Partizanai: Istorija ir dabartis

Herojiškieji momentai Lietuvos istorijoje

Šiandien labiau negu bet kada mums reikalinga stiprybės mūsų kelyje į laisvę. Dėl to yra būtina dirstelėti atgalios į šimtmečių bėgyje mūsų tautos nueito kelio žūtbūtinius momentus ir iš ten pasisemti dvasiai stiprybės.

Zenonas Ivinskis

Aušros pirmojo numerio pats pirmasis sakinys skambėjo: “Hoimines historiarum ignari semper sunt pueri” — “žmonės, kurie istorijos nepažįsta, visada lieka vaikais.” Šitas garsus, per šimtmečius nuolat iki banalumo kartojamas posakis tačiau tik sąlyginai begali būti priimtas. Juk per paskutinius keliasdešimt metų eile Europos nacijų, kurių istorijos tyrinėtojai savo tautoms tiek daug istorijos veikalų prirašė, buvo ar dar ir tebėra nuėjusios klystkeliais. Šiandien tat nebeužtenka savo istoriją gerai pažinti. Reikia jau kažko daugiau!

Zenonas Ivinskis

— vienas iškiliausių Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje išaugusių intelektualų, mokslininkų ir Lietuvos praeities tyrinėtojų — yra istorikas, filosofijos daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Lietuvos Laikinosios vyriausybės skyrimu suorganizavo teologijos - filosofijos fakultetą, buvo išrinktas jo dekanu. Ligi Lietuvos aukštųjų mokyklų uždarymo 1943 m. be istorijos dėstymo filosofijos fakultete Kaune skaitė paskaitas ir Vilniaus universitete. Nepriklausomybės metais dalyvavo Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje ir tarptautiniame istorikų kongrese Zueriche, o gyvendamas tremtyje skaitė paskaitas tarptautiniuose istorikų kongresuose 1955 m. Romoje ir 1960 m. Stockholme Moksliniame darbe eilės istorinių veikalų autorius. Už veikalą apie Merkelį Giedraitį ir jo laikų Lietuvą paskirta Aidų premija 1955 m. Išspausdino daug studijų ir straipsnių lietuvių ir kitomis kalbomis įvairiuose leidimuose ir žurnaluose. Rezistencijoje — 1941 m. lietuvių tautos sukilimo dalyvis, rezistencinės minties ugdytojas, buvęs Europos Lietuvių Fronto Bičiulių pirmininkas, dabar Lietuvių Fronto Tarybos narys, Į Laisvę bendradarbis. Nuo 1949 m. gyvena Italijos ir V. Vokietijos sostinėse — Romoje ir Bonnoje. Romoje Vatikano archyvuose rinko ir renka medžiagą Lietuvos istorijai, o Bonnoje pirmininkauja Baltų Institutui.

Spausdinamas straipsnis yra paskaita, skaityta Europos Lietuvių Fronto Bičiulių ir ateitininkų studijų savaitėje 1960 m.

MŪŠIŲ LAUKUOSE UŽTIKRINTAS TAUTINIS IR VALSTYBINIS IŠLIKIMAS

GARSŪS PRAEITIES ŽYGIAI KVĖPĖ LIETUVIUI PASITIKĖJIMĄ SAVIMI

Kodėl ano meto aušrininkai taip rūpestingai žvelgė į lietuvių tautos istoriją? Kodėl jie, keldami žymiuosius praeities žygius, stengėsi virpinti tada sustingusią lietuvių tautinę sąmonę? Jų pastangos buvo aiškios. Ano meto, t. y. 19-tojo amžiaus galo liūdnoje dabartyje, kada po caristinės Rusijos jungu dar nesimatė jokio vilties žiburėlio, jie (Aušros veikėjai) per garsius praeities žygius kvėpė lietuviui daugiau pasitikėjimo savimi.

Tiesiog nuostabu, kokiu brangiu turtu aušrininkams pasidarė Lietuvos praeitis. Jos pagalba jie stengėsi budinti, kelti ir sąmoninti tautą, nes, anot to pirmojo Aušros numerio propagandinės prakalbos, “Per ilgus tuos amžius mūsų giminė taip buvo paniekinta ir prispausta, jog už tiesą dywitis reikia, kad tik per Wiešpaties malonę jiji iki šiai dienai dar gyva liko!”

Užtat ano meto patriotai taip labai gilinosi į lietuvių tautos praeities žygius. Ir šiandien tikrai dar didelė nuostaba ima, kai paskaitai, kokiu pakilusiu jausmu nuo pat pirmojo Aušros numerio apie piliakalnius Lietuvoje ėmė rašyti didysis patriotas Jonas Basanavičius, visą savo gyvenimą paaukojęs pažinti senajai lietuvių didybei ir jos garsiai kultūrai. Kiekvienas praeities daiktas, koks akmens kirvukas, “Perkūno kulka” ar net senovės lietuvių lapinė kepurė vis turėjo tikslą parodyti labai seną lietuvių tautos praeitį ir drauge skatinti tėvynės meilę.

Šitaip puoselėdami jau seniai mirusias ir užuomarštin patekusias praeities vertybes, aušrininkai stipriai prisidėjo prie tautos sąmoninimo. Kada ano laiko dabartis buvo tokia tamsi ir juoda, tie vyrai, teturėdami dar tik neaiškią laisvės viltį, guodėsi lietuvių tautos praeities žygiais ir džiaugėsi jos spindinčiais darbais.

VILTIES TAUTA

Šiandien mes vėl, kaip Valančiaus ir Aušros laikų lietuviai, esame virtę vilties tauta. Mes tikime, mes turime viltį, ir tokia viltimi šią vasarą mes jau pradėjome dešimtmetį valstybinių sutemų. Viltis jungia ir palaiko mus, nes vis dar “naktis be aušros”, kurios galo nesimato. Ne vienas prieš kelioliką metų tarėsi matąs didžiąją viltį išsipildant, kai skelbė, jog tik prieš pačią aušrą esąs dangus tamsesnis, kad vilties žvaigždės būtų aiškiau įžiūrimos.

Galima, tiesa, su pagrindu guostis, kad dabar mūsų tarptautinė padėtis yra nepalyginamai geresnė, kad turime pasaulyje nemaža užtarėjų ir nuoširdžių draugų. O vis dėlto ne vienu atžvilgiu esame panašūs į aušrininkų laikų lietuvius. Ir mums yra reikalinga sau stiprybės pilkoje tremties kasdienybėje ir pasidrąsinimo į ateitį pasijieškoti 19-jo amžiaus veikėjų idealuose. Vėl darosi kartais labiau tikslinga dirstelėti atgalios į šimtmečių bėgyje nueitą kelią, į tautos didžiuosius žygius. Bet mes čia ne vien tik herojiškiausiais žygiais norime pasiguosti. Kaip tik norime parodyti ir anuos sunkius, tragiškus momentus, kada tauta išsilaikė, nepalūžo, rado kelią į šviesesnę ateitį, kada ji vis nepametė vilties.

HEROJIŠKOS KOVOS SU ORDINU

Čia ir bandysime peržengti šuoliais visus Lietuvos istorijos šimtmečius, iškeldami juose pačius reikšmingiausius mūsų tautos epizodus. Tai bus herojiškos kovos su ordinu. Jų centre stovės beveik visą Pabaltijo istoriją nulėmusios DURBĖS kautynės, nuo kurių liepos 13 yra suėję lygiai 700 metų. Pusantro šimto metų vėliau yra įvykusios kitos garsios kautynės, kurias šią vasarą taip iškilmingai Lenkija atžymėjo. Tai Tannenbergas-Žalgiris, kur Vytautas su pusbroliu Jogaila liepos 15 prieš 550 metų lemiamai išsprendė žymios dalies etnografinių Lietuvos žemių likimą. Paminėję trumpai įtemptus ir nelaimingus karus su Maskva, rasime Lietuvos istorijoje dramatiškų momentų taip pat 19-jo amžiaus antros pusės knygnešių, kaip ir 1919-20 metų savanorių ir partizanų žygiuose.

Į mūsų senąją istoriją nuo 13-jo amžiaus pradžios yra stipriai įaugęs vokiečių ordino, ar kryžiuočių vardas. Jau nuo pat Mindaugo laikų pradžios turėjo Lietuva vis kariauti su kryžiuočiais. Pirmiausia prasideda energingos kovos su Livonijos kalavijuočiais, kurie po didžiojo lietuvių laimėjimo prie Saulės-Šiaulių (prieš 724 metus) įsijungė į senprūsių žemėn ką tik atsikėlusi vokiečių ordiną. Šis prieš lietuvių tautą, gavęs įgaliojimus ją krikštyti, tęsė kovą per du šimtus metų.

Vokiečių ordino valstybė senprūsių žemėje buvo, galima sakyti, vieno žmogaus valios aktu įkurta valstybė. Tai buvo didelio valstybininko ir vyriausio ordino magistro Hermano Salzos kūrinys. Imperatorius Friedrichas II Hohenštaufenas ordinui dovanojo Lietuvos ir kitas aplinkines pagonių žemes, kurias ordinas turėjo ginklu užimti. Pradžia atrodė gana sėkminga. Per pusę šimtmečio (iki 1283-jų metų) kryžiuočiai užkariavo visą lietuvių giminių prūsų gyvenamąjį plotą iki Nemuno. Už šimto metų ordino plotai jau siekė nuo Neumarko Brandenburge iki Narvos Suomių įlankoje. Kryžiuočių ordinas pasidarė tikrai galinga valstybė su savo originalia pilių statymo sistema, vakarų technika, gerais kovos ginklais ir pačia valstybine organizacija. Iš Europos Vakarų naujieji ateiviai atsinešė puikius kolonizavimo administravimo bei valdymo metodus.

Riterių-vienuolių valstybė labai praturtėjo, nes ji išvystė su Vakarų Europos miestais, ypač su vadinama Hanza, intensyvius prekybinius santykius. 14-ime amžiuje ordino valstybė labai klestėjo. Ją palaikė daugelis valstybių ir gausūs būriai riterių su savo “knechtais” vykdavo į Prūsus, kad galėtų dalyvauti žygiuose prieš pagonis, vadin. “Litauer-reysen”. Garbė3 ištroškę “knechtai” kur nors Žemaičių-Aukštaičių nudegintuose kaimuose, kur pagoniui nebuvo jokio pasigailėjimo, turėjo būti pakelti į riterius.

O vistiek tam galingam ordinui, kuris stiprią atramą turėjo neišsenkamuose vakarų kryžininkų rezervuose ir didelį palankumą pačioje Romoje, nepasisekė užimti nė pėdos žemės toliau už Nemuno. Apie šitą upę galima tikrai pasakyti, kad ji virto, dėl savo didelės strateginės reikšmės, kovų ir kraujo upė.

Nepasisekė kryžiuočiams pajungti Žemaičių, to taip svarbaus kylio, kuris negailestingai skaldė dvi vis labai norinčias susijungti ordino dalis, būtent Prūsus ir Livoniją, t. y. šiandieninę Estijos ir Latvijos teritoriją.

KARIŲ TAUTOS KOVINGUMAS

Kur glūdi tos priežastys, kad tokia galinga ir tiek daug Vakaruose atramos turinti ordino valstybė per du amžius vis tik nepajėgė įveikti lietuvių ir įgyvendinti didžių ordino politikų trokštamų planų — būtent, užimti visą Lietuvą ?..

Atsakymą duoda paties ordino kronikos, kurios jokiu būdu neturėjo noro iškelti priešų pagonių. O vistik iš tų šaltinių neabejotinai kiekvienas gali pasidaryti aiškią išvadą: nuo pat pradžios lietuviai stojo prieš ordiną kaip tikra karių tauta. Vargu mes šiandien pilnai begalime įsisąmoninti tos kietos kovos tikrąjį svorį ir prasmę. Sustokime dabar kiek prie 13-tojo amžiaus kovų, kurių viršūnėje stovi DURBĖS laimėjimas. Paminėtinas čia faktas: Iš 13-jame amžiuje buvusių 20-ties Livonijos ordino magistrų šeši savo galvas yra padėję kovoje prieš lietuvius. Taip atsitiko ir 1260-jų liepos 13 arti Liepojos.

Tada prie Durbės ežero žemaičių ir lietuvių kariuomenė, kuriai turbūt vadovavo Saules kautynių laimėtojo Vykinto sūnus Treniota, taip sumušė jungtinę Prūsų ir Livonijos kryžiuočių kariuomenę, jog ordino viešpatavimas Pabaltijyje pateko į pavojingą krizę. Sukilusios kuršių ir žiemgalių giminės sudarė daug rūpesčio Livonijos ordinui. O Prūsų ordinas ištisą 14-ka metų turėjo įtemptai kariauti, kol įveikė visų senprusių-giminių sukilimą. Iš vėlesnių kovos santykių perspektyvos žiūrint, galima daryti išvadą: jeigu lietuviai 14-jo amžiaus nepertraukiamuose karuose su kryžiuočiais sėkmingai apgynė savo žemę, tai jau prie Durbės buvo padėtas pamatas tai lietuvių tautos egzistencinei kovai.

PERGALĖ PRIE DURBĖS LĖMĖ LIETUVOS IR PABALTIJO IŠLIKIMĄ

Lietuvių tautos istorijoje Durbės vaidmuo iki šiolei vis nėra dar pakankamai įvertintas. Žymiai daugiau kalbama apie Tannenbergo-Žalgirio laimėjimą, nors jo pasėkos toli gražu nebuvo tokios didelės. Taip buvo praeityje, taip yra ir šiemetiniais jubiliejiniais metais. Kai lenkai, perdėtai vertindami lenkų pulkų nuopelnus Tannenbergo kautynėse, iš to laimėjimo stengiasi padaryti jų šių dienų politinėms užuomačioms atitinkami sukakties minėjimą, mūsuose uoliai stengiamasi įrodyti, jog ir Vytautas, ir Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos vėliavos ( t. y. pulkai) yra labai reikšmingai, net lemiamai prasidėję prie tos pergalės. Šitokioje tat poleminėje padėtyje spindintis vien pačių lietuvių laimėjimas, kur jokios kilos svetimos jėgos nėra gelbėjusios, beveik nueina užuomarštin.

Durbės kautynių ir jos žymių pasėkų vaidmuo labiausiai išryškėja, kai žvelgiama į padėtį, kuri susidarė Mindaugo valstybei po 1253 metų. Mindaugas, tiesa, užsidėjo karaliaus vainiką, bet turėjo užrašyti Livonijos ordinui ir nemažus žemių plotus. Pasidalinę su Kuršo vyskupu visą vakarų Žemaitiją, Livonijos ordinas 1253-54 pasistatė prieš pagonis naują pilį Klaipėdą, kuri turėjo ginti ir svarbų perėjimą Neringon į Prūsus. Nors Klaipėda nesuvaidino tokios rolės, kuri buvo skirta prieš lybius ir latvius įkurtai Rygai, ar prie Priegliaus 1255 pastatytam Karaliaučiui, bet Klaipėda beveik aklinai uždarė Lietuvai išėjimą į jūrą, juo labiau, kad 13-jo amž. gale Prūsų ordinas užvaldė Nemuno žiočių plotą.

Prasidėjo pavojingas vakarinės Lietuvos supimas iš trijų pusių. Šiaurės pasienyje Livonijos kryžiuočiai pasistatė tvirtą Dobės pilį. O pietų žemaičiuose prie Mi-tuvos ir Imsrės žočių į Nemuną abi ordino dalys bendromis jėgomis pasistatė ir bendrą pili -Georgenburgą. Juk greitai abi ordino šakos — Prūsuose ir Livonijoje — per Žemaičius turėjo sau susidaryti bendrą tiltą, tvirtą ir pastovų teritorinį ryšį.

Žemaičiai laiku suprato pavojų. Jie pradėjo ilgą Georgenburgo apgulimą ir būtų privertę įgulą iš bado pasiduoti. Tuo metu kryžiuočiai jau ruošėsi lemiamam smūgiui, kuris turėjo užkirsti kelią visiems žygiams pagonių, kurie neklausė karaliaus Mindaugo. Livonijai talkon atėjo pats Prūsų ordino maršalas, mūsiškai karo ministeris ir karo vadas. Jis mobilizavo ir prūsų kilčių pamedėnus, sembus, natangus ir varmėnus. Pačioje Livonijoje buvo surinkti Talino (Revalio) danai, estai ir kuršiai. Net iš Hanzos miestų laivais buvo atvykę pilgrimų-kryžininkų, kurie, užuot vargais keliavę į tolimą Palestiną, tą patį galėjo laimėti kaudamiesi prieš Pabaltijo pagonis. Tai kelių tūkstančių kariuomenei vadovavo per 200 ordino riterių, kurie ėjo lyg karininkų pareigas.

Šitoji aniems laikams didžiulė jėga turėjo nenuoramas pagonis galutinai sudrausti. O šie, kai jau link Georgenburgo buvo išžygiavusi ordino kariuomenė, staiga nuo pilies pasitraukė ir puolė Kuršan. Kai čia pagaliau prie Durbės dvi kariuomenės susitiko, kuršiai greitai iš kovos lauko pasitraukė. Nors ordino kariuomenės branduolys su savo vasalais, kryžininkais ir danų riteriais rodė įprastinį narsumą, bet buvo apsupti.

“Sie wurden ummeringet gar von der heidenschafte schar” (eil. 5625-26), pasakoja mums svarbus šaltinis — Eilėtoji Livonijos kronika. Ordino kariuomenės likučiai norėję išsislapstyti gretimame lapuočių miške, bet ir čia jie apsigavo, nes buvę pastebėti. Anot Prūsų kronisto Dusburgo, bėgantieji taip buvę įsibauginę, jog net 3—4 pagonys esą išžudydavę šimtą krikščionių arba jie bėgę su didele gėda. Kad ir perdėtu, bet psichologiškai suprantamu būdu čia yra charakterizuojamas vokiečių kariuomenės žlugimas prie Durbės.

Lietuvių laimėjimas buvo nepaprastas. Geriausios ordino karo jėgos buvo kritusios kautynių lauke. O menki likučiai, kuriems dar pasisekė ištrūkai, skleidė baimę ir nusiminimą. Kautynių lauke, drauge su Prūsų maršalu ir Livonijos magistru, buvo kritę ir 150 kryžiuočių riterių. Kiti žuvusieji buvo neskaičiuojami. Dusburgas, kuris yra svarbus šaltinis toms kautynėms, pasiteisina:    “Dievo kariautojų žuvo tokia daugybė, kad aš jų tikro skaičiaus negirdėjau.” (Script. rer. Pruss. I, 97).

Lietuviai yra daug kautynių laimėję. 1605 ties Salaspiliu (Kirchv holmu) Lietuvis lauko hetmanas Jonas Karolis Chodkevičius, dideliam Europos nustebimui, su 3,800 karių sumušė švedų Karoliaus IX-jo 14,000 kariuomenę. 16-me amžiuje lietuviai ne kartą sėkmingai kovėsi su Maskva. Pvz., 1514 Konstantino Ostrogiškio vadovaujama Lietuvos kariuomenė (25,000 vyrų) sumušė masinę Maskvos kariuomenę (80,000) prie Oršos. Taip pat didelį laimėjimą lietuviai prieš rusus turėjo 1564 prie Ūlos. Pačiame 13-me amžiuje jie daug kartų supliekdavo ordino riterių kariuomenę. Pvz., 1270 drauge su Livonijos magistru prieš lietuvius krito 52 riteriai. 1279 — vėl panašiai — magistras ir 71 riteris ir tt. Durbės kautynėse tačiau savo pasėkomis buvo pats skaudžiausias smūgis. Jau amžininkai jas laikė didžiausia ordino katastrofa, nes jis atsistojo ant bedugnės krašto, šiaip taip išsilaikydamas penkiose pilyse Prūsų žemėje. Betarpiškai prasidėjęs senprūsių sukilimas (kam nežinomas Herkus Montė!) porai dešimtmečių atitraukė stipriai susilpnintas kryžiuočių jėgas nuo Lietuvos sienų.

Kryžiuočiai Prūsuose teatsilaikė dėka vis naujų pilgrimų-kryžininkų būrių. Kai Prūsų ordinas Lietuvon pradėjo savo žygius 1283, Lietuva jau buvo spėjusi sustiprėti. Reikia neužmiršti, jog Mindaugo nužudymas 1263 valstybę viduje buvo taip sukrėtęs ir jos kunigaikščių santykius taip užnuodijęs, jog dar toliau vyko kraujo praliejimas. Per septynmetį Lietuvoje vienas po kito buvo nužudyti keturi kunigaikščiai, kurie turėjo vyriausią valdžią, arba jos siekė.

Pagaliau su Traideniu Lietuvoje buvo įkurta 1270 stipri valdžia, kuri per eilę generacijų sėkmingai pajėgė vesti įtemptas kovas prieš šarvuotus riterius.

Pabaltijo tautų likimas, neišskiriant ir Lietuvos, tikrai būtų nuėjęs kitu keliu, jeigu Lietuva prieš 700 metų nebūtų turėjusi anos didžiosios pergalės — Durbės.

ORDINO RITERIŲ SUPASAULĖJIMAS, KOLEKTYVINIS EGOIZMAS IR LIETUVIŲ PASIAUKOJIMAS LAISVĘ GINANT

Pereidami prie kito žymaus lietuvių laimėjimo, nuo kurio jau suėjo 550 metų, turime trumpai mesti dar žvilgsnį į lietuvių santykius su ordinu 14-me amžiuje. Aš čia nekalbėsiu apie pačią ordino organizaciją, kurioje, šalia pirmykščio idealizmo, kada ji buvo sukurta, nuo 13-jo amž. galo vis daugiau ėmė atsirasti kolektyvinio riterių egoizmo.

Išorėje ordinas buvo galingas. Į didžiulius kryžininkų žygius prieš pagonis lietuvius jis sukviesdavo iš Europos Vakarų grafus, hercogus, kunigaikščius, net karalius (visų kilmingųjų vardai paprastai būdavo kronikose minimi!), neskaitant daugybės riterių i,r kitokių pilgrimų. Bet drauge su tais gausiais būriais į “Litauer-reysen” nyko religinė dvasia. Tokiems aukštiems ordino svečiams — kaip ir patiems kryžiuočiams — žygiai į Lietuvą virto tik pramoga, sportu, lyg kokiems 19-tojo amžiaus anglų princams kelionės į Indiją dramblių medžioti...

Čia būtų galima pacituoti iš Algirdo mirties metų, t. y. iš 1377-jų, labai įdomų šaltinį — Austrijos poeto Petro Suchenwirto eiles. Vaizdingi posmai ano dalyvio, kuris į Lietuvos žygį lydėjo Austrijos hercogą Albrechtą, gyvai parodo, kaip kryžiuočių ordinas visaip stengėsi pataikauti supasaulėjusiems kryžiaus karų dalyviams, juos iškilmingai priimdamas ir uoliai atlikdamas visą vidurinių amžių riterišką ceremonijalą.

Iš Suchenwirto dar kartą turime patvirtinimą, kaip šimtų šimtai tokių svečių kryžininkų kur nors apie Raseinius ar kitose gyvenvietėse sustodavo, puotaudavo. Poetas gana rūpestingai sužymėjo visas išgertų vynų rūšis. Bet jis aprašė ir kaip buvo deginamos sodybos, ir paskui žodžiais “Besser Ritter wenn Knecht” būriai žygių dalyvių būdavo keliami į riterius. Patys kryžiuočiai nė nepastebėjo, kaip išnyko ordino pirmykštis idealizmas, kaip patys ordino riteriai supasaulėjo.

Bet vokiečių ordinas, ypač nuo antros pusės 14-jo amžiaus, buvo dar gana stipri ir galinga valstybė. Tik kovingumas lietuvių, kurie turėjo labai aiškius savo tikslus ir dėjo įtemptas pastangas savo laisvei apginti, galėjo pagaliau atlaikyti prieš didelį gerai ginkluoto priešo spaudimą.

Kovoje su ordinu lietuviai parodė retai sutinkamą atsparumą ir karžygiškumą. Kiek daug heroizmo, lietuvių pasiaukojimo bei jų neišsekančios ištvermės matome net iš tų kronikų, kurios metai iš metų buvo surašytos pačių lietuvių priešų kryžiuočių.

Negalint sustoti plačiau lies atskirais epizodais, užteks čia paminėti kronisto Vyganto Marburgiečio taip vaizdingai eilėmis apdainuotą kunigo, t. y. kunigaikščio Margerio neužmirštamą istoriją. Tai visiems, be abejo, žinomas didvyriškas epizodas, kaip 4000 lietuvių Pilėnuose (tai buvo pilis ant aukšto Nemuno kranto priešais Nevėžio žiotis!) gynėsi iki paskutinio atodūsio, šitą 1336 metų vasario 24 — 25 dienos faktą minėjo savo dainoje ordino riteriai. Ir jiems darė didelio įspūdžio, kaip lietuviai pilies viduryje užkūrė didelį laužą, į jį sumetė visą savo turtą. Kronisto žodžiais, “nužudę visas moteris ir vaikus ir sumetę lavonus į ugnį, vienas po kito patys išsižudė.” Pilin įsiveržę kryžiuočiai berado vien pelenus ir apdegusius narsių gynėjų lavonus. Skaitant šitą plačiai aprašytą epizodą, žvilgsnis savaime krypsta į pokarinį dešimtmetį, kada daug lietuvių drąsiai stoiškai pažvelgė mirčiai į akis ir ją paniekino, tuo būdu atiduodami savo didžiausią žemišką auką — gyvybę.

Tragiškai herojišką Pilėnų istorija yra tapusi vienu iš brangiųjų romantiškosios Lietuvos istorijos lapų. Ji yra nuėjusi ir dailiojon literatūron. 19 - jo amžiaus tautinio atgimimo laikotarpyje lietuviams stiprų įspūdi darė VI. Kondratavičiaus (Syrokomlės) poema Margier ir Igno Kraševskio apysaka Kunigas. Okupuotoje Lietuvoje Vytautas Klova yra sukūręs operą Pilėnai.

Kai Pilėnų gynėjai aukojosi, tais pat metais (1336) kryžiuočiai iškirto plačias miško juostas ir ištiesė du vieškelius link Lietuvos, kad būtų galima greičiau ir patogiau žygiuoti į pagonių žemę. Dar daugiau; tais metais buvo pastatytos trys ordino pilys ant paties Nemuno krantų iki pat Dubysos žiočių. Tai buvo “burgai”: Georgenburgas, Bayerburgas, Marienburgas. Jau prie Gedimino įpėdinių ordinas stengėsi veržtis vis aukštyn prieš Nemuno srovę. Tarp Nevėžio ir Kauno buvo pastatyti trys “werderiai”: Gotterwerderis, Ritlerswerderis, pagaliau Nemuno ir Neries santakoje, t. y. pačiame Kaune ordino pasididžiavimas — stipri mūro tvirtovė — Marienwerderis.

Jau atrodė, kad taip kariškai svarbus Nemunas bus pagaliau ordino užvaldytas. Tačiau kietos Gedimino, o ypač šio sūnaus Kęstučio pastangos vis atstatydavo pralaužtą frontą. (Jeigu kas nors, nebūtinai remdamasis bent dešimčia to laiko ordino šaltinių, kurie uoliai suregistruodavo tas kovas, pavertusias Lietuvą nuolatinio karo sto vykla, pastatytų filmą, būtų tai šiurpūs negailestingos kovos vaizdai.)

Vyko nepertraukiama kova. Kai tik ordinas kur lietuvių žemėje pasistatydavo pilį, lietuviai tuojau reaguodavo, telkdavo jėgas ir griaudavo. Ir taip kartojosi per daug metų! Ordino pilims prie Nemuno galutinai sunaikinti reikšmingiausias buvo Vytauto Didžiojo vaidmuo. Dviem atvejais, kai Kęstutaitis bėgo iš kryžiuočių (1384 ir 1392) jis nuvalė nuo kryžiuočių pilių Panemunius.

ŽALGIRIS —ŽEMAITIJOS IŠLAISVINIMAS

Bet Vytautas Didysis ne vien tik pilis sunaikino. Jis taip pat galutinai išsprendė Lietuvos naudai ir patį didįjį pavojų, kuris jai nuo 13 - jo amžiaus galo lyg kokis Damoklo kardas kabojo. Nuo Mindaugo laikų ordinas iš Lietuvos valdovų vis reikalaudavo Žemaičių. Su kiekvienu kunigaikščiu kryžiuočiai mielai dėdavosi, kuris jiems žemaičius užrašydavo. Taip darė kartą Jogaila (1382), du kartu (1402, 1418) jo brolis Švitrigaila ir keturis karius (1384, 1390, 1398, 1404) Vytautas. Jo laikais dėl Žemaičių išsivystė pačios didžiosios kovos.

Už šitą taip reikalingą tiltą tarp Livonijos ir Prūsų ordinas buvo linkęs Kęstutaičiui atleisti visas ankstyvesnes skriaudas ir 1398 Nemuno saloje prie Kulautavos darė su juo “amžinąją” taiką, kuri pasirodė taip laikina, nes jau už pusantrų metų Žemaičiai sukilo ir nugriovė ordino valdžią. Kad tai įvyko su Vytauto pagalba, ordinas skelbė savo prieš jį nukreiptuose atsišaukimuose į Vakarus.

Niekaip nenorėdamas Žemaičių išsižadėti, kurie “išslydo kaip už uodegos laikomas ungurys” (paties ordino formulavimas apie jų santykį su Žemaitija), ordino magistras vėl surado kelią į taiką. O Vytautui tada reikėjo laisvų rankų rytų erdvėje. 1404 tad žemaičiai vėl buvo atiduoti kryžiuočiams. Šį kartą tačiau ordino viltys atrodė taip tikros, kaip niekuomet anksčiau; juk pats Vytautas pažadėjo padėti užvaldyti žemaičius ir dar pastatyti vakarykščiams priešams dvi pilis savo paties žemėje, už kurią per ištisas kartas tiek buvo pralieta kraujo.

Bet 1404 metų sutartin buvo įrašytas punktas, kuris už penkerių metų vedė prie naujų ginčų ir konfliktų. Mat Vytautas buvo išsiderėjęs iš kryžiuočių pasiimti iš Žemaitijos 250 šeimų. O jų atsiimti jis vis nesiskubino. Tuo tarpu ordinas skubėjo naujai laimėtoje žemėje įvesdinėti savo tvarką, matavo laukus, surašinėjo gyventojus, statėsi pilis ir negailestingai ėmė kilmingųjų sūnus įkaitais.

Bet Vytauto taktika vėl pasikartoja: jam su kryžiuočiais, paaukojus laikinai Žemaičius, taika tol tebuvo reikalinga, kol jis veikė rytuose. Kai jis buvo ten atlikęs tris sėkmingus žygius ir padaręs pastovią taiką su savo žentu, Maskvos kunigaikščiu Vosylium, Žemaičiai 1409 pavasarį gavo ženklą sukilti, nes javams nunokus prasidėsiąs karas.

Abi pusi jau žinojo, kad kruvinas konfliktas nebeišvengiamas, nes nuo seno buvo susitelkę daug neapykantos. Tad nebaigiamas vis atnarplioti Žemaitijos priklausomybės mazgas turėjo būti kardu perkirstas.

Kryžiuočiai visaip stengėsi sudaryti tokią padėtį, kad karalius Jogaila liktų neutralus. Bet abu pusbroliai veikė išvien. Jiedu paruošė bendrą karo planą taip slapta, kad kryžiuočiai iki pat paskutinio momento nežinojo, kur priešas puls.

ŽALGIRIS, VYTAUTO IR JOGAILOS BENDRADARBIAVIMAS, DABARTINĖ LENKŲ POLITINĖ PROPAGANDA, GALUTINIS ŽEMAIČIŲ IŠGELBĖJIMAS

Čia nedėstysime pačios 1410 -jų karo eigos. Dėl šaltinių trūkumo kai kurie dalykai tiksliau ir nežinomi. Tebesiginčinama dėl kariuomenių skaičiaus bei jėgų santykio, dėl pačios kautynių eigos, dėl dešiniojo sparno, t. y. lietuvių pulkų bėgimo, dėl paskubėto atsitraukimo nuo ordino sostinės Marienburgo apgulimo. Labiausiai tačiau vis dar nesutariama, kas yra buvęs tikrasis vadas lietuvių — lenkų jungtinės kariuomenės pusėje. Katram priklauso laimėjimo garbė — Vytautui ar Jogailai?

Lenkijoje šiemet ypatingai iškilmingai atžymėta 550 metų sukaktis nuo tų kautynių, kurias lenkai paprastai vadina Grunwaldu, o mes pasidarėme vertimą — Žalgirį.

Politinės naujosios Lenkijos aspiracijos vis dar tebereikalauja iškelti kiekvieną, žymesnį lenkų pasireiškimą prieš germanus. Tad pergalės minėjimo proga lenkų spauda buvo užversta straipsniais, kurie tačiau buvo rašomi ne ano laiko akimis. Vargu kada Tannenbergo kautynės yra tarnavusios tiek politikai, kiek šį kartą. Pačioje kautynių vietoje, kuri dabar atsidėjus kasinėjama, liepos 17 buvo surinkta keliasdešimt tūkstančių organizuoto jaunimo (iš viso per 200.000 dalyvių!) ir atidarytas kelioliką milijonų zlotų kainavęs paminklas. (Pats partijos sekretorius Gomułka ten pasakė aiškią politinę kalbą!)

Kai šitokiomis nuotaikomis Varšuvos Lenkija atžymėjo Tannen-bergą, kyla klausimas, kas lietuviams beliko šakyti ? Ar bėra prasmės apie Tannenbergą kalbėti! Galbūt šį plačiai Europoje tada nuskambėjusį žygį belieka palikti lenkų istorijai? Taip jau yra siūlęs prieš kelis mėnesius Drauge poetas Aistis.

Tačiau tai būtų neistoriškas klausimo pastatymas. Ir šią pergalę prieš ordiną reikia aiškintis tik ano laiko rėmuose, jieškant ištirti, anot Rankės, „kaip iš tikrųjų yra buvę.” O kai suderinami šaltinių faktai, yra galima tik viena istoriška išvada, būtent, jog Tannenbergo kautynių laimėjimas tada buvo Algirdaičio ir Kęstutaičio bendro ir sutartino veikimo vaisius.

Nors Dlugošas yra ir gerokai tendencingas, bet iš jo kronikos apie Tannenbergo kautynes daugiausia žinoma. Pagal jį formaliai karalius skaitėsi vyriausiuoju vadu. Jis šventino riterius, priėmė ordino pasiuntinius, bet pačių kautynių metu buvo saugojamas 60-ties raitelių „tarp vežimų ir palapinių” (XIII 48, 50). Jis esą iš tolo, šaukdamas iki užkimimo, skatinęs karius kovon (t. p. 64). Apie Vytautą rašo tas pats Dlugošas, kaip jis tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, o kautynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas, ar keitė naujais daliniais (t. p. 53, 63).

Pats Vytautas, kuris veikė lyg vyriausias štabo viršininkas, jau turėjo trijų dešimtmečių kovos patyrimą. Jo kariuomenės vadai buvo taip pat kautynėse grūdinti vyrai. Vyriausfas jų buvo Vilniaus seniūnas Manvydas, šalia jo maršalas Čepurna, per Žemaičių sukilimą pagarsėjęs Rumbaudas, Kauno seniūnas Sungaila, Ukmergės Kinsgaila ir kiti. Nemažinant bendrojo Jogailos vaidmens, kuris naujojoje lenkų istoriografijoje vis labiau perdėtai keliamas, tikruoju pačių kautynių vadu sąjungininkų pusėje reikia laikyti Kęstutaitį. Šiandien yra netikslu ir neistoriška bandyti visus laimėjimo nuopelnus tepriskirti tik vienam kuriam iš pusbrolių. Abu jiedu prieš mūšį ir po jo veikė sutartinai. Katras jų laimėjo? Katro didesni nuopelnai?

Šiandien tai yra sunku ir benusverti tiksliai. Vyriausiam ordino magistrui pusbroliai buvo lygiaverčiai priešai, ir šaukdamas greičiau pradėti kautis, Ulrichas von Jungingen pasiuntė po kardą abiem: Vytautui ir Jogailai.

Dabar yra bandoma, davus fantazijai nemaža laisvės, iki smulkmenų aprašyti visą kautynių eigą. Kai kurie autoriai — jų netrūksta ir lietuvių tarpe — taip vaizdingai piešia visus kautynių epizodus, lyg tai visa būtų iš naujai surastų šaltinių išskaityta. Šiandien mes tačiau dar galutinai negalime atsakyti į klausimą, ką reiškė Vytauto kariuomenės dešiniojo sparno, praėjus gerai valandai po susikovimo, traukimasis link Seewaldo. Pagal lenkų Dlugošą tas lietuvių pasitraukimas reiškęs “bėgimą” (t. p. 53-54). Bet šitas tariamas bėgimas galėjo reikšti ir iš totorių paimtą taktiką — apsimesti bėgti, kad būtų galima priešą patraukti ir suardyti jo eiles. Dažnai, rašant ir apie Tannenbergą, yra užmirštama, kad vidurinių amžių kovojimo būdas buvo visai kitoks. Yra žinoma, kai kautynių svoris persimetė į kairįjį, t. y. lenkų, sparną ir kai kryžiuočiai jau ėmė giedoti laimėjimo giesmę Christ ist erstanden, Vytauto vadovaujami Lietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų, sugrįžo į kovos lauką. Ir kai dar prisidėjo rezerve stovėjusieji Jogailos pulkai, ilstanti kryžiuočių kariuomenė nebeatsilaikė.. Tarp 200 kritusiųjų ordino riterių buvo pats didysis magistras, maršalas, daug aukštųjų pareigūnų ir kontūrų. Visos kariuomenės kritusiųjų skaičius vis įvairiai apskaičiuojamas. Karinių jėgų proporcija pradedant kautynes yra buvusi lietuvių-lenkų naudai 2:3 ar 3:4. Sąjungininkų galėjo būti apie 27,000: Vytautas atvedė 40 pulkų, o Jogaila — 50. Viename pulke, ar “vėliavoje”, tada skaičiuota 300 vyrų. Naujais skaičiavimais randama, kad sąjungininkų iš viso buvo 39 000, o kryžiuočių 33,000. Anais laikais tai tikrai milžiniškos kariuomenės.

Skaudaus pralaimėjimo pasėkoje pasidavinėjo prūsų žemės pilys ir miestai. Kryžiuočiams beliko tik 8 pilys ištikimos: jų tarpe Ragainė ir Klaipėda. Bet pusbroliai, ilgai užtrukę pergalės vietoje, tik 25 liepos teatvyko prie Marienburgo, kur jau buvo surinkta 5000 vyrų įgula.

Kai dėl nuovargio, karo nuostolių žmonėmis ir maisto trūkumo vienas po kito Vytautas ir Jogaila nuo Marienburgo apgulimo pasitraukė, laimėjimas nebuvo užbaigtas iki galo. Žiemos sąlygomis vėliau kariauti jau buvo sunku. Atvykę prie Torno pilies, kur buvo užsidaręs karingas magistras

Henrikas von Plauen, pusbroliai pasirašė 1411 vasario 1 d. taiką, apie kurią Dlugošas sakė savo kronikoje: “...visai klaidingu būdu ir beveik pajuokai buvo atsisakyta tosios garbingos ir atmintinos Grunwaldo pergalės. Ji nedavė jokios naudos Lenkijos karalystei, tačiau labai didelę Lietuvos kunigaikštijai” (t. p. 119). Bet ir Lietuvos valstybei Žemaičiai tebuvo pripažinti iki gyvos abiejų pusbrolių galvos.

Reikia neužmiršti: ordinas nesidavė greitai įveikiamas. Vienos laimėtos kautynės dar negalėjo sėkmingai išspręsti visų klausimų, juo labiau, kad imperatorius ir popiežius buvo kryžuočių pusėje. Bet Tannenbergo kautynės, kurias laimėjo Vilniaus ir Krokuvos sostuose sėdį Gediminaičiai sutartinu veikimu, stipriai atsiliepė tolimesnei ordino egzistencijai. Praėjus dar dvylikai metų po jų, pagaliau buvo galutinai išgelbėti Žemaičiai, ir 1422 pravestoji siena pasidarė pastoviausia per šimtmečius.

EUROPINĖS KULTŪROS SARGYGOJE

Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laikais lietuvių tauta buvo parodžiusi didelį gajumą. Tuo pačiu metu, kai vakaruose buvo vedama atkakli kova, rytuose buvo skleidžiamas Lietuvos valstybingumas į tuos gudų ir ukrainiečių plotus (kalbant šiandieniniais tautų pavadinimais!), kur totoriai jau buvo uždėję savo jungą, ar dar taiksėsi pavergti.

Lietuviai stojo kaip nepereinama užtvara prieš tą azijatų jungą, reiškiantį europinės kultūros griovimą. Didieji Lietuvos kunigaikščiai buvo labai pakantūs, t. y., nesuardydami rusiškų žemių vieningumo ir negriaudami vietinių institucijų, sėkmingai rinko rusų žemes. Priklausyti Lietuvos valstybei reiškė būti laisvamnuo totorių valdžios. Tad Lietuva ne vien kardu, bet ir taikiu būdu, net šeimyniniais ryšiais, laimėjo daug rytinių slavų žemių.

PRIEŽASTYS, NUVEDUSIOS Į UNIJĄ

Šitas faktas nulėmė Lietuvos santykius su kita valstybe, kuri taip pat rinko rusų žemes. Tai buvo Maskva! Nuo 15-jo galo prasidėjo daug lėšų reikalaują ir varginantys karai su maskoliais. Šie ėmė draskyti nuo Vilniaus dvaro gana toli esančius Lietuvos valstybės pasienius. Lietuvos bajorijai, ypač smulkiajai, atrodė per sunku vienai nešti prieš Maskvą gynimosi jungą. Lietuvos bajorija tad nesipriešino, kad drauge su Lenkija būtų kovojama prieš bendrą priešą, kaip kitados buvo sėkmingai kovota prieš kryžiuočių ordiną. Toji busimosios pagalbos viltis, kuri vėliau iš tikrųjų pasirodė tokia netikra ir mažai ką gelbstinti ir nuvedė ne kur kitur, o į realią uniją.

Karuose su ordinu lietuvių tauta gynė plotus, kurie buvo etnografiškai lietuviški. Visa tauta buvo vieninga. Visiems rūpėjo apginti savo laisvę, nes iš senųjų prūsų likimo buvo gerai žinoma, koks kryžiuočių jungas yra sunkus.

Kovose su Maskva padėtis pasidarė kitokia. Lietuvos valdovai valstybės sudėtin buvo įjungę žemes, kurios nebuvo lietuviškos. Jos skyrėsi nuo vakarinių valstybės sričių ir savo religiniu, ir tautiniu atžvilgiu. Kada Maskva perėjo į atvirą agresiją, pamažu prasidėjo rytinių Magni Ducatus žemių trupinimas, nes tuos plačiausius rylų plotus apginti, siųsti ten iš Lietuvos įgulas ir apskritai iš tolimo Vilniaus organizuoti sienų apsaugą buvo sunku. Tat per visą 16-jį amžių, nežiūrint eilės žymių pergalių ir laimėtų kautynių, Maskva, išdavimu pagrobusi Lietuvai svarbų Dniepro gynimo ‘raktą’—Smolenską, vis toliau skverbėsi į Vakarus.

Čia toliau nebus dėstoma toji kruvina ir slegianti Maskvos ir Lietuvos santykių istorija. Toji kova susidėjo iš įvairių susitikimų karo lauke, kur dažnai Lietuvos kariai rodė prieš masines Maskvos kariuomenes patvarumą ir narsumą. Bet apginti tas rusiškas ir stačiatikiškas žemes prieš rusus ir dar stačiatikius, darėsi vis sunkiau.

Kai 1655 metais rusai užėmė Kauną ir Vilnių, buvo imta bažnyčiose giedoti garsi giesmė, kurios graudingi posmai buvo giedami iki pat 19-jo amžiaus vidurio. Pabaigos posme buvo mums šiandien labiausiai suprantami žodžiai:

Wysi paszaley aszaromis plusta,
Jau regim musu Karaliste žusta.
Biaurybes didės kasdien platinosi,
Miestai yr sodas pustiniems stojasi.

Kai toji graudi giesmė per kartas graudeno žmonių širdis, didžiosios Maskoliaus okupacijos nelaimės buvo pasibaigusios, bet išvengti rusų jungo, kuris atėjo su trečiuoju Lietuvos-Lenkijos padalinimu, nepasisekė. Rusija visokiais būdais stengėsi nudelsti ar sunaikinti visų reformų bandymus ir valstybę sprogdino iš vidaus.

Šitaip buvo prieita prie antrojo respublikos padalinimo, kuris elementariai brutalia jėga buvo išreikalautas seime 1793. Tai buvo paskutinis bendrosios respublikos seimas iš viso.

(Šioje vietoje peršasi gyva paralelė ir projekcija į ateitį. Gardino seimo metu, galima sakyti, buvo suduotas Lietuvos valstybingumui panašus smūgis, kokį nepriklausomos Lietuvos valstybė patyrė iš tos pačios Maskvos už 147 metų, t. y. prieš dvidešimtį Kaune 1940 “Liaudies seimo” scenoje. Brutalus ir su jokiomis priemonėmis nesiskaitąs Rusijos atstovas Sieversas, daugeliu atžvilgių primenąs 1940 metų Kaune siautėjantį sovietų emisarą Dekanozovą, įbauginimui areštavo keletą seimo atstovų, sunaikino kaikurių dvarus. Areštai buvo vykdomi Lietuvoje ir liepos 7—8 prieš pat balsavimus į tariamą “Liaudies seimą”).

TA PATI RUSINIMO POLITIKA PRAEITYJE IR DABAR

Kai Lietuva 1795 buvo rusų užimta, carienė Katryna II išleido savo manifestą, kuriame, be kitko, buvo pasakyta, jog “iš Lenkijos susigrąžintos gubernijos, senos rusų žemės, turi būti rusiškos ne tik iš vardo, bet ir savo dvasia.” Įdomu, kad po 160 metų, t. y. 1955, Lietuvos komunistų partijos generalinis sekretorius Sniečkus, aiškindamas XX-jo partijos kongreso Maskvoje nutarimus, į aną Lietuvos okupavimą pažiūrėjo kaip į gana progresyvų žygį, ir reikalavo sukaktį reikšmingai atžymėti.

Lietuvoje iš tiesų tos sukakties proga buvo daug rašyta, vis pažymint, kaip esą naudinga nuo amžių buvusi lietuviams didžiosios rusų tautos kaimynystė. Pats J. Paleckis savo knygutėje apie “vyresnį brolį” yra juk dabar pasakęs: nevienodai dosniai saulė apšildo savo spinduliais Ukrainos ir Jakutijos, Uzbekistano ir Karelijos laukus. Bet lygiai dosniai tačiau vyresnis brolis — didžioji rusų tauta teikia savo šilimą visoms sąjungos tautoms (61 p.).

Šitokis požiūris nešamas į praeities lietuvių-rusų santykius, net ir į šimtmetį, kai prasidėjo didysis lietuvių tautos rusinimas. Šitaip prieinama prie kito herojiško lietuvių tautos epizodo, būtent, prie spaudos draudimo, neužmirštamos knygnešių epochos, savanorių ir partizanų kovų.

VYSKUPO MOTIEJAUS VALANČIAUS GADYNE

SPAUDOS UŽDRAUDIMAS IR KNYGNEŠIAI

Ne kartą tremties spaudoje yra jau buvęs cituotas reikšmingas prof. St. Šalkauskio posakis:

Jei mūsų tauta panorėtų dabar tinkamai pažymėti tą garbingą mūsų istorijos lapą, jai tereikėtų pastatyti paminklą nežinomam knygnešiui, kuris iškėlęs viena ranka švyturį, o antra kylodamas raštų naštą, reikštų mums tą pat, ką kitoms tautoms reiškia triumfo arkos, ar laisvės statulos.

Ir iš tikro, kova už lietuvišką spaudą buvo ta patvarumo, pasiaukojimo, drąsos ir didvyriškų pasiryžimų mokykla, be kurios lietuvių tauta nebūtų pasiruošusi nepriklausomybei laimėti...

Šitaip prieš 30 metų filosofas yra išryškinęs knygnešių reikšmę (At-kų ideologija, 177 p.).

Ar mes begalime šiandien pilnai įsivaizduoti visas tas sąlygas ir aplinkybes, kuriosna pateko lietuvių tauta. Anuo metu ji buvo kultūriškai atsilikusi. Jos liaudis dar buvo tautiškai nesusipratusi. Tautos tradicinė inteligentija buvo pasiryžusi eiti tik lenkų kultūros ir jų politinių nuotaikų keliais.

Kaip tik šitokioje sunkioje būklėje lietuvių tauta ir neteko vienos iš svarbiausių priemonių užpildyti savo kultūrinėms spragoms, būtent, ji neteko savo spaudos lotyniškomis raidėmis. Mūsų tautai susidarė labai pavojinga padėtis. Nuo 1865 m. knygos savomis raidėmis buvo uždraustos, o pradėtieji spausdinti raštai ir maldaknygės “graždankos” raidėmis, arba rusiškais “kirvukais”, — kaip tada žmonės rusiškąsias raides vadino — turėjo lietuvių tautą suartinti su rusų kultūra, o paskui per gudriai brukamą pravoslaviją. ir visai surusinti.

Politiškai ir kultūriškai visai apsiniaukusiame danguje atrodė tebuvo galima rasti tik du gana pavojingus kelius. Vienas jų reiškė visai išsižadėti lotyniškų raidžių knygų ir kitos spaudos. Bet tuo būdu būtų buvęs tik dar labiau pagilintas kultūrinis atsilikimas kaip tik tuo metu, kada jau buvo prasidėję pirmieji tautinio susipratimo ženklai.

Kitas kelias buvo patogus: jis reiškė graždankos — “kirvukų” prisiėmimą. Bet šituo nuolaidų keliu lietuvių tauta būtų buvusi pastūmėta rusifikacijom

Iš tos tikrai tragiškos būklės lietuvius išvedė jos tikrasis vadas, būtent, žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Savo blaivybės brolijų tinklu jis buvo per trumpą laiką lietuvių liaudį atpratinęs gerti. Per gausiai lankomas parapijines mokyklas jis buvo jau spėjęs dar prieš spaudos draudimą išmokyti liaudį skaityti. Kągi būtų reiškę visokie lietuviški raštai, lietuviškos knygelės ir laikraščiai, jeigu žmonės nebūtų mokėję jų paskaityti. (Tai būtų buvę tikrai panašu į geros radijo stoties puikias transliacijas, kai žmonės neturi elektros srovės ir aparatų).

Du dalyku Valančius žmonėms įkalė į galvą: 1) saugotis ir stropiai budėti, kad maskolius negadintų tikrosios “vieros” (tikėjimo) ir 2) į rankas neimti jokių “kirvukais” spausdintų raštų, ir kai vaikas iš mokyklos tokią knygą namon parneš, ją tuojau sudeginti.

Šitokia savo aiškia programa Valančius tapo nepajudinama uola, kuri kietai atsistojo prieš pravoslavinimo pastangas. Jis išugdė stiprų atsparumą, kuris apsaugojo lietuvių tautą nuo surusinimo.

Bet neužteko tik drausti! Reikėjo liaudžiai ką nors ir duoti! Čia ir pasireiškė vėl Valančiaus didybė ir jo nujautimas, ką reikia padaryti. Valančius gerai žinojo, kad priešinimasis rusams, atmetimas jų raidžių, reiškė kovos, mūsiškai rezistencijos kelią, kuris buvo erškėčiais klotas. Bet tame sunkiame kelyje Valančius įžiūrejo ir laimėjimo viltį.

PIRMASIS KNYGNEŠYS IR TAUTOS ŽADINTOJAS

Valančius, tas pirmasis knygnešys, ir nukreipė tautą slapta savo knygas spausdinti už sienos, Prūsuose, arba Maž. Lietuvoje. Jis pats vieną po kitos parašė 9 knygutes ir jas išleido Tilžės klebono Zaberanano vardu. Pirmieji slapti knygnešiai buvo Valančiaus kunigai ir bažnyčių tarnai. Vėliau buvo įtraukti paprasti kauniečiai, net bažnytkaimių moterėlės, kurios kartais vargu ir pajėgdavo įžvelgti visos tos kovos prasmę ir didybę. Sugebėjimas visą lietuvių tautą įtraukti į tą ryžtingą kovą, iš esmės jau reiškė tos kovos laimėjimą.

Knygnešių epocha, Dovydo kova prieš Galijotą, yra iš tikro vienas iš herojiškųjų lietuvių tautos istorijos epizodų. Tam tikru atžvilgiu jis gali būti lyginamas su kryžiuočių kovų laikotarpiu, nors jis ir tesitęsė 40 metų.

Lietuvių tautos įsisąmoninimui, jos atgimimui spaudos draudimo epocha turėjo didelės reikšmės. Paprasti liaudies sūnūs, anie garsieji knygnešiai, kurie su dideliais pavojais per sieną nešė spaudą ir ją skleidė krašte, buvo, žinoma, dalyviai nelygios kovos. Bet joje jie patys labiau užsigrūdino ir įsisąmonino, nes kiekviena įprasminta kova grūdina ir sąmonina. Šitas kovos elementas, kuris įvairia forma Lietuvos istorijoje yra sutinkamas, savo gana dramatiška forma yra aptinkamas ir pačiuose naujausiuose dešimtmečiuose. Nuo knygnešių laikotarpio veda beveik nepertraukiama grandinė prie nepriklausomybės metų savanorių...

SAVANORIAI NEPRIKLAUSOMYBĖS ŽYGIUOSE

TAUTA IŠEINA LAISVĖS GINTI

Prieš septynis šimtmečius nepalaužiamos kovos prieš ordiną, kurių viršūnėje stovi Durbės kautynės, garantavo jaunos Lietuvos valstybės egzistenciją. Prieš 550 metų prie Tannenbergo iš kryžiuočių buvo atkovota svarbi lietuvių tautos žemė. Knygnešių gadynėje kietas lietuvių užsispyrimas niekais pavertė rusifikacijos pastangas. Kova buvo laimėta spaudos grąžinimu.

Visai panašiai, kai tik atsirado minimalinės politinės sąlygos 1918 -1920 metais, lietuvių jaunuomenės idealizmas sugebėjo realizuoti nepriklausomybės idėją. Ginklai tada buvo tikrai muziejinės vertės, seni ir surūdiję šautuvėliai. Nedarydami ilgų svarstymų ir racijonalių skaičiavimų, jais lietuviai 1919 metais kovojo už savo tautos nepriklausomybę. Bet to laiko didelis entuziazmas, idealus nusistatymas dėl tautos ateities ir nepaprasta tėvynės meilė padarė tuos aprūdijusius ginklus taiklius ano laiko priešams. Kai tikslas siekiamas su aiškiu nusistatymu ir užsispyrimu, kelias į laimėjimą darosi artimesnis.

Anie pasigėrėtini savanorių žygiai, tos nepriklausomybės kovos (kada mirusieji dažnai stipriau prakalba negu gyvieji!), buvo, sakytume, lyg tas didžiulis kapitalas, tautiniai-patriotinis dvasios penas. Juo nepriklausomoje Lietuvoje per porą dešimtmečių buvo maitinama ne tik gausi mokyklinė jaunuomenė, bet ir visa lietuvių tauta. Nepriklausomybės kovų idealizmas ją auklėjo, sąmonino drąsino, kvėpė pasitikėjimo savimi. Savanoriai ir kariai reikšmingai pratęsė knygnešių darbą.

Čia nebandysime sistemingai apžvelgti savanorių ir nepriklausomybės kovotojų palikimo. Okupuotoje Lietuvoje jau eile metų anie kariai perstatomi tik kaip antisovietinės anglo-saksų intervencijos ir jų imperializmo įrankis. Visaip niekinant anų kovotoju atminimą, naujai perdirbama, perrašoma ir pati nepriklausomybei kovų istorija. Esą lietuvių tautos dauguma jau 1919 metais nogėjusi prisijungti prie Tarybų Sąjungos ir esanti daug pastangų padėjusi, bet tik anglai-amerikie-čiai esą tai sutrukdę. 1958 Vilniuje išleistas Lietuvos TSR istorijos šaltinių III tomas, kuris patiekia neva 1918-1919 metų kovų dokumentus, yra grubiausio Lietuvos istorijos falsifikavimo ir perdėm neteisingo vaizdavimo pavyzdys. Tauta yra apvagiama, jos istorija naujai pertaisoma pagal okupanto užuomačias, nuslepiant jos geriausių pastangų ir laimėjimų ryškiuosius epizodus.

Kągi sako objektyvi, realiais faktais ir autentiškomis versmėmis paremta istorija? Trumpai. Neužteko juk pasauliui lietuvių tautos vardu pasakyti, jog naujai steigiamoji Lietuvos valstybė atsiskiria nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Reikėjo Vasario 16-to-sios akto žodžius įgyvendinti. Reikėjo juos energingai paremti pačios tautos valia.

Gerai yra žinoma, kaip karą pralaimėjusi vokiečių militarinė valdžia 1918-jų gale ruošėsi Vilnių palikti, kai aplinkui komunistai ir svetimi gaivalai grūmojo Gedimino sostinėje ką tik Lietuvos Valstybės Tarybos pastatytajai vyriausybei.

Kada 1919 metų pradžioje raudonieji užėmė Vilnių, nepriklaussomos Lietuvos Valstybės Taryba ir Ministerių kabinetas skubiai išsikėlė Kaunan. Bet ir čia reikėjo stipriai budėti, kovoti su netvarka ir destruktyviais elementais. Šie gi stengėsi ką tik gimusią valstybę paskandinti anarchijos bangose, kad ją būtų galima atiduoti bolševikams. Jų kariuomenė slinko vis gilyn Lietuvon ir siekė ją perskelti pusiau. Iki 1919 metų vasario pradžios rusų raudonieji suspėjo ateiti iki pat Telšių.

Čia vėl buvo dramatiškas momentas, kurių lietuvių tautos istorijoje netrūksta, šalia negausaus ir lietuvių tautai svetimo gaivalo bei suirutę mėgstančių išdykautojų, kurie jieškojo raudonąją sėklą Lietuvoje įdaiginti, staiga išėjo viešumon pozityvios, kilnios jėgos. Jas vedė nuo seno paliudyta pasiaukojimo dvasia savo tėvynei. Šitaip ir prasidėjo Lietuvos plote šviesos kova prieš iš rytų nešamas tamsias galias.

Jau vasario pirmomis dienomis 1919-ais partizaniškose lietuvių pirmųjų dalinių kovose su bolševikais pirmasis savanoris Povilas Lukšys prie Kėdainių savo krauju užantspaudavo Vasario 16-sios akto įgyvendinimą. Panašių aukų gyvenimas vis daugiau ir daugiau reikalavo.

Bet kaip tik per šitas savanorių kovas, per iš rytų nešamo raudono chaoso rūkus vis labiau švito artėjančios giedros spinduliai, nes vis daugiau ir daugiau atsirado savanorių. Pagausėję būriai buvo verčiami kuopomis, o kuopos tapdavo batalijonais ir pulkais. Galima sakyti, jog visas kraštas pabudo ir sujudo ginti savo laisvės. Išlaisvintosios Lietuvos plotas vis labiau didėjo.

Pirmosios planingos karinės operacijos prie Panevėžio reiškė jaunutei Lietuvos kariuomenei didelį laimėjimą ir jai įkvėpė daugiau drąsos, kai iš raudonųjų buvo atimtas pats miestas. Gegužės mėnesį bolševikai jau buvo išstumti ir iš Ukmergės. Rugpiūčio pabaigoje buvo laisvi ir Zarasai.

Lietuvių kariai bei savanoriai ne tik sulaikė, bet taip pat atmušė pro Vilnių ir Daugpilį Lietuvon plūstančią komunistų bangą, kurios vienintelis tikslas buvo įkurti čia jau Minske proklamuotą Tarybinę Lietuvos - Gudijos respubliką, siekiančią užgniaužti tikrąsias nepriklausomybės pastangas.

Vos tik išmušus iš Lietuvos komunistus, tuojau atsirado kitas nepriklausomybės priešas, kurį taip pat ginklu reikėjo tramdyti.

Tai buvo po pirmojo pasaulinio karo Pabaltijyje likę vokiečių kariuomenės daliniai. Prisijungę prie rusų karių, kurie Bermonto vadovaujami kovojo prieš bolševikus, šitie kariai bandė įsiviešpatauti Pabaltijyje, taigi ir Lietuvoje. Jie sieke čia pastoviau įsikurti ir stojo skersai kelio atbudusių tautų laisvei.

Bet ir čia lietuvių tautos valia gyventi savo nepriklausomą gyvenimą pasirodė žymiai stipresnė negu jai priešingos jėgos. Bermontininkai prie Radviliškio buvo sumušti ir išvaryti iš mūsų krašto. Paskutiniai jų daliniai 1919 metų gale (tiksliau — gruodžio 15) pasitraukė iš Lietuvos.

Sėkmingai nugalėjus antrą Lietuvos priešą, kovos už Lietuvos laisvę dar nesibaigė. Neišvengiamai teko kardus kryžiuoti ir su lenkais. Naujoji Lenkija buvo tačiau atstatoma elementų, kurie santykiuose su Lietuva nieko sena nebuvo užmiršę (jie perdėm svajojo apie unijos laikų valstybės ribas!) ir dar nebuvo nieko nauja išmokę (turiu galvoje lietuvių tautinį atgimimą!). Tad atsistatančioji Lenkija nenorėjo pripažinti teises gyventi atskirai Lietuvos valstybei.

NAUJOJI REZISTENCIJA LAISVĖS KOVOSE IR TAUTINIO IŠLIKIMO SARGYBOJE

Dvidešimt metų išgyvenome nepriklausomi. Per tą, palyginti, trumpą laiką pasiekėme didelių laimėjimų ūkio, švietimo ir apskritai įvairiose kultūrinio gyvenimo srityse. Bet š. m. birželio 15 d. jau praėjo ir antri dvidešimt, kai nepriklausomybė iš didelių sutemų nebeišeina, šią vasarą būtų reikėję kokiu nors būdu prisiminti tuos dvidešimt metų sunkios ir juodos okupacijos. Bet vis dėlto nepajėgėme jokiu reikšmingesniu ženklu tai padaryti, nei kokiu nors kolektyviniu leidinėliu, ar kokiu paskaitų ciklu.

PASIDAVIMAS BE ŠŪVIO IR AIMANOS

Žvelgiant į tuos du paskutiniuosius dešimtmečius, mūsų žvilgsnis iki šiol vis dažniausiai nukrypdavo į kietą okupaciją, į kalėjimų bei priverčiamojo darbo stovyklų žiaurumus, į brutalų sovietinimą, o ypač į 1941 metų birželio vidurio ir vėlesnes (pol944) deportacijas. Aimanų virtinė, skundai ir pagrįsti kaltinimai okupantui pasibardavo per minėjimus, sukaktis, tautos šventes. Okupanto žiaurumui pavaizduoti ir įspūdžiui sustiprinti vis būdavo žeriami didžiuliai ištremtųjų skaičiai. Kartais jau buvo galima pasidaryti išvadą, kad “genocidas” Lietuvoje tautą jau yra privedęs prie visiško sunaikinimo. “Gal iš viso Lietuvoje jau neliko, ar neliks lietuvių”, paklausdavo su užuojauta ne vienas lietuvių tautos draugas svetur. Žinoma, reikia labai apgailestauti deportacijų nuostolius, atskirų šeimų tragedijas.

Bet ir šitame okupacijos siautėjime, kurio ribas tiksliai iš tremties darosi sunku nustatyti, reikšmingiausias elementas ateičiai yra tautoje išsilaikiusi rezistencinė dvasia. Kol bus rezistencija lietuvių tautoje, kol ji sugebės surasti raudonajam “tvanui” pasipriešinti įvairių formų, jos nesunaikins nė sunki okupacija.

Tad yra tikrai pribrendęs laikas, žvelgiant į tuos paskutinius du dešimtmečius, pirmoje vietoje sustoji prie žymių rezistencijos faktų, kurie atsistoja greta Pilėnų Margerio aukos ir visada atmintinos knygnešių ir Kražių skerdynių kovotojų dvasios.

Ir iš pačios kenčiančios Lietuvos yra betarpiškai atvežtas ne vienas autentiškas pareiškimas, jog, užuot minėję trėmimo dienas, laisvojo pasaulio lietuviai turėtų labiau atžymėti didvyriška kankinių mirtimi žuvusius partizanus. (Taip laisvajai lietuvių spaudai yra pareiškęs Amerikos Lietuvos Atsiminimų radijo programos direktorius Jokūbas Stukas, kuris šį pavasarį lankėsi Kaune ir Vilniuje).

Mūsų jaunoji karta, kuri dar pradžios mokyklą Lietuvoje lankė, kai 1940-jų birželio mėnesį daug kas pasigedo nors “garbės šūvio” galinčio pasauliui parodyti lietuvių tautos rezistenciją, aktyviai ima reikštis tremties periodikoie. Ji išeina, žinoma, su savo kritiškomis pastabomis.

Štai Metmenų Nr. 2 (1960) jaunas rašytojas Algimantas Mackus savo straipsnį (“Ties nepriklausomybe ir ties žemėn neįaugusia karta”) pradeda Jono Aisčio strofomis iš Pilnaties:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai —

Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės,

Liko netesėti mūsų pažadai:::

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai, —

Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,

Liko netesėti mūsų pažadai.

Taip! Jaunoji generacija dėl 1940 metais pasireiškusio pasyvumo dabar daro priekaištus vyresniajai kartai. Mat gyvenimas dažnai mėgsta paradoksus ir savotišką ironiją! 1919 metų didieji patriotai nedelsė ir ilgai nesvarstė. Gal neatsirado jų tarpe atsargių ir protingų apskaičiuotojų ir realistų. Kas galėjo, šoko ginti Lietuvos! Tikrai ant vienos rankos pirštų tada buvo skaičiuojami štabo karininkai, moką surašyti karo operacijų įsakymus. Už dvidešimtmečio jau turėjome dešimtimis žymiais ordenais atžymėtų specialistų genštabistų. Jie, žinoma. sugebėjo ir gana aiškiai įvertinti visus pavojus ir vaizdingai išdėstyti, kaip neprotinga būtų gintis

Tautos nelaimėse, žinoma, paprastai iš visuomenės, ypač iš jos pačios judriausios kartos, kyla skundas. Tad per 20-metį nėra dar pasiliovę priekaištai mūsų vadovaujančiai karininkijai, ypač tiems jų, kurie išliko nedeportuoti ar nebuvo išsiųsti į įvairius “kursus” Rusijon. Jiems tremtyje beteko rašyti apologinių atsiminimų tomus ar per tautos ir kariuomenės šventes visuomenei pasakoti apie buvusį didį kariuomenės vaidmenį Lieluvos valstybę atstatant.

REZISTENCIJOS HEROJIŠKUMAS

Bet būtų labai neteisinga per oficialaus nesipriešinimo faktą vertinti visos lietuvių tautos rezistencinį potencijalą. Ir 1940 metų okupacijoje rezistencija greit ėmė reikštis. Ji kaip tik prasidėjo tuose sluogsniuose, kurie buvo perdėm lietuviškos mokyklos auklėtiniai, būtent, puskarininkių ir jaunų leitenantų kadruose, studentuose, vyresnių klasių moksleiviuose.

1941 metų birželio gale Lietuvių Aktyvistų Fronto krašte įvykdytas sukilimas ir jo pastatytoji vyriausybė akivaizdžiai įrodė, jog rezistencinė dvasia lietuvių tautoje tikrai nebuvo palūžusi. Priešingai, ji išsiskleidė iki tol nežinomų formų po 1944 m. okupacijos.

Tai buvo herojiškas septynmetis aktyvios ir organizuotos rezistencijos. Aušrininkų žodžiais tariant, tai buvo mažo “uodo” energinga kova prieš didelį “siaubūną” Tai buvo žymiausias ir kulminacinis lietuvių tautos pasipriešinimo epizodas, kuris iš kiekvieno kovotojo pareikalavo aukščiausio fizinių jėgų įtempimo, nepaprastos drąsos mirties pavojuje, kaip ir sugebėjimo pačią mirtį paniekinti. Tai titaniška kova bevardžių ir neapdainuotų didvyrių, kuriems negaliojo vadinamų “gudruolių” parolė: jeigu negali priešo įveikti, tai susidėki su juo.

Tai buvo anų senųjų "karių tautos” tradicijų toks išryškinimas, kur herojiškas momentas pasiekė pačią viršūnę. Mirti vis dar galima spėti: kalėjime, ištrėmime, priverčiamojo darbo stovykloje. Anie drąsuoliai, žvelgdami kitomis akimis į žmogaus žemišką egzistenciją, pasirinko aktyviausią formą, kuri terodė kelią ar į žuvimą nuo priešo kulipkos ar pačiam beviltiškoje padėtyje slėptuvėje susisprogdinant, ar žūstant per per kankinančius tardymus, ar paskui kenčiant dvidešimt penkerių metų priverčiamojo darbo sunkiai pakeliamą baudžiavą... Šitos rūšies rezistencija pralenkia visas iki tol mūsų istorijoje žinomas pasipriešinimo formas ir frontalines kautynes.

Ar mes, tariamieji Lietuvos “ambasadoriai” svetur, kurie esame užsitraukę iš tėvynės pasitraukimo priekaištą jos sunkiausioje valandoje, galime imtis kalbėti ir vertinti partizanų žygius iš mūsų perdėm saugios ir patogios emigracijos? Iš viso čia kyla klausimas, ar mes kada sulauksime laiko, kada galėsime pasakyti, jog ir mes turime teisės į partizanų didžios kraujo aukos palikimą? Ar mes galėsime taip pat prisitaikyti prie to ateities turto paveldėtojų ?!

Jau pats visų anų tautiečių pasilikimas tėvynėje, kai ji atsidūrė didžiausiame savo pavojuje, drauge reiškia jiems didelį nuopelną ateičiai, jeigu jų kuris nepasimetė klystkeliuose ir nenuėjo priešui tarnauti.

PRIEKAIŠTAI ESANTIEMS LAISVĖJE

Anie beviltišką jungą kenčiantieji, kaip vėl iš tėvynę lankiusiųjų girdime, su pagrindu darą pabėgusiems iš jos priekaištų. Jų tarpe jie randą ir tokių veiksnių, kurie 1944 vasaros rezistencinėje lietuvių spaudoje skelbė atsišaukimus apie reikalą pasilikti tėvynes ginti, tuo tarpu jie patys esą pasitraukę į Vakarus. Tada Žemaičių, ypač Platelių miškuose, jau bolševikams okupavus didelę dalį rytų Lietuvos, per 1944 metų vasarą nuostabiai greitai ir gana pavyzdingai susiorganizavo vadinamieji “Vanagai”, vėliau pagarsėję miškų “bunkerių” kovotojai prieš okupantus. Kai dalis jų vadų esą greitai saugesnės vietos jieškojo, likusiems tėvynėje beliko nelygioje kovoje laukti, kol jie bus, lyg lapės iš savo olų, “išrūkyti”, sugaudyti, išžudyti. Šitie vyrai J. Aisčio reikalautą “kraujo lašą” yra atidavę su kaupu...

Jeigu tikėli minėtam Lietuvos lankytojui J. Stukui, esą ir dabar tėvynėje tebekaltinami laisvojo pasaulio lietuviai, kam jie esą per radiją klaidinę, aiškindami, jog greit ateisią išvaduoti... Tuo būdu esą gražiausias Lietuvos jaunimas patikėjęs iš užsienio ateinantiems raginimams — bėgęs į miškus, kovojęs, laukęs ir ten buvęs žiauriai išžudytas. (Jų akimis, čia visu nuogumu iškyla jautrus klausimas, kurio čia plačiau neliesime, būtent, ar tremtiniai esame jų viltis pateisinę?).

Yra neabejotinų šaltinių patvirtinti faktai, jog partizanai, kaip ir patriotinė Lietuvos visuomenė, ilgai tėvynėje yra palaikiusi nuotaikas, kad iš vakarų ateis išvadavimas. Tam nusistatymui paremti kiekvienas ryškesnis šaltojo karo faktas (ypač 1948 įtampa ar vėliau Korėjos karas) buvo sau naudingai išaiškinamas.

Kas liečia lietuviškuosius veiksnius, tai jie iš Vakarų Europos labai ilgai neturėjo su kraštu pastovaus ir tikro ryšio ir prie tokio visuotino ir nerealaus nusistatymo palaikymo negalėjo reikšmingai prisidėti. Matyti, tačiau tokie priekaištai Lietuvoje dabar dar iškyla, kai iš arti ryškiai matomi ir apgailėtinai dideli, tiesiog tragiški nuostoliai, kurių beprasmiškumą kaip tik ten norima patikimomis progomis prisiminti.

Šitokiose tad gana nepalankiose aplinkybėse reikia imti vertinti jau lietuvių tautos praeitin nuėjusią partizanų veiklą, nors tokiam vertinimui vis dar nėra tikros ir objektyvios istorinės perspektyvos. Ar buvo, pav., galima tuojau po Kražių įvykių tiksliai įvertinti jų istorinę reikšmę? Ar galėjo Durbės laimėtojai nujausti, kad jų smūgiai stipriai sulėtino rytuose germanizacijos procesą ir ordino vykdomą kolonizaciją? Tikrosios laiko perspektyvos neturime ir šiuo jautriu klausimu, nors jis mus iki sielos gelmių jaudina nuo pirmųjų tremties metų-

Antra, taip pat svarbus dalykas: mes žinome labai nedaug ir tik fragmentariškai apie tai, kas dėjosi pačios didžiosios rezistencijos metais. Didelę daugumą kovotojų, kurie kartais aplinkai tik savo slapyvardę tepaliko, pridengė velėna. Jie nusinešė į nebylius kapus svarbių, tiesiog dramatiškų kovos momentų. Štai stovime prieš herojiškos kovos paslaptis miškuose, kur apsuptose slėptuvėse arba apie jas vyko pačios didžiosios tragedijos.

Jeigu apie metai iš metų besikartojančius kryžiuočių žygius Lietuvon mums taip rūpestingai užrašinėjo paties ordino kronikos, tai ši kartą esam ypatingai nelaimingoje padėtyje. Neturime jokių, nors ir inventoriškų, duomenų. Nežinome nė apytikslių aukų skaičių !

Be to, dar yra kitas žymus skirtumas. Kryžiuočiai negalėdavo susilaikyti apie narsų, nors ir nekrikštytą priešą riteriškais žodžiais neatsiliepę. Iš jų gražių posmų sužinome ne tik apie Margirį, bet ir apie kitus drąsius žygius pagonių, kurie juk iš esmės, kaip didžiausieji Dievo karalystės priešai žemėje, vidurinių amžių krikščioniui turėjo būti nepriimtini. O kronistai vis tik iškeldavo — ir tai sutinkame dešimtimis kartų — patyrusį ir kariauti mokantį priešą.

PARTIZANŲ ŽYGIŲ NIEKINIMAS IR ISTORIJOS KLASTOJIMAS

Visai kitaip yra okupuotoje Lietuvoje su partizanų drąsiausiais žygiais. Falsifikuojant visa, ypač naujausią Lietuvos istoriją, visą partizanų veiklą siekiama iš pagrindų suniekinti. Jie nuolat spaudoje ten yra pristatomi kaip didžiausi nusikaltėliai, vadinami paprastai banditais, kuriems priskiriami nebūti, iš piršto išlaužti nusikaltimai. Šitaip norima — ir dabar vis pastoviai siekiama — šmeižtų negarbėje paskandinti šviesiąją atmintį kovotojų, kurie sudėjo aukščiausią žemišką kainą tėvynės ir jos laisvės labui.

Kovodami su partizanais, sovietų organai iš visų jėgų rinko apie juos visokią galimą medžiagą. Papildydami ją per žiaurius tardymus iš paimtų išgautais duomenimis, jie tik dešimtmečiui praėjus ėmė savaip sudarkytą ir pusiau falsifikuotą medžiagą skelbti savo dienraščiuose ir žurnaluose. Tuo būdu jie nori dabar parodyti, jog jie žino, viską yra susekę ir iššifravę, kas tik kur yra bandęs pradėti konspiratyvinę antikomunistinę veiklą.

JIE ĮVEIKĖ MIRTIES BAIMĘ

Šitaip stovime ties retai pasitaikančia padėtimi, kad partizanų veiklai nors kiek tiksliau pavaizduoti ir jai įvertinti mažai teturime duomenų. Net nesamę padarę bandymų nors kiek tos mažiau žinomos medžiagos sutelkti, taip, kaip, pvz., yra padarę latviai, nors jų partizaninis judėjimas nepalyginamai silpnesnis buvo. Štai magistras Adolfas Šildė Stockholme 1960 pavasarį išleido knygą Važu ravėji—Grandinių sutrauky-tojai!). Žymusis partizanų vadas Daumantas, kuris 1951 pavasarį krito kaip išdavimo auka, paliko mums brangų didelės aukos testamentą. Aš turiu galvoje tremtyje išleistą knygą “Partizanai”. Joje žymusis partizanas tėra apžvelgęs tik trejus pirmuosius partizanų veiklos metus. Jis labiau išryškino, kaip buvo vykdomas pasipriešinimas Prienų ir Kazlų Rūdos girių tam tikruose rajonuose. Bet vistik iš Dauman o knygos, iš atskirų į Vakarus atėjusių nuotrupų, net iš pačių bolševikų Tiesoje paskelbtų dviejų tuzinų straipsnių (“Vanagai iš anapus”) galima pasidaryti kai kurių išvadų. Atskiri faktai primena, o kartais ir pereina, anas nuostabias mūsų romantikų išgarbintas 14-jo amžiaus kovas su kryžiuočiais, kada būrelis ryžtingų kovotojų iš paskutiniųjų gindavo kokią pilaitę.

Lietuvos partizanų kovos ir jų kartais normaliomis žmogaus gyvenimo aplinkybėmis sunkiai beįvertinamos pastangos savo pavojingumu ir kovotojų parodytu drąsumu dažnai viršija paprastą karą ar jo metu vykusių apsupimų pačius žinomiausius epizodus. Jeigu gausus priešas, kurio municijos ir puolėjų rezervai neriboti, prisiartina pagaliau su automatiniais ginklais prie pasiryžėlių slėptuvės per keliasdešimt metrų, paskutiniesiems išbėgti jau nebėra jokios vilties. Įveikę mirties baimę, jie kovoja iki paskutiniojo šovinio. Tokie kovotojai pagaliau žino, kad jiems jokio kito kelio nebėra! Miškas nuo 1945, o ypač nuo 1946 Lietuvoje buvo sutraukęs narsaus jaunimo, kurių labai maža dalis tepaklausė amnestijos atsišaukimų, kai dauguma terado kelią į mirtį ar į sunkiausius priverčiamuosius darbus 25-iems metams.

Lietuvos partizanų padėtis daugeliu atžvilgių buvo nepalyginamai sunkesnė negu anų II pasaulinio karo partizanų įvairiuose Europos kraštuose. Lietuviams partizanams kaip tik reikėjo išsilaikyti priešo užimtame krašte eilę metų ir tada, kai pašonėje nebeliko juos palaikančio fronto. Nebeliko pagaliau ir jokios valstybės bei jėgos pašonėje, kuri lietuvius partizanus remtų. Reikia tikrai stebėtis, kaip galėjo partizanai tiek ilgai vykdyti savo rezistenciją, kai viltys sulaukti pagalbos iš Vakarų vis labiau darėsi iliuzoriškos.

Jeigu maisto klausimas dar nebuvo toks aštrus, ypač kol ūkininkai nebuvo suvaryti į kolchozus (plačiai išsivystęs partizanų veikimas, be kitko, gerokai sutrukdęs 1947-8 metais kolchozų steigimą, tai municijos, ginklų, medikamentų atžvilgiu padėtis darėsi vis labiau ir labiau kritiškesnė. Be to, lyginant su II Pasaulinio karo partizanais, Lietuvos partizanai ir kitu atžvilgiu turėjo daug blogesnę padėtį. Išskyrus kelis didesnius miškų masyvus, jų veikimo plotas buvo gana siauras. Nebuvo čia Jugoslavijos partizanams patogių kalnynų ir vingiuotų tarpeklių bei sunkiai įžengiamų skardžių ir šlaitų, dengiamų tankių miškų.

KRITUSIEJI IŠ KAPŲ BYLOJA GYVIESIEMS

Neminėdami plačiau atskirų jaudinančių epizodų, turėtume čia tačiau sustoti ties vienu svarbiu klausimu, būtent, kokios įtakos darė ir tebedaro krašte ir tremtyje lietuvių visuomenei, ypač jos bręstančiam ir mokyklą lankančiam jaunimui, didelės partizanų aukos? Tas aukas aš norėčiau palyginti su kryžiuočių karų aukomis! Tat, kiek daug tas lietuvių patriotų kraujas įtaigoja Lietuvoje likusiųjų tautiečių, ypač jaunuomenės, patriotinį nusistatymą?

Yra žinomas faktas, kad Lietuvoje yra stipriau išryškėjusi santykiuose su rusiškuoju bei bolševikiniu elementu lietuviškoji linija. Už tėvynę pralietasis kraujas daro savo įtakos! Tiesa, jau bus greitai dešimtmetis, kaip turgavietėse nebeišstatomi paniekai nežinomųjų didvyrių lavonai. Gal jau visai ir nebeliko ko beinšstatyti, nes tauta perėjo į pasyvią rezistenciją.

Bet kritusieji iš kapų byloja gyviesiems! Kodėl tik dabar bolševikams taip labai prireikė šmeižti, pulti ir niekinti partizanus spaudoje Kodėl tik po devynerių metų tebuvo paskelbta eilė straipsnių apie Juozo Lukšos ir Juliaus Butėno žuvimą, iš visų jėgų stengiantis juodu suniekinti ir parodyti perdėm svetimų valstybių agentais, parsidavusiais už pinigus.

Visa tai tik gali būti įrodymu, kad tų vyrų atminimas geros valios lietuviuose yra šventas. Kaip tik iš minėtų Tiesos straipsnių (“Vanagai iš anapus”) patys komunistai nejučiomis parodo, kokias dideles jėgas bolševikai buvo sutelkę, kad tik galėtų pagauti Lukšą

Neužteko lietuvių tautos partizanams įveikti panaudoti porą specialių divizijų, neužteko visą Lietuvą aptraukti specialių dalinių partizanams gaudyti — “istrebitelių” (vad. “stribokų”) tinklu, neužteko panaudoti miškuose specialiai apmokytus šunis ir t. t. Reikėjo dar imtis klastos ir žemos diversijos.

Šalia įvairių kitų priežasčių, dėl kurių ėmė silpnėti partizanų veikimas, reikia pažymėti ypatingą bolševikų kovos klastą. Jau 1945 vasarą Kazlų Rūdos miškuose jų pasiųsti apsimetėliai “partizanai” žiauriai išžudė patriotų partizanų būrelį, kuris leidosi pirmųjų gera valia įtikinamas. Toji diversinė ir klastinga sistema, kuri turėjo paraližuoti ir siaurinti partizaninį veikimą, vis labiau ir labiau buvo naudojama 1949-51 metais.

Tiesa, partizanų vienetai darėsi vis labiau uždari, surinkti iš patikėtinių, turinčių slapyvardžius ir žinančių dažnai keičiamus slaptažodžius. Bet savais tardymų bei kankinimų ir kitais klastos metodais bolševikų agentai prieidavo

ir prie pačių slaptažodžių. Pas ryšininkus ar net į pačius kovos vienetus atsiųsdavo savo gudriai apmokytus išdavikus, kurie tam tikrą laiką neva nuoširdžiai bendradarbiaudavo. Kai dar kuriuo nors būdu bolševikams ėmė tarnauti kuris ryšininkas, partizaninis veikimas buvo išstatytas didžiausiems pavojams, kur kovotojas gyvas begalėjo laikytis jau tik savaitėmis, ar porą mėnesių.

Patys komunistai yra davę, kad ir gudriai sujauktos medžiagos — ir gana gausios — kaip išdavimo aukomis krito Lukša ir Butėnas. Bet tokių išdavimų buvo žymiai ir daugiau! Šitokios pragariškos klastos pasėkoje žuvo ir žymus partizanas “Beržas” ir eilė kitų vadų, ilgamečių kovotojų, arba jie pateko į spąstus. Esamų kovos vienetų, slapyvardžių ir slaptažodžių sistema toliau nebegalėjo išsilaikyti.

„MES MIRĖME, KAD JŪS LAISVI GYVENTUMĖTE”

Minėjau, jog ne kartą yra kalbama apie tokios aukos beprasmiškumą. Bet ar mes galime taip klausimą statyti? Kai 1919 metų savanoriai aukojosi, jų žygiai reikšmingai prisidėjo, kad per dvidešimt metų Lietuvoje buvo išaugintos kelios patriotinės kartos. Nepriklausomybių turėjo išaugti jos gerųjų vaikų-karžygių krauju palaistyta, taip kaip mūsų mėgiamoji žalioji rūtelė, anot dainos, išauga karčiomis ašarėlėmis laistoma.

Daugelis gerai prisimename: kai prie Nežinomojo Kareivio kapo — ant aukuro Kaune (jis okupantų išardytas!) vakarais pasmilkdavo eglišakių dūmai, pagarbiai ten atsistojant Radviliškio, Giedraičių, Širvintų kautynių invalidams, jie primindavo anuos porą tūkstančių nepriklausomybės kovose žuvusių karių. Jie savo gyvybės auką įprasmino ne tuo, kad jie stojo su ginklu prieš kitus, bet tuo, kad jie patys nepabūgo už tėvynę mirti, kad kiti galėtų laisvai gyventi.

1941 pirmomis karo dienomis vienas iš 73-jų Rainių miškelio kankinių ant etninio puoduko Telšių kalėjimo celėje paliko išraižęs žodžius“Mes mirėme, kad Jūs laisvi gyventumėte”. Su tokiu nusistatymu, be abejo, žuvo ir mūsų partizanai, kurių susitikimus su mirtimi pridengė miškas, ir piktos priešo pastangos jų atminimą suniekinti visai nepasisekė.

Šiandien dar nesame pilnai pajėgūs iš arti (esame dar tikrai perdaug arti! tos aukos istorinės prasmės įvertinti. Bet čia norėtume su vengrų sukilėliu pakartoti širdį veriančius žodžius:

“Motin, yra ir mirtyje vilties!”

Tokia viltis mumyse palaiko ir tikėjimą lietuvių tautos ateitimi, kaip idealistų pasiryžimas ir jų stipri viltis išvedė lietuvių tautą iš I Pasaulinio karo chaoso,

Kartoju: kartais tautos istorijoje būna momentų, kada mirusieji stipriau prakalba negu gyvieji. Prakalba jie tada, kada jų gyvieji tautiečiai supilkėją, ima glėbti, materialėti, miesčionėti, gyventi ginčais ir nesantaikomis.

Dariaus ir Girėno pilnas drąsos ir jaunatviškos bravūros žygis, kuris jiedviem beveik prie pat tėvynės durų (jiedu per 37 vai. 11 min. perskrido 6411 km.) atnešė mirtį, daugeliui jaunuolių Lietuvoje įkvėpdavo skaidraus idealizmo.

O partizanų žygiai? Kitados knygnešių kovos metais mūsų pranašiškas dainius Maironis, kada buvo anų pilkųjų-nežinomųjų didvyrių laikais, kada tęsėsi ilgos bandymų dienos, rašė:

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis —
Ar jiems besuprantamos bus?

Gal panašiais žodžiais norėtų mus dabar paklausti anie didžiosios aukos herojai, anie šimtų šimtais, net tūkstančiais savo galvas padėję partizanai! Bet mes čia norėtume kito pranašiško poeto lūpomis, kurio poezija guodžiasi ir tremtiniai Sibire, žuvusiems atsakyti:

Jūs toliau negu tolimos žvaigždės
Juodą naktį juodam danguje,
Bet čia pat jūsų kovos ir žaizdos
Gyvos dega mūsų širdyje.

Jūs skaidriau nei šaltinis nupiaujat
Mūs kaltes ligi žemės širdies,
Ir mes jaučiam — Jūs degantis kraujas
Mūsų kraujo srovėj vis žydės...