Prof. kan. Fabijoną Kemešį pagerbiant
GYVOJI MINTIS
Pranešta, kad Sibire mirė kan. Fabijonas Kemėšis, buvęs Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorius ir ilgai veikęs tarp Amerikos lietuvių. Politiniame gyvenime jis nedalyvavo, bet visuomenės reikalais nuolatos sirgo ir vis jieškojo idėjos, kuri padarytų visuomenės gyvenimą sveikesnį ir palankesnį kultūrinei kūrybai. Pagerbdami jo atminimą, sustojam prie dalelės jo minčių, aktualių anuo metu, nepraradusių aktualumo ir šiandien.
Ano meto demokratinės Lietuvos aktualią opą šiaip buvo išreiškęs oficioze “Lietuvoje” 1926. 4. 17 vienas iš veteranų:
“Mūsų partijos riejasi, koliojasi, piaunasi... Nejauku, nesmagu šiandien Lietuvoje. Mes, seniai, kai mes dirbome sunkiausiomis aplinkybėmis, nuolatinių pavojų apsupti, žandarų persekiojami, lenkų niekinami, argi mes manėme, kad kovojame už tokią Lietuvą, kokią mes ją šiandien matome — susidraskiusią, suplyšusią, kovojančią pačią prieš save, niekinančią save viso pasaulio akyse ? Jeigu mes būtume šitai žinoję, tai nevienam būtų rankos nusvirusios...
“Lietuvos” vedamojo autorius, pratęsdamas šio laisvės kovų veterano mintis, nuo savęs priduria:
“Partijų vadams kaskart sunkiau susiartinti ir susitarti... Lietuva pamažu suskyla į nebesutaikomas . . . grupes. Tautos pajėga išsirikiuoja vidujinei kovai. Valstybė turi eiti menkyn ir silpnyn... Partinės kovos, kaip jos dabar yra vedamos, sudaro rimtą pavojų mūsų valstybei ir tautai. Reikalinga rimtai šituo susirūpinti. Reikalinga mūsų partijų rungtynes įstatyti į normalias sveikas vėžes... Jeigu mes iš šios klampynės nebeišlįsime, tai joje greit visai už-trokšime”.
Padėtis vertė galvoti ne vieną, atokiau stovėjusį nuo politinio sūkurio. Paskirai kilo mintys, kad esamuose politiniuose susigrupavimuose yra “vienodų socialių elementų (pvz. darbininkų ir ūkininkų), kurie žūt būt tarpusavėj kovoja”, ir yra “socialiai visai skirtingų dalių (pvz. toj pat partijoj dvarininkas ir kumetis), kurios eina išvien prieš bendrą priešą”, suprantama, pasaulėžiūrinį priešą. Buvo reiškiama išvada, kad politinio susigrupavimo pamatan dėti pasaulėžiūrą nenaudinga nei politikai nei pasaulėžiūrai. Buvo konstatuojama, kad tautoje žmonės negali būti ir nėra pasaulėžiūros ir kad pasaulėžiūrinės kovos yra neišvengiamos. Tačiau jos turinčios būti perkeltos į kitą plotmę. Tuose pasisakymuose dalyvavo ir prof. kan. F. Kemėšis. Jis “Lietuvos” dienraštyje 1926. 5. 17 str. “Kur ir kaip kovoti dėl pasaulėžiūros” pripažino: “...nemažas skaičius geros valios mūsų inteligentų, net talentingų žmonių, yra įsitikinęs, kad krikščionių religija ir jų bažnytinė organizacija... lietuvių tautos sielos reikalavimų neatitinka”, bet tautos dauguma “krikščionybėje ir katalikybėje mato garantiją tinkamiausiai išvystyti tautos kūrybinėms jėgoms”. Tai konstatuodamas, autorius sutinka, kad “kova dėl pasaulėžiūros turės tautoje vykti; tik kad ji vyktų sėkmingai ir su didžiausia tautai nauda, toji kova turės persikelti j sau atitinkamą dirvą”. Tą dirvą jis taip vaizduojąs:
“Kovos dėl pasaulėžiūros tikroji dirva — tai individų ir šeimų gyvenimas ir jų organizacijos bei įstaigos dvasiniai moraliai kultūrinio pobūdžio. Šeima, bažnyčia ir mokykla — tai trys didžiosios tvirtovės, tai kovai reikalingos... Pirmoji kovotoja už krikščionišką pasaulėžiūrą savo prigimtimi ir Dievišku paskyrimu turi būti bažnyčia... Nė vienos valstybės net ir geriausi įstatymai nepadarė žmonių gyvai tikinčių, dorų ir prakilnių...(m. p. V.). Gyvenimo ir progreso turinys, idėjos ir prakilnumas kalami kur kitur: individo prote, širdyje, vaizduotėje, prie šeimos židinio, mokykloje, sakykloje ir t.t. Už krikščionišką pasaulėžiūrą daug sėkmingiau kovoja tylus užkampio darbininkas, ištikimai laikąsis Dievo ir žmonių teisėtų įsakymų, negu triukšmingas agitatorius ar politikas”.
Savo ruožtu
“Nelaimingas tos kovos epizodas— tai jos patapimas politinės kovos obalsiu. Politika tą kovą suprofanavo ir jos procesą iškreipė... Tos kovos įvedimas į partijų politikos pagrinduspadarė daug žalos ypač žmonių tikėjimui ir bažnyčiai, nes ant jos pečių uždėjo atsakomybę už visas valdžios klaidas ir nepasisekimus, už visus blogų valdininkų darbus; nes diskreditavo žmonių akyse žymią dalį dvasininkijos.”
Toliau autorius pateikia konkrečias savo išvadas, kas reikia daryti:
“1) Atimti iš ekonominių organizacijų ir politinių partijų pareigas valkioti kovą už pasaulėžiūrą kaip savo obalsį, ir tos kovos sunkumą ir svarbą perduoti individams, šeimoms, bažnyčiai ir kultūrinėms organizacijoms ir įstaigoms.
2) Į partijų politikos pagrindus padėti ekonominius, socialius reikalus. (Quod Caesaris—Caesari).”
Nei jo, nei kitų to meto Lietuvos politiniam susigrupavimui naujų kelių jieškotojų balsas platesnio atgarsio nesusilaukė. Tik po 20 metų, po Lietuvos demokratinės santvarkos sužlugdymo, po pačios nepriklausomybės praradimo, jau tremtyje 1946 m. dr. A. Maceina, svarstydamas ateities Lietuvos politiniam susigrupavimui pagrindus, veik pažodžiui atkuria prof. F. Kemėšio 1926 m. išvadą, teigdamas, kad "politinius susigrupavimus reikia telkti ne aplink pasaulėžiūrines skirtybes, bet aplink socialinius, ūkinius, politinius ir kultūrinius valstybės uždavinius”. (Žr. “Mažasis židinys” No. 8-46).
Skirtumas tarp 1926 m. ir 1946 m., tarp prof. F. Kemėšio ir prof. A. Maceinos tėra tas, kad pirmojo to meto demokratinė Lietuva neišgirdo, o antrąjį tremties visuomenė gausiau išgirdo “ir 1955 m. LFB Visuomeninių Studijų Biuro gairėse “Į Pilnutinę Demokratiją” jau skaitome:
Mes turime politinį susigrupavimą pirmiausia grįsti valstybės politinių, socialinių, ūkinių uždavinių ir jų vykdymo supratimo skirtybėmis, (žr. “Į Laisvę” No. 6-55).
Ryšium su pastaraisiais Prancūzijos parlamento rinkimais “Prancūzijos kardinolų ir arkivyskupų konferencija, siekdama pabrėžti bažnyčios nepriklausomybę ir išlaikyti ją nepaliestą politinių kovų, — primena, kad dalyvaujantieji rinkimuose kandidatai neitų katalikų vardu ir nesiremtų savo priklausymu kuriai katalikų organizacijai”, (žr. “Tėviškės žiburiai”, 1955. 12. 15.).
Mintis randa pripažinimo vis platesniu mastu.
Vt. Vt.
