REDAKCIJOS ATSAKYMAS
Didžiai mielas Tėve Direktoriau,
Ačiū už Jūsų laišką. Galėčiau sakyti, kad tokis seniai buvo laukiamas. Girdėti pagyrimus yra malonu, bet jie migdo. Redakcija prašydavo kritiškų pastabų, nes jos verčia galvoti ir mintis koreguoti.
Malonu buvo reagavimo susilaukti iš dviejų pusių — iš Jūsų, kaip Europos kunigų atstovo, iš V. Bridvaišio, kuris yra Kanadoje meno studentas, taigi tam tikra prasme jaunimo atstovas. Dvejopas atsiliepimas mano akyse yra dalis ženklų, kad šių kategorijų žmonės visuamenėje tebėra gyvi organizmai, nes jie tebejaučia ir tebereaguoja.
Gaila betgi, kad norint reagavimo susilaukti reikia idėjos turinį patempti iki jo kraštų, duoti jai rėkiančią formą, aprašyti, kaip pereitam nr. buvo pastebėta, patirštintais dažais. Tiesa, ir kitur tas pats su didesniais dalykais. Vokietijoje Tėvo Leppioho pamokslai prašneka tokiais rėžiančių kontrastų žodžiais, drastiškais pareiškimias, kurie plėšia skraistę nuo tikrovės, kad vieni jį skundžia esamosios tvarkos priešu ir kurstytoju prieš ją, kiti gi miniomis suplūsta jo klausyti. Tokios plakatinės formos reikalinga šiomis dienomis idėja, kad ją pastebėtų.
Ir Jūs ir V. Bridvaišis esate jautrūs tam pačiam dalykui kaip ir autorius — jaunystės idealizmui. Visi jo norite ir norime. Bet skirtumas tas, kad autorius to idealizmo rado per maža jaunime, palyginti su vyresniąja ar senų senovės karta. Bridvaišis jo randa kaip tik mažiau pačioje vyresnioje kartoje. Pastaroji net neigiamai veikianti jaunimo idealizmą, kurį ji reiškia naujomis formomis, pažadintomis naujo gyvenimo. O Jūsų laiškas reiškia susirūpinimą, kad paties autoriaus straipsnis pakerta jaunimo idealizmą ir kad tai sustiprina įtarimus prieš frontininkus.