BIRŽELIO PRASMĖ LIETUVIUI
Emilija Čekienė
Ne kariuomenės dydis ir ne ginklų šaunumas, bet kovojančiųjų dvasia iškovoja pergales. J.G. Fichte
Birželio mėnuo, kai žydėjo, žaliavo visa Lietuva, jau niekuomet neišdils iš mūsų tautos istorijos, kurion jis pakartotinai įrašytas Lietuvos sūnų ir dukterų krauju.
Per eilę metų jautriai minėdavom vieną birželio 14-tos dienos naktį, prieš 20-tį metų su viršum, raudonojo pavergėjo pradėtas vykdyti masines žmonių deportacijas. Kai per pora dienų ir naktų buvo sukimšta į gyvulinius vagonus daugiau kaip 30,000 ramių, nekaltų Lietuvos žmonių, į kurių pagalbos šauksmą, kūdikių klyksmą atsakydavo tik žiaurių sargybinių šūvių salvės. Ruošdavom masinius minėjimus tremtyje, o vėliau čia pastoviai įsikūrę, nes bendras skausmas, bendra nelaimė suartina žmones, o juk daugelis iš mūsų dar ir šiandien tebesinešioja giliai širdyje paslėptą anų baisiųjų birželio įvykių žaizdą, netekęs mylimos žmonos, vyro, vaikų, mylimosios ar sužadėtinio.
Jei tie įvykiai yra nepamirštami kiekvienam lietuviui, nežiūrint, kuriam krašte jis begyventų, tai itin skaudžius prisiminimus birželio mėnuo paliko lietuviui kariui, kuriam likimas lėmė būti gyvu liudininku tų tragiškų įvykių ir pajusti išdidaus kario bejėgiškumą pasipriešinti prieš nepalyginamai didesnį savo gimtojo krašto pavergėją, matyti žudomus, kankinamus savo senukus tėvus, vaikus ir bejėgias moteris, negalint jų apginti, tačiau žinant, kad jie visada į jį žiūrėjo su dideliu pasitikėjimu ir viltimi.
Kalbant apie lietuvių laisvės kovas, negalima pamiršti mūsų karių didelio įnašo aukomis. Štai pats pirmasis ryšininkas iš užsienio su žiniomis, 1940 m. gruodžio mėn. slapta atvykęs, buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas, grįždamas, tačiau, jis žuvo nuo išdaviko rankos. O 1945 m. kovo mėn. kito kapitono vadovaujama, apie 800 vyrų partizanų grupė, susikovė su stipriomis rusų jėgomis. Kautynėse dalyvavo dvi enkavedistų divizijos, iš kurių kovos lauke krito apie 800 karių, žuvusių partizanų skaičius siekė apie 150 vyrų. (“Partizanai už geležinės uždangos” 102 psl).
Arba, štai keletas kitų pavyzdžių: 1946 m. pietų Lietuvos partizanų vadu buvo išrinktas plk. Kazimieraitis . . . Pasižymėjo čia ir gen. Pe-čiulionis... Rusų pabaisa buvo karininkas Vaitelis su B. Jų daliniai dažnai įsibraudavo į miestus, kaip Panevėžį ir Kauną . . . Žemaitijoje bent iš pradžių veikė bene geriausiai organizuoti partizanai, savo eilėse turėję daug Lietuvos karininkų . . . Dar daug kitų pavyzdžių galime rasti partizanų užrašuose.
Aplamai, birželio 23 dieną pradėto sukilimo ir rezistencinių kovų pagrindą sudarė daugiausia mūsų karininkija, studentai, moksleiviai ir kaimo jaunimas, jų eilėse matėsi ir pirmųjų mūsų tautos savanorių. Kitaip sakant, kovojo visa jaunoji lietuvių tauta, išauklėta mūsų kariuomenės, mokyklų ir organizacijų, supratusi bendrą pareigą ginti tėvų žemę nuo pavergėjo, priešintis prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš klastingą žudymą tautos, prieš apgaulę ir melą, prieš bet kokią vergiją.
Laisvės kovotojų skaičius Lietuvoje jau siekė apie 30,000. Deja, partizaninės kovos, išplėšę iš tautos tūkstančius jaunų gyvybių, kovotojų siekto idealo — nepriklausomybės, laisvės ir tiesos sau, visai tautai ir net žmonijai, neįgyvendino. Tačiau, dr. J. Girniaus žodžiais tariant, nors partizaninis sąjūdis jau priklauso heroinei praeičiai, jo dvasia tebėra tautoje gyva, ir kieta kova tebevyksta toliau, tik kitu pavidalu — atkakliu branginimu viso, kas lietuviška. Turime jautriai sekti šią tautos kovą: ji be žodžių rodo kelią ir išeiviams! (Tauta ir tautinė ištikimybė, 209 psl).
