-14, būriai, kuriuos sudarė iš geto pabėgę žydai, užklysdavo partizanai, kurie buvo įsikūrę gretimuose Gudijos rajonuose. 1944 m. pavasarį girioje buvo apie 2 tūkst. partizanų ir besislapstančių žmonių.
Sovietų partizanai 1944 m. liepa
Sovietų partizanai pagal vadovybės nurodymus vykdė diversijas ir teroro išpuolius vokiečių kariuomenės užnugaryje: sprogdino arba gadino geležinkelius, nutraukdavo telegrafo laidus, rengė pasalas keliuose ir t. t. Jų veiksmai sukeldavo vokiečių keršto akcijas, kurios buvo nukreiptos prieš civilius gyventojus: buvo deginami kaimai, jų gyventojai išvežami darbams ar net žudomi. Be to, vietiniai gyventojai ypač kentėjo nuo partizanų terorizavimo ir plėšikavimų, kurie vadinti „paruošų operacijomis“.
Esant tokioms aplinkybėms, 1943 m. rudenį, siekiant apsiginti nuo stiprėjančių sovietinio ginkluotojo pogrindžio puldinėjimų, kūrėsi vietiniai ginkluoti savisaugos būriai. Pagrindinis kaimų savisaugininkų tikslas – ginti savo ir kaimynų turtą nuo raudonųjų partizanų plėšikavimo. Tais pačiais metais Kaniūkų k. buvo suformuotas savisaugos būrys, kuriam vadovavo Vladislavas Voronis. Iš pradžių būriui priklausė 5 ar 6 žmonės, vėliau šis skaičius padidėjo iki 30 žmonių. Padedant lietuvių policijai, būrys buvo suorganizuotas iš Kaniūkų k. valstiečių. Jis turėjo daugiau kaip 20 šautuvų, nupjautavamzdžių šautuvų, pistoletų ir kitos karinės amunicijos. Ilgainiui suformuotas dar vienas savisaugos būrys, kuriam vadovavo Adolfas Radikovskis.
Skaityti daugiau: KANIŪKŲ kaimo tragedija
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai 1947 m.
I eilėje iš kairės: Jonas Staškevičius-Aušra, Juozas Valonis-Merkys.
II eilėje iš dešinės: Jonas Stasiukaitis-Ežys, kiti neatpažinti.
III eilėje iš kairės: Jonas Šimėnas-Berželis, Albinas Milčiukas-Tigras, Povilas Jonelis-Tūzas (GAM)
STASKEVIČIUS Jonas, Mykolo-Aušra, gim. 1921 m. Eglėkalnio k., Anykščių vls. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, nuo 1948 m. šio būrio vadas, vėliau Vytauto apygardos Užugirio būrio vadas. Žuvo 1949 m. sausio 27 d. bunkeryje, Kirkų k., Anykščių vls. Palaidotas slapta Anykščių mst. kapinėse po svetimu antkapiniu paminklu.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanų rikiuotė. Pagal KGB sužymėjimą pirmas - Balys Vaičėnas-Liubartas, antras - Petros Pošius-Gediminas, ketvirtas - Jonas Dūdėnas-Vynas, septintas - Lokio rinktinės vadas Pranas Račinskas-Žaibas, aštuntas - Vytautas Rusakevičius-Tigras, dešimtas - Juozas Stanėnas-Aukštoitis, vienuoliktas - Vytautas Miškinis-Viesulas, tryliktas - Povilas Lukošius-Žilvytis, keturioliktas -Zigmas Tumėnas-Kestutis, penkioliktas - Edvardas Gornelis-Čigonas, šešioliktas - Vytautas Dručkus-Šernas, septynioliktas -Edvardas Juodvalkis-Aros, aštuonioliktas - Alfonsas Dambrava-Aidas, devynioliktas - Jeronimas Bulka-Titnagas. (Lietuvos ypotingosis archyvas)
Račinskas Pranas-Žaibas gimė 1917 m. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Geibų kaime. Partizanas nuo 1944 m. Nuo 1948 m. birželio — Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas. Žuvo 1951 m. sausio 27 d. Kūnas buvo išniekintas Saldutiškyje
Staškevičius Jonas-Aušra gimė 1921 m. Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Slavėnų (kitur Užupiečių) kaime. Į partizanų gretas įstojo 1945 m. Priklausė Perkūno būriui, kuriam vadovavo J. Urbonas-Lakštutis. Žuvus būrio vadui, jo pareigas 1948 m. perėmė J. Staškevičius-Aušra. 1949 m. sausio pradžioje Vytauto apygardos vado įsakymu paskirtas naujai suformuoto Užugirio būrio vadu. Žuvo 1949 m. sausio 27 d. Anykščių valsčiaus Kirkų kaime įrengtame bunkeryje — apsuptas kartu su bendražygiu P. Zubavičiumi-Džeku susisprogdino
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Skaityti daugiau: Sausio 27 - 28 d. žuvę partizanai
LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ
1. Pamiršta tiesa
Bolševikiškų žiaurybių akivaizdoje kai kas pamiršo, kas yra tikrieji jų autoriai. Kai kam ėmė atrodyti, kad bolševizmas esąs grynai rusiškosios revoliucijos padaras, neturįs savo šaknų ankstesniuose sąjūdžiuose, pagrįstas tiktai rusiškojo žmogaus dvasine maišatimi, tąja karamazoviškąja jėga piktam, turinčia tokio pat žavesio kaip ir Amžinasis Gėris. Kai kas pradėjo teigti, kad bolševizmą maitinanti versmė glūdinti tiktai Rytuose ir kad ją užtvenkus ši žmonijos rykštė pati pasvirtų žemyn. Todėl daugeliui buvo suprantamas Vinco Ramono „Kryžių" Giružis, tarnaująs NKVD, suiminėjąs savo tautiečius ir galop net išduodąs mirčiai savo paties tėvą. Tačiau ne vienas kraipė galvą, patyręs, kad šitas Giružis, atkaklus bolševikas, yra Kreivėno, seno ir ištikimo liberalo, sūnus. Ne vienas klausė: kas yra šitas personažas - jaunystės įkarščių vaisius ar giliausių tėvo polinkių išsivystymas ir įsikūnijimas? atsitiktinė gyvenimo apraiška, pasitaikanti visur ir visados, ar simbolis kelio, savaime vedančio į bolševizmą? Ir atsakymai persiskyrė.
Lietuviškojo liberalizmo ( kairiojo, nes liberalizmas, kaip netrukus matysime, yra daugiaprasmis) atstovai mėgino Giružį aiškinti kaip atsitiktinę apraišką, net kaip liberalinių idėjų išdaviką, primindami, kad tokių išdavikų yra turėję visi - net katalikai (Gira, Nėris, Pakarklis ir kt.). Giružis, jų pažiūra, esąs neteisėtas Kreivėno vaikas ne tik teisine, bet ir esmine prasme. Tėviškasis Kreivėno ryšys su Giružiu esąs visiškai atsitiktinis, negalįs būti taikomas visam liberalizmo santykiui su bolševizmu. Todėl mūsų kairieji beveik įsižeidė, skaitydami tokius V. Ramono posakius: „kelias po kairei - į bolševizmą" (p. 147), „kiekvieno kairiojo nuoseklus kelias eina į bolševizmą" (p. 157), „arba su bolševizmu arba su Dievu. Vidurio kelio nėra" (p. 158), teigdami, kad šitokia dilema esanti tik Ramono išgalvota ir kad jie patys esą anas tikrasis vidurio kelias, neinąs nei į Maskvą, nei į Romą, bet pasiliekąs saugus šalia šių kraštutinių polių.
Tačiau gindamiesi nuo savo kūno ir kraujo giminystės su bolševizmu, mūsų kairieji pamiršo vidurinę jungtį, stovinčią tarp liberalizmo ir bolševizmo, būtent socializmą. Iš tikro paviršutiniškai akiai lyginant liberalizmą su komunizmu, atrodo, kad juodu nėra ir negali būti broliai. Taip, broliai jie nėra. Užtat jie yra senelis ir anūkas, tarp kurių stovi socializmas, kaip liberalizmo vaikas ir bolševizmo tėvas. Socializmas yra liberalizmo išvada, ir bolševizmas yra socializmo užbaiga. Comte-Marxas-Leninas yra nareliai vienos ir tos pačios grandinės. Ir jeigu šiandien mūsų liaudininkai ir socialdemokratai liūdėdami žiūri į lietuviškųjų bolševikų darbus, tai jie čia apverkia ne savo išdavikus, kaip katalikai, bet tiktai savo vaikaičius ir sūnus, kurie turėjo drąsos įvykdyti savo senelių bei tėvų idėjas, reikalaujančias kartais prikryžiuoti ir pačius šių idėjų kūrėjus bei skleidėjus, nepaslankius žygiuoti su jaunąja karta.
Skaityti daugiau: A. Maceina LIBERALIZMO KELIAS Į BOLŠEVIZMĄ
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos partizanai. 1950 08 29. Sėdi iš kairės: Vladas Matuliauskas-Riešutas, Povilas Budreika-Debesis, Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Alfonsas Augutis-Vėjas, Juozas Banys-Šūvis. Stovi iš kairės: Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Bronius Puodžiūnas-Garsas, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (VŽM)
Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas Alfonsas Augutis-Vėjas, žuvęs 1951 m. (GAM)
AUGUTIS Alfonsas, Prano-Vėjas, Šeškas, Audra, gim. 1922 m. Pavarių k., Anykščių vls., ūkininkų šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanas. Žuvo 1951 m. sausio 26 d. Rašimėlių k., Debeikių vls. Palaikai buvo užkasti Anykščių stribų būstinės kieme, J. Biliūno g. 86, Anykščių mst.
https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm
Skaityti daugiau: Sausio 26 d. žuvę partizanai
BRONIUS KARBOČIUS - BITĖ, SKRAJŪNAS, NEPTŪNAS, ALGIMANTAS
1922 01 14–1953 01 26
Bronius Karbočius gimė 1922 m. sausio 14 d. Kėdainių aps. Dotnuvos vls. Kutiškių k. Tėvai turėjo 8 ha žemės, sodyba buvo tvarkinga. 1945 m. stribai suėmė tėvą Simoną Karbočių, išsivežė visą turtą. Vengdamas mobilizacijos į sovietinę armiją, B. Karbočius įsidarbino Kėdainių kelių valdyboje ir Josvainiuose statė tiltą per Šušvę. Buvo suimtas, tačiau iš Josvainių areštinės pabėgo ir išėjo partizanauti toliau nuo gimtųjų vietų.
Buvo veiklus, tarp draugų turėjo autoritetą, greit suorganizavo partizanų būrį. 1946 m. B. Karbočiaus-Bitės būrys (apie 12 žmonių) priklausė Danieliaus Vaitelio-Briedžio vadovaujamai Vyčio apygardai ir veikė Kėdainių, Surviliškio valsčių teritorijose. 1947 m. pradžioje, vadovaudamas trims kovos bendražygiams, jis užpuolė Kėdainių areštinę ir po kautynių su apsauga išlaisvino kalinius.
Pasak bendražygių, B. Karbočius buvo doras žmogus, optimistas, gebėjo nuraminti save ir kitus, būryje laikėsi griežtos tvarkos, sėkmingai kovojo su skundikais, prisidedančiais prie žmonių trėmimo.
1949 m. balandžio 20 d. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos-Žygaudo įsakymu buvo įsteigtos Briedžio ir Krištaponio rinktinės, taip pavadintos pirmųjų apygardos vadų garbei. Briedžio rinktinėje, kuri apėmė Ukmergės ir Kėdainių apskrityse veikusius partizanų būrius, sudarytam 4-ajam rajonui iš pradžių vadovavo Albinas Burbulis-Žilvinas, vėliau – B. Karbočius-Bitė.
B. Karbočius du kartus buvo patekęs į pasalas, kai išsigelbėti atrodė beviltiška. 1945 m. sausio 25 d. iš apsuptos Sereikų sodybos Peiksvos kaime (Kėdainių aps. ir vls.) išsiveržti pavyko tik jam vienam, o bendražygiai Pranas Plančiūnas ir Alfonsas Petrauskas žuvo. Kitą sykį išvengti mirties jam pavyko 1951 m. liepos 2 d., kai kautynėse Socių miške prie Bakainių kaimo (Dotnuvos r.) žuvo Liudas Augus-Belužis, Boleslovas Klimas-Atlantas, Faustas, Valerijonas Rabačiauskas-Pavasaris ir Vincas Sereika-Jokeris.
Skaityti daugiau: Karbočius Bronius - Bitė, Algimantas
1949 m. sausio 25 d. Panevėžio aps. Smilgių vls. Padaugyvenės k. (dabar – Radviliškio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu gyventojo Antano Meškausko sodyboje aptiktas Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės štabo bunkeris. Per susišaudymą žuvo 7 jame slėpęsi kovotojai: rinktinės vadas Petras Masilaitis-Virpša, Giria, jo asmens sargybinis Mečislovas Baltramiejūnas-Tadas, rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Antanas Brazauskas-Žaibas ir partizanai Ona Brazauskaitė-Vaikutis, Juozas Montvilas-Apuokas, Petras Paluckas-Žukas, Kazimieras Venclovas-Dėdė.
Žuvusiųjų palaikai niekinti ir užkasti Šeduvoje (Radviliškio r.). Prasidėjus Atgimimui rasti ir palaidoti naujosiose Šeduvos mstl. kapinėse.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas. V., 2010, LGGRTC, p. 114, 274.
Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės vadas Petras Masilaitis-Virpša, Giria. 1948 m. lapkričio 22 d. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
PETRAS MASIULAITIS-VIRPŠA, GIRIA
1912 09 08-1949 01 25
Petras Masiulaitis gimė 1912 m. rugsėjo 8 d. Panevėžio aps. Šeduvos vls. Užuožerių k. Silvestro Masiulaičio ir Anelės Labanauskaitės-Masiulaitienės šeimoje. Dirbo Šiaulių aps. Radviliškio vis. veikusiose Linkaičių artilerijos dirbtuvėse. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Mėgo staliaus darbus. Pats pasigamino smuiką ir mandoliną. Užuožerių k. krepšinio komandos kapitonas.
Antrojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariu.
Žaliosios rinktinės partizanas nuo 1944 m. rudens. Nuo 1948 m. balandžio 22 d. Prisikėlimo apygardos Lietuvos žaliosios rinktinės vadas. Pasak liudininkų, buvo griežtas, tačiau partizanaudamas suorganizavo ansamblį, Užuožerių k. jaunųjų partizanų būrį.
1999 m. birželio 24 d. jam (kaip P. Masilaičiui) pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu suteiktas majoro laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. gegužės 12 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (po mirties).
Skaityti daugiau: Sausio 25 d. žuvę partizanai
Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis, ginkluoti vokiškais automatais MP-43/44 (Sturmgewehr 44). (L Laurinsko asmeninė kolekcija)
Milkintas Stanislovas-Riteris gimė 1921 m. sausio 14 d. Raseinių apskrities Nemakščių valsčiaus Smulkių kaime. Partizanas nuo 1945 m. Priklausė Kęstučio apygardai. Liepos būrio vadas. Žuvo 1950 m. sausio 24 d. Milžuvėnų kaime kartu su bendražygiu A. Šliažu. Kūnai buvo išniekinti Nemakščiuose
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Jurgis Kučinskas - Apuokas gimė 1924 m. Kalvarijos valsčiaus Rūdelės kaime. Kaip papasakojo Danutė Miškinytė -Rimavičienė, šeimoje jis augo vienas. Kai 1945 metais tvėrėsi Ąžuolo kuopa - išėjo į partizanus, nors galėjo pasidaryti dokumentus. Tėvas pasakė: “Eik, sūnau, ir kovok už Tėvynę.” Deja, kovojo neilgai. 1946 m. sausio 24 d. žuvo Rudelės kaime pas Vinicką. Kartu su juo buvę Vincas Šiupšinskas ir Jonas Vinickas - Pilypas buvo suimti. Rusai su stribais, supdami Vinicko sodybą, matė, kad partizanai subėgo į klojimą. Ilgai nelaukdami, klojimą padegė. Apuokas šoko iš liepsnojančio kluono ir bėgo tėviškės link. Tai matė jo tėvai, tuo metu buvę pas kaimyną Ignatavičių. Bėgantis buvo sunkiai sužeistas į šoną. Dar kiek pabėgėjo ir sukniubo. Tėvą ištiko insultas - paraližavo, atėmė kalbą... Po poros mėnesių jis mirė.
https://partizanai.org/failai/html/Vilutiene-Trecioji-veliavos-spalva.htm
Pranas Petronis-Alksnis, Viešintų vls., Laičių k., Traidenio b. Ž.1949 01 24.
https://partizanai.org/failai/html/kovoje-del-laisves.htm
VALANČIŪNAS BRONIUS - Kerštas, g.1926 m. Tirmūnų k., Leliūnų vls. Partizanaut išėjo, kai nušovė čekistai jo brolį Mykolą: norėjo atkeršyti priešui. Žuvo Nolėnų kaime 1949 01 24.
https://partizanai.org/failai/html/laisves-kaina.htm
Buteikis Vytautas, Stasio, Pinavijos brolis, g. 1924 Obelių k., Deltuvos vlsč., gyv. Šalnų k., Taujėnų vlsč. 1944-1945 Šalnų pradinės mokyklos mokytojas. B rinktinės Pakalnio grupės partizanas slapukas, spausdino ir daugino atsišaukimus. Suimtas 1945 06 25, Karo tribunolo 1946 02 15 nuteistas 8 m. lagerio. Kalėjo Nachodkos lageryje, Primorjės kr. Žuvo (mirė) 1947 01 24 Čiukotkos lageryje, Magadano sr.
https://partizanai.org/failai/html/didziosios_kovos.htm
Pukinskas Aloyzas, 1928-1948 01 24;
Prišmontas Alfonsas-Bėglys, 1919-1948 01 24;
https://partizanai.org/failai/pdf/0LKA/Laisves-kovu-archyvas-24-1998.pdf
Šatrijos rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje (sėdi) iš kairės - Juozas Gudliauskas-Ežys, antros - Jonas Griguola-Ažuolas, trečias - neatpažintas. Antroje eilėje iš kairės pirma - Jadvyga Rekašiūtė, antras - Jonas Laucevičius-Girėnas, trečia - Leontina Platakytė-Žibutė, ketvirtas - Mykolas Kleiba-Dagys, penkta - Aniceta Vainoraitė-Severiutė, šeštas - Vladas Montvydas-Žemaitis, septintas - Zigmantas Vainoras, aštunta - Kazimiera Vaičekauskaitė, devintas - neatpažintos, dešimtas - Viktoras Bubliauskas-Būras, vienuoliktas - neatpažintas, dvyliktas - Jonas Vaičekauskas-Kovarnis.
(Z. Paulauskaitės asmeninė kolekcija)
Kleiba Mykolas-Dagys gimė 1927 m. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanas. Žuvo 1951 m. sausio 23 d.
Vainoraitė Aniceta-Severiutė gimė 1928 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Gomantlaukio kaime. Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanė. Žuvo 1951 m. sausio 23 d. Rietavo rajono Želaičių kaime kartu su broliu Zigmantu ir M. Kleiba-Dagiu
Vainoras Zigmantas gimė 1931 m. Telšių apskrities Plungės valsčiaus Gomantlaukio kaime. 1949 m. įstojo į Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų gretas. Žuvo 1951 m. sausio 23 d. Rietavo rajono Želaičių kaime kartu su seserimi Aniceta-Severiute ir M. Kleiba-Dagiu
https://partizanai.org/failai/html/uz_laisve_ir_tevyne.html
Viktoras Vitkauskas- Saidokas, Karijotas, gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvėderio pienininkystės-gyvulininkystės mokykloje ir buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. 1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“ buhalteriu. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į SSKP, todėl buvo priverstas pasitraukti iš miesto. Beliko vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus. 1946 m. rugpjūčio 16 d. įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo -Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, kuri veikė Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas. 1947 m. gegužės 12 d. paskirtas Žalgirio rinktinės vado adjutantu, jam suteiktas grandinio laipsnis.
