Vytauto apygardos Liūto rinktinės partizanai 1949 m. rugpjūčio mėn. Sėdi iš kairės: Justinas Puodžiūnas-Šerkšnas, Algirdas Bražeika-Aidas, Alfonsas Augutis-Vėjas, Antanas Grižas-Liepsna. Stovi iš kairės: Juozas Banys-Šūvis, Albinas Milčiukas-Tigras, Jonas Morkūnas-Šiaurys, Antanas Bagočiūnas-Dūmas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
GRIŽAS Antanas, Povilo-Liepsna, gim. 1917 m.Abromiškio k., Užpalių vls. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos Šmėklos būrio partizanas. Žuvo 1949 m. spalio 4 d. Gargažinių miške, Vyžuonų vls.
Juozas Pelionis-Šturmas iš Kunigiškių k., Vyžuonų vls., žuvo 1949 m. spalio 4 d.
Vytauto apygardos Beržo kuopos Šmėklos būrio partizanas Kazys Žvirblis-Radvila Baniūnų sodyboje Aknystėlių kaime. 1949 08 27 (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
ŽVIRBLIS Kazys, Prano-Radvila, gim. 1905 m. Šventupio k., Vyžuonų vls., bežemių šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Beržo kuopos Šmėklos būrio partizanas.
Žuvo 1949 m. spalio 4 d. Vilkabrukių k., Vyžuonų vls. Palaikai užkasti prie Dauniškio ežero, Utenos mst.
1944-1953 metų partizaninio karo istorijoje įrašytas ne vienos moters ar merginos vardas. Jų didvyriškumas neretai pranokdavo vyrų drąsą. Dažnas partizanas jų dėka išvengė mirties ar suėmimo, ne vienas išgelbėtas ir išgydytas. Nesant kitos išeities, jos ir su ginklu rankose kovėsi su priešu.
1929 metais Bučiūnų kaime, Alytaus apskrityje, ūkininko Vinco Bunevičiaus šeimoje gimė mergaitė Albina. Albina Bunevičiūtė dar mokydamasi Prienų gimnazijoje padėdavo partizanams. Vėliau, studijuodama Kauno mokytojų seminarijoje, tapo Dainavos apygardos partizanų ryšininke slapyvardžiu Gražuolė.
1948 m. gruodžio 1 dieną Albina trečiame kurse paliko seminariją ir išėjo į mišką pakeisti savo tėvą, suimtą už partizaninę veiklą. Ji tapo Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės 51-osios kuopos partizane Aušrele, sėkmingai vykdė kuopos štabo užduotis. 1950 metų žiemą Aušrelė iš užduoties negrįžo. Atėjusi į susitikimą su ryšininku Jiezno valsčiuje, netikėtai buvo suimta. Du mėnesius ji buvo Prienų kagėbistų tardoma ir kankinama, bet neišdavė draugų. Teisme pareiškė, kad nekenčia tarybų valdžios, kuri okupavo Lietuvą, ir už jos laisvę pasiryžusi paaukoti ir gyvybę.
Albina Bunevičiūtė buvo nuteista aukščiausia – mirties bausme – ir 1950 m. spalio 4 dieną sušaudyta Vilniuje. Jai buvo tik 20 metų.
Minėdami žmones, rengusius 1949 metų vasarį vykusį Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, prisiminkime dramatišką ryšininkės Izabelės Vilimaitės-Stirnos, vos nežuvusios nuo saviškių rankos, istoriją.
1952 metų spalio 2-osios rytas Šiluvos valsčiaus Vilkiškių kaime esančioje Sofijos Grigaitienės sodyboje nežadėjo blogo. Tiesa, šeimininkų sūnus Jonas, eidamas į gimnaziją pro Šiluvos stribyną, pastebėjo ten nemenką sujudimą: prie pastato stovėjo sunkvežimis, į kurį būrys kareivių krovė automatus ir kulkosvaidžius. Tačiau kažkokio ypatingo nerimo gimnazistui tai nesukėlė – ar maža kur susiruošė ginkluoti baudėjai. Nedilgtelėjo nuojauta vaikino paširdžiuose, nekilo mintis, kad šis ginkluotas būrys tuoj tuoj užgrius jo tėvų namus. Vėliau vaikinas negalės sau atleisti, kad taip ramiai praėjo pro stribų būstinę. Mat ši akimirka nulėmė ir jo paties, ir jo tėvų ir trijų sodyboje prisiglaudusių partizanų likimą. „Jei būtų žinota, kad jie ruošiasi pas mus, galėjau leistis namo ir pranešt“, – po kelių dešimtmečių sukurtame LRT dokumentiniame filme „Stirna“ apgailestaus J. Grigaitis.
Tuomet nei jis, kiti sodybos gyventojai, nei joje įrengtame bunkeryje slapstęsi partizanai negalėjo žinoti, kad jie jau senokai pasmerkti, nes vienas iš anksčiau čia besilankiusių kovotojų – Leonas Juška suimtas tapo išdaviku ir kad būtent jis parodė slaptavietę čekistams. O šie, nieko nelaukdami, didelėmis pajėgomis užgriuvo Vilkiškius.
Žinią apie artėjantį priešą atnešė šeimininkės duktė Jadvyga. Išėjusi į lauką, ji pastebėjo, kaip iš privažiavusio sunkvežimio iššokę kareiviai iš visų pusių šliaužia link trobos, kurioje ką tik papusryčiavę sėdi trys partizanai – du vyrai ir moteris. Šie pakyla nuo stalo. „Sudie, daugiau nesimatysim“, – ištaria kažkuris, ir visi trys dingsta bunkerio tamsoje.
Leonas gimė 1927 m. Kalesninkų km. Simno vlsč. Alytaus apsk. pavyzdingo dzūko ūkininko, turinčio 60 ha žemės ir auginančio 5- kis vaikus, šeimoje. Vyriausias sūnus Alfonsas,Lietuvos kariuomenės karininkas,sukūręs šeimą, tėviškėje negyveno. 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, gresent areštui ar deportacijai, iš karo tarnybos pasitraukė į pogrindį. Vokiečių okupacijos metais veikė LLA gretose, buvo vienas jos organizatorių , dirbo štabe.
Vos prasidėjus antrajai bolševikinei okupacijai, Tuinylos kaip “buožių” šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus ir per didįjį trėmimą 1948m. gegužės 22 dieną buvo ištremti, o turtas stribų išgrobstytas, pavyzdinga sodyba sunaikinta. Vežant į tremtį, Leonas pabėgo. Ilgai ir sunkiai skynėsi kelią į Lietuvą, kol galiausiai Ją pasiekė. Radęs suniokotą tėviškę, likęs be artimųjų, pradėjo slapstytis. Kad neatkreiptų koloborantų dėmesio, iš gimtų kraštų pasitraukė. Ilgai slapstėsi Vytautiškių kaime pas Antaną Marčiukaitį ir Milių. Dažnas svečias buvo Janušauskų, Gudzinevičių, Matusevičių ir kitose sodybose. Būdamas,paslaugus, linksmo būdo, gero karachterio, nepaprastai draugiškas,greitai įsigijo daug draugų,todėl kurį laiką ir gyveno tarp jų, dirbo, lankė šokius, mylėjo merginas ir jų buvo mylimas, kol neatsitiko tas, kas kiekvinam mylinčiam tėvynę ir neapkenčiančiam okupanto, tais laikais atsitikdavo: pakliuvo koloborantų akiratin. Prasidėjo persekiojimai, įtarinėjimai, skundimai, kol vieną kartą šokiuose, kurie vyko ištremto į Sibirą Lelevičiaus dvare,įsiveržė Krosnos strbai ir pradėjo tikrinti visų dokumentus. Leono dokumentų paprašė pats milicijos viršininkas Budrevičius, dokumentų Leonas kaip ir daugelis šokiuose buvusio jaunimo prie savęs neturėjo. Viršininkas pasirodė sukalbamas, liepė sekančią dieną prisistatyti su dokumentais į Krosną. Leonas tą pačią naktį išėjo į mišką, susirado Šarūno rinktinės partizanus ir tapo Varmo būrio kovotoju, davė priesaiką, pasirinko Kario slapyvardį. Tai buvo 1948 metų žiema. Buvo labai narsus, drąsus, pareigingas ir reiklus partizanas. Žuvo 1949 metų spalio 2- ą dieną prie Stebulių kaimo Kalniškės pamiškėje. Kartu žuvo Vytautas Neimanas – Jaunutis.
Kostas (Konstantinas) Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. Šiaulių aps. Žagarės vls. Stungių k. 1934 m. baigė Kauno karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų skyrių, tarnavo karo lakūnu. 1940 m. rugpjūčio 28 d. apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu. Tų pačių metų spalio 28 d. išėjo į atsargą turėdamas viršilos laipsnį. Pirmosios sovietinės ir vokiečių okupacijų laikotarpiu gyveno Šiauliuose.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, K. Liuberskis iki 1950 m. slapstėsi. Išvengęs saugumo mėginimo suimti, 1950 m. įstojo į Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo partizanų būrį. Netrukus buvo paskirtas Juozapavičiaus tėvūnijos Organizacinio skyriaus viršininku. 1952–1955 m. kartu su Steponu Erstikiu-Patašonu leido partizanų laikraštį „Partizanų šūviams aidint“, 1956–1957 m. šį laikraštį (1956 m. pervadintas į „Partizanų šūvių aidą“) leido vienas. Spaudoje pasirašinėjo Rimvydo, Vaidilos ir Vaidevučio slapyvardžiais. Paskutinis laikraščio numeris pasirodė 1957 m.
Tai vienas ilgiausiai leistų Lietuvos partizanų leidinių. 1969 m. spalio 2 d. K. Liuberskį-Žvainį Akmenės r. Menčių ir Liepkalnio k. apylinkėse nužudė saugumo darbuotojai.
Kęstučio apygardos štabo narys, mokytojas Stasys Jarmala (Vincas Ulevičius)-Šarūnas, Briedis, Audrūnas
Stasys Jarmala, Juozo, gimė 1908 m. lapkričio 6 d. Alytaus vls., Bakšių kaime.
Tėvas - Juozas Jarmala, Juozo, iš savo tėvo paveldėjo 16 ha žemės gražioje vietovėje ant Nemuno kranto. Šeima augino 9 vaikus.
Nuo mažens Stasys siekė mokslo. Vasarą dirbdavo visus ūkio darbus, talkino tėvams, o rudenį ir žiemą lankė Alytaus gimnaziją. Tėvas labai didžiavosi savo mokytu sūnumi. Šią gimnaziją Stasys baigė 1929 metais. Jam malonu buvo būti tarp žmonių, su jais bendrauti, jiems padėti. Todėl sąmoningai siekė tapti mokytoju. Įstoti į aukštąją mokyklą dėl lėšų stokos negalėjo, todėl baigęs Alytaus gimnaziją lankė trijų mėnesių mokytojų kursus Kaune. Į juos kiekvieną dieną iš Alytaus į Kauną važiuodavo dviračiu.
1931 m. 22 metų jaunuolis išvyko į Rokiškio aps., Miliūnų k. pradinę mokyklą dirbti jos vedėju.
Čia vedė bežemio Antano Gylio dukrą Bronę Gylytę, kuri tapo jo vaikų motina, gyvenimo drauge, bendražyge.
Dirbdamas Bajorų, Burokiškio pradinėse mokyklose pasižymėjo kaip veiklus žmogus, geras organizatorius. Glaudžiai bendradarbiavo su mokinių tėvais, kaimo gyventojais. Įstojo į Šaulių organizaciją, buvo Kriaučių vls. šaulių būrio valdybos narys, vadovavo jaunųjų ūkininkų būreliui.
Mokytojas teigdavo, kad tikras žmogus tik tas, kuris myli, sergėja savo žemę, savo Tėvynę.
1950 m. spalio 1 d. Troškūnų r. Margavonės k. traukiantis iš partizanų ryšininko Juozo Marmoko sodybos kautynėse su MGB Troškūnų r. skyriaus operatyvine grupe žuvo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas Povilas Tunkevičius-Kastantas, Lengvenio būrio partizanai Juozas Jurkštas, Stanislovas Jurkštas,Bronislovas Strolis-Vėtra, Julijonas Strolis-Viršaitis, ryšininkai Alfonsas Marmokas ir Jonas Šimkūnas.
Žuvusiųjų palaikai nuvežti į Troškūnus ir užkasti už miestelio kapinių esančiose žvyrduobėse.
Vytauto ir Algimanto apygardų partizanai Ramuldavos girioje. 1950 m. rugsėjo 16 d. Pirmoje eilėje iš kairės: Albertas Pakenis-Jūreivis, Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Antanas Matuliauskas-Adaska; antroje eilėje iš kairės: Kazimieras Ivanauskas-Aras, Povilas Budreika-Debesis,Algirdas Varnas-Gaidelis, Povilas Jankauskas-Alksnis, Teodoras Kviklys-Klajūnas, Povilas Tunkevičius-Kastantas, neatpažintas; trečioje eilėje iš kairės: Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas, Vytautas Guobužas-Viesulas, Jonas Baltakys-Prancūzas, Teofilis Limba-Sakalas,Janina Valevičiūtė-Astra, Bronius Morkūnas-Diemedis, Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Antanas Morkūnas-Jaunutis, Vladas Matuliauskas-Riešutas, Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai Povilas Tunkevičius-Kastantas (kairėje) ir Albertas Pakenis-Jūreivis (dešinėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Keturi iš šešių brolių partizanų Vasiliauskai, kilę nuo Luokės. Iš kairės: Antanas (g. 1930), Justinas (g. 1932), Blažiejus (g. 1922) ir Vytautas (g. 1927). Žuvo visi kartu 1949.09.29
Vasiliauskai, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui šeima iš Žemaitijos – 6 broliai partizanai ir jų sesuo. Tėvai ūkininkai Pranas Vasiliauskas (m. 1938) ir Kazimiera Vasiliauskienė (1895–1990) kilę iš Pavirvyčio vienkiemio (prie Biržuvėnų, Luokės vlsč.). Jų sūnūs Blažiejus (1922 02 03–1949 09 29), Boleslovas (1924 11 22–1947 09 17), Danielius (1926–1947 09 08), Vytautas (1927–1949 09 29), Antanas (1930–1949 09 29) ir Justinas (1932–1949 09 29) buvo Šatrijos rinktinės Luokės kuopos kovotojai, sesuo Elena (g. 1928) – 1946–47 Klaipėdoje veikusios Lietuvos laisvės armijos neginkluotos Šatrijos grupės steigėja ir vadovė; 1947–54 kalinta Kazachijos lageriuose. Danielius iki apie 1944 mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, su Vytauto Didžiojo universitete studijavusiu broliu Jonu (1944 07 pasitraukė į Vokietiją) įstojo į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą , vėliau abu – į Lietuvos laisvės armiją. 1944 08 Danielius su Blažiejumi ir Boleslovu dalyvavo prie Platelių ežero vykstančiuose šios armijos karių apmokymuose; Danielius kelias savaites Karaliaučiuje mokėsi sprogdintojo specialybės.
Aleksandras Antanas Grybinas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. Šakių aps. Lukšių vls. Lukšių k. pradžios mokyklos mokytojo Antano Grybino ir Onos Naujokaitės-Grybinienės šeimoje. Kartu augo seserys Zofija (g. 1913 m.) ir Stasė (g. 1914 m.), broliai Vytautas (g. 1919 m.) ir Zigmas (g. 1923 m.).
1931 m. birželio 20 d. A. A. Grybinas įstojo mokytis į privačią Šakių „Žiburio“ gimnaziją, kurią baigė 1939 m. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. jis įstojo į Marijampolės mokytojų seminarijos trečiąjį kursą. Buvo Skautų organizacijos ir Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1940 m. lapkričio 6 d., pirmosios sovietų okupacijos metu, Marijampolėje buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas. 1941 m. baigus Marijampolės mokytojų seminariją, rugpjūčio 21 d. jam išduotas atestatas, suteikiantis pradžios mokyklos jaunesniojo mokytojo vardą.
Pietų Lietuvos (Nemuno) ir Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sričių vadovybės susitikimas. 1949 m. vasario mėn. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – Nemuno srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Antroje eilėje iš kairės ketvirtas – Urbantas Dailidė-Tauras, penktas – Tauro apygardos vadas Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas, septintas – Jūros srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas. Kiti neatpažinti. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai.
Guli kairėje - Konstantinas Liuberskis-Žvainys, dešinėje -Stasys Ramanauskas-Linksmulis.
Antroje eilėje (sėdi) iš kairės: Kazys Vaišnoras-Pocius, Antanas Verbickas-Bijūnas, Algirdas Irinka-Algis,Rokas Ramanauskas-Žvejys, Steponas Erstikis-Patašonas, Edmundas Irinka-Briedis.
Trečioje eilėje (stovi) iš kairės: Vaclovas Rudnickas-Birštonas, Pranciškus Rudnickas-Skydas, Antanas Rudnickas-Žirnis, Mečislovas Rudnickas-Birutis, Antanas Satkus-Starkus, Steponas Lozdauskas-Žydas, Ernestas Putnevičius-Adomas. Kiti neatpažinti.
Lazdauskas Steponas-Žydas gimė 1909 m. spalio 6 d. Šiaulių apskrities Akmenės valsčiaus Kanteikių kaime. Partizanas nuo 1944 m. Priklausė Genio (Voverės) Vinkšnos būriui, nuo 1949 m. - Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būriui. Žuvo 1951 m. rugsėjo 28 d. Žagarės rajono Ližikų kaime kartu su bendražygiu E. Putnevičiumi-Adomu.
1945 m. birželio 15 d. Utenos aps. Utenos vls. Biliakiemio k. sušauktame partizanų vadų posėdyje buvo įkurta Šarūno rinktinė, kurios vadu paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas Vladas Algirdas Mikulėnas-Lubinas, Liepa. Štabo viršininku jis paskyrė Utenos gimnazijos mokytoją Vytautą Pakštą-Vaidilą, štabo Žvalgybos ryšių ir kontržvalgybos skyriaus viršininku – Bronislovą Zinkevičių-Artoją. V. A. Mikulėnas suvienijo išblaškytus Utenos apskrities partizanus, redagavo rinktinės laikraštį „Pogrindžio žinios“.
1945 m. rugpjūčio mėn. Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Sudalaukio k. susirinkę partizanų vadai įkūrė Vytauto apygardą, kurios vadu buvo išrinktas Jonas Kimštas-Dobilas. Tuo metu apygardą sudarė trys rinktinės: Tigro (Švenčionių aps.), Lokio (Zarasų ir Baltarusijos Svyrių aps.) ir Šarūno (Utenos aps. ir Švenčionių aps. Saldutiškio vls.).
Netrukus po apygardos įkūrimo J. Kimštas išvyko užmegzti ryšių su Vakarų Lietuvos partizanais. Apygardos vadu liko jo pavaduotojas V. A. Mikulėnas.
Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas Jonas Markūnas-Šiaurys (kairėje) su bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
JUOZAS GEGUŽS-DIEMEDIS gimė 1923 m. balandžio 17 d. Alytaus aps. Seirijų vls. Gervėnų k. Baigė Seirijų pradžios mokyklą, Alytaus mokytojų seminariją. Nacių okupacijos metu dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi.
Nuo 1945 m. vasaros A. Juozapavičiaus grupės partizanas, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas: lydėdavo srities vadą kelionėse, mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus.
Šarūno rinktinės partizanai.
Pirmas iš kairės - Juozas Gegužis-Diemedis, trečias (priekyje) - Bernardas Navickas-Girinis, penktas - Julius Makorevičius-Varpas. 1949 m. vasara. (Genocido aukų muziejus)
1946 m. liepos pradžioje, vengiant rusų persekiojimo, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadavietė buvo perkelta į Žaliamiškį. Į ją kartu su J. Vitkumi-Kazimieraičiu, srities štabo viršininku Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, štabo nariu Antanu Kulikausku-Daktaru persikėlė ir J. Gegužis-Diemedis. 1946 m. liepos 2 d. Kazimieraitį su Diemedžiu, išėjusius iš bunkerio į pamiškę, prie Janavo kaimo užklupo MVD kariuomenės būrys. J. Gegužiui pavyko pasitraukti, o srities vadas J. Vitkus, sunkiai sužeistas, mirė vežamas į Guobinių kaimą.
1950 m. rugsėjo 27 d. Kazlų Rūdos r. Ardzijauskų k. (dabar – Kazlų Rūdos r. sav.) partizanų rėmėjos Laurinaitienės sodyboje per karinę čekistų operaciją žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas ltn. Feliksas Žindžius-Tigras.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 150.
Feliksas Žindžius gimė 1912 m. balandžio 21 d. Šakių aps. Jankų vls. Tamošbūdžio k. Stasio Žindžiaus šeimoje. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje augo 8 vaikai.
Feliksas buvo iš jų pats vyriausias. Jis baigė Jankų pradžios mokyklą. Labai norėjo mokytis toliau, tačiau tam nebuvo lėšų, reikėjo padėti tėvams ūkyje.
1933–1935 m. F. Žindžius tarnavo LR kariuomenės 7-ajame artilerijos pulke Vilkaviškyje. Baigus tarnybą jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis.
1937 m. vedė Marcelę Grybauskaitę. Šeima įsikūrė ūkyje, esančiame Šakių aps. Jankų vls., nes tėvai jauniesiems skyrė 6 ha žemės. F. Žindžius buvo Lietuvos šaulių sąjungos Jankų būrio vadas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Jankų seniūnu.
Partizanas nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. Tauro apygardos Stirnos (nuo 1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio) rinktinės partizanas, slapyvardžiu Tigras.
1947 m. pavasarį F. Žindžius buvo paskirtas Žalgirio rinktinės J. Basanavičiaus (36-osios) kuopos 1-ojo būrio, metų pabaigoje – šios kuopos vadu. 1948 m. pabaigoje tapo Žalgirio rinktinės Organizacinio skyriaus, o 1949 m. rugsėjo 16 d. – Žalgirio rinktinės štabo viršininku. 1949 m. vasarą jam suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. 1950 m. sausio–vasario mėn. Tigras buvo paskirtas Žalgirio rinktinės vadu.
Žuvo 1950 09 26 Ardzijauskų k. Jankų vlsč. besitraukiant iš partizanų rėmėjo, Petro Laurinaičio sodybos, į kurią tą vakarą jis su apygardos vado adjutantu Kiečiu buvo užėję, pateko į pasalą. Sužeistam Kiečiui pasisekė atsišaudant pasitraukti.
Kalniškės mūšio minėjimas ir ne tik...Šiemet vieno iš didžiausių tuometinio Kalniškės mūšio 74 – ųjų metinių minėjimas – išskirtinis. Gegužės 18dieną amžino poilsio vietą Simno kapinėse šeimyniniame kape surado dar vienas Kalniškės mūšio dalyvis, tuomet prasiveržęs iš apsupties, Albinas Ivanauskas – Topolis, Perlas.
Albinas Ivanauskas gimęs 1927m. Skovagalių k., Simno vlsč., Alytaus apskr. Aštuoniolikmetis jaunuolis, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, pasirinko partizano kelią. 1945m. gegužės 14d. įstojo į tuo metu Kalniškės miške veikiantį partizanų būrį, vadovaujantį ulonų puskarininkio Jono Neifaltos - Lakūno. Dar nesusipažinęs su partizaniška kasdienybe, pateko į vieną didžiausių mūšių partizanų istorijoj -Kalniškės mūšį. Tarp 17-os išsiveržusių iš apsupties partizanų buvo ir Albinas. Sugrįžo į namus, dirbo tėvo ūkyje, vedė, bet ryšio su partizanais nenutraukė. Tapo pasyviuoju partizanu. Gyveno pusiau legaliai. Vėliau veikė Juozo Krivicko – Viesulo vadovaujamame partizanų būryje. 1949m. Topolis, Perlas, vykdydamas partizanų vadovybės užduotį, likvidavo Skovagalių k. stribų paramos grupės vadą , „Artojo“ kolūkio pirmininką, kuris su stribų grupe terorizavo kaimo gyventojas, nenorinčius stoti į kolūkį. 1951 – 1952m. Topolis, Perlas vėl aktyviai veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvonijos Juozo Krivicko – Viesulo būryje: aprūpindavo būrį ginklais, šaudmenimis, maistu.
Žuvus Viesulo būriui, nesilegalizavo. Išduotas čekistų agento Jurgio -Jono Juškausko 1957m. sausio 25d. suimtas ir nuvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą. Tų pačių metų rugsėjo 27d. trisdešimtmetis Albinas Ivanauskas– Topolis, Perlas buvo sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Našlaičiais liko jo trejų metų dukrelė ir pusės metukų sūnelis.
Pagalvokite dejuojantieji, kuriems viskas blogai, koks buvo šios „banditų“ (net vaikus taip apšaukdavo) šeimos gyvenimas per visą okupacinį laikotarpį. Ir kiek tokių šeimų buvo.
1951 m. rugsėjo 26 d. Molėtų r. Ažumakių miške (dabar – Molėtų r. sav.) MGB vidaus apsaugos būrio kareivių ir MGB Molėtų r. skyriaus stribų grupė vykdė karinę operaciją prieš Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanus.
Šukuojant mišką buvo aptikti keturi partizanai. Kilus susišaudymui žuvo rinktinės vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas, kuopos vadas Pranas Kiaušinis-Kiaunė, grupės vadas Rapolas Purlys-Slapūnas ir partizanas Vincas Miškinis-Vienuolis.
Žuvusių partizanų palaikai buvo atvežti į Želvos miestelį ir užkasti jo žvyrduobėse.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 106
Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės partizanai, veikę Alantos ir Balninkų apylinkėse. 1948 m. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Jonas Žygelis-Ilgūnas, Steponas Matelionis-Agronomas ir Stasys Mikelevičius-Bijūnas. Antroje eilėje iš kairės: Juozas Petrauskas-Laimutis, Kazys Puodžiūnas-Titnagas, Steponas Sabaliauskas-Šarkis, neatpažintas ir Juozas Šmigelskas-Smidras. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės vadas Kazys Puodžiūnas-Titnagas (sėdi) su bendražygiu. Iš Genocido aukų muziejaus fondų
Kuzinevičius Mykolas (slapyvardis Serbentas). (1917 m. rugpjūčio mėn. Burbiškių kaime, Žiežmarių valsčiuje - 1946 m. rugsėjo 26 d. Naujosios Slabados kaime) - partizanų bataliono vadas.
Tai itin dramatiško likimo šeima. Kuzinevičiai paliko ryškią žymę Kaišiadorių krašto pokario istorijoje. Ignas Kuzinevičius (g. 1880 m.) turėjo penkis sūnus (Mykolą, Antaną, Joną, Igną ir Stasį) ir vieną dukrą Eleonorą, kuri buvo vyriausia šeimoje. Visi jo penki sūnūs žuvo: keturi partizaninėje kovoje, vienas įkalintas lageryje.
M. Kuzinevičius tarpukariu buvo Lietuvos kariuomenės husaru, vėliau tapo policijos jaunesniuoju karininku. Vokiečių okupacijos metais nurodė priešiškai nusiteikusius komunistus Baraduliną, Kuznecovą, Semenkovą, Terentjevą, Karengą, Loginovą, tačiau jų buvo pasigailėta. Po karo daugelis jų tapo stribais.
Pilėnų tėvūnijos partizanai Jonas Baltušis-Trimitas (kairėje) ir Steponas Giedrikas-Girietis (dešinėje). Iš Genocido aukų muziejaus fondų
STEPONAS GIEDRIKAS- STEPAS, GIRIETIS
1925 10 03–1954 09 25
Steponas Giedrikas gimė 1925 m. spalio 3 d. Biržų aps. Biržų m. Gyveno Dvareckienės gatvėje. 1939 m. baigė penkias Biržų „Aušros“ pradžios mokyklos klases. 1941 m. rudenį padavė prašymą priimti į pirmą Biržų Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimnazijos klasę. Kadangi laiku nepadavė prašymo Švietimo valdybai, 1941 m. rugsėjo 25 d. buvo išbrauktas iš gimnazijos mokinių sąrašo.
1944 m. įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą. Buvo aktyvus Biržų gimnazijoje veikusios pogrindinės organizacijos narys.
Gerai mokėdamas lenkų, latvių ir vokiečių kalbas dalyvavo šios organizacijos informacinėje veikloje. 1948 m. vykstant buvusios Biržų gimnazijos pogrindinės organizacijos grupės narių areštams pasislėpė ir pasitraukė į mišką.
1951 m. vasaros pabaigoje Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadovybės iniciatyva Biržų apskrityje įkūrus Sierakausko (nuo 1951 m. rugsėjo mėn. – Pilėnų) tėvūniją, kuri veikė Biržų, Pasvalio, Pandėlio ir dalies Rokiškio bei Kupiškio rajonų teritorijoje, S. Giedrikas paskirtas jos vadu.
Žuvo S. Giedrikas 1954 m. rugsėjo 25 d. bunkeryje, įrengtame Biržų girioje, ties Kūginių k. Palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.
Justinas Lelešius gimė 1917 m. lapkričio 23 d. Marijampolės aps. Navasodų k.
Navasodų k.. Baigė Navasodų pradžios mokyklą, šešias Marijampolės marijonų gimnazijos klases, 1943 m. – Vilkaviškio kunigų seminariją. . Įšventintas kunigu, dirbo Vištyčio ir Gražiškių parapijose (Vilkaviškio aps.).
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. buvo paskirtas į Vilkaviškio aps. Alvito vls. esančią Lankeliškių parapiją. Kaip ir daugelis kunigų, J. Lelešius bažnyčioje ir kitose vietose guodė, ramino tikinčiuosius, stiprino jų dvasią. NKVD Vilkaviškio aps. skyriaus darbuotojai, pamatę, kad kunigas J. Lelešius yra demokratiškas, jį myli žmonės, ypač jaunimas, pradėjo kunigą verbuoti. Iš pradžių tai darė slaptai. Kalbėdavo draugiškai, net stikliuku pavaišindavo, aiškindavo, kad kito kelio jam nėra. Saugumiečiai „garantavo“ ir jam, ir visai jo šeimai saugų gyvenimą. Vėliau sulaikydavo ilgiau: parą ar kelias kalindavo areštinėje, naudojo ir fizinį smurtą, bet vis paleisdavo apsigalvoti.
Jonas Bulota, Motiejaus gimė 1913m. liepos 19d. Mielaišupio k. Šilavoto vls., Marijampolės aps. pavyzdingų ūkininkų šeimoje, kurioje augo 4 broliai ir 2 seserys. Vyriausias brolis Viktoras tarnavo Marijampolės 9-ame pėstininkų pulke.1944metų pavasarį įstojo į gen. P. Pechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę. Nacių SS nuginkluotas ir internuotas, Viktoras dingo be žinios. Broliai dvyniai Juozas ir Petras g.1926m. įstojo į Žaliavelnio – Vinco Senavaičio suburtų partizanų gretas. 1945m. vasario 24d. dalyvavo Šilavoto stribų būstinės apgultyje, balandžio 10d. – Ingavangio kautynėse ir balandžio 13d. Budninkų kautynėse. Petras Bulota - Beržas žuvo 1947m. patekęs į pasalą prie Dūmiškių kaimo Prienų šile. Juozas Bulota – Kalvis žuvo 1946m. Brolis Pranas 1944m.rudenį sugautas besislapstant nuo kariuomenės ir su kitais dezertyrais pasiųstas į Karaliaučiaus frontą.“ Vaduojant“ Berlyną buvo sužeistas ir pateko į anglų zoną. Pasibaigus karui Pranas grįžo į nusiaubtą tėviškę. Tėvai jau slapstėsi. Susitikti su sūnumi paslapčia ėjo tėvas ir čekistų buvo sunkiai sužeistas. Vežant į ligoninę mirė. Raudonarmietis Pranas su sena motina buvo ištremti. Po dviejų metų tremtyje motina mirė. Pranas, po daugelio katorgiško gyvenimo metų grįžo į gimtinę. Anbo seserys Marytė ir Adelė, gerų žmonių globojamos ir pakeitę pavardes sulaukė Lietuvos atgimimo aušros.
2008 m. Latvija. Rusijoje uždraustas rodyti dokumentinis filmas Sovietų pasaka. Tuo metu, kai Sovietų Sąjunga visam pasauliui kūrė pasaką apie kovą prieš fašizmą, nacių SS ir Sovietų NKVD bendradarbiavo su naciais ir dalijosi žudymo patirtimi. Tai latvių režisierius Edvino Snorės sukurtas skandalingas dokumentinis filmas, pasakojantis kraupią milijonų žmonių kančių ir 20 amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją. Sovietinės istorijos juodosios dėmės: badmetis Ukrainoje, Katynės skerdynės, masiniai trėmimai, medicinos eksperimentai Gulage - iki šiol buvo tabu. Rež. Edvins Snore.
Partizanė Albina Bunevičiūtė – Aušrelė
Kęstučio apygardos štabo narys, mokytojas Stasys Jarmala (Vincas Ulevičius)-Šarūnas, Briedis, Audrūnas
1920 09 20–1949 09 28
1945 m. birželio 15 d. Utenos aps. Utenos vls. Biliakiemio k. sušauktame partizanų vadų posėdyje buvo įkurta Šarūno rinktinė, kurios vadu paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas Vladas Algirdas Mikulėnas-Lubinas, Liepa. Štabo viršininku jis paskyrė Utenos gimnazijos mokytoją Vytautą Pakštą-Vaidilą, štabo Žvalgybos ryšių ir kontržvalgybos skyriaus viršininku – Bronislovą Zinkevičių-Artoją. V. A. Mikulėnas suvienijo išblaškytus Utenos apskrities partizanus, redagavo rinktinės laikraštį „Pogrindžio žinios“.
1912 04 21–1950 09 27
Albinas Ivanauskas gimęs 1927m. Skovagalių k., Simno vlsč., Alytaus apskr. Aštuoniolikmetis jaunuolis, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, pasirinko partizano kelią. 1945m. gegužės 14d. įstojo į tuo metu Kalniškės miške veikiantį partizanų būrį, vadovaujantį ulonų puskarininkio Jono Neifaltos - Lakūno. Dar nesusipažinęs su partizaniška kasdienybe, pateko į vieną didžiausių mūšių partizanų istorijoj -Kalniškės mūšį. Tarp 17-os išsiveržusių iš apsupties partizanų buvo ir Albinas. Sugrįžo į namus, dirbo tėvo ūkyje, vedė, bet ryšio su partizanais nenutraukė. Tapo pasyviuoju partizanu. Gyveno pusiau legaliai. Vėliau veikė Juozo Krivicko – Viesulo vadovaujamame partizanų būryje. 1949m. Topolis, Perlas, vykdydamas partizanų vadovybės užduotį, likvidavo Skovagalių k. stribų paramos grupės vadą , „Artojo“ kolūkio pirmininką, kuris su stribų grupe terorizavo kaimo gyventojas, nenorinčius stoti į kolūkį. 1951 – 1952m. Topolis, Perlas vėl aktyviai veikė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvonijos Juozo Krivicko – Viesulo būryje: aprūpindavo būrį ginklais, šaudmenimis, maistu.
Steponas Giedrikas gimė 1925 m. spalio 3 d. Biržų aps. Biržų m. Gyveno Dvareckienės gatvėje. 1939 m. baigė penkias Biržų „Aušros“ pradžios mokyklos klases. 1941 m. rudenį padavė prašymą priimti į pirmą Biržų Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos gimnazijos klasę. Kadangi laiku nepadavė prašymo Švietimo valdybai, 1941 m. rugsėjo 25 d. buvo išbrauktas iš gimnazijos mokinių sąrašo.
