PULKININKUI OSKARUI URBONUI 70 METŲ
Neretai tenka girdėti, kad ateis, girdi, laikas, kada būsimos kartos pavydės mums gyventų laikų, pavydės, būtent, tai kartai, kuriai buvo lemta gyventi XX amžiuje, nes joks kitas amžius, joks kitas laikotarpis žmonijos istorijoje neturėjo tiek ir tokių audrų, kruvinų sukrėtimų, nusistovėjusios tvarkos ir visko, kas tik šventa ir gera, griovimo, ir tai — sukrėtimai globalinio masto. Buvo pajudintos visos įmanomos medžiaginės bei dvasinės galybės, buvo išjudintos ir blaškomos didžiausios žmonių masės visame žemės rutulyje. Ir jei viskas tai daugiau ar mažiau tinka daugeliui šalių, ką, gi besakyti apie mūsų mielą, mažą Lietuvėlę, amžiais gyvenusią Vakarų ir Rytų sankryžoje, kuri buvo įsukta į tuos likiminius sūkurius vos tik tai baisiai audrai prasidėjus; patekusi į juos visa iš karto su visais savo vaikais ir kuri iki šiol tų sūkurių vis tebeblaškoma, naikinama, skandinama ašarose ir kraujuje.
Kiekvienas mūsų, pasiekęs gyvenimo kalno viršūnę ir žvelgdamas atgal į nueitą kelią, kiek daug gali pasakyti apie savo patyrimus, vargus, pergyvenimus. Nepalyginti įvairesnis, turtingesnis ir, žinoma, skaudesnis gyvenimo kelias to, kuris jau persirito per to kalno viršūnę.
Lengviau ir saugiau tais baisiais laikais eiti vienam sau, be įsipareigojimų, be moralės varžtų, spiovus į Tėvynės likimą, galvojant tik apie save, sutinkant su priespauda ir bučiuojant pavergėjo batą. Laimė ir garbė Lietuvos žemei ir jos vaikams, kad tokių tais bandymo laikais nedaug teturėjome. Pagarba ir meilė visiems, kurie tęsi iki galo. Su pagarba ir meile matome mielą sukaktuvininką pulkininką O. Urboną žygiuojantį mūsų gretose. Ilgas jo nueitas kelias — praėjo 70 metų rodyklę. Jo anūkai užtarnautai pavydės jam jo gyventų audringų laikų ir jo eito kelio, eito ne atskirai, bet kartu su visais, pirmose gretose. Ir kaip čia nepavydėsi: du pasauliniai karai, dvi revoliucijos, du kalėjimai, dvi tarnybos — senoje rusų ir Lietuvos kariuomenėse, Vietinė Rinktinė, vėl kalėjimas, koncentracijos stovykla, beveik stebuklingas išsigelbėjimas, tremtis, pagaliau skaudus šeimos išardymas.
Tai tik pačios ryškiausios gairės, kiekviena jų verta atskiros knygos.
O tarp tų gairių?
Kilęs iš senų Lietuvos bajorų, Ungurinės dvaro savininkų, gimęs 1892 metais kovo 31 d. Ašmintos dvare, Mariampolės apskrityje. Mariampolės gimnaziją baigęs 1911 m. ir tais pačiais metais įstojęs į Konstantino artilerijos mokyklą Petrapilyje. Ją baigė 1914 m. liepos mėn., t.y. prieš pat Pirmajam pasauliniui karui užsiliepsnojus. Karas. 61-os art. brigados sudėtyje baterijos vadas, poručikas O. Urbonas, nepertraukiamaifronte, visą laiką rikiuotėje, kautynėse. Už pasižymėjimą jose apdovanotas visais kovos ordinais iki Šv. Jurgio kardo imtinai. Pasiekia papulkininko laipsnį. Ilgiausiai buvo austrų ir Rumunijos frontuose. Draugavo su daktaru J. Brundza. Abudu mariampoliečiai, veik vienu laiku baigę Mariampolės gimnaziją. Daktaras J. Brundza tvarkė karo lauko ligoninę kurioje dirbo plk. O. Urbono žmona Zinaida kaip gailestingoji sesuo. . 1917 metai. Revoliucija, neužilgo bolševikinis perversmas, galutinas armijos subyrėjimas ir visiems žinoma tuometinė buvusių karininkų žiauri dalia, kol, pagaliau, naujos valdžios jis suimamas ir kalinamas Voronežo kalėjime, iš kurio baltųjų dalinių išlaisvinamas. Į Lietuvą. grįžti norėjo 1918 m. pradžioje, būdamas Maskvoje, buvo jau susirišęs su lietuvių komitetu, tačiau buvo dar per anksti, vokiečiai dar vis neįsileisdavo, vėliau keliai buvo užkirsti. Pasilieka Baltojoje armijoje iki jos tragiško galo. Pagaliau, 1921 m. sausio mėn. pavyksta grįžti į Tėvynę. Lietuvoje mobilizuojamas ir skiriamas į artileriją. Dabar prasideda naujas, prasmingas ir našus karinės tarnybos laikotarpis, šį kartą savame krašte, savoje kariuomenėje. Iki 1927 m. galo jis 4-to art. pulko vadas, po to III pėst. divizijos vadas ir nuo 1930 m. liepos mėn., iki išėjimo į atsargą, Lietuvos kariuomenės Inspektorius.
Kas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nežinojo jos Inspektoriaus plk. Urbono ar nejautė jo visa apimančios veiklos. O toji veikla buvo labai šakota, siekusi ne vien dalis, bet ir mažiausius karinius vinetus, net atskirus kovotojus, nes Kariuomenės Inspekcija ir Kariuomenės Štabo I skyrius išimtiną dėmesį pradėjo kreipti į karinį mokymą, kuris dabar susisteminamas, statomas ant praktikos bėgių ir kuris apima visas to mokymo galimas sritis, pradedant vad. vieniniu mokymu ir baigiant atskirų dalių veikimu ir jų bendradarbiavimu. Veik visas mokymas vyksta lauke, galimai artimose tikrųjų kautynių sąlygose. Tačiau, suprantama, toks mokymas negalėjo vykti kareivinių aikštėse ar dalių betarpėje apylinkėje. Reikėjo žymiai didesnio ploto, reikėjo išeiti iš įgulų. Taip gimė ir po to gyvavo iki pat Lietuvos pavergimo, garsusis ir visiems žinomas, Gaižiūnų Poligonas, kurio vienu iniciatoriumi ir gimdytoju buvo plk. Urbonas.
Kita dėmesio ir pastangų sritis buvo šaudymas, šaudymas iš vad. individualių ir kolektyvių ginklų, tiek įgulų šaudyklose, tiek poligone, ši sritis irgi buvo susisteminta ir suaktyvinta taip, kad mūsų šaudymo lygis visame jo įvairume visą laiką buvo augštas. Tuo pačiu metu “Mūsų žinyne”, “Karde” tilpo nemažai plk. Urbono straipsnių karinio mokymo, šaudymo, ryšių šunų paruošimo ir kitais klausimais.
Bendrai tenka pasakyti, kad Lietuvos Kariuomenės gyvenime nauji vėjai papūtė, pradėjus jai vadovauti gen. Petrui Kubiliūnui ir paskyrus Kariuomenės Inspektoriumi plk.Urboną. Tiedu asmenys buvo didelė dovana mūsų kariuomenei. Nuo to laiko mūsų kariuomenė pradėjo ruoštis planingai ir ėmė kaskart tobulėti.
Į atsargą plk. Urbonas išėjo 1934 metais.
1939 metai. Antrojo pasaulinio karo pradžia ir . . .1940 m. birželio mėn. 15 diena — juodžiausia Nepriklausomos Lietuvos istorijoje diena. Plk. Urbonas perdaug gerai pažinojo atslenkantį raudonąjį marą, kad naiviai patikėtų jų pažadui “nesikišti į Lietuvos vidaus reikalus”, tad tą pačią dieną, taip kaip stovėjo, su šeima patraukė į vakarus.
1941 metai. Naujo okupanto, šį kartą rudojo, tikslai ir siekiai Lietuvos atžvilgiu kiek akylesnei akiai buvo aiškūs. Plk. Urbonas iškarto ir nedvejodamas suranda savo vietą tuometiniame minčių chaose. Jo pozicija buvo aiški ir tvirta — griežtas pasipriešinimas betkokioms vokiečių užmačioms. Kad ir buvo įtikinėjamas ir gundomas, tačiau savo nusistatymo nepakeitė per visą okupacijos metą. Tą gerai žino tiek visi jo bendradarbiai, tiek platesnioji visuomenė, tiek, pagaliau patys, nusivylę ir įniršę okupantai. 1944 metai. Vietinė Rinktinė ir jos štabo viršininkas plk. Urbonas. Bendrai, VR tai atskira sritis, iki šiol mažai nušviesta, ji laukia savo istoriko. V-R-nės reikalu tuo tarpu turime tik du didesniu rašiniu: Henriko žemelio “Okupantų replėse” (1947, Vokietija) ir jos štabo v-ko plk. Urbono “Lietuvos Vietinė Rinktinė 1944 metais” (“Karys” 1951 m. NN8-14 ir 1952 m. NN 1-4). Vargu, ar verta sustoti ties asmeniška ir visai nereikalinga polemika, kilusia pastarajam staipsniui pasirodžius lietuviškoje tremtinių periodikoje. Vokiečių planų VR nepateisino. Ar pateisino ji lietuvių siekius ir viltis ? Tai klausimas, kaip dabar kad sakoma, kai kam yra kontroversinis. Šiaip ar taip, VR jau savo lopšy buvo griežtai priešvokiška ir tokia ji paliko iki galui. VR-nės tragedija žinoma: jos vadovybė suimama, pati Rinktinė su-likviduojama (būta ir gausių aukų) ar išsibarsto. Kartu su kitais plk. Urbonas buvo nugabentas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Iš čia, pačiu paskutiniu momentu, išvežamas iš bolševikų apsuptos Rygos į Štutthofo koncentracijos stovyklą. Nedaug ką buvo galima nuveikti Štutthofo sąlygose. Ištekliai ir galimybės buvo mažiau, negu kuklios. Vienintelė galimybė — savo tautiečių suradimas, jų rėmimas Kas ir buvo daroma. 1945 m. pačioje pradžioje stovykla su visais savo įnamiais atsiduria didžiuliame Pomeranijos maiše, kurį raudonieji pamažu pradeda raukti ir... pagaliau, užtraukia. Visi šitie jaudinanti įvykiai atvaizduoti knygose; A. Gervydo — Už spygliuotų vielų, kun. St. Ylos — Žmonės ir žvėrys, Balio Sruogos — Dievų miškas. Plk. Urbono odisėja baigiasi, išmetant inkarą Švedijoje. Ne vien išmetant, bet ir ilgam užsikabinant — štai jau 17 metų. Pavyksta prisiglausti valstybiniame karo muzėjuje, kur jis ir iki šiol tarnauja. Tremtinys yra gajus medis — perkeltas į svetimą žemę bando leisti šaknis ir žaliuoti. Nenuilsta ir mūsų sukaktuvininkas ir plunksna stengiasi stipriai tarnauti Lietuvos reikalui. Lyg antrasis Ivinskis, jis rausiasi karo muzėjaus rinkiniuose ir kartkartėmis patiekia mums to savo darbo vaisius. Viskas telpa “Karyje”. Be minėto jau rašinio VR-nės reikalu paminėtini yra:
— Vokietijos apginklavimo klausimu (1954, Nr. 3)
— Mirtis lydėjo visą kelią (1954, Nr. 11)
— Artilerija Antrojo Pasaulinio Karo Metu (1955, NNr. 3-4)
—- Kardo vystymosi istorija (1955, Nr. 9)
— Lietuvos kavalerija senovėje (1955, Nr. 8)
— Lietuvos senosios karinės vėliavos Švedijoje (1956, Nr. 3-4)
— Dėl Katkevičiaus pergalės ties Salaspiliu (1956, Nr. 11)
— Parakas ir jo išradimas (1957, Nr. 1)
— Lietuvių-Lenkų karas su švedais 1600-11 metais (1957, NNr. 7-9)
— Šaltųjų ginklų dailinimas ir ženklinimas (1957, Nr. 6)
—- Karolis XII Lietuvoje ir kautynės ties Klišovu (1958, NNr. 3-4)
— Senovės Lietuvos Kariuomenės vėliavos (1959, Nr. 2)
Be to jis nuolatos bendradarbiauja Lietuvių Enciklopedijoje. Yra parašęs daug vertingų straipsnių, kaip antai: Karo mokslas, Rekrūtai, Strategija ir t.t.
Neaplenkia plk. Urboną ir asmeniški smūgiai. Pats didžiausias ir skaudžiausias buvo, kai jo žmona Zinaida, ištikimiausioji gyvenimo draugė, lydėjusi savo vyrą visuose karo žygiuose, ne vien perkelta prasme, bet ir tiesiogine, nes ir uniformoje, kai buvo reikalas, ir net ginklu rankoje, ir šiaip besidalinusi visus vargus ir džiaugsmus, šaltį ir karštį, 1958 m. gruodžio mėn., po virš 40 metų bendro gyvenimo ir pavydėtino sugyvenimo, po ilgos ir skausmingos ligos, užgęso amžinai.
Plk. Urbonas lieka vienišas. Palūžęs? Sugriuvęs? Metęs viską į šalį ? Atsakymą į šiuos klausimus jispats duoda didoku straipsniu savo ilgamečio ir ištikimo draugo “Kario” skiltyse: Didžiojo Šiaurės Karo Frontas Lietuvoje (1961, NN 5-10) ir, itin, kruopščia, gerai paruošta studija “1910 metų karas su Kryžiuočiais ir Žalgirio mūšis” (“Kario” atskirai išleista knyga 1960 m.). Tai brangus, ilgai lauktas indėlis į Lietuvos karo istoriją, ir, nesuklysime pasakę, vienintelis didelis toje srityje darbas lietuvių kalba. Tuo, mums visiems brangiu, klausimu turėjome tai čia tai ten pabertų straipsnių, kalbų, bet neturėjome ištiso, moksliškai apipavidalinto veikalo, objektyviai ir su meile parašyto savos, ne svetimos, plunksnos. Knyga dar laukia recenzento. Joje rasime vieną dalyką, kuris mums bus neįprastas skaityti, gal net nuteiks nesmagiai. Tai neva totoriškasis lietuvių pasitraukimas iš mūšio. Tai irgi savo rūšies kontroversinis momentas. Buvome mokomi (nors ir neįtikinti), kad tai, girdi, buvo Vytauto genialus manevras, išanksto jo sumanytas ir vėliau pavartotas. Kitaip manyti buvo lyg ir nepatriotiška, jei neblogiau. Pik. Urbonas savo studijoje, pasiremdamas visais jam prieinamais šaltiniais, stengiasi objektyviai atvaizduoti tikrą mūšio eigą. “Lietuvos istorija yra pakankamai didinga ir garbinga, kad nėra reikalo bijoti tiesos” sako autorius “Įžanginėse pa stabose” (p. 5) ir toliau, liečiant tą opų klausimą taip sako: “Nėra reikalo istoriją ‘gražinti’. Lietuviai vokiečių smūgio neatlaikė ir buvo priversti palikti kautynių lauką. Tačiau tas turi būti laikoma gana normaliu reiškiniu. Ir tat nesudaro lietuviams jokios gėdos. Atvirkščiai, yra pagrindo anų laikų lietuviais didžiuotis, nes karo istorija žino nedaug pavyzdžių, kai sumušta kariuomenė, ne tik nenustojo moralės ir pasiryžimo toliau kautis, bet pasitraukusi ir susitvarkiusi vėl grįžta į kautynes ir smogia priešui mirtiną smūgį. O tai ir buvo tas, ką Žalgirio mūšyje lietuvai padarė.”
Tiems, kurie pažįsta gerbiamą sukaktuvininką, yra aišku, jog “Žalgirio mūšis” dar nėra jo gulbės daina. Iš visos širdies tad linkime jam toliau darbuotis plunksna mūsų tėvynei, taip kaip jaunas darbavosi kardu. Linkime taip pat, kad sulauktų laikų, kada savo anūkams galėtų pasakoti apie įvykius ir tuos laikus, kurių jie, kaip teigiama, mums pavydės. O iki to laiko Viešpats Dievas telaiko jį savo globoje.
Al. A.
