Didvyriai nemiršta: Juozas Šomka–Čerčilis
Povilas Gaidelis
J. Šomka gimė 1912 m. Panevėžio aps. Žaliapurvelių kaime neturtingoje valstiečių šeimoje. Juozas dar turėjo brolį ir seserį. Brolį kartu su tėvais okupantai ištrėmė į Sibirą. Karo metu J. Šomka tarnavo Lietuvos policijoje. Ne kartą jam teko susiremti su lenkų AK (Armija krajova) partizanais, kurie žudė Vilniaus krašto lietuvius. Sovietams okupavus Lietuvą antrą kartą, J. Šomka, stengdamasis išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje, pasitraukė į mišką ir prisijungė prie laisvės kovotojų. 1944 metų pabaigoje jis sutelkė Piniavos, Bernatonių, Daukniškių, Spirakių, Pušaloto valsčių, o taip pat Skaistgirių ir Trakelių kaimų vyrus. 1945 m. pavasarį susikūrė Žaliosios partizanų rinktinė. Ji apėmė Panevėžio apskrities Baisogalos, Radviliškio, Pakruojo, Smilgių ir Šeduvos valsčius. Rinktinę įkūrė kapitonas Izidorius Pucevičius– Radvila. Žaliosios rinktinei priklausė ir Juozo Šomkos–Čerčilio vadovaujamas laisvės kovotojų būrys. J. Šomka Čerčilio slapyvardį pasirinko ne atsitiktinai. Tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nuolat skelbti žmogaus laisvės ir teisių principus, kurių nepaisė SSSR tuometiniai vadovai: „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvę suverenios tautos turi atgauti laisvę,“ – skelbė F. Ruzvelto – V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.
Buvę Žaliosios rinktinės vadai Stasys Kulys-Briedis, žuvęs 1953-ųjų vasarį, ir Juozas Šomka-Čerčilis, žuvęs tų pačių metų lapkričio mėnesį.
1947 m. buvo įkurta Algimanto partizanų apygarda. Prie jos buvo prijungtas Žaliosios rinktinės dalinys, kuris veikė Panevėžio apskrityje tarp Gelažių ir Rozalimo valsčių. Likusi Panevėžio apskrities dalis buvo prijungta prie naujai įkurtos Prisikėlimo apygardos. Žaliosios rinktinę Algimanato apygardoje sudarė keturi rajonai: Vienybės, Vytauto, Mindaugo ir Užupio. Rajonai buvo skirstomi į kuopas, o kuopos – į būrius. J. Šomka – Čerčilis priklausė Mindaugo rajonui. 1947 m. Žaliojoje girioje veikė Briedžio partizanų būrys, vadovaujamas Stasio Kulio. Jo bendražygiai buvo Petras Dunkevičius–Juokdarys, Antanas Žyga Aptiekorius, Juozas Šomka–Čerčilis, o taip pat nepailstančios jų ryšininkės seserys Valerija ir Anetė Černaitės bei Genovaitė Valkūnaitė – Žvaigždė. Šie kovotojai veikė Paistrio ir Piniavos apylinkėse.
1949 metų pabaigoje okupantai sunaikino Algimanto apygardą. Tuomet Žalioji rinktinė buvo prijungta prie Vyčio apygardos. 1951 metais Žaliąją rinktinę sudarė trys tėvūnijos: Kęstučio, Gedimino ir Pilėnų. Kęstučio rinktinė veikė Pušaloto, Panevėžio, Beržūnų ir Paistrio apylinkėse. Šiai tėvūnijai priklausė ir J. Šomkos–Čerčilio kovotojų būrys. J. Šomka–Čerčilis ne tik vadovavo tėvūnijai. Jis tuo pačiu metu atliko ir rinktinės prokuroro pareigas, nes kvalifikuotų, išsilavinusių kovotojų labai trūko.
Yra susiformavusi nuomonė, kad partizanai visą laiką slapstėsi miškuose ar bunkeriuose. Tai netiesa. Neretai jie persirengdavo, įsidėdavo į kišenę trumpąjį ginklą ir eidavo net į miestą. Kęstutis Kuzma iš Rėklių k., Panevėžio r. prisimena: „Kitą kartą, 1949 m. žiemą, susitinku su Šomka, jis prašo jį palydėti. Aš savo ginklo tada nebeturėjau, jis davė man 7-to kalibro „Valterį.“ Nuėjom abu į Panevėžį, kažkur prie dabartinės viščiukų peryklos. Jis užėjo į vieną gryčią, aš pastovėjau prie vartų, po to į kitą, per mišką grįžom į Katkų kaimą ir užėjom pas tokį Protazą Misevičių. Kiek žinau, jis buvęs medžiotojas, labai padorus žmogus ir Šomkos patikėtinis bei rėmėjas. Pagal sutartą ženklą Šomka pabeldė į duris, pro jas įleido pats Misevičius. Įeinam į vidų, uždegė lemputę, jis ką tik grįžęs iš medžioklės, prisinešęs šernienos. <...> Kada išėjom iš Misevičiaus, einant laukais, Šomka ėmė šnekėt kažkaip labai pesimistiškai: - Mielas Kęstuti, manęs tik „Urka“ laukia... Nei anglai, nei amerikonai, niekas čia mūsų negelbės, visi mus pardavė, niekam mes nerūpim... Tiek gyvybių pražudyta, tiek mūsų vyrų sunaikinta, ir viskas veltui... Ir man, šešerius metus išvaikščiojus tam miške, eit jiems pasiduot, kad jie paskiau mane kaip aviną paskerstų, neleidžia savigarba. Aš verčiau mirsiu laisvas, bet gyvas jiems nepasiduosiu. Jeigu jūs, jauni, išliksit, jeigu bus laisva Lietuva, tu paminėsi mano žodžius; visokie prisiplakėliai spekuliuos mūsų krauju ir nieko gero čia nebus. O jeigu mes liktume, penkerius metus ginklo iš rankų neišleistume, kol Lietuvoje tvarkos nepadarytume, bet vargu ar mes išliksim... Manęs tik mirtis laukia, nes kitos išeities aš nematau“. Kai prisimenu šiuos Juozo Šomkos žodžius, dažnai pagalvoju: koks pavojingas gyvenimas, o tokios gražios idėjos... Argi galėtų taip būti, kad sulaukusieji laisvės spekuliuotų anų kovotojų krauju? Šiandien aš kaskart vis dažniau prisimenu tuos Šomkos žodžius, nes pats gyvenimas tai verčia prisimint... <...> Su Šomka bendradarbiavau iki 1950 m. pavasario. Paskutinį kartą susitikome Paįstrio pamiškėje. Tada jis man pasakė: -Tavo šeima didelė, tu gyveni legaliai, eik į armiją, nes į mišką jau tikslo nėra. O jei į armiją neisi, vienas vienintelis kelias tik pas mus, bet mūsų duoną tu pukiai pažįsti, ji labai karti...“
J. Šomka-Čerčilis (1-as iš kairės)
Tie pasisvečiavimai pas žmones buvo labai rizikingi. K. Kuzma pasakoja: „Po dviejų dienų bevalgydami pietus, pamatėm, kad sodybą siaučia rusai. Visa laimė, kad su Čerčiliu turėjom po grindimis nedidelį bunkeriuką. Aš tuo metu buvau daržinėje, gal už 20 m, žiūriu, čekistai jau slenka kulkosvaidžius atkišę. Negi bėgsi gryčion pasakyt, kad slėptųsi, bet sesuo spėjo juos abu sukišt į tą bunkeriuką, užmetė landą skudurais, grįžta atgal ir tarpduryje sutinka rusus. Aš išeinu iš daržinės, pamatė mane ir iškart paklausė: „Kur Tigras su Čerčiliu?“ Stoviu ir laukiu, kada prasidės šaudymas. Galvoju – spėjo jie įlįsti į tą bunkeriuką ar ne? <...> Po kiek laiko pamatėm, kad rusai atsitraukė iš mūsų sodybos. Grįžtu į namus, viskas tvarkoje, tik Čerčilio ranka mėlynom pūslėm nuo sumušimo nusėta. Pasirodo, kai rusai pradėjo daužyt grindis,iš apačios ėmė klebėti uždarymo kablys. Tada Čerčilis suėmė jį ranka, bet patenkintas juokėsi ir aiškino, kad tuo metu net nejutęs skausmo.“ 1
1952 m. J. Šomka–Čerčilis buvo paskirtas rinktinės štabo vadu, o 1953 m. vasario 5 d. žuvus Žaliosios rinktinės vadui S. Kuliui– Briedžiui, jis tapo rinktinės vadu. Tačiau vadovauti rinktinei jam teko tik aštuonetą mėnesių.
J. Šomka–Čečilis žuvo išduotas, nuo MGB specialios smogikų grupės 1953 m. lapkričio 3 d. Pagal liudininkų pasakojimus, Juozas Šomka–Čerčilis, Jonas Vincevičiu –Žaltys, Narsutis ir Ignas Daukša – Plukas, Šipulskis, gavę vieno pažįstamo partizano laišką, atėjo į sutartą vietą prie Bernatonių pas gyventoją, kurį kolūkio valdžia buvo išvariusi iš namų. Partizanai tuose namuose ir apsistojo. Netrukus atėjo šeši vyrai, dėvintys Lietuvos kariuomenės uniformas. Jie įteikė J. Šomkai paketą su dokumentais. Vienas iš vyrų prisistatė kaip partizanų srities vadas ir kalbėjo apie galimybę paaukštinti J. Šomką – Čerčilį pareigose. Tačiau tai buvo pasala. Naktį, kai partizanai rengėsi miegoti, kelios automatų serijos pakirto J. Šomką– Čerčilį. Kartu žuvo ir J. Vincevičius– Žaltys, Narsutis. Laisvės kovotojų lavonus enkavedistai sumetė į sunkvežimio kėbulą ir išvežė į Panevėžį. Užkasimo vieta nežinoma. 2004 m. gegužės 10 d. Juozui Šomkai–Čerčiliui buvo pripažintas kario savanorio statusas.
Šią operaciją vykdė agentūrinė MGB grupė (agentas Titnagas, buvęs partizanas Gebelsas ir du smogikai. Agentams buvo pavesta pristatyti Šomką gyvą, tačiau to padaryti jiems nepavyko. Čerčilio žūtimi buvo sunaikintas Žaliosios rinktinės štabas, paskutinė Šiaurės – Rytų Lietuvos srities partizanų organizacija, kurios vadovybė liko nesutepta okupantų saugumo agentų veikla.
1953 m. spalio pabaigoje iš 87 respublikos rajonų 54-iuose dar veikė laisvės kovotojų būriai arba pavieniai partizanai. MGB žinyba tada nustatė 28 kovotojų būrius, kurie vienijo 96 partizanus. O iš viso tada dar buvo 136 partizanai.
Kovoje dėl gimtojo krašto laisvės galvas paguldė tūkstančiai Rytų Aukštaitijos laisvės kovotojų. Būtent jie pirmieji pasipriešino iš Rytų slenkančiam raudonajam slibinui. Paskutinieji jie ir sudėjo ginklus. 1965 m. kovo 17 d. krito paskutinysis garbingai pasipriešinęs Vytauto apygardos ir visos Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis–Pabaisa, Siaubūnas.
Šaltiniai.
1. Juozas Šomka-Čerčilis-Milotas. Sukanka 50 metų, kai žuvo Žalgirio rinktinės vadas Juozas Šomka-ČerčilisMilotas. LGGRTC medž. Parengė K. Kasparas, 1999 m.
2. A. Šimėnas. Kovoje dėl Lietuvos laisvės. Panevėžio-Algimanto-Vyčio apygardų partizanai. Kaunas, 1998 m.
3. Laisvės kovotojų prisiminimai VII d. 1 kn. (Sud. R. Kaunietis). Vilnius, 2009 m. 4. Laisvės kovų ir netekčių metai (Sud. R. Kaunietis). „Margi raštai,“ 2016 m. 5. Laisvės kovų archyvas. T.16. Kaunas, 1996 m.
Šaltinis: http://www.llks.lt/pdf2/Gaidelis%20-%20apie%20Somka-Cercili.pdf
